Buvusio LVR kareivio Juozo Dobilo kareivio knygelė (Soldbuch). www.genocid.lt nuotr.

Dr. Arūnas BUBNYS, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, www.voruta.lt

Lietuvos vietinės rinktinės vado 1944 m. kovo 30 d. įsakymu 304-ojo bataliono vadu nuo 1944 m. vasario 28 d. buvo paskirtas majoras Kostas Liaudanskis. Tuo pačiu įsakymu batalionui nuo kovo 10 d. buvo priskirtas vokiečių ryšių karininkas kpt. Frölichas[1]. 304-asis batalionas kartu su LVR 305-uoju batalionu buvo formuojamas Suvalkų Kalvarijoje (Marijampolės apskritis). Bataliono pašto dėžutės numeris buvo 121[2]. Yra žinoma, kad bataliono 3-ios kuopos pirmojo būrio vadu tarnavo jaun. ltn. Pečiulis[3]. Į batalioną stojo savanoriai iš įvairių Lietuvos apskričių. Stojantiems į LVR apskričių komendantai išsiųsdavo šaukimus. Štai Panevėžio apskrities komendantas 1944 m. kovo 10 d. atsiuntė tokį šaukimą Kupiškyje gyvenančiam grandiniui Povilui Kišūnui:“ Šaukiu Tamstą 1944 m. kovo mėn. 15 d. 9 val. stoti Savanorių Priėmimo Komisijon – Panevėžys, Marijonų g. 33 nr. su savimi reikia turėti asmens dokumentą ir, tarnavusiems kariuomenėje, atsargos kario liudijimą. […]“[4].

Buvęs bataliono karys Antanas Barisevičius prisimena: “Tuomet aš mokiausi Ukmergės gimnazijos 6 klasėje. Žinia apie savanorių rinkimą į Vietinę rinktinę mus labai sudomino. […] Visa tai apsvarstę su Broniumi Urbonu iš Alantos valsčiaus Paąžuolių kaimo nutarėme stoti į lietuvišką dalinį, nes vokiečiams jokių simpatijų nejautėme. Savanoriais užsirašėme Alantos valsčiuje. Gavę kvietimus, išvykome į Uteną. Čia radome daug šaunių jaunų vyrų. Traukiniu atvykome į Suvalkų Kalvariją. Prasidėjo apmokymai. […] Mokė Lietuvos kariuomenės puskarininkiai. Mūsų būryje buvo beveik vieni uteniškiai.

Gyvenimo sąlygos nelepino, miegojome ant šiaudų, maistas – prastokas. Bet geros nuotaikos niekada neprarasdavome. Labai laukėme, kada gausime kario uniformas ir ginklus. Gero karinio parengimo nebuvo. Daugiausia laiko gaišdavome rikiuotei. Šiek tiek supažindino su prancūziškų šautuvų sudėtimi, tačiau šaudyti neteko. Iš viso šautuvai buvo tinkami tik saliutuoti, bet ne kovos veiksmams. […].“[5]  Jonas Algirdas Kašėta į LVR stojo iš Alytaus amatų mokyklos: “ […] Gerai neprisimenu dienos, rodos, 1944 m. kovo 20-ąją mūsų išlydėti į geležinkelio stotį atvyko net 1918-1920 metų savanoriai.

Mūsų gausų būrį atvežė į Kalvariją. Aš patekau į 304-jo bataliono 3-iąją kuopą. Pradžioje vilkėjome savais civiliais drabužiais, gulėjome tiesiog ant grindų. Gal po savaitės, o gal ir vėliau išdavė vokiškas uniformas, atvežė dviejų aukštų lovas.

Vieną batalioną greit apginklavo ir išsiuntė į Vilniaus kraštą (305-ą batalioną – past. A. B.). Mes jo kariams pavydėjome.

Mums išdavė prancūziškus šautuvus ir kulkosvaidžius. Prasidėjo apmokymas. Karininkai ir puskarininkiai buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje. Ant kepurių – lietuviškas Vytis. […]“[6]. Formuojamo bataliono kariai buvo apgyvendinti apleistose caro laikų kareivinėse, kuriose nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu veikė psichiatrinė ligoninė[7].

Antanas Nečionis (g. 1917 m.) 1942/43 m. tarnavo 14-jame lietuvių policijos batalione, vėliau, 1944 m. kovo 20 d. įstojo į Vietinę rinktinę ir buvo nusiųstas tarnauti į Kalvarijoje formuojamą 304-ąjį batalioną būrio vado padėjėju, jis turėjo mokyti naujokus karinių dalykų. Likviduojant LVR, jis kartu su kitais bataliono kariais vokiečių buvo suimtas ir išvežtas į Boną[8].

Juozas Juknius (g. 1917 m.) 1941-1943 m. tarnavo lietuvių policijos 6-ajame (Geležinkelių apsaugos) batalione. Jis taip pat įstojo į LVR ir buvo paskirtas tarnauti į 304-ojo bataliono 2-ą kuopą skyriaus vadu. Savo pavaldinius jis mokė rikiuotės ir taktikos. 1944 m. balandžio mėnesį 2-oji kuopa vienai parai buvo išsiųsta į Eišiškių apskritį operacijai prie partizanus. Po to kuopa vėl buvo sugrąžinta į Kalvariją[9]. Bataliono kariai prisiekė Kalvarijoje[10].

Atsargos jaun. ltn. Vincas Matijošaitis (g. 1914 m.) į LVR buvo mobilizuotas 1944 m. balandžio mėnesį ir nukreiptas tarnauti į 304-ą batalioną Kalvarijoje. Išbuvęs batalione vos 4 dienas, jis gavo telegramą, jog sunkiai serga jo motina. Gavęs bataliono vado leidimą išvykti aplankyti motinos, į batalioną jau nebegrįžo, nes ir pati Vietinė rinktinė netrukus nacių buvo likviduota. V. Matijošaitis arešto išvengė[11].

Jaunesnysis leitenantas Augustas Jurėnas (g. 1918 m.) į LVR buvo mobilizuotas 1944 m. balandžio 15 d. Jis buvo paskirtas tarnauti į 304-ą batalioną būrio vadu, batalione mokė naujokus karinių dalykų. Prasidėjus LVR likvidavimui, A. Jurėnas iš bataliono pasitraukė ir slapstėsi gimtinėje Biržų apskrityje iki nacistinės okupacijos pabaigos[12].

Naciams 1944 m. gegužės 15 d. pradėjus likviduoti Vietinę rinktinę, 304-as batalionas buvo nuginkluotas Kalvarijoje. Štai kaip šiuos įvykius prisimena buvęs bataliono karys Jonas Algirdas Kašėta:“ […] Vieną rytą, gegužės viduryje, nuaidėjo lyg patrankos šūvis, lyg granatos sprogimas. Prišokom prie langų. Žiūrime – ant plento, prie kareivinių tvoros, stovi vokiečių šarvuotis, o link mūsų kareivinių susilenkę, slėpdamiesi bėga ginkluoti kareiviai. Taip mus apsupo SS ir SD formuotės. Pirmiausia nuginklavo karininkus. Suskaičiavo piramidėse saugomus šautuvus, mus išrikiavo. Kas dešimtą išvedę prieš rikiuotę, pasakė:

– Jei bent vienas jūsų bandys pabėgti, jie bus sušaudyti.

Vėliau nuvežė į Marijampolės gimnaziją. Saugojo stipri sargyba. […]

Po keleto dienų kieme mus visus perrengė liuftvafės uniforma, prieš tai nuodugniai iškratę. Lydimi sargybos nužygiavome į geležinkelio stotį. Pakelėse stovėjo šimtai žmonių: vieni verkė, o kiti iš mūsų šaipėsi. Sugrūdo į prekinius vagonus ir – į Kazlų Rūdą. Vagone pasigirdo daina „Sudiev, Tėvyne numylėta…“.

Kybartuose keliems pavyko pabėgti pasiprašius į stoties tualetą. Po to jau nė vieno neišleisdavo.

Poznanėje išlaipino, patikrino sveikatą, nufotografavo ir išdavė „Kario knygeles“. Jos buvo numeruotos. Mano numeris 164. […]“[13].

                      Poznanėje bataliono karių keliai išsiskyrė, jie buvo paskirstyti po įvairius vokiečių dalinius ir tarnybas. Pranas Rauplys (g. 1925 m.) iš Rokiškio apskrities 1944 m. gegužės 23 d. buvo paskirtas tarnauti į rezervinį aviacijos batalioną (Flieger-Ersatz-Bataillon Posen), bet po mėnesio perkeltas tarnauti į vermachto statybos batalioną (3./Lm. Baubat 11/III)[14]. Dalis buvusių bataliono karių atsidūrė Ravensburge netoli Šveicarijos sienos. Čia jie kelis mėnesius statė karinių lėktuvų gamyklą. Po to buvę plechavičiukai per Berlyną buvo išvežti į Hanoverį. Čia jie plušo įvairiose statybose, atstatinėjo karo sugriautus karinius fabrikus. Karo pabaigoje ši bataliono karių grupė pateko į amerikiečių nelaisvę ir buvo išvežti į paskirstymo lagerį netoli Paryžiaus. Norintys sugrįžti į Lietuvą buvo perduoti sovietams, dirbo įvairius darbus sovietų okupacinėje zonoje Vokietijoje ir tik 1945 m. pabaigoje arba 1946 m. buvo sugrąžinti į Lietuvą[15]. Grįžimas į Lietuvą taip pat buvo ilgas ir sunkus. Štai kaip savo odisėją prisiminė buvęs bataliono karys J. A. Kašėta: “[…] Po poros savaičių atvykome į Eizenachą. Ten vėl apklausinėjimai: kur gimęs, kur gyvenai, kodėl ir kaip čia atsiradai ir t. t. Breslau, beje, labai subombarduotam, radome latvių ir estų. Čia gaudavome trims kepaliuką duonos, šaukštelį geltono cukraus ir pusę litro sriubos bei vienam papirosui tabako, kurį susukdavome į laikraštį. Taip mes išgyvenom nuo 1945 metų rugpjūčio iki 1946 metų vasario vidurio. Pagaliau mus nuodugniai iškratė, apieškojo ir lydimus sargybos prekiniuose vagonuose vežė per visą Lenkiją. Kelionė buvo labai varginanti, kadangi kai kuriose stotyse beveik po pusę paros stovėdavome. Po dviejų savaičių, 1946 m. kovo 4 d., per garsiakalbį išgirdome, jog atvykome į Vilnių. Apsidžiaugėme, kad pagaliau grįžome į tėvynę. Bet Vilniuje neišlaipino, o nuvežė į Daugpilį. Iš čia kitą rytą atvežė į Rygą. Iš stoties išvežė į Miežupių prospektą, į buvusią rusų belaisvių stovyklą. Dabar čia buvo laikomi vokiečių belaisviai. Suvarė į vieną baraką. O blakių, apsaugok Viešpatie! Jų buvo tiek daug, kad rasdavome net miežinės duonos plyšeliuose.

LVR 304-ojo bataliono vadas majoras Kostas Liaudanskis. www.genocid.lt nuotr.

                      Čia vėl buvome perfiltruoti. Tramvajais ant platformų, lydimus NKVD sargybos, tiek latvius, tiek estus, tiek mus lyjant ar sningant veždavo dirbti Į VEF-ą. Dėl „gero“ maisto mano svoris nukrito iki 47 kilogramų. Gultai – pliki narai.

                      Po kurio laiko mus nuo vokiečių atskyrė.

                      1946 metais, po gegužės pirmosios švenčių, pradėjo leisti į namus. Pirmiausia senius, rugpjūtį ir mus, apie 50 jaunuolių. NKVD kapitonas atvežė į Vilnių ir apgyvendino Vilniaus gatvėje esančiame bendrabutyje. Vėl varė dirbti įvairiausių darbų, bet daugiausiai rinkom Vilniaus senamiesčio griuvėsiuose plytas ir vežėme į Lentvarį, kur buvo statomas kilimų fabrikas. Tai truko iki 1947 metų vasaros, kai po paskutinės filtracijos pagaliau gavome pasus ir galėjom grįžti namolio.“[16]  Dalis į tėvynę grįžtančių bataliono karių buvo atvežti į Gomelio filtracinį lagerį Baltarusijoje. Čia jie buvo laikomi apie mėnesį laiko, o po to apie 80 lietuvių 1945 m. spalio mėn. buvo paleisti į Lietuvą[17].

                      Kai kuriems bataliono kariams pavyko išvengti suėmimo ir išvežimo į Vokietiją. Antanas Barisevičius taip nupasakojo savo pasitraukimą iš LVR:“[…] Po kelių dienų turėjome gauti aprangą ir ginklus. Tačiau vieną ankstyvą rytą į mūsų kareivines atskubėjo civiliškai apsirengęs nepažįstamas vyriškis ir liepė kuo skubiausiai bėgti, nes esą vokiečiai ruošiasi mus suimti. Tada mes dviese su Slepiku iš Gilužių skubiai užsivilkome savo civilių kostiumus ir aplinkiniais keliais sprukome į geležinkelio stotį. Slaptai įsėdome į prekinį traukinį ir vargais negalais atvykome į Anykščius.“[18]

                      Kai kurie buvę bataliono kariai sugrįžus sovietams, įsijungė į partizanų eiles – pokario metais buvo suimti arba žuvo kovose. Povilas Kišūnas iš Kupiškio valsčiaus NKVD buvo suimtas 1945 m. kovo 17 d. ir uždarytas į areštinę. Po trijų dienų jis iš Panevėžio areštinės pabėgo ir sugrįžo pas partizanus. 1945 m. balandžio 7 d. P. Kišūnas susidūrė su Kupiškio valsčiaus stribais, susišaudymo metu jis buvo sunkiai sužeistas ir netrukus mirė[19].

[1] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, Vilnius, 1998, p. 56.

[2] Ten pat, p. 78.

[3] A. Vaižmužio 1950 m. birželio 12 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 51994, l. 9.

[4] K-1, ap. 58, b. 29514/3, l. 30.

[5] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, p. 453.

[6] Ten pat, p. 447.

[7] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, p. 503.

[8] A. Nečionio 1945 m. liepos 7 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 53285, l. 3-5.

[9] J. Jukniaus 1945 m. gruodžio 29 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 54678, l. 8 a. p.

[10] J. Šimkaus 1945 m. rugsėjo 24 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 52045, l. 10.

[11] V. Matijošaičio 1945 m. vasario 18 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 49710, l. 7-7 a. p.

[12] A. Jurėno 1944 m. spalio 21 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 53521, l. 2-2 a. p.

[13] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, p. 447-448.

[14] P. Rauplio kareivio knygelė (Soldbuch), LYA, f. K-1, ap. 59, b. 52980, l. 2.

[15] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, p. 452-453;  A. Vaižmužio 1950 m. birželio 12 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 51994, l. 8 a. p.

[16] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, p. 451-452.

[17] J. Malinausko 1945 m. gruodžio 12 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 59, b. 53230, l. 28.

[18] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, p. 453.

[19] NKVD Panevėžio apskrities skyriaus 1945 m. birželio 31 d. nutarimas nutraukti P. Kišūno baudžiamąją bylą, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 29514/3, l. 63.