Domininkas Jėčys. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka

Dr. Arūnas BUBNYS, www.voruta.lt

                      Vietinės rinktinės vado 1944 m. vasario 16 d. įsakymu Nr. 1 LVR apskričių komendantais buvo paskirti 25 karininkai. Alytaus apskrities komendantu buvo paskirtas plk. ltn. Bronius Basiulis[1]. LVR Alytaus apskrities komendantūra buvo suformuota 1944 m. vasario-kovo mėnesiais. Prie komendantūros suorganizuotos kuopos vadu buvo paskirtas pokario partizanų kovose pasižymėsiantis būsimas Dainavos apygardos vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis (1896-1947). Oficialiai minėtoji kuopa buvo pavaldi LVR 243-ajam batalionui, kurio štabas dislokavosi Kaune. Alytaus komendantūros ir Alytaus kuopos pašto dėžutės Nr. buvo 116[2].  LVR Alytaus apskrities komendantūra buvo įsikūrusi Vilniaus gatvėje, pastate, kuriame po karo veikė sovietinis karinis komisariatas. Stojantys į LVR registravosi komendantūroje. Gen. P. Plechavičiui paskelbus kvietimą stoti į LVR, Daugų miestelyje aktyviai agitacinį darbą dirbo kpt. Vladas Golšteinas (1896-1945). 1944 m. vasario mėn. suorganizuotame mitinge jis ragino lietuvius stoti į LVR. Jo pastangų dėka į LVR įstojo 92 vyrai. V. Golšteinas ir pats įstojo į LVR ir buvo paskirtas tarnauti Kalvarijoje dislokuotame 304-ame batalione. Čia jis vadovavo bataliono trečiai kuopai, o vėliau buvo paskirtas bataliono ūkio dalies viršininku[3]. Nemažai stojančių į LVR alytiškių buvo siunčiami į LVR 304-ą ir 305-ą batalionus, kurie tuo metu dislokavosi Suvalkų Kalvarijoje. Vienas tokių savanorių buvo Jonas Algirdas Kašėta (gim. 1926 m.). Štai jo prisiminimų fragmentas apie tarnybą LVR: „ […] Tuo laiku kūrėsi generolo Plechavičiaus rinktinė, kur ir daug moksleivių stojo. Aš, pasitaręs su tėvais, stojau savanoriu. Tėvas buvo Klaipėdos krašto 1923 m. sukilimo dalyvis daug nesipriešino į mano norą. Ir kovo, neprisimenu gerai, 18 ar 20 dieną 1944 m. iš Alytaus stoties geležinkelio grupė išvažiavom. Išlydėjo, kalbas pasakė keli 1918 m. nepriklausomybės savanoriai.

                      Dislokuoti buvom Suvalkų Kalvarijos mieste. Tarnavau 304 batalione, trečioje kuopoje (kalba netaisyta – past. A. B.). […]“[4].

                      Alytaus kuopoje iš viso tarnavo apie 100 karių. Pradiniame kuopos formavimo etape joje tarnavo 33 kariai: keturi karininkai (leitenantai), viršila, 24 puskarininkiai ir kareiviai[5]. Plechavičiukai buvo aprengti vokiškomis uniformomis ir apginkluoti prancūziškais šautuvais. Ant švarko kairiosios rankovės buvo prisiūtas lietuviškas trispalvis skydelis su jo viršuje išsiuvinėtu užrašu „LIETUVA“. Karininkai dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformas, irgi su trikampiu skydeliu virš alkūnės, kaip eiliniai kariai. Kuopos kariai buvo apgyvendinti Ulonų gatvėje, mediniuose namuose, kurie buvo pastatyti 1940 m. Raudonosios armijos įgulos Alytuje kariškiams apgyvendinti[6]. 1944 m. kovo mėn. septyniolika kuopos karių kartu su policininkais buvo pasiųsti į Merkinės valsčių Ryliškių kaimo apylinkes ieškoti sovietinių partizanų, bet jų surasti kuopai nepavyko. Tos pačios operacijos metu Savilionių kaime už ryšių su sovietiniais partizanais palaikymą buvo suimti trys broliai Gudukai – Zigmas, Julius ir Adolfas. Suimtieji buvo nuvežti į Merkinės policijos nuovadą, bet po kelių savaičių paleisti į laisvę[7].

Plk. ltn. Bronius Basiulis. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka

                      Alytaus kuopos kariai priesaiką davė 1944 m. kovo mėnesį. Kuopos kariai ėjo įvairias sargybas, patruliavo mieste, mokėsi karinių dalykų. Kai kurių šaltinių teigimu, Alytaus komendantūros kuopos vienu iš būrio vadų buvo leitenantas Pranas Gudynas. Sugrįžus sovietams, jis vadovavo lietuvių partizanų būriui ir mirė nuo mūšyje patirtų žaizdų 1944 m. gruodžio 3 d. Kai vokiečiai pradėjo likviduoti Vietinę rinktinę, kpt. D. Jėčys įspėjo, kad prasidėjo konfliktas su vokiečiais, ir liepė visiems išsiskirstyti. P. Gudynas išvedė kuopą su uniformomis ir ginklais iki Sudvajų kaimo kelto ir ten kariai išsiskirstė: vieni persikėlė į kitą Nemuno pusę, kiti – patraukė Miroslavo link[8].

            1944 m. vasarą sugrįžus sovietams, nemažai buvusių alytiškių plechavičiukų įsijungė į Lietuvos partizanų gretas, daug jų žuvo arba sovietų saugumo buvo suimta  ir nuteista įvairiomis lagerio bausmėmis. Kaip jau minėjome, vienas tokių buvo Domininkas Jėčys-Ąžuolis (1896-1947). Jis partizanavo nuo 1945 m. pavasario. 1945 m. birželio mėn. Punios šile bendrame pasitarime su Dzūkijoje veikusių Margio, Vaidoto, Kęstučio ir Geležinio Vilko partizaninių grupių vadais  įkūrė Dzūkų rinktinę ir buvo išrinktas jos vadu. Paruošė ir išsiuntinėjo „Dzūkijos partizanų veiklos taisykles“, kuriose buvo apibrėžti partizanų kovos tikslai, organizacija, partizanų teisės ir pareigos. 1946 m. balandžio 23 d. Dzūkų rinktinė buvo įjungta į A apygardos sudėtį.  Nuo 1946 m. gegužės mėn. Dainavos apygardos  vadas. 1946 m. lapkričio 1 d. Jėčys perėmė  Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas.

1947 m. rugpjūčio 10 d. enkavėdistai gavo agento pranešimą apie apytikrę Dainavos apygardos štabo vadavietės vietą. Jau vakare gausus sovietinių kareivių dalinys užblokavo Punios mišką. Operacijai vadovavo pats LTSR MGB ministro pavaduotojas plk. L. Martavičius. 1947 m. rugpjūčio 11 d., šukuodami Punios šilą MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareiviai jame aptiko ir apsupo Dainavos apygardos vadavietę. Prasidėjo kautynės. Pirmas, nenorėdamas gyvas pasiduoti, nusišovė partizanas Jonas Pilinskas-Krūmas. Likę partizanai naikino dokumentus ir buvusį bunkeryje inventorių. Kautynėse, kurios truko apie 1,5 val.  žuvo Dainavos apygardos vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis,  jo įgaliotinis Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis ir Dzūkų rinktinės Margio grupės štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras. Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti Alytaus MGB kieme. Užkasimo vieta nežinoma.

1997 m. gruodžio 22 d. Domininkui Jėčiui pripažintas Kario savanorio statusas, 1998 05 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu (toliau LRPD) jam suteiktas pulkininko laipsnis, 1998 11 18 d. LRPD Nr. 238 D. Jėčys apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (po mirties).

[1] Vietinės rinktinės vado 1944 02 16 d. įsakymas Nr. 1, LCVA, f. R-1234, ap. 1, b. 4, l. 3.

[2] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, V., 1998, p. 78, 79.

[3] Vlado Golšteino gyvenimo aprašymas, LGGRTCA, b. P-928, l. 3; Sugrįžus bolševikams, 1944 m. rugpjūčio mėn. V. Golšteinas buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas Gorkio srities lageriuose, neištvėręs žiaurių kalinimo sąlygų, 1945 m. vasario 9 d. mirė nuo distrofijos.

[4] Jono Algirdo Kašėtos 1997 11 01 d. gyvenimo aprašymas, LGGRTCA, b. K-321, l. l. 2-3.

[5] Antano Kudarausko 1944 07 30 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 28274/3, l. 11.

[6] G. Lučinskas, „Karininkas, partizanas Pranas Gudynas“, Tremtinys, 2017 11 10 d., Nr. 42(1256).

[7] Antano Kudarausko 1944 07 30 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 28274/3, l. 14.

[8] G. Lučinskas, „Karininkas, partizanas Pranas Gudynas“, Tremtinys, 2017 11 10 d., Nr. 42(1256); LGGRTCA, b. G-695.