Aukštadvario žydų kapines tvarkė talkininkai iš JAV. www.trakai.lt nuotr.

Dr. Arūnas BUBNYS, www.voruta.lt

         Yra žinių, kad jau XVI a. viduryje Aukštadvario miestelyje, esančiame 26 km į vakarus nuo Trakų,  gyveno žydai. 1790 m. Surašymo duomenimis Aukštadvaryje gyveno 2589 gyventojai, iš jų 107 žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą miestelyje gyveno 70 žydų šeimų. Karo metu dauguma vietos žydų pasitraukė į Vilnių, tačiau karo pabaigoje vėl sugrįžo į gimtinę. Nepriklausomos Lietuvos laikais Aukštadvaryje gyveno 65 žydų šeimos (272 žmonės). Vietos žydai vertėsi prekyba (17 krautuvininkų) ir amatais (dailidės, kalviai, batsiuviai ir kt.), augino daržus. Kiekvieną trečiadienį vykdavo turgūs ir 6 kartus per metus mugės (jomarkai). Tarpukario laikotarpiu dalis vietos žydų emigravo į JAV, Meksiką ir Palestiną. Dauguma miestelio žydų gyveno nuosavuose namuose palei centrinę gatvę. Aukštadvario žydų bendruomenė turėjo medinę sinagogą (ji sudegė 1941 m. birželio 24 d., kai vokiečiai padegė miestelį), mokyklas jidiš ir hebrajų kalbomis, biblioteką, dramos klubą, orkestrą ir “Makabi” sporto klubą (jame buvo 30 narių)[1]. 1936 m. gegužės mėn. buvo vykdomi rinkimai į žydų maldos namų (sinagogų) valdybas, taip pat buvo sudaromos rinkimų komisijos. Į Aukštadvario žydų bendruomenės rinkimų komisiją buvo paskirti trys asmenys –Davidavičius Dovydas, Kaplanas Jankelis ir Farberis Efraimas[2]. Teisę rinkti sinagogos valdybą turėjo 65 suaugę Aukštadvario žydų vyrai, tarp jų tuometinis miestelio rabinas 32 metų Aronas Elinavičius[3]. Į vietos žydų bendruomenės sinagogos valdybą kandidatais buvo pasiūlyti rabinas A. Elinavičius, prekybininkai Mauša Streleckas, Mauša Kacas, Icikas Pitumas, Chonas Levinas ir Abelis Abramavičius[4].

                      Yra žinomos kai kurių prieš Antrąjį pasaulinį karą Aukštadvaryje gyvenusių žydų pavardės. Vandens malūno savininke buvo Levinienė Riva, dviejų kalkinių savininkai – Berelis Pitumas ir Mileris Jankelis. Greičiausiai jie žuvo holokausto metu, o jų turtą perėme valsčiaus savivaldybė arba privatūs asmenys[5]. Taip pat yra žinoma, kad iki 1940 m. sovietinės okupacijos Aukštadvario valsčiuje veikė 18 žydų savininkų parduotuvių. Štai jų sąrašas: Abromavičius Chaimas (jo pramonės prekių parduotuvė veikė nuo 1920 m.); Abromavičienė Cirė (veikė nuo 1925 m.); Balramavičius Mauša (smulkių prekių parduotuvė veikė nuo 1920 m.); Davidavičius Dovydas (nuo 1921 m.); Farberis Mauša (mėsos parduotuvė, veikė nuo 1925 m.); Fingerbremaitė Šeina (nuo 1923 m.); Goldšmidienė Doba (gėrimų parduotuvė nuo 1926 m.); Grobmanas Mauša (nuo 1920 m.); Kofkisienė Bliuma (nuo 1924 m.); Karabelnikas Orelis (nuo 1925 m.); Kaplanas Jankelis (nuo 1924 m.); Liba Griša (nuo 1928 m.); Levinienė Riva (nuo 1922 m.); Lila Griša (alkoholinių gėrimų parduotuvė nuo 1928 m.); Kileris Jankelis (alkoholinių gėrimų parduotuvė nuo 1923 m.); Patašnikas Leizeris (audinių parduotuvė nuo 1920 m.); Šuperšteinas Jokūbas (1926 m.); Šaltuperis Jokūbas (nuo 1923 m.)[6]. Iki sovietinės okupacijos vietos žydų santykiai su lietuviais ir kitų tautybių žmonėmis buvo draugiški, iš kaimų atvykstantiems lietuviams žydų prekeiviai dažnai parduodavo prekes skolon (“bargan”).

                      Apie miestelio žydų gyvenimą ir veiklą pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940-1941) žinoma labai mažai. Tikėtina, kad dalis žydų bendruomenės nukentėjo nuo sovietizacijos ir represijų. Kita vertus, kai kurie žydai palankiai sutiko sovietinę okupaciją ir įsitraukė į vietines sovietinės valdžios struktūras. Nors vadovaujančiuose vietinės valdžios postuose dažniausiai dirbo lietuviai, tačiau administracijoje, partinėse ir komjaunimo organizacijose buvo nemažai ir žydų. Yra žinoma, kad pirmuoju sovietmečiu LKP (b) Aukštadvario valsčiaus sekretoriumi (partorgu) buvo Antanas Valkavičius[7]. Valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku iš pradžių buvo Kazys Monkevičius, o nuo 1941 m. gegužės pabaigos jį pakeitė Vladas Fedaravičius[8]. Valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju 1940 m. lapkričio mėn. buvo paskirtas rusų tautybės valstietis Aleksandras Divonis[9]. Aukštadvario apylinkės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas Petras Janonis, apylinkės vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju – Liudas Miliauskas, sekretoriumi – Mauša Kacas[10]. Komunistų skaičius pirmuoju sovietmečiu Aukštadvario valsčiuje nėra tiksliai žinomas, jų galėjo būti apie 10 asmenų, tarp jų ir Izraelis Šapira, Ševelio sūnus[11]. 1940 m. rugpjūčio 28 d. Aukštadvaryje į posėdį susrinko seni valsčiaus komunistai (veikę nelegaliai Nepriklausomos Lietuvos laikais) ir naujai į komunistų partiją priimti nariai, iš viso 9 asmenys. Slaptu balsavimu jie išrinko kompartijos valsčiaus valdybą. Valdybos sekretoriumi buvo išrinktas Kostas Genzelis, raštvedžiu-kasininku Petras Cijūnėlis, sekretoriaus pavaduotoju Aleksejus Bucilinas, valdybos nariais – Aleksandras Divonis ir Vladas Ramanauskas[12].

                      Šiek tiek žinių išliko ir apie Aukštadvario valsčiaus komjaunuolius. 1941 m. balandžio mėn. Aukštadvario valsčiaus komjaunimo organizacijoje buvo 48 komjaunuoliai. Valsčiaus komjaunimo organizacijos sekretoriumi buvo rusų tautybės miestelio gyventojas Larijonas Koženkovas[13]. Yra išlikęs pirmojo sovietmečio Aukštadvario valsčiaus komjaunimo organizacijos narių sąrašas. Jame yra 28 asmenys: 17 lietuvių, 8 žydai ir 3 rusai[14].

                      Kai sovietai okupavo Lietuvą, keli žydai 1940 m. padėjo organizavo sovietinius mitingus, sakydavo ugningas kalbas, sveikino sovietinę santvarką stojo į komjaunimą ir pionierių organizaciją. Mitinguotojai kalbas rėžė iš pirklio J. Broidos namo balkono (Vilniaus g. 2)[15]. 1940 m. rugpjūčio 4 d. Aukštadvaryje buvo surengta šventė, skirtą Lietuvos “įstojimui” į Sovietų Sąjungą paminėti. Pagal parengtą programą visi miestelio namai buvo papuošti raudonomis vėliavomis ir Lenino, Stalino bei Paleckio portretais namų languose. 10 valandą ryto aušros aikštėje ant tsiebo buvo pakelta raudona vėliava ir sugiedotas “Internacionalas”. Po to kalbas rėžė vietinis kompartijos sekretorius Petras Cijūnėlis lietuviškai ir Mauša Kaplanas žydiškai. 14 valandą miestelio turgaus aikštėje įvyko mitingas, kurį pradėjo kompartijos narys Kazys Monkevičius. Tarp kitų sovietinių aktyvistų žydiškai kalbą pasakė ir Simonas Fingerbrenas. Mitinge esą dalyvavo apie tūkstantis žmonių. Kaip buvo rašoma Aukštadvario valsčiaus viršaičio rašte Trakų apskrities valdybai: “ […] Visi su pakilia nuotaika, kalbėtojams gausiai plojo, ypač minintSovietų Sąjungą ir jos vadų vardus. […] Mitingas tęsėsi iki 16 valandos. Po to, prie ežero buvo gegužinė, kurioje jaunimas šoko, dainavo, linksminosi.

                      Panašiai šventė buvo pravesta ir Užuguosčio bažnytkaimyje. Ten šventės paruošimu rūpinosi pr. mokytojas Saliamonas Pranaitis. Šventė pravesta džiaugsmingoje nuotaikoje. Jokių incidentų, nesusipratimų neįvyko.”[16]

                      Kai 1941 m. sausio 12 d. vyko rinkimai į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą, buvo vykdomi paruošiamieji darbai ir agitacija. 1940 m. lapkričio 18 d. LKP (b) Trakų apskrities komitetas patvirtino valsčių rinkiminių komisijų sudėtis. Aukštadvario valsčiaus rinkiminės komisijos nariais buvo patvirtinti 9 asmenys: pirmininku Petras Janonis, pirmininko pavaduotoju  – Aleksas Zajančkauskas, tarp komisijos narių buvo ir du žydai – Mauša Kaplanas ir Šimelis Fingerbrenas[17]. 1940 m. gruodžio 9 d. Aukštadvario pradžios mokykloje įvyko visuotinis “liaudies žmonių” susirinkimas. Jame esą dalyvavo 300 žmonių. Susirinkime buvo keliami kandidatai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Pranešimus apie iškeltus kandidatus perskaitė LKP (b) Trakų apskrities komiteto instruktorius Elijašas Šnirmacheris, komjaunimo sekretorius L. Koženkovas, Aukštadvario vidurinės mokyklos mokytojas K. Rusteika, Aukštadvario visuomenės atstovas M. Kaplanas ir kiti asmenys. Susirinkime vienbalsiai buvo priimta rezoliucija kandidatais į Aukščiausiąją Tarybą nuo Trakų apylinkės iškelti Janiną Narkevičiūtę ir Aleksandrą Guzevičių. Rezoliucija baigiama tokiais žodžiais: “Visi pasižadame už statytus kandidatus pravesti agitaciją ir 1941 m. sausio 12 d. visi kaip vienas atiduoti savo balsus už kandidatus drg. Narkevičiūtę Janiną ir drg. Guzevičių Aleksandrą, nes balsuodami už juos, mes balsuojame už Sovietų Sąjungą, Komunistų Partiją ir už drg. Staliną”[18]. Rinkimų dieną (1941 m. sausio 12 d.) buvo paskirti pasiuntiniai, kurie privalėjo pristatyti telegramas apie rinkikus į rinkiminių apylinkių būstines. Iš viso buvo paskirti 8 asmenys, tarp jų, Aranavičius Zuselis ir Libas Leizeris[19]. 1940 m. gruodžio 20 d. Aukštadvario valsčiaus vykdomasis komitetas (komiteto pirmininkas Monkevičius Kazimieras) į Trakų apygardos rinkiminės komisijos pirmininką, nurodydamas, kad “Aukštadvario valsčiaus ribose labai daug yra gyventojų neturinčių jokių asmens dokumentų. Aukščiau minimu reikalu Vykdomasis Komitetas prašo suteikti paaiškinimų”[20]. Pagal sovietinius dokumentus sausio 12 d. rinkimuose į AT Tautybių tarybą Aukštadvario rinkiminėje apylinkėje balsavo 1222 rinkėjai iš 1236 asmenų, turinčių balsavimo teisę. Už kandidatus į deputatus esą balsavo 1194 rinkėjai[21].

        Iki Vokietijos – SSRS karo Aukštadvario valsčius užėmė 212 kv. km teritoriją, jame gyveno 9505 gyventojai (45 žmonės viename kv. km). Pačiame Aukštadvario miestelyje gyveno 1070 gyventojų[22]. Aukštadvario valsčių sudarė 9 seniūnijos: Aukštadvario, Čižiūnų, Kaliūkščių, Vaitkūnų, Intuponių, Alešiškių, Užuguosčio, Mergiškių ir Nikronių[23]. Vokiečių okupacijos metais Aukštadvario valsčius priklausė Trakų apskričiai. Vokiečių kariuomenė Aukštadvarį užėmė 1941 m. birželio 24 d. Dėl karo veiksmų sudegė dalis miestelio pastatų, tarp jų ir medinė sinagoga. Kaip ir kitose Lietuvos apskrityse, pirmąją nacių-sovietų karo savaitę Aukštadvario valsčiuje buvo atkurta lietuviška administracija. Yra žinoma, kad Aukštadvario valsčiaus viršaičiu 1942 m. dirbo Juozas Bingelis, o 1943 m. balandžio mėn. – Juozas Saikevičius[24]. Pirmuoju Aukštadvario valsčiaus laikinuoju policijos nuovados viršininku nuo 1941 m. birželio 24 d. buvo paskirtas Jonas Ignatavičius, šias pareigas jis ėjo iki 1941 m. rugpjūčio vidurio[25]. Po jo Aukštadvario valsčiaus laikinuoju policijos nuovados viršininku nuo 1941 m. rugpjūčio 16 d. buvo paskirtas Balys (Bolius) Biveinis. Iš tarnybos jis buvo atleistas 1941 m. gruodžio 1 d.[26] Užuguosčio policijos punkto viršininku 1941 metais buvo Kazys Karpavičius. Valsčiaus policijos nuovada 1941 m. Buvo ginkluota 6 karabinais, 2 pistoletais “Walter”, 3 rusiškais šautuvais ir 1 automatiniu pistoletu[27].

Kaip ir visoje Lietuvoje, žydai pirmiausia patyrė teisinę diskriminaciją. Trakų apskrityje gana aktuali buvo tautinių santykių (ypač lietuvių ir lenkų) problema. Valdžia buvo priversta švelninti įtemptus tautinius santykius, tačiau ši nuostata nebuvo taikoma žydams. 1941 m. rugpjūčio 1 d. Trakų apskrities viršininkas davė nurodymus Trakų miesto burmistrui, valsčių viršaičiams ir policijos nuovadų viršininkams valstybinėse įstaigose lygiai traktuoti visų tautybių žmones, išskyrus žydus[28]. Karo komendanto įsakymu Trakų apskrityje žydams buvo nustatytos dvigubai mažesnės savaitinės maisto normos, negu nežydams. Iš žydų taip pat buvo atimti radijo aparatai, kurie pagal sąrašus buvo perduoti Trakų apskrities komendantui[29].

 Pirmomis karo dienomis ltn. J. Ignatavičiaus iniciatyva iš buvusių šaulių ir policininkų buvo sukurtas savisaugos būrys (vėliau reorganizuotas į pagalbinės policijos būrį). Šis būrys ėmė suiminėti pasilikusius raudonarmiečius, komunistus ir sovietinius aktyvistus. Suimtieji buvo konvojuojami į Trakus ir perduodami policijai[30]. Pirmomis okupacijos savaitėmis, vykdant komunistų ir sovietinių aktyvistų areštus, buvo suimta ir keletas žydų. Jau birželio pabaigoje (pagal kitus šaltinius liepos 5 d.) Rūdiškių miške už minėtą veiklą buvo sušaudyta 14 vyrų, tarp jų buvo ir Aukštadvario žydai Elis Balzamavičius (nepriklausomos Lietuvos laikais jis vadovavo nelegaliai vietinei komjaunimo organizacijai), Kaplanas, Leiba[31].

1941 m. liepos mėn. pabaigoje Trakų apskrities viršininko nurodymu visuose apskrities valsčiuose turėjo būti įsteigtos žydų atstovybės (tarybos) ir steigiami žydų getai. Vykdant šį apskrities viršininko įsakymą, Aukštadvario žydų bendruomenė taip pat išrinko savo tarybą. Joje buvo 11 narių. Žydų tarybos valdytoju buvo išrinktas Abelis Abramavičius, jo pavaduotoju Jokūbas Šapiršleinas, nariais Ošeris Mileris, Rachelė Abramavičiūtė, Rachelė Kaplanienė, Leizeris Patašnikas, Izraelis Karabelnikas, Jokūbas Bleicheris, Dovydas Goldšmidas, Icikas Majeravičius, Berelis Pitumas ir Efraimas Farberis[32].  Nacistinės okupacijos pradžioje valdžia planavo pusę miestelio žydų perkelti į netolimą Užupio kaimą (4 km nuo Aukštadvario), tačiau vėliau buvo nuspręsta visus žydus palikti gyventi savo namuose ir butuose[33]. Žydų getas Aukštadvaryje nebuvo įsteigtas. Iki suėmimo Aukštadvario žydams buvo įsakyta nešioti geltonas šešiakampes žvaigždes, o vėliau – geltonus kvadratus su raide “J”.

Aukštadvario žydai buvo pradėti suiminėti 1941 m. rugsėjo 21 d. Šiai akcijai vadovavo tuometinis valsčiaus policijos nuovados viršininkas Bolius Biveinis. Jam buvo pavaldūs 4 etatiniai ir 4 pagalbiniai policininkai. Visi jie dalyvavo miestelio žydų areštuose. Policininkams padėjo ir savanoriai asmenys. Įsakymą suimti miestelio žydus ir juos nugabenti į Trakų getą buvo gautas iš Trakų apskrities viršininko Petro Mačinsko. Vykdydamas pastarojo įsakymą Biveinis sukvietė jam pavaldžius policininkus ir nurodė sulaikyti visus miestelio žydus. Viena policininkų grupė buvo nusiųsta į vieną miestelio galą, antra grupė – į kitą. Jos abi turėjo susitikti miestelio centre. Sulaikytieji buvo talpinami mokyklos pastate. Po žydų suėmimo Biveinis nuėjo pas valsčiaus viršaitį ir liepė kitai dienai paruošti 40 vežimų žydų išvežimui į Trakus. Kitą dieną vietos policininkai konvojavo žydus į Trakus.[34] 1941 m. rugsėjo 23 d. B. Biveinis raportavo Trakų apskrities viršininkui, kad Aukštadvario miestelio ir valsčiaus ribose gyveno 220 žydų. Iki tos dienos buvo sulaikyta ir rugsėjo 22 d. pristatyta į Trakus 190 žydų. Kitą dieną (rugsėjo 23 d.) buvo sulaikyti ir nuvežti į Trakus dar 9 žydai. Sulaikymo ir kratų metu pas žydus rasta 3150 rublių, brangenybių nerasta. Už žydus suiminėjusių baltaraiščių maitinimą ir konvojavimą į Trakus jiems buvo sumokėta 490 rublių, už pradžios mokyklos, kurioje buvo laikomi žydai iki išsiuntimo į Trakus, išvalymą sumokėta dar 60 rublių. Padarytų išlaidų sąskaitos, pinigai ir aktas buvo pristatytas Trakų apskrities viršininkui[35].

Aukštadvario žydai buvo sušaudyti kartu su kitais Trakų geto (Trakų miesto, Aukštadvario, Lentvario, Onuškio) žydais 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške[36].  Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje Karlo Jägerio raportą 1941 m. rugsėjo 30 d. Trakuose buvo sušaudyti 1446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai[37]. Pagal Aukštadvario valsčiaus vykdomojo komiteto 1949 m. birželio 23 d. pažymą, vokiečių okupacijos metais Aukštadvaryje buvo suimta ir sušaudyta 296 žydų tautybės asmenys[38].

Kai kuriems miestelio žydams pavyko išvengti areštų ir pasislėpti. Michelis (Michailas) Farberis (gim. 1891 m.) išvengė arešto pasislėpęs, berods, pas Mamertą Sinkevičių. Kartu su juo pasislėpė ir dukra Judita. Iš viso buvo suimti ir nužudyti 29 M. Farberio giminaičiai[39]. 1956 m. M. Farberio žmona Chaja Farberienė (gim. 1904 m. Aukštadvaryje) kreipėsi į sovietinę valdžią su prašymu leisti jai su vyru M. Farberiu ir dukra Sora Farberaite (gim. 1947 m.) išvykti gyventi į Izraelį pas savo brolį. Tačiau tuomet sovietinė valdžia neleido Farberių šeimai emigruoti į Izraelį. Antrą kartą dėl išvykimo į Izraelį Ch. Farberienė kreipėsi 1964 metais. Po daugkartinių prašymų ir skundų, sovietinė valdžia 1966 m. rugsėjo 16 d. Pagaliau leido Farberių šeimai išvykti gyventi į Izraelį[40].

Jokūbo Tamaševičiaus šeimoje nuo arešto 1941 m. pasislėpė žydė Chaja. Po karo ji padovanojo savo namą ją išgelbėjusiai šeimai. Visi jie sulaukė nacių okupacijos pabaigos ir apie 1960 m. emigravo į Izraelį. Areštų pavyko išvengti ir Abeliui Abramavičiui su sūnumi, tačiau 1942 m. vasario mėn. juos kažkas išdavė. Policininkai suėmė Abramavičius ir nuvarė į žydų kapines sušaudyti. Pakeliui pasmerktieji ėmė bėgti. Tėvui pasisekė pabėgti į mišką, o sūnus buvo sugautas ir atvarytas prie duobės. Tai pamatęs, iš netoli esančio miškelio išėjo tėvas ir pasidavė sakydamas: “Jei žudote mano sūnų, žudykite ir mane”. Policininkai sušaudė abu[41].

Aukštadvario žydų kapinės. www.trakai.lt nuotr.

Po žydų sušaudymo buvo tvarkomi konfiskuoto žydų turto reikalai. Pagal nacistinės valdžios nurodymus žydų turtas buvo laikomas Trečiojo reicho nuosavybe, tačiau dalį šio turto buvo leista perduoti arba parduoti vietos įstaigoms ir asmenims. Paliktas kilnojamas Aukštadvario žydų turtas buvo suvežtas į vieną namą ir vėliau parduotas miestelio gyventojams. Žydų turto pardavimą organizavo valsčiaus viršaitis[42]. Po žydų išvežimo į Trakus, vietos policijos nuovada  persikėlė į buvusius Efraimo Farberio namus[43]. 1942 m. vasario 19 d. telefonograma informavo Trakų apskrities viršininką, kad pastaruoju metu Aukštadvario valsčiaus ribose “žydų daktarų nebuvo ir jų instrumentų neliko”[44].

Šiandien iš Aukštadvario žydų bendruomenės beliko tik senosios žydų kapinės.

Literatūra:

[1] N. Schoenburg, S. Schoenburg, Lithuanian Jewish Communities, New York, London, 1991, p. 369-373; V. Narvydas, “Aukštadvaris Lietuvos istorijos kontekste”, Aukštadvaris: Straipsnių rinkinys (sudar.K. Račkauskas), V., 2002, p. 139.

[2] 1936 05 01 d. paskyrimas, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 602, l. 86.

[3] Turinčių teisę balsuoti rinkimuose į sinagogos valdybą Aukštadvario žydų sąrašas, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 602, l. 88.

[4] Raštas Aukštadvario rinkimų komisijai, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 602, l. 87.

[5] Trakų apskrityje veikiančių buvusių žydiškų įmonių sąrašas, be datos, LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 13, 1 dalis, l. 367.

[6] Aukštadvario valsčiaus buvusių žydiškų parduotuvių sąrašas, 1942 02 11 d., LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 9, l. 942.

[7] LKP (b) Trakų apskrities komiteto 1941 04 15 d. posėdžio protokolas Nr. 79, LYA, f. 164, ap. 12, b. 3, l. 108.

[8] LKP (b) Trakų apskrities komiteto 1941 05 21 d. posėdžio protokolas Nr. 87, LYA, f. 164, ap. 12, b. 3, l. 139, 140.

[9] LKP (b) Trakų apskrities komiteto 1940 11 18 d. posėdžio protokolas Nr. 16, LYA, f. 164, ap. 12, b. 2, l. 48, 49.

[10] Trakų apskrities vykdomojo komiteto posėdžio protokolas Nr. 17 (1940 12 23 d.), LYA, f. 164, ap. 12, b. 32, l. 5.

[11] LKP (b) Trakų apskrities komiteto 1940 08 23 d. posėdžio protokolas Nr. 1, LYA, f. 164, ap. 12, b. 2, l. 10.

[12] Aukštadvario valsčiaus kompartijos komiteto 1941 08 28 d. posėdžio protokolas, LYA, f. 164, ap. 13, b. 28, l. 33.

[13] , LYA, f. 164, ap. 12, b. 30, l. 39, 43. LYA, f. 164, ap. 12, b. 30, l. 43.

[14] Aukštadvario valsčiaus komjaunimo narių sąrašas,

[15] Vydas Narvidas, “Išnaikintos tautos pėdsakais (Aukštadvario žydai)”, l.2, rankraščio kopija saugoma autoriaus asmeniniame archyve.

[16] Aukštadvario valsčiaus viršaičio 1940 08 08 d. raštas Trakų apskrities valdybai, LYA, f. 164, ap. 12, b. 6, l. 4-4 a. p.

[17] LKP (b) Trakų apskrities komiteto 1940 11 18 d. posėdžio protokolas Nr. 16, LYA, f. 164, ap. 12, b. 2, l. 64.

[18] 1940 12 09 d. Aukštadvaryje įvykusio liaudies žmonių visuotinio susirinkimo rezoliucija, LCVA, f. R-178, ap. 2, b. 18, l. 30.

[19] Pasiuntinių į rinkiminių apylinkių būstines sąrašas, LCVA, f. R-178, ap. 2, b. 18, l. 28.

[20] Aukštadvario valsčiaus vykdomojo komiteto 1940 12 20 d. raštas Trakų apygardos rinkiminės komisijos pirmininkui, LCVA, f. R-178, ap. 2, b. 18, l. 29.

[21] Aukštadvario rinkiminės apylinkės 1941 01 12 d. rinkimų rezultatai, LCVA, R-178, ap. 2, b. 18, l. 34.

[22] Trakų apskrities gyventojai, 1941 m., LYA, f. 164, ap. 12, b. 17, l. 1.

[23] Trakų apskrities valsčių ir juose esamų seniūnijų sąrašas, LYA, f. 164, ap. 12, b. 17, l. 20.

[24] Trakų apskrities 1942 07 29 d. žinios, LCVA, f. R-617, ap. 1, b. 25, l. 350; Vadovaujančių Trakų apskrities valdininkų sąrašas, 1943 04 22 d., LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 14, l. 95.

[25] Trakų apskrities policijos tarnautojų abėcėlinis sąrašas, LCVA, f. R-713, ap. 1, b. 22, l. 66 a. p.

[26] Trakų apskrities policijos tarnautojų abėcėlinis sąrašas, LCVA, f. R-713, ap. 1, b. 22, l. 12.

[27] Žinios apie Trakų apskrities policijos tarnautojus ir jų apginklavimą, LCVA, f. R-912, ap. 7, b. 48, l. 84.

[28] Trakų apskrities viršininko 1941 m. rugpjūčio 1 d. raštas, LCVA, f . R-500, ap. 1, b. 1, l. 40.

[29] Ibid., l. 49, 1. 34.

[30] A. Plesevičiaus 1948 m. rugsėjo 7 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-40, ap. 1, b. 62, l. 103.

[31] V. Narvidas, “Išnaikintos tautos pėdsakais (Aukštadvario žydai)”, l.3, rankraščio kopija saugoma autoriaus asmeniniame archyve; 1955 05 10 d. išvada B. Narausko baudžiamojoje byloje, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-18720, l. 161.

[32] Trakų apskrities viršininko 1941 m. (tikslesnė data nenurodyta) raštas Nr. 80 Trakų apskrities komendantui, LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 1, l. 160, 174.

[33] N. Latvytė-Gustaitienė, Holokaustas Trakų apskrityje, V., 2002, p. 37.

[34] B. Biveinio 1950 09 20 d. ir 1950 10 04 d. tardymo protokolai, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 18787/3, l. 24, 26-27.

[35] Aukštadvario policijos nuovados viršininko 1941 09 23 d. raportas Trakų apskrities viršininkui, LCVA, R-500, ap. 1, b. 4, t. 2, l. 705.

[36] V. Narvidas, “Išnaikintos tautos …”, l.4; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 137.

[37] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 137.

[38] Aukštadvario valsčiaus vykdomojo komiteto 1949 06 23 d. pažyma, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-18720, l. 94.

[39] M. Farberio 1950 01 01 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 18787/3, l. 104, 105.

[40] LSSR KGB 1966 09 15 d. Išvada dėl Farberių šeimos išvykimo į Izraelį, LYA, f. K-1, ap. 60, b. 781, l. 27-28.

[41] V. Narvidas, “Išnaikintos tautos…”, l. 4; Aukštadvario valčiaus vykdomojo komiteto 1949 06 23 d. pažyma, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-18720, l. 95.

[42] B.Biveinio 1950 11 03 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 18787/3, l. 62.

[43] J. Mališevskio 1950 01 12 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 18787/3, l. 78.

[44] Aukštadvario valsčiaus viršaičio 1942 02 19 d. telefonograma Trakų apskrities viršininkui, LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 9, l. 84.