Kairėje ant arklio AK 3-ios brigados vadas G. Frugas -„Szczerbiec“. 1944 m. pasaris, Turgeliai

Dr. Arūnas BUBNYS, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, www.voruta.lt

Vietinės rinktinės vado 1944 m. kovo 30 d. įsakymu formuojamojo 301-ojo bataliono vadu nuo 1944 m. vasario 29 d.  buvo paskirtas majoras Kostas Keželis. Tuo pačiu įsakymu batalionui buvo priskirtas vokiečių ryšių karininkas majoras Heinemannas. Kaip buvo rašoma įsakyme: „Ryšių karininkų uždavinys yra padėti batalionų vadams rišti įvairius ūkinius klausimus su vokiečių įstaigomis“[1]. 301-as batalionas kartu su 308-ju ir 310-ju batalionais sudarė Vietinės rinktinės Kauno pėstininkų pulką (pulko vadas plk. ltn. Tomas Vidugiris). 301-asis batalionas buvo formuojamas Marijampolėje. Atvykusieji savanoriai gaudavo vokiškas karines uniformas, tik ant pošalmio būdavo lietuviška Vytis. Marijampolėje savanoriai buvo mokomi tankinės ir manevrinės rikiuotės bei šaudyti. Karininkai buvo apginkluoti vokiškais pistoletais FN[2]. Yra žinomos šios 301-me batalione tarnavusių karininkų pavardės: kpt. Eduardas  Počebutas (2-os kuopos vadas), kpt. Boneventūras Guoga, kpt. Stasys Marcinėnas, leitenantai Petras Verbyla, Gružas (Vytautas Grušas?), Adolfas Mironas, jaunesnieji leitenantai Kleopas Andriukaitis, Juozas Kalėda, Kazys Mereckis, Stasys Grigaliūnas, Albertas Blaževičius, Juozas Rudzinskas, Petras Sniegaitis, Petras Kijauskas, Vladas Kišonas[3].

Nemažai formuojamo bataliono karių buvo kilę iš Suvalkijos. Aštuoniolikmečiu įstojęs į LVR kybartiškis Stasys Norvilaitis prisiminė karinius mokymus Marijampolėje: „[…] Tad iš ryto 6 valandą kuopa kelt, pasitaisęs lovą nusiprausi, mankšta, rytinis pasivaikščiojimas, pusryčiai, po to sustojam būriais, skyriais, ir iki pietų rikiuotė pilam į koją su šautuvais ir be jų. Dvyliktą valandą pietūs, truputis poilsio, tada einam į pamokas, karinis paruošimas, ginkluotė ir t. t. Po pamokų šiek tiek laisvi ir tada būdavo vakarinis pasivaikščiojimas, bet jau su daina, tad išsirikiavę kareivinių aikštėje apeidavom kartą aplinkui, išeidavom pro priekinius vartus į dešinę eidavom plentu Kalvarijos link, pereidavom tiltą per Šešupę, reikėjo kojas sumaišyti per tiltą einant, grįždavom atgal, įėję pro kareivinių vartus pasigirsdavo komanda kuopa išsiskirstyti ir tuo baigdavosi dienos darbai. […] (kalba netaisyta – past. A. B.)“[4]. Dauguma bataliono karių buvo apginkluoti 1904 m. gamybos prancūziškais šautuvais. Prieš batalionui išvykstant į Rytų Lietuvą, jo kariai Marijampolėje davė priesaiką. S. Norvilaičio teigimu, kai „buvo sakoma priesaikos žodžiai už trečią reichą ir jo vadą, visi bataliono vyrai kaip vienas nuleido rankas ir viskas gerai baigėsi“[5].

1944 m. gegužės 2 d. LVR Kauno pulko vadas T. Vidugiris gavo Vietinės rinktinės vado įsakymą pulkui persikelti į Rytų Lietuvą. 301-ojo bataliono štabas, pionierių būrys ir pirmoji kuopa privalėjo dislokuotis Ašmenoje (dabar Baltarusijos teritorija), 2-ji kuopa Žiuprionyse, 3-ioji kuopa – Sakovičiuose, 4-oji kuopa – Kučionyse (visos minėtos vietovės dabar yra Baltarusijos teritorijoje – past. A. B.). Tą pačią dieną (gegužės 2 d.) visi trys LVR Kauno pulko batalionai išvyko į Vilniaus kraštą. Kiekvienas Kauno pulko batalionas turėjo 16 lengvųjų kulkosvaidžių, kiekvienam kareiviui buvo išduota po 45 šovinius, o lengvajam kulkosvaidžiui po 1000 šovinių. Sunkiųjų kulkosvaidžių ir granatsvaidžių batalionai negavo[6].

Apie bataliono išleistuves ir išvykimą į Vilniją prisiminė minėtasis S. Norvilaitis: „Vakare Marijampolės miesto teatre įvyko batalijono išleistuvės į rytų Lietuvą, po trumpo spektaklio  į sceną buvo pakviestas batalijono vadas, kuopų vadai, pasakyta patrijotinių kalbų, įteikta gėlių, dovanų, sekančią dieną ryte batalijonas išsirikiavo kuopomis, atvykęs iš Marijampolės dūdų orkestras stojo priekin, ir grojant orkestrui batalijonas žygiavo į Marijampolės geležinkelio stotį. […] Pasiekėme Kazlų Rūdą su šviesa, atvažiavom į Kauną buvo sutemę, atvažiavom į Vilnių naktį […]. Netrukus privažiavom mažą geležinkelio stotelę kažkur Ašmenos rajone, mūsų ešelonas sustojo, gavom įsakymą apleisti traukinį, išlipę sustojom būriais, kuopomis, kadangi prie stotelės buvo tušti laukai, tai batalijonas išsirikiavo dideliu kvadratu […]. Tad susitvarkę pradėjom žygiuoti į vieną pusę, netrukus priėjom kryžkelę, pirma ir antra kuopos žygiavo toliau, trečia ir ketvirta pasuko į šoną, mums bežygiuojant priėjom dar vieną kelią, pirma kuopa nužygiavo toliau, o mūsų antra kuopa pasukom į šoną, likom vieni, priėjom kažkokį dvarą, nežinau ir dvaro vardo, tad tame dvare ir apsistojom. […] (kalba netaisyta – past. A. B.)“[7].

301-ojo bataliono trečioji kuopa buvo pasiųsta į Tolminovo kaimą (apie 7-8 km nuo Ašmenos). Kuopos 1-asis ir 2-asis būriai įsikūrė mokykloje, likusieji kariai klebonijoje ir kituose pastatuose. Apylinkėse buvo gausu lenkų partizanų, todėl jaunesniojo leitenanto Budrio įsakymu kariai išsikasė apkasus[8].

Vienas antros kuopos būrys po kelių dienų buvo išsiųstas į Palionių (dabar Baltarusija) dvarą. Čia būrio kariai ėjo sargybas ir patruliuodavo apylinkėse. Vieną naktį kuopos patruliai sulaikė du įtartinus vyrus, juos iškratę, rado pistoletą ir žiūronus. Sulaikytieji buvo nuvesti į kuopos štabą ir ištardyti, po to uždaryti rūsyje. Kitą dieną kuopos vadas Petras Verbyla surinko karius, kviesdamas šešis savanorius pristatyti suimtuosius į bataliono štabą Ašmenoje. Neatsiradus savanorių, šiai užduočiai vykdyti buvo paskirtas puskarininkis Reivytis, kuris pasirinko penkis kareivius iš savo skyriaus. Tarp šių penkių kareivių atsidūrė ir Stasys Norvilaitis. Tą pačią dieną suimtieji buvo nuvesti į Ašmeną, o jų sargybiniai sėkmingai sugrįžo į Palionis. Kitą dieną bataliono antroji kuopa buvo perkelta į Mūrinę Ašmeną (Ašmenėlę), kurioje dislokavosi bataliono pirmoji kuopa. Abi bataliono kuopos buvo apgyvendintos klojimuose. Čia naujuoju antros kuopos vadu vietoj ltn. P. Verbylos buvo paskirtas kpt. Eduardas Počebutas[9].

                       1944 m. gegužės 13 d. 23 val. 30 min. Armijos krajovos brigados užpuolė LVR kuopas Ašmenėlėje ir Tolminove. Dar 1944 m. gegužės 10 d. Vilniaus apygardos komendantas Aleksandras  Kšižanovskis – „Vilkas („Wilk“)“ ir jo pavaduotojas L. Kžešovskis parengė LVR batalionų likvidavimo planą. Buvo nuspręsta penkių brigadų jėgomis pulti LVR dalinius Mūrinėje Ašmenoje (Ašmenėlėje) ir Tolminove. Operacijai vadovauti buvo pavesta majorui Česlavui Dembickiui – „Jaremai“. Iš viso puolime turėjo dalyvauti virš 500 lenkų partizanų. LVR dalinių sunaikinimo operacija buvo pavesta keturioms AK III-iosios grupuotės brigadoms ir I-os grupuotės 3-iai brigadai. Mūrinės Ašmenos puolimas prasidėjo gegužės 13 d. 23 val. Kadangi AK 3-oji brigada pavėlavo atvykti į mūšio vietą, iš pradžių puolė tik viena 8-oji brigada. Maj. Č. Dembickio įsakymu į mūšį įsijungė ir 12-a brigada. Abi šios brigados prasiveržė iki turgaus aikštės ir susitiko su pavėlavusia 3-ia brigada. Įnirtingiausiai kova vyko vakarinėje miestelio dalyje. Mūrinę Ašmeną (Ašmenėlę) gynė dvi 301-ojo bataliono kuopos. Mūšis baigėsi vidurnaktį. Inspektoriaus „Jaremos“ pranešime pateikti tokie LVR nuostoliai: žuvo 51, sužeista apie 60 ir pateko į nelaisvę 170 plechavičiukų[10]. Pirmos kuopos vadui jaun. ltn. S. Grigaliūnui su keliolika karių pavyko prasiveržti ir pranešti bataliono štabui Ašmenoje apie įvykusią tragediją. Šitaip kautynes Ašmenėleje prisiminė buvęs LVR 301-ojo bataliono karys S. Norvilaitis, lenkų partizanai „netikėtai užėjo ant mūsų antros kuopos pirmo būrio, kuris buvo išsidėstęs parengty su lengvu kulkosvaidžiu, jie gerai užtratino lenkams. […] priešas būtų negalėjęs nosies iškišti, bet nelaimė pirma kuopa neturėjo jokio atramos punkto iš kitos pusės.

                      Stovėdami duobėse galvos mūsų visai prie žemės matosi, šešėliai slenka link mūsų, kaip atidarom ugnį, tai ir šešėliai pranyko, išgirdom komandą ugnis į kleboniją, norėjom uždegti kleboniją, bet padegami šoviniai negeri. […] klebonijoje ir už jos buvo armija krajova, uždegus ją, visoje apylinkėje būtų buvę šviesu, kita medalio pusė, kuopa, gal ir visa Plechavičiaus armija neturėjo nė vieno pistoleto, kad būtų galima iššauti raketą į viršų apšviesti apylinkę. Lenkai užpakaly mūsų uždegė klojimą, bet jie negalėjo matyti mūsų, kadangi mes buvome duobėse, po kurio laiko išgirdome komandą trauktis. Kadangi lenkai iš kitos pusės bando apsupti mus, iššokom iš savo duobių, apkasų ir traukėmės į šiaurę link Vilniaus-Minsko plento, kadangi prie plento buvo vokiečių didelis atramos punktas, tai į tą atramos punktą.

                      Trauktis nėra lengva kada kulipkos zvimbia pro šonus […], girdžiu puskarininkas Petras Pridotkas iš Marijampolės peršautas per rankos muskulą dejuoja, baisus skausmas, peršautas dumdum sprogstama kulipka, kurių negalima naudoti pagal tarptautinį įstatymą.

                      Pagaliau priėjom tą vokiečių bunkerį ar atramos punktą, kurį matėme pakeliui keliaudami į Mūrinę Ašmeną, pakalbėjęs mūsų karininkas Paršelis su vokiečiais jie įsileido mus, turėjom atiduoti jiems šautuvus. Įėję į vidų atsidūrėme salėje, nemaža, po žeme, elektros šviesa, ilgi stalai, iš abiejų pusių suolai, vokiečiai draugiškai suprato reikalą, pasiūlė prisėsti, sužeistą Petrą Pridotką nuvedė kitur, jam buvo suteikta pirma medicininė pagalba, išėję laukan radom antros kuopos nemažai kareivių, suskaičiuota apie šimtą penkiasdešimt ir apie keturiasdešimt iš pirmos kuopos (kalba netaisyta – past. A. B.)“[11]. Gegužės 14 d. apie 5 val. ryto 301-ojo bataliono antros kuopos būrio vadas j. ltn. Stasys Grigaliūnas telefonu iš vokiečių atramos punkto Zielionkoje pranešė bataliono vadui, kad dvi bataliono kuopos Ašmenėlėje, nepaisant atkaklaus pasipriešinimo, baigiamos naikinti. Tos pačios dienos ankstų rytą iš Ašmenos į Ašmenėlę buvo pasiųsti vokiečių šarvuočiai, bet dėl susprogdintų tiltų ir užminuotų kelių negalėjo atvykti į pagalbą apsuptoms LVR kuopoms ir sugrįžo į Ašmeną[12].

Tą pačią naktį (iš gegužės 13-os į 14-ą) AK 13-ta brigada puolė LVR 301-ojo bataliono trečiąją kuopą Tolminove (kuopos vadas ltn Vytautas Grušas, būrių vadai jaunesnieji leitenantai Budraitis, Juozas Kalėda ir V. Kišonas)[13]. Pirmoji akovcų ataka buvo atmušta, bet antroji ataka buvo sėkminga. Šias kautynes prisiminė buvę bataliono trečios kuopos karys L. Bungarda: “[…] Stipriausiai lenkai puolė iš tos pusės, kur gal už vieno kilometro buvo vokiečių kariuomenės bunkeriai su tanketėmis, patrankomis ir kitokiais ginklais. Tuo tarpu mes turėjome tik po labai seną prancūzišką šautuvą ir po 5-10 šovinių. Mūsų būryje buvo du kulkosvaidžiai. Po nelygios kovos, kurioje žuvo du 2-ojo būrio kariai – Šuopys ir Zuikis, – mes turėjome pasiduoti. Kiek žuvo lenkų partizanų, sunku pasakyti, nes jie susitvarkė dar patamsy.

Priešai buvo įsiutę. Jų vadams įsakius, lenkai beveik visą mūsų kuopą nurengė. Keletas tik su apatiniais baltiniais pabėgo.

Vienas lenkų partizanas kalbėjo lietuviškai. Sakėsi esąs iš Šiaulių. Jis mums aiškino, kad girdi, vokiečiai lietuviams duoda tik rūbus, bet neduoda ginklų. O lenkams duoda ginklus, bet neduoda rūbų. Todėl jiems reikalinga mūsų uniforma.

Sekmadienio rytą, patekėjus saulei, atvažiavo vokiečių tanketės ir pora sunkvežimių. Mus susodino į tuos sunkvežimius, o kai kuriuos – ant tankečių, nuvežė į Ašmeną ir uždarė kino teatro salėje. […]“[14]. Tolminovo kautynėse dalyvavo ir trečios kuopos karys Pranas Baukus. Štai jo prisiminimai apie tą nelemtą naktį:“[…] staiga dangus nušvito ir į mus pasipylė šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis. Pirmieji šūviai buvo nukreipti į mokyklą, kuri tuo metu jau buvo tuščia. Gal nuo pirmųjų šūvių žuvo mokyklos ir suolo draugas Jonas Šuopys iš Sintautų, Drulia nuo Vilkaviškio. Sunkiai sužeistas puskarininkis Znikelis prašėsi pribaigiamas. Kova vyko visą naktį – iki saulės patekėjimo. Baigėme šovinius ir turėjome pasiduoti. Būrininkui Aukštikalniui su keletu vyrų pavyko prasiveržti iš apsupimo žiedo. Jie išvengė belaisvių likimo. Gal apie du trečdalius bataliono karių pateko į lenkų rankas ir buvo nurengti iki apatinių baltinių. Lenkai labai skubiai pasitraukė, palikę dalį grobio. […]“[15].

Lenkų partizanai užėmė Tolminovą ir esą paėmė į nelaisvę 115 plechavičiukų[16]. Kai kurių šaltinių teigimu, mūšio Tolminove metu žuvo šeši 301-ojo bataliono trečios kuopos kariai[17]. Tarp anksčiau minimų Tolminove žuvusių plechavičiųkų (Jonas Šuopys, Drulia, Zuikis) vienas liudininkas pamini kareivį Zujų[18]. Belaisviai buvo išrengti, nuginkluoti ir paleisti. Mūrinės Ašmenos ir Tolminovo puolimo metu AK brigados esą patyrė tokius nuostolius: žuvo 10, sužeista 28 akovcai[19]. Trečios brigados vado G. Frugo – „Ščerbieco“ pranešimu kautynėse dėl Mūrinės Ašmenos žuvo 56, buvo sužeista 84 ir pateko į nelaisvę 196 LVR kariai. AK 3-ioje brigadoje žuvo 8 ir dar trys mirė nuo žaizdų, bei buvo sužeista 15 partizanų[20]. Gelbėdamas likusias išblaškytas kuopas, LVR Kauno pulko vadas T. Vidugiris įsakė 301-ojo bataliono ketvirtajai kuopai iš Mikalkonių persikelti į Ašmeną, o 310-ojo bataliono abi kuopas iš Šalčininkų į Jašiūnus. Abi pastarojo bataliono kuopos tą pačią dieną sėkmingai prisijungė prie bataliono branduolio Jašiūnuose[21].

Lietuvių žiniomis, Mūrinėje Ašmenoje žuvo 30 LVR 301-o bataliono karių (tarp jų 2-os kuopos vadas E. Počebutas) ir apie 350 pateko į nelaisvę[22]. Kaip įprasta, didžiausius LVR nuostolius pateikė Lenkijos istorikas Romanas Korabas-Žebrykas. Jo teigimu, žuvo 69, sužeista apie 50 ir pateko į nelaisvę 324 lietuviai. AK pusėje žuvo 12 ir buvo sužeista 23 partizanai. AK paėmė daug ginklų ir amunicijos. Į nelaisvę paimti plechavičiukai buvo išrengti iki baltinių ir paleisti Jašiūnų ir Ašmenos kryptimis[23]. Vokiečių saugumo policijos ir SD pranešimu, ankstų 1944 m. gegužės 15 d. rytą į Jašiūnus atvyko apie 90 nuvargusių, sužeistų ir išrengtų plechavičiukų iš Mūrinės Ašmenos. Jie papasakojo, kad lenkų partizanai paimtus į nelaisvę bataliono karininkus atskyrė nuo kareivių ir kai kuriuos sušaudė. Po to nuginkluotus plechavičiukus akovcai nuvarė iki Pavlovo kaimo (netoli Turgelių) ir liepė eiti į Jašiūnų dvarą, ten dislokavosi vienas LVR batalionas (310-as). Lenkų nelaisvėje buvę plechavičiukai papasakojo, kad vienas akovcų karininkas jiems pasakė kalbą ir pareiškė, kad AK Vilniaus apygardos komendantas gen. „Wilk“ esą susitaręs su vokiečiais, kad Vilniaus sritis bus perleista lenkams, kad vokiečiai apginklavę lenkų partizanus sunkiaisiais ginklais, kad lenkų partizanai išvarysią visus lietuvius iš Vilniaus srities, ir, kad, atėjus tinkamui momentui, atkeršysią vokiečiams už lenkų žudynes. Pakeliui iki Pavlovo kaimo apylinkės buvo pilnos ginkluotų lenkų partizanų[24].

Ašmenėlėje žuvę 301-ojo bataliono kariai buvo palaidoti Ašmenoje. S. Norvilaitis prisimena:“[…] atėję į kapines radom ilgą duobę iškastą, dugnas nuklotas eglių šakomis, šalia duobės suguldyti dvidešimt aštuoni ginklo draugai, nurengti guli apatiniuose, gerai peržiūrėjęs visi pažįstami veidai, bet pavardžių nežinau (tarp žuvusiųjų guli antros kuopos vadas kapitonas Počebutas). […] antrą, kurį gerai pažinojau antro būrio puskarininkis kulkosvaidininkas, vardo nežinau, gerai šaudė su kulkosvaidžiu į priešą, nenorėdamas trauktis pasikišo rankinę granatą po krūtine, žuvo didvyriškai. Trečią atpažinau, tai eilinis Šiparaitis nuo Kudirkos Naumiesčio. […] (kalba netaisyta – past. A. B.)“[25]. Nespėjus pasibaigti laidotuvėms, bataliono kariai vokiečių buvo nuginkluoti ir suvaryti į Ašmenos miesto parką. 301-ojo bataliono nuginklavimo ir sulaikymo akciją 1944 m. gegužės 15 d. vykdė vokiečių SS ir policijos 16-ojo pulko policininkai. Iš Vilniaus į Ašmeną atvykęs SS ir 16-ojo pulko vadas Walteris Titelis įsakė surinkti visus Ašmenoje esančius LVR karininkus. Karininkams jis įsakė susėsti į sunkvežimius, kurie juos nuvežė į Ašmenoje įsikūrusį vokiečių divizijos štabą. Čia Titelis pareiškė, kad LVR daliniai yra prastai apmokyti ir kautynėms netinka. LVR Kauno pulkas bus nuginkluotas ir grąžintas į Kauną, ten bus toliau apmokomas. Kad nebūtų pasipriešinimo, LVR Kauno pulko štabo viršininkas majoras Antanas Impulevičius, pulko adjutantas kpt. Bronius Kaupas ir jaunesnieji leitenantai S. Grigaliūnas bei Jonas Dačinskas buvo paimti įkaitais. W. Titelis pagrasino, jeigu bus priešinamasi nuginklavimui, visi keturi įkaitais paimti karininkai bus sušaudyti, o pulko ir batalionų vadai bus atiduoti karo lauko teismui. Sukviestiems kuopų vadams Titelis įsakė visus ginklus ir šaudmenis palikti gyvenamosiose patalpose, o kareivius atvesti į aikštę. Kareiviai buvo suskirstyti į keturias grupes ir su vokiečių sargyba sugrąžinti atgal į kareivines. Karininkai buvo išvežti į Vilnių[26]. Buvęs 301-ojo bataliono štabo karininkas Andrius R. Mironas prisiminė bataliono karininkų suėmimą ir išvežimą į Vilnių:“[…] Vakare mus atvežė į Vilnių. Vorele nuvarė visus tarp dviem eilėmis išsirikiavusių ginkluotų esesininkų į didoką patalpą. Kažkas pasakė, jog tai Lietuvos banko seifo kambarys. Sienose nebeliko saugomų dėžių, nebuvo čia nei kėdžių, nei suolų, nei stalų. Visi susėdome  susispaudę ant grindų. Tarp mūsų pamačiau kpt. Marcinėną. […] Seife praleidome netrukus užėjusią naktį. Beveik niekas nemiegojo. Kautynės, neeiliniai išgyvenimai neleido akių sudėti. […] Netrukus visus karininkus iš seifo išvedė. Vėl pakrovė it gyvulius į dengtus sunkvežimius. Kažkas pasakė, jog tų sunkvežimių ištisa vora, nes kituose vežami eiliniai savanoriai. Šitaip keliavome iki Kauno. Sunkvežimių vora buvo vienoje vietoje sustojusi, bet neilgam. Vėliau paaiškėjo, jog vienas savanoris bandė pabėgti, bet buvo sargybinio nušautas.“[27]

LVR 301-ojo bataliono antros kuopos vado kpt. E. Počebuto nuotrauka (fotografuota iki 1940 m.)

Bataliono karys S. Norvilaitis prisiminė, kad atvykęs vokiečių karininkas pranešė, jog sulaikytieji plechavičiukai būsią pervežti į Kauną ir iš naujo apmokyti. Kitą dieną bataliono kariai iš Ašmenos sunkvežimiais buvo nuvežti į Vilnių, o iš ten į Kauną. Čia nuginkluoti LVR kariai buvo apgyvendinti Panemunės kareivinėse. Jie buvo aprengti vokiečių priešlėktuvinės artilerijos karių uniformomis. Po dienos kitos iš Panemunės kareivinių dalis plechavičiukų buvo sargybinių nuvesti į Kauno geležinkelio stotį ir traukiniu išvežti į Vokietiją (1944 m. gegužės 18 d.). Tai buvo pirmasis į Vokietiją vežamas plechavičiukų  ešelonas. Iki Kazlų Rūdos traukinys kelis kartus buvo staigiai sustojęs, nes kai kurie vežami lietuviai iš traukinio iššoko ir bandė pabėgti. Tarp bandžiusių pabėgti esą buvo ir nušautų. Kazlų Rūdoje prie traukinio buvo prijungti dar trys vagonai su Marijampolėje suimtais plechavičiukais. Naktį traukinys atvažiavo į Kybartus. Trumpais pastovėjęs, ešelonas išvyko į Karaliaučių. Iš Karaliaučiaus traukinys per Brėmeną nuvyko į Oldenburgą (gegužės 21 d.) netoli Olandijos sienos. Čia buvo kelionės pabaiga, plechavičiukai buvo apgyvendinti Oldenburgo kareivinėse. Oldenburge lietuviai buvo kariškai mokomi ir davė priesaiką. Po dviejų Oldenburge praleistų savaičių buvę LVR kariai traukiniu buvo nuvežti į Meklenburgo žemėje esantį Giustrovo miestą. Čia jiems buvo išduoti kariniai dokumentai ir lietuviai buvo paskirstyti po įvairias aerodromų ir priešlėktuvinės artilerijos tarnybas[28].   Kai kurie buvę 301-ojo bataliono kariai iš Lietuvos buvo nuvežti į Berlyną ir pervesti į statybos bataliono sudėtį. Čia jie statė gynybinius įtvirtinimus, vėliau, 1945 m. kovo mėn. buvo nuvežti į Hanoverį ir čia statė aerodromą. 1945 m. balandžio 13 d. jie pateko į JAV kariuomenės nelaisvę ir po to buvo laikomi karo belaisvių stovyklose Vokietijoje ir Prancūzijoje[29].