Arūno Vyšniausko pranešimo Gdanske momentas. Asmeninio archyvo nuotr.

2023 m. rugsėjo 22–24 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus vyriausiasis istorikas dr. Arūnas Vyšniauskas dalyvavo Lenkijos mieste Gdanske vykusiame XI tarptautiniame Gudijos tyrinėtojų kongrese.

Tokio pobūdžio kongresai vyksta reguliariai nuo 2011 m. ir apima daugelį socialinių bei humanitarinių mokslų teminių sričių. Tai didžiausias pasaulyje akademinis Baltarusijos tyrinėtojų forumas, į kurį suvažiuoja šimtai Baltarusijos istorijos, politikos, teisės, ekonomikos, filologijos, švietimo, mokslo, kultūros, medijų ir komunikacijos mokslininkų, ekspertų ir analitikų iš daugelio pasaulio šalių, dalyvauja nemažai studentų, žiniasklaidos atstovų, besidominčių klausytojų.

Kaip skelbiama Vytauto Didžiojo universiteto  tinklapyje: „Kongresas yra vienintelė vieta pasaulyje, kur reprezentatyvus Gudijos akademinio ir visuomenės elito atstovų skaičius nepriklausomai nuo Baltarusijos ir kitų valstybių įtakų, nuo 2011 metų gali laisvai mąstyti ir diskutuoti Gudijos istorijos, politikos, visuomenės ir kultūros klausimais. Kongreso iniciatoriai ir pagrindiniai organizatoriai yra politikos studijų institutas „Politinė sfera“ ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas. Organizuojant konkrečius Kongresus prisideda įvairios gudų, lietuvių, lenkų ir kitų kraštų organizacijos: Vytauto Didžiojo universitetas, Europos Humanitarinis universitetas, Vilniaus universitetas, Varšuvos universitetas, Kolegium Civitas (Varšuva), Naša niva, Minsko dialogas, Lietuvos istorijos institutas ir kiti.“

Dažniausiai iki šiol Baltarusijos (Gudijos) tyrinėtojų kasmetiniai kongresai vyko Kaune, po vieną kartą Varšuvoje (2017 m.) ir Vilniuje (2019 m.). Šių metų kongreso pagrindiniai renginiai vyko Gdanske įsikūrusiame II pasaulinio karo muziejuje, dalis kongreso teminių sekcijų veikė netoli esančiose Nacionalinio Jūrų muziejaus bei Europos Solidarumo centro patalpose. Kaip ir ankstesniais metais susilaukta finansinės ir kitokios paramos iš daugelio organizacijų.

Vienoje iš XI kongreso teminių sekcijų, o būtent skirtajai Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje ir Baltarusijoje istorijai, LGGRTC istorikas skaitė pranešimą tema „Vilniaus klausimas ir Lietuvos–Baltarusijos administracinės sienos kaita Antrojo pasaulinio karo metais“. Šios dabar jau tarpvalstybinės sienos problematika tapo aktuali ir mūsų dienomis dėl naujų priežasčių. Apie dėl migracinės krizės kylančias įtampas dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje jau keletą metų pranešinėja ne tik Lietuvos ir gretimų šalių žiniasklaida, bet ir tokie pasaulinės žiniasklaidos gigantai kaip Aljazeera, BBC News, CBS News, Deutsche Welle, Der Spiegel, Die Welt, Euronews, Financial Times, Le Monde, Neue Zürcher Zeitung, Reuters ir kt.

Dr. Arūnas Vyšniauskas savo pranešime, paminėjęs dabartinį ES valstybių Latvijos, Lietuvos, Lenkijos sienų su Baltarusija klausimo politinį aktualumą, toliau sutelkė dėmesį į istorinį Lietuvos ir Baltarusijos sienos atsiradimo pagrindą. Konkrečiai buvo įvardinti kai kurie  nagrinėjamos problemos mitai, sutinkami šiuolaikinėje lenkiškoje istoriografijoje. Vienas iš jų skelbia, esą lietuviai XX a. pirmoje pusėje turėjo tik istorines teises į Vilnių, bet ne etnografines. Šio konceptualaus mito šalininkai paprastai  akcentuoja Vilniaus miesto demografinę situaciją, miesto nelietuvišką tautinį pobūdį XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje bei daugiausiai vartotas tuo metu kalbas Vilniuje. Vis dėlto kaip tik etnografiniai veiksniai kalba lietuvių naudai plačiau pažvelgus. Mat jei aprėpti Vilniaus miestą su jo apylinkėmis 10–20 km spinduliu nuo Gedimino pilies, tai lietuviškai kalbančių kaimų XX a. pradžioje toje erdvėje, iš tikrųjų, jau beveik ir nebuvo likę. Tačiau jei brėžiame 30–40 km spindulio apskritimą aplink Vilnių, tai matome, kad miestą su apylinkėmis supo ištisinio lietuvių kalbos ploto kaimai iš trijų pusių, o ir iš ketvirtosios pusės dar buvo išlikę lietuviškai kalbančių kaimiškų salų. Tautinius ar kalbinius plotus vaizdavę žemėlapiai iki Pirmojo pasaulinio karo taip ir rodė Vilnių su jo apylinkėmis kaip slaviškai kalbančią salą lietuviškų kaimų apsuptyje.

Patys lenkų autoriai pripažino Vilniaus kaip lenkiškos kalbinės salos pobūdį. Antai, Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) bendražygis Leonas Vasilevskis (Leon Wasilewski) 1912 m. Krokuvoje lenkų kalba išleistoje knygoje „Lietuva ir Baltarusija: Praeitis – dabartis – vystymosi tendencijos“ (Litwa i Białoruś: Przeszłość – teraźniejszość – tendencje rozwojowe) 83-iame puslapyje rašė: „Lenkiškos salos – tai pirmiausia didelės miesto bendruomenės, dažniausiai su apylinkėmis. Tokia sala yra pirmiausia krašto sostinė – Vilnius, kartu su gana plačia aplinkine teritorija, laipsniškai susiliejančia su baltarusišku plotu, atskiriančiu tą lenkišką salą šiaurėje, vakaruose ir pietuose nuo lietuviško ploto“.

Carinės Rusijos vadinamojo „Šiaurės Vakarų krašto“ gubernijos buvo palyginus menkai urbanizuotos ir čia Kaunas, Vilnius ar kiti miestai bei miesteliai demografiniu požiūriu neatsvėrė vyraujančios kaimo gyventojų masės. Dėl to etnografiniu požiūriu žiūrint, iki Pirmojo pasaulinio karo tiek gubernijos centras Kaunas, tiek gubernijos centras Vilnius, nors juose vyravo slaviškos kalbos (rusų, lenkų, baltarusių ar šių kalbų liaudiškas mišinys), buvo lietuviškai kalbančiojo kaimiškojo ploto supami miestai. Vilnius nuo seno buvo lietuvių ir baltarusių pereinamoje kalbinėje zonoje, o miesto lenkiškumą nesunku

paaiškinti istoriškai susiklosčiusiais akultūracijos bei asimiliacijos procesais.

Kitas diskutuotinas teiginys, sutinkamas lenkų istoriografijoje, tai pabrėžtinas akcentavimas, esą Antrojo pasaulinio karo metais sudaryta sovietų Lietuvos ir sovietų Baltarusijos administracinė siena (jos pagrindu nustatyta dabartinė siena tarp Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos) yra dirbtinė, nelabai besisiejanti su gilesne praeitimi. Žinoma, XIX amžiaus ar senesniuose žemėlapiuose nerasime lygiai tokios pačios su visais vingiais sienos, kaip Lietuvos dabartinė su Baltarusija, tačiau dabartinis bendras sienos vingiuotos linijos lankas nuo Drūkšių ežero šiaurėje iki tarpvalstybinės sienos ruožo kiek šiauriau Gardino gali atspindėti labai seną istoriją, nueinančią amžių glūdumon, kai formavosi rytų slavų invazijos į baltų genčių žemes ribos. Imkime, kad ir paminėtą Drūkšių ežerą, kurį kerta Lietuvos ir Baltarusijos sausumos siena. Tad jei rytinėje ežero dalyje esančioje saloje Polocko kunigaikštis dar XI a. pradžioje pastatė medinę pilį, o kitame krante baltų gentys apsigynė, tai tas ežeras, kaip gamtos sukurtas vandens barjeras, dabar tapęs tarpvalstybinės sienos ruožu, turi net ir tūkstantmetę istoriją kaip buvęs ir esamas „rubežius“. Drūkšių ežeras yra seniausia Lietuvos valstybės  dabartinių sienų dalis, kurią net galima susieti su Šv. Brunono laikais, kai arkivyskupas su misionierių palyda 1009 m. buvo pagonių nužudytas „Rusios ir Lietuvos pasienyje“ (lot. in confinio Rusciae et Lituae kaip užrašyta Kvedlinburgo analuose). Žinoma, tai jau istorijos interpretaciniai dalykai, verti tolesnių tyrimų.

Pranešimo Gdanske metu dr. Arūnas Vyšniauskas, remdamasis kartografine medžiaga, vizualiai  pademonstravo sienų linijos kaitą tarp Lietuvos ir Baltarusijos 1939–1944 m., pažymėjo kai kurias su tuo susijusias kartografinio vaizdavimo klaidas šiuolaikiniuose žemėlapiuose ir vadovėlinėse  kartografinėse schemose. Konferencijos metu buvo užmegzta naujų mokslinių kontaktų su tyrinėtojais iš užsienio valstybių, kas ypač svarbu po pasaulinės pandemijos atsinaujinant tarptautiniams akademinio pobūdžio renginiams.

genocid.lt inform.