Dešinėje – Dalia Savickaitė. Autoriaus asmeninio archyvo nuotraukos

Dr. Algirdas Kavaliauskas, Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, www.voruta.lt

Mažoji Dalia augo  Giruliuose, senųjų Klaipėdos krašto žmonių kultūros apsuptyje. Tėvas – geologas, projektavęs ir didžiąją autostradą iš Klaipėdos į Kauną ir kelią į atokų Didžiasalį. Mama – medicinos sesuo, visą gyvenimą dirbusi kūdikių namuose, puiki šeimininkė, gėlininkė ir dukrą pratino prie darbų. Mėgo muziką, namuose buvo plokštelių, bet nebuvo kaip jų pasiklausyti. Tėvai patarė užsidirbti pinigų ir mergaitė vasaromis dirbo. Muzikos garsai telkė būrin draugus, o bekraštė jūra budino svajones.  Gal jau tada ji matė Čiurlionio „Jūros“ sonatos finalą: bangos kyla ir krenta… kaip žmonių gyvenimai.

 Ji mėgo stebėti jūrą, jos laisvą, kartais švelnų, o kartais neramų alsavimą. Laisva, nevaldoma, galinga stichija užvaldė mergaitės fantaziją. Baltija jai išugdė laisvės pojūtį. Industrinis, daugiakultūris, etniškai ir kalbiniu požiūriu margas miestas, kuriame augo ir mokėsi Dalia Savickaitė, mokė savarankiškumo ir pakantumo aplinkiniams. Jūra ir miestas skatino pažinti aplinką ir svajoti. Svajonėms peno davė mėgstančių keliauti tėvų gyvenimas, jūra, uostas ir knygos, kurias ji skaitė nuo vaikystės. Savo gyvenimą susiejo su knygomis. Vilniaus kultūros mokykloje įgijo bibliotekininko specialybę.

Nutekėjusi į Aukštaitiją, dirbo Visagino, Dūkšto, Ignalinos bibliotekose. Jai buvo svarbūs žmonės, jų problemos. Aktyviai dalyvavo Dūkšto bendruomenės gyvenime, išplėtojo kraštotyrinę veiklą. Apie tai rašė šalies periodiniuose leidiniuose.

Pirmuosius penkerius  gyvenimo Aukštaitijoje metus Dalia praleido vienkiemyje Gerkonyse. Į darbą bibliotekoje važiavo  geležinkeliu. Knygos visada buvo jos herojės pagrindinių interesų akiratyjeː tapo jos darbo priemone ir laisvalaikio esme. Dūkšte dar daug kas atsimena Dalią, kaip išradingą, sėkmingai dirbusią, už naujų patalpų skyrimą bibliotekos reikmėms kovojusią, bibliotekos vedėją. Darbas netrukdė jai išmokti ūkininkauti: išplakti ir pustyti dalgį, išdžiovinti šieną… Išmoko nebijoti karvės ir ją pamelžti, parūpindavo triušiams ėdesio. Pradžioje maistą gamino ant malkomis kūrenamos plytos, Aukštaitijos kaimuose pečiuku, krosnele vadinamos. Iki gimtųjų vietų – nuo vieno Lietuvos krašto iki kito – visuomeniniu transportu  nenuobodžiaudama nuvažiuodavo per 5 valandas. Juokaudama sako, kad važiavimas visuomeniniu transportu – geriausias būdas identifikuoti visuomenės problemas.

Ne tik iš knygų, bet ir bendraudama su žmonėmis Dalia Savickaitė daugiau sužinojo apie nuostabų rytų Aukštaitijos kraštą su didžiausiu Lietuvoje Drūkšių ežeru, kurį 1913 m. lietuvių laisvės dainius Maironis pavadino Mažąja Baltija. Manoma, jo salose, pusiasalyje buvo lietuvių gynybiniai įtvirtinimai, pastatyta tokia medinė pilis kaip buvo Plateliuose ir kitose Lietuvos vietose. „Kur tik pažvelgsi akimi, aplinkui žmonės svetimi…“, rašė Maironis. Darbas Lietuvos paribyje ir Visagino savivaldybėje su kitataučiais, atvykusiam iš Klaipėdos žmogui, nebuvo nežinomas, nebuvo naujiena.

Padėties šalyje supratimas ir laisvės troškimas atvedė ją į Sąjūdį – buvo Ignalinos rajono sąjūdžio grupės narė. Siekdama sutvirtinti savo vertybines nuostatas, daugiau įgyti teorinių žinių, Dalia baigė studijas universitete, įgijo magistro laipsnį, socialinio darbuotojo kvalifikaciją. Stažavosi Lenkijos Respublikoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijos Karalystėje ir kitur. Bendravimas su įdomiais, atsakingas pareigas užimančiais žmonėmis šalyje ir užsienyje, ją praturtino, ji laisvai profesionaliai galėjo diskutuoti įvairiomis gyvenimo temomis.

Reikėtų nepamiršti, kad jos Lietuvos žmonių sociokultūrinių problemų  pažinimas dar labiau išsiplėtė dirbant LR Seimo nario padėjėja. Jai teko priimti žmonių skundus dėl vyriausybės ir Ignalinos rajono valdininkų darbo trūkumų. Dauguma jų buvo socialiniais klausimais, kurie vietos valdžios nelabai kaip sprendžiami. Jos nuomone, tiek valdymo, tiek visuomeninėse organizacijose labai  mažai atvirumo, o tai formuoja žmonių  įtarumą. Ji žinanti, kad nėra mėgstama tų, kuriems teko aiškintis, atsakinėti į Seimo nario paklausimus, bet įsitikinusi, kad deklaruojant demokratiją ir reikia demokratiškai elgtis, o ne pateikti aptakius, nieko nekeičiančius žodžių rinkinius. Panašūs atsakymai iš konkrečių įstaigų formuoja nepasitikėjimą valdžia. Gaila, kad šalyje dar nėra efektyviai veikiančio kovos su biurokratizmu ir korupcija mechanizmo, nes vienam žmogui veikti, ginti savo teises dabartinių intrigų aplinkoje gana sunku. Ne visuomet gelbsti ir būrimasis į organizacijas, nors taip veikiant efektyviau siekiama tikslų. Reikia  jungti gyventųjų,  išrinktųjų į valdžią ir jų atstovų regionuose, jėgas tam, kad kiekvienas žmogus taptų reikalingu, pastebėtu.

Visuomenės atstovų manymu, šia prasme vykęs projektas (o jų apie trisdešimt Dalia paruošė ir įgyvendino) „Rytai – vakarai“, siekė Aukštaitijos žmones supažindinti su Klaipėdos krašto žmonių gyvenimo savitumu. Skaudu būdavo girdėti orų pranešėjus sakant, kad Klaipėdoje – Žemaitijoje oras bus… Vykdė paveldosauginį darbą, skatino kurtis ir telkė kaimų bendruomenes, aktyvino jų veiklą. Bendradarbiavo ruošiant Ignalinos rajono savivaldybės leidinius. Ji yra knygos „Ignalinos girių paunksmėje“ bendraautorė, bibliografinio leidinio apie Aukštaitijos nacionalinį parką sudarytoja ir „Ažvinčių kraštas. Tolumos ir artumos“ (2017 m.) viena iš sudarytojų, knygų „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ (2017 m.) ir „Ignalinos miškų urėdija – krašto turtų sergėtoja“ (2017 m.) autorė, iš rusų kalbos išvertė knygelę „Linkėjimai iš Visagino“, nuolat bendradarbiauja su vietos, respublikiniais ir specializuotais laikraščiais.

Pirmoji kultūrologė Valstybės saugomose teritorijose gerai pažino ne tik Ignalinos rajono, bet visos  Rytų Lietuvos gyvenimą. Profesionaliai suprantanti  socialinės apsaugos (neįgaliųjų, bendruomenių veiklos, tautinių mažumų identiteto palaikymo ir integracijos bei kt.) problemas, nagrinėjanti nacionalinės kultūros išsaugojimo ir reprezentavimo, profesionalaus meno, paveldosaugos, turizmo plėtros klausimus. Tokia ji. Žurnalistinio patyrimo įgijo dirbdama AN parko laikraščio „Ladakalnis“ redaktore. Dalia buvo ANP kultūrologė, ekspedicijų ir etnografinių renginių Parke organizatorė, vedėja ir „siela“. Jos Sekmines, Medkopio pabaigos (kuri jos pastangomis tapo tradicine, respublikinio reikšmingumo), sezono atidarymo šventes Palūšėje  žinojo visa Lietuva. Gamtininko  dr. Broniaus Šablevičiaus, gerai pažinojusio Dalią, nuomone, „Jos iniciatyvos padėjo išgelbėti  bežlungančią Palūšės turistinę bazę. (…) Dalia tapo žinoma kaip plačios pasaulėžiūros ir erudicijos asmenybė.“

2008 m. įgijusi magistro laipsnį (Socialinis darbas su specializacija – sociokultūrinis darbas bendruomenėse), Dalia Savickaitė laimėjo konkursą Visagino savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojo kultūrai pareigoms. Atėjus dirbti į Visagino savivaldybę, be kitų darbų, vienas pirmųjų buvo tarptautinis tautų kultūrų festivalis „Rudeninės“, pelnęs Utenos apskrities nominaciją. Ilgai ieškojusi savos pozicijos, ji pateikė koncepciją, kad visų tautų žmonės siekia saugumo, ryšio su kitu žmogumi, kad senoji kultūra neša panašų informacijos kodą. Siekdama šias mintis „priartinti“ prie žiūrovo, ji į Visaginą pirmą kartą pakvietė Gyvosios archeologijos klubus iš Lietuvos ir Latvijos. Jų demonstruojamas senasis gyvensenos modelis sukūrė šventei pamatą, bendrino įvairias Visagine gyvenančių tautų patirtis, kurios  vėlesnėse programos dalyse išsiskleidė kultūriniu savitumu. Juokaudama pamena, kad susidūrė su dar nepažintu faktu: Visagino žmonės iš įvairių imperijos kraštų  į atominio komplekso statybas suvažiavo tarybmečiu, kuris nepripažino senųjų kultūrų egzistavimo. Kai kurie meno kolektyvai pristatė  kolūkinio meto kultūrinį palikimą ir net teigė, kad pas juos nieko panašaus į tai, kaip senąją rusų kultūrą pristato „Aukso paukštės“ nominantai Churakovai ar lietuviai – net nebuvo. Šį mąstymo barjerą reikėjo įveikti, reikėjo sudaryti sąlygas pasigilinti į etninių tėvynių kultūrinį paveldą, nes būtent jis pristato žmogiškąją bendrystę. Dalia pamena, kad kai Visagino paplūdimyje įrengė  archeologams demonstracijos vietas, jos vizualiai  nepažįstantys Visagino pagyvenę žmonės sakė, kad į miesto „kultūrą“ atėjo dirbti „lietuvė nacionalistė“. Panašiai buvo žiūrima ir į lietuviškai pradėtus vesti miesto renginius. Pagyvenusių visaginiečių. ne tik lietuvių, nuomone, ydingas Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas leidžia nesimokyti kalbos ir įteisina „mažąją dvikalbystę“. Žinant kai kurių politikų, ir ne tik jų, atsainų požiūrį į Valstybinę kalbą, nuogąstaujama, kad ruošiama nauja šio įstatymo redakcija įteisins „didžiąją dvikalbystę“. Su pasibaisėjimu stebime grįžtančią sovietinę terminologiją, kai lietuviškas „vaikaitis, vaikaitė“  ir pan., pakeičiami „anūku, anūke“, ir tai daro netgi tie, kurie dar neseniai pasisakė prieš sovietinius reliktus Lietuvos gyvenime. Smunkant jaunimo raštingumui, tarp jaunimo įsigali  alogiškas, vadinamasis „komentatorinis“ (sporto komentatorių) žargonas. Sunku įsivaizduoti, kad jie neišmanytų kaip metamas ar dedamas kamuolys į krepšį, bet nuo krepšinio pasaulio čempionato Turkijoje, kai Lietuvos rinktinės žaidėjas, kaip garsino rungtynių komentatorius, ne tik kamuolį į krepšį įdėjo iš viršaus, bet ir tritaškį iš viršaus įmetė! Reikia gi – iš viršaus įdėjo, iš viršaus įmetė! Nesusiorientavo mūsų rinktinės žaidėjai – reikėjo dėti kamuolį į krepšį iš apačios! Gal tada būtų auksą, o ne bronzą parvežę!

Po „išviršinės“ epochos krepšinio pasaulyje plinta „kilerinė“: tai vienas, tai kitas krepšininkas iššovė, ėmė ir iššovė ir ne kitaip! Žiemą žalgiriečiai kelias ispanų komandas iššaudė,  taip ir pagarsino komentatorius – nužudė, net porą kilerių, taikliausiai šaudžiusių – daugiausiai pelniusių  taškų, įvardijo. Siaubas! Tai bent komentatorių sugebėjimai! Bet, va, per kelerius metus komentatoriai nesugeba suskaičiuoti kiek gi šaudyklų yra biatlono trasoje ir t. t.

Galima tik apgailestauti – gal dauguma sporto komentatorių, žurnalistų atsainiai žiūrėjo į lietuvių kalbą studijų metais ir jų požiūris nepasikeitė. Jie, atrodo, neišmano paprasčiausios logikos, sėkmingai painiojasi veiksmažodžiuose: kaip pernai Vilniaus futbolininkas stojo išmesti, atsiprašau, išmetinėti kamuolį iš užribio, tai, atrodo, iki šiol išmetinėja, matyt, patinka…Ir taip be galo – tokia jau ta daugumos sporto komentatorių ir jų pasekėjų lietuvių kalbos skurdinimo taktika. Ji kaip socialinė liga, kol kas tikrai neišgydomas virusas plinta. Baisiai užkečiama. Vienas veikėjas nuo žiemos grįžinėjimo per valstybės sieną taip ir grįžinėja, gal patiko bendrauti su pasieniečiais, kad neskuba grįžti pas žmoną. O ko vertos mįslingos TV transliacijos: yyyr vienas, yyyr du… Taip ir neaišku, ar vienas su dviem nusiyrė iki tobulybės per 10 minučių…  O kur dar transliacijos gyvai ir, suprantama, negyvai, o dar gyva ir negyva muzika? Spalyje sporto komentatorius gyvai pakalbino Šiaulių krepšininką,,, O tempora o mores! Vienas veikėjas į rusų kalbą išvertė: Menty u more. Gaila, nepasidomėjau, gal jis sporto komentatorius. Neseniai vieno šalies TV kanalo žurnalistas perdavė žiūrovams labai didelį ačiū. Kaimynų vaikaitė nusiminė, kad negavo. Aš ją nuraminau: ačiū buvo toks didelis, kad nepralindo pro duris. Didelis kalbinis absurdas veši. Vargšė lietuvių kalba.

Mieste, kuriame įteisintas lietuvių, kaip tautinės mažumos – mažumoje statusas, taip pat sėkmingas buvo visaginiečių dalyvavimas TV projekte „Super miestas“. Jie tapo bronziniu (III-čia vieta) miestu. Dalia atrinko  kolektyvus prisistatymui, rūpinosi jų ir sirgalių kelionėmis į Vilnių, parašė gausybę straipsnių į kaimyninių rajonų ir vietos laikraščius, raginančius balsuoti už visaginiečių pasirodymus. Visos šios veiklos mažino Visagino kultūrinę izoliaciją, skatino pažinti ir susidraugauti su Lietuva.

Spauda apie Visaginą, dažniausiai, rašo atominės jėgainės problemų kontekste. D. Savickaitės jau penkerius metus ruošiamas „Utenos apskrities žinių“ priedas „Protakos“ (Utenos regione sukurto ir kuriamo kultūrinio savitumo sklaida) bene vienintelis informuoja apie kultūrinius įvykius, žmones ir atskirų tautų kultūras Visagine – kaip vienos iš šešių apskrities savivaldybių. Jos straipsnių apie Visaginą regiono kontekste rasime  ir „Vorutoje“, ir Ignalinos rajono laikraščiuose ir kitur. Žaviai pateikti Visagino žmonių portretai jos knygoje „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“, miškų istorija (jai priklausė ir Visaginas) knygoje „Ignalinos miškų urėdija – krašto turtų sergėtoja“. Palankūs atsiliepimai apie kūrybingus krašto gyventojus glosto širdį visų tautų žmonėms, mažina atskirtį – skatina bendrauti, keistis informacija ir net išmokti perskaityti; kas gi gero apie tave ar tavo artimą lietuviškai parašyta…

Dalią Savickaitę neramina  IAE tolesnis likimas. Jai atrodo, kad tiek Seimo nariai, tiek europarlamentarai elgiasi šiuo klausimu aplaidžiai, nepakankamai principingai ir gal net  neprofesionaliai. Bandymai į Visagino savivaldybės teritoriją vežti atliekas iš kitur, suformuotų naują problemą. Dalia pasakoja, kad IAE regionas įdomus ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Čia atliekamas eksperimentas su gyvais žmonėmis: ar išliks gyvybė šiame regione, kuomet radioaktyvių atliekų saugykloje pasibaigs šių atliekų saugojimui skirtas laikas, tik  25 metai, O kas bus toliau, niekas nežino. Ji nepanikuoja, bet skatina pasirūpinti šia bėda. Vasarą Visagine lankėsi ES politikų komanda. Susirinkusieji svarstė, kaip vyksta atominės elektrinės uždarymo darbai, kaip tvarkytis su finansavimu, skirtu jiems atlikti. Nekalbėta, kas bus su išmontuotomis radioaktyviomis atliekomis, neaptarinėta, kad Lietuva – kaip ir su atomine elektrine, taip ir su saugykla – lieka branduoline valstybe, neaptarta, kas darytina ištikus  avarijai ir kt. Pagaliau tai – ir grėsmė visos Lietuvos gėlo vandens atsargoms, nes požeminiai šaltiniai susisiekia. Regiono problemoms turėtų būti didesnis ir Vyriausybės, ir visų lygių politikų dėmesys ir supratimas.

Rašydama apie tėvynainių gyvenimą nuo Baltijos jūros iki Mažosios Baltijos aukštos kvalifikacijos kultūrologė, žurnalistė Dalia Savickaitė savo žinias ir sukauptą patyrimą panaudoja kiekvieno žmogaus savo tautos istorinių šaknų suvokimui, per jas – asmenybės praturtinimui,  nacionalumo (atmetant nepriimtinas nacionalizmo ekstremas), kaip vienijančio tautos žmones supratimui. Kaip Vilniuje, kreipdamasis į jaunimą, pasakė popiežius Pranciškus,  yra svarbu  neatitrūkti nuo savo tautos šaknų. Išsaugoti  tapatybę. Sudėtingą Lietuvos istoriją galima įvairiai interpretuoti, net nutolstant nuo istorinės tiesos, nuo tautos šaknų sampratos. Šventasis Tėvas ne kartą pabrėžė, kad nėra žmogaus be savo šaknų, svarbu jas suprasti ir nuo jų neatitrūkti. Ne tik tautiškumo, bet ir globalumo supratimui. Manyčiau, gana prieštaringam reiškiniui. Jį reikėtų suprasti neatitrūkstant  nuo tikrovės ir galimų pasekmių tautai. Kaip Vilniuje pasakė Šventasis Tėvas, būti globaliai solidariems. Sakyčiau, būti atviriems  pakantumo ir gėrio globalinei sklaidai, jos įgyvendinimui, įtvirtinimui. Pradedant nuo savęs, nuo regiono. Žiniasklaidoje apie tai yra puikių publikacijų.  Ir viena iš tokių publikacijų autorių yra žmonių gyvenimams  neabejinga kultūrologė, žurnalistė Dalia Savickaitė sumaniai, profesionaliai savo gyvenimo suformuotas mintis pateikianti skaitytojams.