Diplomatė, ambasadorė, vertėja, karaimikos tyrėja dr. Halina Kobeckaitė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Jurgita Jačėnaitė, Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius, www.bernardinai.lt
Užaugau šeimoje, kurioje perėjau namų universitetus“, – tokiais žodžiais įgytas didžiules žinias iš savo artimųjų įvardijo profesorė HALINA KOBECKAITĖ, diplomatė, ambasadorė, karaimikos tyrėja, asmenybė, verčianti knygas iš įvairių kalbų, telkianti įvairias kultūras, įvairias tautines bendrijas. Profesorė natūraliu pojūčiu ir poreikiu pavadino dalyvavimą pamaldose kenesoje, ir tai atkeliavę iš vaikystės, kai šis ritualas buvo neatsiejama kasdienybės dalis kartu su tėvais gyvenant Trakuose.
„Kenesoje stoviu toje pačioje vietoje, kur kadaise stovėdavo mano mama ir jos seserys, o aš maža būdama galėdavau pasistiebti ant tokio žemo suoliuko ir pasižiūrėti pro langelius, kas vyksta apačioje. Nes, kaip žinote, kenesoje yra du aukštai: pirmas skirtas vyrams, antras – moterims. Ir čia paprastai visos šeimos turi savo vietą“, – aiškino Lietuvos karaimų kultūros saugotoja.
Taip pat skaitykite
Sovietmečiu, maždaug nuo 1960-ųjų, pasak dr. H. Kobeckaitės, Trakų kenesoje pamaldos liovėsi būti rengiamos, bet ne dėl to, kad ji būtų buvusi uždaryta, o todėl, kad žmonės, būdami įvairių sovietinių organizacijų nariai, bijojo čia rodytis. Tada Trakų kenesos vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius karaimų pamaldas perkėlė į savo namus. Tiesa, jos jau nevykdavo kas savaitę.
„Žmonės čia susirinkdavo didelių švenčių proga. Svarbu, kad vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius per visą sovietmetį išsaugojo Lietuvos karaimų bendruomenę. Trakų kenesa buvo vienintelė veikianti kenesa Europoje, o Simonas Firkovičius buvo vienintelis oficialus karaimų dvasininkas. Žinoma, jis negalėjo plačiai reikštis, bet visas svarbiausias apeigas atlikdavo: palydėdavo velionį į kapines, sutuokdavo jaunas poras, suteikdavo vaikui vardą. Visos karaimiškų vestuvių apeigos slapta vykdavo jo namuose. Ir mudu su vyru čia irgi buvome sutuokti. Šios ceremonijos, tradicijos buvo labai natūralios“, – prisiminimais dalijosi H. Kobeckaitė.
Vyresniojo dvasininko S. Firkovičiaus namus profesorė vaikystėje matė iš arti. Kadangi jis buvo vedęs jos tetą, vyriausią mamos seserį, giminaitės čia dažnai svečiuodavosi. Mažoji Halina net turėjo savo vietą prie didžiulio šeimos stalo. Jau išsikrausčiusi iš Trakų, į šiuos namus H. Kobeckaitė sugrįždavo kiekvieną vasarą – vasarodama tradiciškai čia apsistodavo.
Serajos Šapšalo ingreso iškilmės. Prie įėjimo į Vilniaus karaimų kenesą stovi minia karaimų. Trakų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka
„Mačiau, kaip dvasininkas rengiasi, kaip ruošiasi pamaldoms. Jo privatų namą sudarė dvi dalys. Viena dalis turėjo įėjimą nuo ežero pusės – iš čia šeimynykščiai per mažą priemenėlę patekdavo į didelę virtuvę, už jos buvo valgomasis kambarys ir du miegamieji. O kita namo dalis buvo dvasininko kanceliarija: ją sudarė didžiulis svetainę primenantis kambarys su labai gražiais baldais, Vytauto Didžiojo portretu, kitas mažas kambarėlis – jo darbo kabinetas su knygų lentynomis, senovišku telefonu dviem ragais, skambučiu žmogui pakviesti, ir dar viena priemenė, iš kurios vedė laipteliai į gatvę. Pro čia dvasininkas eidavo į pamaldas kenesoje arba pasitikdavo oficialius svečius, – pasakojo H. Kobeckaitė. – Tai buvo labai glaudus ryšys su mamos sesers šeima, su visais šešiais jų vaikais, nors jie buvo gerokai už mane vyresni. Tai buvo tikrasis namų universitetas.“
Karaizmo ištakos
Karaizmas susiformavo VIII a. dabartinio Irako teritorijoje, Basroje, Mesopotamijoje. Jo raidai įtakos turėjo islamas. Karaizmo įkūrėjas ir pagrindinių dogmų skelbėjas buvo Ananas, Davido sūnus. Svarbiausias Anano ir kartu karaizmo teiginys – kad kiekvienas tikintysis turi suprasti tai, ką skaito ir kam meldžiasi. Vadinasi, jis turi skaityti Bibliją, kuri yra visų tikėjimų pagrindas, ir nepasikliauti jokiais kitais traktavimais bei interpretavimais. Tai, kaip tu skaitai ir supranti Šventąjį Raštą, ir yra tavo tikėjimas. Pats žodis „karaizmas“, reiškiantis skaitymą, byloja šios religijos esmę.
„Tikriausiai žinote, kad gerokai vėliau ta pačia taisykle rėmėsi protestantai, – aiškino H. Kobeckaitė. – Todėl nenuostabu, kad XVII a. Europoje pradėjus plisti protestantizmui karaizmu susidomėjo ir protestantai, norėdami atrasti tam tikrų paralelių. Ir štai profesorius Gustafas Peringeris, kuris atvyko į Lietuvą XVII a. Švedijos karaliaus pavedimu, buvo pirmasis, kuris paskelbė, kad Lietuvoje gyvena žmonės, išpažįstantys karaizmą – religiją, savo dogmomis labai panašią į protestantizmą. Negana to, jie savo tikėjimą skelbia gimtąja – tiurkų – kalba. Kartu 1698 m. vokiškame žurnale apie tai buvo paskelbtas Peringerio laiškas. Tai buvo pirmoji informacija apie karaimų tiurkų kalbą Europoje.“
Trakų karaimai Trakuose 1933 m. rugpjūčio 14 d. Trakų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka
Iš Mesopotamijos karaizmas išplito į Vakarus ir kitas valstybes. Vienu metu jis buvo persikėlęs į Jeruzalę, anuometį visų religijų centrą. VIII–X a. karaizmo tikėjimas išplito Chazarų kaganate. Čia vietinėms tiurkiškoms gentims priėmus šį tikėjimą, jo vardu imta vadinti ir etninė grupė. Taigi galima sakyti, kad etninės tiurkiškos grupės, priėmusios karaizmą, yra karaimų protėviai.
Chazarų kaganatui suirus, kurį laiką karaimai gyveno Kryme. O XIV a., žinia, juos kartu su totoriais į Lietuvą perkėlė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Ir čia karaimai, apgyvendinti Trakuose tarp dviejų kunigaikščių – Kęstučio ir Vytauto – pilių Karaimų gatvėje, atvyko su savo kalba ir religija.
Laukia 1720 m. Biblijos rankraščio karaimų kalba leidyba
„Šiandien Lietuvoje karaizmo išpažinėjų nėra labai daug. Bet reikia pasakyti, kad karaizmas, kaip ir krikščionybė, gali būti išpažįstamas nebūtinai tiurkų genčių. Yra ir kitų tautų, išpažįstančių šį tikėjimą ir save vadinančių karaimais. Todėl labai dažnai kyla painiava: pavyzdžiui, arabai, gyvenantys Amerikoje, irgi save vadina karaimais.
Lietuvos karaimai su kitomis tautybėmis, kurios išpažįsta karaizmą, savęs neidentifikuoja. Todėl mūsų bendruomenėje sutampa ir tiurkiška kilmė, ir gimtoji karaimų kalba, ir karaizmas kaip tikėjimas. Tad tokių karaimų tiurkų, išpažįstančių karaizmą, yra Lietuvoje, Lenkijoje, keletas žmonių Prancūzijoje, Paryžiuje, ir daugiausia Kryme“, – tikino karaimikos tyrėja H. Kobeckaitė.
Trakų karaimų kenesa ir mokykla 1933 m. Dainiaus Raupelio kolekcijos / Trakų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka
Dar vienas svarbus dalykas – kadangi karaimai turi skaityti Bibliją, jiems buvo svarbu turėti ją iš hebrajų kalbos išverstą į gimtąją kalbą. Pasakojama, kad į karaimų kalbą Biblija buvo išversta jau XII–XIV a., tačiau tai liudijančių rankraščių nėra išlikę. Ankstyviausias karaimiškai išspausdintas rankraštis datuojamas 1528 m. – tai malda, Krymo karaimų dialektu publikuota Venecijoje. Vėlesni Biblijos vertimai į karaimų kalbą pasirodė tik XIX a.
„Tačiau vienas lenkų mokslininkas – Michałas Némethas, privačiuose rankraštynuose surado ankstesnį Biblijos vertimą į karaimų kalbą. Tai 1720 m. rankraštis. Šiuo metu jis apdorojamas. Profesorius gavo didžiulį grantą, kartu su juo šiame projekte dirba grupė kitų mokslininkų, tarp jų – ir aš. Esu atsakinga už teksto, kuris bus parengtas karaimų kalba, korektūrą.
Panevėžio karaimų bendruomenė su Trakų „ullu hazzanu“ Simonu Firkovičiumi 1935 m. vasario 28 d. Trakų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka
Ir žinote, skaitydama šį 1720-ųjų tekstą, išverstą į karaimų kalbą, jaučiu didžiulį malonumą. Nes šiandien kalba, kurią vartoja karaimai, nėra tokia graži ir gryna kaip šiame vertime. Aišku, čia yra ir skolinių, lenkų, kitų kalbų barbarizmų, bet yra išsaugota sintaksė, turtingas žodynas, turtinga morfologija. Net pasakiau profesoriui Némethui, kad perskaičiusi pirmąją karaimiškos Biblijos knygą kur kas geriau ją supratau, negu prieš tai skaitydama lietuviškai.
Labai džiaugiuosi, kad šis projektas bus įgyvendintas. Svarbiausia – tai yra kalbos paminklas“, – apie reikšmingą įvykį pasaulio karaimų bendruomenei ir karaimikos mokslui pasakojo H. Kobeckaitė.
Karaimų maldos namai – kenesos
XIV a. karaimams atvykus į Lietuvą, jų maldos namų – kenesų – pastatai iškilo visai netrukus. XV a. pradžioje Trakuose pastatoma pirmoji kenesa. Toje pačioje vietoje, kur ji tebestovi ir šiandien. Kenesos pastatas yra kvadratinės formos, dengtas keturšlaičiu stogu, turi vienas duris ir aplink išdėstytus langus.
Trakų kenesos istorija sudėtinga – kadangi maldos namai buvo mediniai, keletą sykių juos niokojo gaisras. Didžiausias buvo kilęs 1812-aisiais, Napoleono karo metais. Po nelaimės karaimai kenesą jau norėjo atstatyti mūrinę, rašė prašymus – deja, pinigų gavo nepakankamai. Tad 1824 m. Trakuose kenesa vėlgi iškilo medinė. Pastaroji jos išvaizda beveik nepakitusi išliko iki mūsų dienų.
Trakų kenesa. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Vėliau karaimų maldos namai Trakuose buvo keletą kartų renovuojami. Dideli remonto darbai buvo atliekami 1898 m. ir 1904–1905 m. Vyresniojo dvasininko Jokūbo Malecko pastangomis restauruojama Trakų kenesa buvo kiek pakeista – jos fasade virš stogo iškilo bokštelis. Jo žvelgiantys į keturias puses vitražiniai langai šviečia tarsi žibintas. Už 1904–1905 m. remonto darbus buvo atsakingas architektas Michailas Prozorovas. Faktiškai pagal jo projektą kenesa ir buvo restauruota. Pastarąjį kartą maldos namai remonto darbų sulaukė apie 1932 m.
„Sovietmečiu Trakų kenesa buvo ypatinga tuo, kad tai buvo vienintelė oficialiai veikianti kenesa ne tik buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir Europoje. Iki revoliucijos, kol bolševikai visko neuždarė, karaimų kenesų buvo išties daug, ypač Kryme. Jų buvo didžiuosiuose Rusijos miestuose. Labai gražios kenesos Kyjive, Charkive, ką ir kalbėti apie Krymo miestą Simferopolį. Pagrindinė, galima sakyti, kenesų „katedra“ buvo Eupatorijoje. Bet po revoliucijos į šiuos pastatus buvo įkeltos arba kokios dirbtuvės, arba sandėliai. Štai Kyvijo kenesai pasisekė – ten buvo aktorių namai. Truputį prižiūrėjo…
Trakų kenesa. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Bet, sakykime, Vilniaus kenesa – viena jauniausių Europos kenesų, pastatyta ir pašventinta 1923 m., 1949-aisiais buvo nacionalizuota. Ten veikė geologijos archyvas, šokių salė, buvo įrengti butai. Ir kai mes, karaimų bendruomenė, Vilniaus kenesą 1988 m. atgavome, čia atėję išvydome įrengtus du butus, atidalintus horizontalia perdanga, kuriuose gyveno kažkokie vykdomojo komiteto darbuotojai. Neįsivaizduoju, kaip buvo galima gyventi tokiame pastate, bet taip buvo…“ – Vilniaus kenesos grąžinimo karaimų bendruomenei akimirkas prisiminė H. Kobeckaitė.
Moluvėnų kenesa. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Neilgai trukus sostinės kenesa atnaujinta, suremontuota ir sulaukė naujojo pašventinimo 1993-iaisiais. Taigi Lietuvoje šiuo metu yra dveji veikiantys karaimų maldos namai – Vilniuje ir Trakuose. Kadaise kenesa stovėjo ir Panevėžyje, tačiau esą dėl nelikusios besimeldžiančiųjų bendruomenės 1970 m. ji sovietų buvo likviduota susprogdinant. Dabar šią vietą mena paminklinis akmuo.
Kadaise kenesa stovėjo ir Vilniaus Naujamiestyje: archyve yra išlikęs 1765 m. dokumentas, kuriuo Naujamiesčio bendruomenė kreipiasi į vyskupą Masalskį prašydama leidimo kenesą remontuoti. Vadinasi, toks pastatas čia stovėjo. Taip pat karaimų maldos namai kadaise buvo pastatyti ir Biržuose.
Vilniaus kenesa. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
2022 m. sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas tai, kad Lietuvos karaimų bendruomenė yra Lietuvos, jos istorijos ir kultūros dalis, ir siekdamas pažymėti Lietuvos karaimų istorijos ir kultūros 625 metų jubiliejų, 2022-uosius paskelbė Lietuvos karaimų metais.
Dėkojame prof. Halinai Kobeckaitei ir Lietuvos karaimų bendruomenei.
Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas.
