Karaimų gatvės lentelės karaimų kalba atidengimas 2016-10-14. Centre Vilniaus meras Remigijus Šimašius su karaimų bendruomenės nariais (Vilniaus miesto savivaldybės archyvas)

Dr.Halina KOBECKAITĖ, Trakai, www.voruta.lt

Karaimai, dėl savo neskaitlingumo ir išlikusios kultūrinės patirties būdami ypatinga tautinė bendrija, daugiakultūriniame Vilniaus mieste, deja, yra beveik nematomi. Gal net yra manančių, kad su karaimais yra susijusi tik Trakų istorija, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Todėl Lietuvos karaimų kultūros bendrija drauge su Vilniaus miesto savivaldybe nusprendė parengti virtualų karaimų Vilniuje kultūros ir istorijos kelio aprašymą ir supažindinti bent  iš dalies  su   tomis miesto vietomis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su  Vilniuje gyvenusių ir gyvenančių karaimų, sudarančių neatsiejamą visos Lietuvos  kultūros ir istorijos dalį,  gyvenimu ir darbais.

Pirmąją publikacijos dalį maloniai kviečiame skaityti paspaudus šią nuorodą: https://www.voruta.lt/dr-halina-kobeckaite-karaimu-istorijos-vilniuje-pedsakais-i-dalis/

 Simbolinis Žaliasis obuolys Vivulskio gatvėje

                      LRT televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės iniciatyva 2011 m. gegužės 25 d. Vilniuje Vivulskio ir Mindaugo gatvių sankryžoje buvo atidengtas neįprastos formos paminklas: pusiau skeltas granitinis obuolys (skulptorius Romas Kvintas). Jo centre įrėžta širdis, simbolizuojanti atjautą ir širdies gerumą. Obuolio paviršiuje abėcėlės tvarka iškalta penkiasdešimt pavardžių įvairių tautybių žmonių ar jų šeimų, kurie įvairiais istoriniais tarpsniais vienaip ar kitaip prisidėjo prie Vilniaus miesto plėtros ar kitokios veiklos miesto gyventojų labui.  Šalia tokių didikų kaip Pacai, Oginskiai, Radvilos, Sapiegos rasime ir šiandien labdaringa veikla pasižyminčių žmonių – ponia Alma Adamkienė, Gražina ir Vytautas Landsbergiai ir kiti. Mums džiugu matyti, kad tarp garbingų vilniečių paminėti ir karaimai – broliai Juzefas (1860-1945) ir Romualdas (1857-1913)   Lopatto, kurie dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą finansavo karaimų bendruomenės namų šalia kenesos Liubarto gatvėje statybą, bei turtingų tabako verslininkų Šyšmanų šeima. Jakubas Šyšmanas (1836-1900) ir Isaakas Durunča (? – 1890)  buvo vieni pirmųjų karaimų XIX a. iš Krymo persikėlusių į Vilnių. Visiems šiems žmonėms turtas buvo ne tik socialinio statuso pagrindas, bet ir įsipareigojimas visuomenei.

Žaliojo obuolio skulptūra Vivulskio g. (Skulptorius R.Kvintas). Dr. Halinos Kobeckaitės ir asmeninio archyvo nuotraukos

Broliai – Romualdas  ir Juzefas Lopatto gimė Panevėžyje turtingų dvarininkų Lopattų šeimoje, kuri XIX a. pabaigoje persikėlė į Vilnių.  Apie tai, kad šeima jau XIX a. pabaigoje gyveno Vilniuje,  liudija ir Vilniaus fotografo Stanisławo Filiberto Fleury  (1858-1905) albume, kurį 2007 m. išleido Lietuvos Nacionalinis Muziejus, esanti Juzefo Lopatto ir jo žmonos Raisos 1898 m. nuotrauka (psl.427).

 Vyresnysis brolis Romualdas Lopatto  Sankt Peterburgo Komunikacinės  Inžinerijos institute buvo įgijęs ryšių ir tiltų statybos inžinieriaus diplomą ir įvairiose Rusijos vietose vadovavo geležinkelių tiesybai ir tiltų statybai. Turėdamas aukštą generolo laipsnį, jis važinėdavo po Rusiją specialiu jam priskirtu vagonu. Pasakojama, kad, tikrindamas pastatytų tiltų tvirtumą, jis pats atsistodavo po jais, kad įsitikintų, jog konstrukcijos yra saugios, ir tiltas nesugrius. Deja, Romualdo gyvybė nutrūko labai netikėtai – jis mirė apsinuodijęs maistu kažkokiame geležinkelio stoties bufete. Palaidotas Trakų karaimų senose kapinėse. Romualdo sūnus Konstantinas Lopatto (1896-1974) 1925 m. baigė medicinos studijas Vilniaus universitete ir ilgus metus dirbdamas ginekologu Vilniaus Šv.Jokūbo ligoninėje, garsėjo kaip geriausias šios srities specialistas Vilniaus mieste. Jo duktė – Nadiežda Lopataitė-Pileckienė (1921- 2017) taip pat buvo žinoma Vilniaus mieste gydytoja oftalmologė. Jos sūnus, t.y. Romualdo proanūkas, Konstantinas Pileckis – matematikas, Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos MA tikrasis narys, šiuo metu gyvena Vilniuje. Jo bute kabo karaimo dailininko Boriso Egizo (1869-1946) tapytas prosenelio Romualdo portretas.

Jaunesnysis brolis Juzefas Lopatto buvo baigęs Vilniaus junkerių mokyklą ir  iki revoliucijos tarnavo caro armijoje turėdamas vyresniojo karininko laipsnį.  Atsistatydinęs iš Rusijos armijos ir nusipirkęs dvarą Upninkuose Kauno gubernijoje, Juzefas vertėsi medienos pardavimu. Verslas buvo pelningas, tačiau, kai gaisras nuniokojo dvaro pastatus, Juzefas jį pardavė ir nusipirko   iš varžytinių parduodamą nusigyvenusio barono  dvarą Jumurdoje, dabartinės Latvijos Maduonos rajone. 1913  – 14 m. Juzefas Lopatto pardavė ir šią nuosavybę, nes tolokai nuo geležinkelio įsikūręs dvaras, kad ir labai prabangus, buvo sunkiai pasiekiamas, ir nupirko  prašmatnų „Peterburgo“ viešbutį Odesoje Jekaterinos aikštėje, o šeima įsikūrė keturių kambarių bute netoliese. Vyresnieji jo vaikai – Marija, Aleksiejus ir Michailas – tuo metu mokėsi Sankt Peterburge, o Georgijus, Zinaida ir Sofija lankė Odesos gimnaziją. Po revoliucijos ir pilietinio karo Rusijoje Lopatto šeima 1924 m. su trimis dukterimis grįžo į Vilnių. Čia netrukus atvyko ir du sūnūs – Aleksiejus ir Georgijus. Apsigyvenęs Vilniuje, Juzefas Lopatto labai aktyviai ėmė dalyvauti  karaimų bendruomenės veikloje, buvo ilgametis jos iždininkas, Karaimų švietimo sklaidos ir tarpusavio paramos draugijos  narys. Būdamas pasiturinčiu dvarininku garsėjo ir kaip mecenatas. 1941 m. jis atsidūrė NKVD sąrašuose ir turėjo būti išvežtas į Sibirą, bet jauniausioji  dukra  užstojo tėvą ir  pasisiūlė būti vežama vietoj jo. NKVD-istai taip ir padarė. 1945 m. Juzefas drauge su vyriausiąja dukterimi Marija ir anūke Mariana išvyko į Lenkiją, kur tų pačių metų gruodžio mėnesį  mirė. Palaidotas Krokuvoje.

  Juzefo sūnus Michailas (1892-1981), poetas, rašytojas, Puškino kūrybos tyrinėtojas, Sankt Peterburgo universiteto absolventas, iš Odesos 1920 m. drauge su žmona Nazly  (Babadžan) ir sūnumi Dmitrijumi (1917-1983) pasitraukęs į  Vakarus, apsigyveno Italijoje. Ten vertėsi kailių supirkimu ir pardavimu, bet nepamiršo ir savo jaunystės aistros –  literatūros. Jo poezijos rinktinės buvo išleistos dar prieš revoliuciją St. Peterburge ir Odesoje, o paskutinė – 1954 m. Paryžiuje. Michailas parašė ir romaną „Velnio sūnus”, kuris italų kalba buvo išleistas 1971 m., o rusų kalba – 2015 m. Maskvoje. Romano pabaigoje veiksmas turėjęs rutuliotis Vilniuje, gimtajame rašytojo mieste, kur jis mokėsi berniukų gimnazijoje drauge su garsiais rusų literatais broliais Bachtinais. Deja, šios romano dalies Michailas Lopatto nebeparašė.  Michailo sūnus Dmitrijus, turėjęs gražų balsą, yra dainavęs keliuose Milano La Scalos teatro operų pastatymuose. Tokie tad sudėtingi likimai žmonių, kurie anksčiau buvo Vilniuje karaimų kultūros mecenatai ir garbingi visuomenės veikėjai. Jų pavardžių paminėjimas simboliniame paminkle greta kitų Vilniaus geradarių – pelnyta garbė ir padėka jiems.

Namas Gimnazijos g. 8 ( dabar A.Domaševičiaus g. 5)

 Skaitant tarpukario karaimų spaudą bei įvairių protokolus, akis vis užkliūna už vieno adreso – Gimnazijos g. 8 (Gimnazjalna 8). Būtent šiuo adresu buvo prašoma siųsti įvairius oficialius raštus. Nenorom supranti, kad tas namas Vilniaus karaimų istorijoje vaidino labai svarbų vaidmenį. Dabar šio namo adresas – A. Damaševičiaus gt. 5,  nors namas tebestovi toje pačioje vietoje.  Tarpukariu šis namas buvo savotiška neformali karaimų bendruomenės institucija. Šiuo adresu ne tik ateidavo beveik visa karaimų bendruomenei rašyta korespondencija, bet čia posėdžiaudavo Karaimų literatūros ir istorijos bičiulių draugija (Towarzystwo Miłośników Historii i Literatury Karaimskiej), Vilniaus karaimų bendruomenės valdyba (Zarząd Wileńskiego Stowarzyszenia Karaimów), Vilniaus religinės bendruomenės valdyba (Zarząd Karaimskiej Gminy Wyznaniowej). Namo gyventojų butų durys buvo atviros visiems, kas domėjosi ir dalyvavo visuomeniniame Vilniaus karaimų gyvenime.

 Teisiškai namas priklausė Juzefo Lopatto (1860-1945) žmonai Raisai  Juchnievič (1861-1938), nes tai buvo jos kraitis. Čia Lopattų šeima, po revoliucijos Rusijoje turėjusi palikti Odesą ir grįžti į Vilnių, ir apsigyveno. Juzefas Lopatto, demobilizavęsis iš carinės armijos dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą,  buvo ilgametis Vilniaus karaimų bendruomenės iždininkas, bendruomenės valdybos narys, vienas iš kenesos statybos užbaigimo komiteto 1921 m. įkūrimo iniciatorių ir jo narys. To paties namo antrajame aukšte gyveno Juzefo  vyriausios dukters Marijos šeima. Ji buvo ištekėjusi už advokato Izaoko Zajączkowskio (1889-1945), baigusio Sankt Peterburgo universiteto teisės fakultetą, taip pat labai aktyvaus karaimų bendruomenės  veikėjo. Jis buvo Vilniaus karaimų religinės bendruomenės valdybos  ir Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos pirmininkas, ir iki 1927 m., kai aukščiausiuoju karaimų dvasininku ir pasaulietiniu vadovu hachanu buvo išrinktas Jo Ekscelencija Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961),  atstovaudavo karaimų bendruomenei įvairiose  oficialiose institucijose. Izaokas Zajączkowskis  buvo hachano Hadži Serajos Chano Šapšalo rinkimų komiteto narys ir aktyviai rėmė jo kandidatūrą, o jį išrinkus   tapo jo artimu padėjėju, jo inicijuotos Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos pirmininku,  žurnalo „Myśl Karaimska“ redkolegijos nariu, aktyviai dalyvavo ruošiant teisinius Karaimų bendruomenės funkcionavimo dokumentus. Svarbiausias toks aktas buvo priimtas 1936 m. balandžio 26 d. (LMAVB, F301, ap.440). 1945 m. vasario 13 d. Izaokas  Zajączkowskis buvo NKVD areštuotas ir 1945 m. kovo mėn. 30 d. mirė. Jo arešto ir mirties priežastys nėra žinomos. Panašus likimas buvo numatytas ir Juzefui Lopatto, Izaoko uošviui, taip pat aktyviam karaimų bendruomenės veikėjui. Tačiau, kai saugumiečiai atėjo jo suimti, jo jauniausia duktė pasisiūlė būti suimama vietoje tėvo, kuriam tuo metu jau buvo 85 metai. Saugumiečiai taip ir padarė. Bijodama, kad toks pat likimas  neištiktų ir kitų šeimos narių,  Izaoko žmona Marija su dukra Mariana ir tėvu (Juzefu Lopatto) 1945 m.  išvyko į Lenkiją, kur Juzefas Lopatto netrukus mirė. Jis palaidotas Krokuvoje. Jo anūkė, advokato Izaoko duktė Marianna baigė filologijos studijas Krokuvos Jogailaičių universitete ir tapo anglų kalbos dėstytoja, vertėja, rašė eilėraščius. Jos vyras – Zygmuntas Abrahamovičius (1923-1990) – žinomas orientalistas, 30 metų dirbo Krokuvos Jogailaičių universitete, buvo karaimų ir kitų tiurkų tautų istorijos tyrėjas.

Name Gimnazijos gatvėje gyveno dar kelios karaimų šeimos. Kitoje to paties aukšto  pusėje gyveno Aleksandras Zajączkowskis (1893-1973) su žmona Anna (1894-1944) ir sūnumi Jurijumi.  Baigęs Vilniaus 5-ąją  vidurinę mokyklą, Jurijus (1930-1988)  tėvų pageidavimu vienerius metus mokėsi Kauno politechnikos institute, bet inžinerijos mokslai jam nepatiko. Sugaišęs Kaune vienerius metus, jis įstojo į Vilniaus  konservatorijos aktorinį fakultetą, nes jau nuo mažens, vaidindamas  namų mėgėjiškuose spektakliuose, pasižymėjo aktoriniais gabumais.  Tuo pačiu metu jis dirbo Lietuvos radijo ir televizijos komitete, kur vedė laidas lietuvių ir lenkų kalbomis. Nepaisant aktorinių gabumų, Jurijui Vilniaus konservatorijoje nesisekė, ir po dvejų metų studijų jis buvo išbrauktas iš studentų sąrašų dėl paskaitų nelankymo. Tada jis pamėgino laimę Vilniaus universiteto teisės fakultete – mat, teisininko profesija buvo lyg ir šeimos vyrų tradicinis užsiėmimas.  Deja, ir teisė  Jurijui nebuvo prie širdies. Metęs universitetą, jis įstojo į Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą. Čia jam puikiai sekėsi, jis buvo mėgstamas ir dėstytojų, ir draugų. O beveik visos instituto merginos buvo jį įsimylėjusios. Kaip pasakojo viena jo kurso draugė, negalėjai atsispirti  juodoms garbanoms ir spindinčioms akims. Baigęs institutą, Jurijus buvo paskirtas režisieriumi į Novosibirsko dramos teatrą. Ten vedė ir drauge su žmona Liudmila (1931- 2006) po trejų metų grįžo į Vilnių, kur dirbo režisieriumi Vilniaus lietuvių dramos teatre, o žmona –  aktore Vilniaus rusų dramos teatre. Deja, ji nesutarė  su teatro vadovybe, ir  1961- 1962 m. m. pora išvažiavo į Petrozavodską. Čia prabėgo dvidešimt šešeri Jurijaus gyvenimo metai – vietos  dramos teatre bei  televizijoje Jurijus Zajončkovskis sėkmingai dirbo režisieriumi iki mirties.  Jurijaus vaikystės draugas Romualdas Špakovskis  2015 m. Tarptautinės Trakų karaimų kalbos  mokyklos dalyviams papasakojo  apie Jurijaus karjerą Petrozavodske gavęs iš ten daug dokumentinės medžiagos ir video įrašų.

 Nors teoriškai  nuo seno žinome, kad Trakų ir Vilniaus karaimų veikla  buvo susijusi su įvairiomis geografinėmis vietomis, bet čia trumpai aprašytų Lopatto ir Zajączkowskių šeimų ir jų atžalų gyvenimo istorijos tai akivaizdžiai patvirtina. O atsekdami iš Vilniaus tas gijas  kaskart iš naujo suvokiame, kaip labai galime tais žmonėmis ir jų darbais didžiuotis.

 Durunčos – Šyšmano tabako fabrikas 

                      Kalbėdami apie karaimų įsikūrimą Vilniuje, minėjome, kad jame apsigyveno ir iš Krymo atvykę verslininkai. Žymiausi tarp tokių žmonių buvo Isaokas Durunča (? – 1890) ir  Jakovas Šyšmanas (1836-1900). Isaoko senelis Samuelis ir tėvas Babakajus buvo karaimų religijos mokytojai ir jaunesnieji dvasininkai Kryme. Bet trečioji karta jau ėmė verstis tabako prekyba. Vyriausias Babakajaus sūnus Sadukas 1842 m. įkūrė tabako fabriką Kremenčuge ties Dniepru, kur persikėlė iš Eupatorijos kartu su našle tapusia motina Bijana ir jaunesniaisiais broliais – Samueliu, Isaoku ir Mojsiejumi. Visi vertėsi tabako gaminių produkcija ir prekyba. Isaokas kartu su Jakovu Šyšmanu, kitos garsios tabako verslininkų karaimų šeimos atstovu, 1865 m. įregistravo bendrovę  „Duruncza i Szyszman“ ir įkūrė tabako fabrikus Vilniuje ir Kijeve. Tad Isaokas jau turėjo patirties šiame versle, juolab, kad Kryme labai daug karaimų vertėsi tabako gaminių produkcija ir prekyba. 1872 m. bendrovė atidarė tabako parduotuvę ir Varšuvos centre, o tarpukariu jų tabako parduotuvė buvo ir Vilniuje Gedimino prospekte.

Šiandien sunku pasakyti, kurioje tiksliai Vilniaus vietoje buvo šis fabrikas. Viename dokumente nurodomas jo tarpukario adresas – Visų Šventųjų g. 19, kitoje vietoje minima Ligoninės gatvė, iš liudininkų pasakojimų atrodo, kad fabrikas buvo tarp Visų Šventųjų ir Pylimo gatvių, prie Halės turgaus, pastate, kur dabar poliklinika. Remiantis Antano Rimvydo Čaplinsko knyga Vilniaus gatvių istorija, „Šyšmano ir Durunčo tabako fabrikas 1870 m. pradėjo veikti Felikso Golsnerio pastate prie Visų Šventųjų gatvės nuomojamose patalpose.[…] 1885 m. visas pastatas su priestatu ir tuo metu veikiančiu fabriku buvo parduotas karaimų kilmės pramonininkui Isaokui Durunčai, kuris fabriką išplėtė ir modernizavo. (Beje, tą būtinai reikėjo padaryti, nes fabrike dėl blogų darbo sąlygų jau 1871 m. buvo kilęs streikas, ir tai buvo pirmasis darbininkų streikas Vilniaus mieste.) 1886 m. fabrike iš Basokų gatvės pusės buvo pastatytas dujų variklis. XIX a. pabaigoje Šyšmano ir Durunčo tabako fabrike jau dirbo 400 darbininkų. Po Isaoko Durunčos mirties (1890m.) fabriką su visais posesijoje buvusiais pastatais paveldėjo jo sūnūs Mojsiejus ir Samuilas Durunčos“ (Vilnius, Charibdė, 2001, p. 116-118).

 Tačiau Isaoko sūnūs tuo metu dar buvo labai jauni, ir panašu, kad reikalus ir savo, ir jų vardu tvarkė Šyšmanas, nes bendrovė nuo šiol vadinama „Šyšman ir Durunčos paveldėtojai“. Mirus 1900 m. ir Jakovui Šyšmanui, nuosavybę paveldėjo jo sūnūs Juzefas ir Borisas (1877-1952). Ir Durunčos, ir Šyšmanai visada buvo aktyvūs karaimų bendruomenės Vilniuje dalyviai ir veiklos rėmėjai. Mojsiejus Durunča, pvz., prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo Kenesos statybos komiteto narys, o nuo 1921 m. – Kenesos statybai pabaigti komiteto pirmininkas. Jis ir asmeniškai  finansiškai rėmė Vilniaus kenesos statybą. Šyšmanai taip pat savo filantropine veikla daug prisidėjo prie karaimų kultūros plėtros, pvz., Jakovo Šyšmano lėšomis 1891-1892 m. Vilniuje buvo išleistas  dvasininko Felikso  Maleckio (1854-1928) sudarytas ir redaguotas keturių tomų karaimų maldynas, kuris tapo kanoniniu ir juo naudojosi visi Europoje gyvenantys karaimai. Jakovo Šyšmano vaikaitis, Boriso Šyšmano sūnus Šymonas (1909 – 1993), po Antrojo pasaulinio karo emigravęs į Paryžių, 1980 m. Lozanoje yra išleidęs karaizmo doktrinos studiją, kuri 2000 m. buvo išleista ir lietuviškai. Jo veiklos tyrėjai rašo, kad jis savo veikloje vadovavosi prosenelio maksima: „Mylėk praeitį ir tikėk ateitimi“. Šymonui Šyšmanui mirus jo knygų rinkiniai sulig priešmirtiniu jo pageidavimu buvo perduoti Vilniaus universiteto, kurį jis buvo baigęs, bibliotekai.

 Po 1917 m. revoliucijos Durunčos ir Šyšmano tabako bendrovė neteko visos savo nuosavybės Rusijos teritorijoje. Jiems liko tik Vilniaus tabako fabrikas, kuris veikė čia iki 1926 m., kai jį  įstatymiškai perėmė Lenkijos tabako monopolis. Tarpukariu bendrovės firminės parduotuvės veikė Vilniuje, Varšuvoje, Lodzėje ir kituose Lenkijos miestuose.

Jano Bulhako nuotrauka, tačiau nežinia, ar čia būtent tas fabrikas

 Mojsiejaus Durunčos namas Gedimino prospekte 43

Jau minėjome, kad vienas paskutiniųjų  tabako fabriko bendrasavininkų – Mojsiejus Durunča (1873-1923), pravarde Fabrikantas, buvo labai aktyvus karaimų visuomenės veikėjas, finansiškai rėmęs kenesos statybą ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ir karaimams 1921 m. sugrįžus iš evakuacijos, kai buvo išrinktas Kenesos statybos užbaigimo komiteto pirmininku. Jis  gyveno 7-ajame savo namo Gedimino pr. 43 bute. Nemažai Vilniaus karaimų bendruomenės valdybos korespondencijos buvo siunčiama ir šiuo adresu. Čia vykdavo labdaringi vakarėliai, kurių metu surinktos lėšos buvo skirtos kenesos statybos užbaigimui. Archyve yra išlikę tų vakarėlių dalyvių ir jų aukojamų sumų sąrašai.  Deja, sunki liga ir ankstyva mirtis neleido Mojsiejui Durunčai  sulaukti statybos pabaigos ir kenesos pašventinimo.

Nors Durunčų šeima buvo kilusi iš Džuft Kale Kryme,  Isaoko sūnus Mojsiejus  gimė jau Vilniuje. Su mūsų miestu susijęs visas jo gyvenimas, čia jis ir palaidotas karaimų kapinėse Žirnių gatvėje.  Durunčos pavardė kelis kartus vis kito ar tiesiog buvo rašoma skirtingai: Durundž, Durunč, Duruncza (žr.: A. Sulimowicz. Konwersje ir kontrowersje. – Awazymyz, 2013 Nr. 3 (40), psl.4-9).

Šalia  profesinės bei labdaringos Mojsiejaus Durunčos veiklos galima paminėti ir kelias jo asmeninio  gyvenimo detales. Mojsiejus buvo turtingas viengungis, gyveno, kaip sakėme,  prabangiame namo Gedimino pr. 43 bute, ir  jo namų šeimininkė lenkė Marija Stankiewicz (1884-1933) buvo pagimdžiusi jo dvi nesantuokines dukras – Ireną-Kirą ir Rają. Savo tėvyste Mojsiejus neabejojo, bet motinai rūpėjo ir savo pačios, ir dukterų tolesnis likimas. Juolab, kad Mojsiejus sirgo širdies liga, dažnai važinėdavo gydytis į Vakarų Europos kurortus ir natūralu, kad jo gyvybė galėjo nutrūkti bet kuriuo metu. Materialiai Marija ir jos dukterys galėjo  būti aprūpintos tik tuo atveju, jei Mojsiejus būtų įteisinęs savo santykius su Marija. Ar tikrai jis ketino vesti Mariją, šiandien sunku pasakyti. Mat, tuo metu mišrios santuokos galėjo būti įteisintos tik abiems sutuoktiniams išpažįstant tą patį tikėjimą. Pagal galiojančius įstatymus nekrikščionys galėjo gana lengvai priimti krikščionybę. Tačiau Mojsiejus šito padaryti nenorėjo. Marijos Stankiewicz perėjimas į karaimų tikėjimą dėl galiojančių valstybės teisinių normų buvo žymiai komplikuotesnis. Vilniaus karaimų dvasininkai atsisakė tai padaryti, bet jai pavyko pasiekti savo tikslo Haličo karaimų bendruomenės dvasininko  pastangų dėka.

 Nors Vilniaus vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis buvo griežtai atsisakęs konvertuoti katalikę į karaimų tikėjimą, galiausiai, advokato įtikintas, sutiko pripažinti ją karaime. Atrodė, kad dabar jau nėra jokių kliūčių santuokai, juolab, kad ir  Mojsiejus džiaugėsi tokia galimybe. Bet čia koją pakišo liga –  pablogėjus sveikatai, jis  išvažiavo gydytis į Vokietiją, kur rugsėjo 26 d. mirė. Velionio pageidavimu jis buvo palaidotas Vilniaus karaimų kapinėse 1923 m. spalio 18 d. Liudininkai rašė, kad laidotuvėse dalyvavo beveik visas Vilniaus miestas.

Marijai Stankiewicz, kuri tikėjosi, kad testamente jai ir jos dukroms bus skirtas koks nors išlaikymas, teko smarkiai  nusivilti. Testamente apie ją ir dukras nebuvo nė žodžio. Visos pastangos pereiti į karaimų tikėjimą buvo veltui. Likimas jai nepagailėjo ir kito skaudaus smūgio –  1924 m. vasario 25 d. po netikėtai užklupusios ligos mirė jos vyresnioji duktė Irena-Kira. Po kurio laiko Marija Stankiewicz ištekėjo už lenko Jezerskio, kuris įsidukrino Rają ir suteikė jai savo pavardę. Marija Stankiewicz  mirė 1933 m. Jos anūkės gyvena dabar Kanadoje.

 Aukščiausiojo karaimų dvasinio ir pasaulietinio vadovo Hadži Serajos Chano Šapšalo gyvenamoji ir jo privataus muziejaus vieta (Kęstučio g. 17)

 Stovint šiandien prie šio namo sunku įsivaizduoti, kad čia dar  nelabai seniai – iki 1951 m. – buvo iš pradžių privatus, o vėliau nacionalizuotas Karaimų istorinis-etnografinis muziejus, kurio direktoriumi dirbo čia pat gyvenęs jo buvęs savininkas ir steigėjas  karaimų religinis ir pasaulietinis vadovas, filologijos mokslų daktaras, profesorius, mokslininkas orientalistas, visuomenės veikėjas Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961) – viena ryškiausių karaimų istorijos ir kultūros asmenybių.

Gimęs 1873 m. gegužės 8 d. Bachčisarajuje, mokęsis Sankt Peterburgo universitete, dirbęs ašruonerius metus Tebrize (tuometinė Persija), vėliau Sankt Peterburge,  nuo 1915 m. buvęs  aukščiausiuoju Taurijos ir Odesos karaimų bendruomenių dvasininku,  1919 m. nuo bolševikų persekiojimų pasitraukęs  iš Eupatorijos ir apsigyvenęs Stambule, paskutinius trisdešimt trejus savo gyvenimo metus Šapšalas praleido Vilniuje, kur jo talentas ir įvairiapusiški sugebėjimai atsiskleidė ryškiausiai.

 1927 m. spalio 23-24 d. Trakuose vykusiame karaimų bendruomenių atstovų  suvažiavime Šapšalas buvo vieningai išrinktas chronologiškai  ketvirtuoju aukščiausiuoju dvasiniu ir pasaulietiniu vadovu – hachanu.   Tai buvo ne tik  lūžis pasaulio karaimų gyvenime, bet ir  didžiulis impulsas tautiniam atgimimui, kuris netrukus ir pasireiškė Vilniuje, Trakuose, Haliče, Lucke ir Panevėžyje.  Kaip rašė to meto karaimų spauda,  sulaukta tikro tradicijų žinovo, gelbėtojo, globėjo visuose reikaluose. Šapšalo išrinkimui aukščiausiuoju karaimų religiniu ir pasaulietiniu vadovu daug dėmesio skyrė ir to meto oficiali Vilniaus ir Varšuvos spauda.

 1928 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje vykusiose iškilmėse (ingresas)   Šapšalui antrą kartą buvo įteiktas religinės ir pasaulietinės valdžios simbolis –  lazda altyn baš (aukso galva). Karaimų  dvasinė valdyba  įsikūrė Trakuose, o religinis hierarchas ėmė reziduoti Vilniuje. Iš pradžių jis apsigyveno dabartinėje Rotundo g. (tada –  Stroma)  name Nr. 5, o vėliau – Kęstučio g. 17.

 Šapšalo pastangų dėka 1936 m. rugpjūčio 26 d. buvo galutinai sureguliuotas ir patvirtintas karaimų religinės bendruomenės statutas, užtikrinęs  bendruomenės autonomiškumą, o aukščiausiam dvasininkui  suteikęs teisę savo antspaude naudoti valstybės herbą. Tvarkydamas  karaimų dvasinius ir pasaulietinius reikalus, Šapšalas nepamiršo ir savo profesinės  mokslininko orientalisto veiklos:  1928 m. jis tapo Lenkijos orientalistų draugijos nariu, 1929 m.  – Lenkijos Mokslų Akademijos nariu-korespondentu.  1930 m.  Lvovo universiteto Tolimųjų Rytų institute už darbą Kyrym Karaj Türkleri (Krymo tiurkai karaimai) Šapšalui suteiktas Rytų kalbų filosofijos mokslų daktaro laipsnis. 1935 m. jis buvo išrinktas Lenkijos orientalistų draugijos viceprezidentu, ir  1937 m. vasarą  Vilniuje antrą kartą surengė VI-ąjį šios draugijos suvažiavimą.

 Vienu  svarbiausių  savo uždavinių  Šapšalas laikė  žinių apie Orientą sklaidą Vilniuje. 1930-1939 m. m. jis dėstė turkų kalbą Vilniaus aukštojoje politinių mokslų mokykloje, parašė tam kursui skirtą turkų kalbos gramatiką ir turkų-lenkų kalbų žodynėlį, o 1939 m. Vilniaus Stepono Batoro universiteto Filosofijos fakulteto taryba  išrinko jį Rytų kalbų katedros ekstraordinariniu profesoriumi. 1932 m. Šapšalo iniciatyva Vilniuje buvo įsteigta Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugija, kurios garbės pirmininku jis buvo išrinktas. Dar Persijoje surinktą musulmonų šiitų ikonų rinkinį  Šapšalas aprašė monografijoje Musulmonų šventųjų vaizdiniai ir katalikų ikonografijos įtaka Persijoje  (Wyobraźenia Świętych Muzulmańskich a wpływy ikonograficzne katolickie w Persii) ir išleido ją 1934 m. Vilniuje. Vienas šios knygos egzempliorius buvo nusiųstas į Vatikano biblioteką. 1935 m. kovo 1d. Vatikano bibliotekos sekretorius kardinolas Eugenio Maria Giusepe Giovani Pacelli (1876-1958),  kuris vėliau tapo Romos popiežiumi Pijumi XII (1939-1958), per Vilniaus metropolitą archivyskupą Romualdą Jałbrzykowskį (1876-1955)  perdavė laišką su Jo šventenybės padėka ir palaiminimu. Kitas svarbus jo tyrimas – Persijos azerų folkloro pavyzdžiai (įvadas, tekstai, vertimai, azerų- lenkų- vokiečių kalbų žodynėlis) ( Próby literatury ludowej Turków z Azerbajdžanu perskiego) 1935 m. buvo išleistas Krokuvoje. Abu šie leidiniai iki šiol nepraradę savo mokslinės vertės. Be to, Šapšalas rašė beveik į kiekvieną Vilniaus karaimų leidžiamo žurnalo Myśl Karaimska (Karaimų mintis ) numerį, bendradarbiavo su totorių periodine spauda. Jis yra parašęs per 100 darbų istorijos,  numizmatikos, literatūros, folkloro ir tiurkų bei karaimų kalbų tema.

 Nuo studijų metų svajojęs įkurti karaimų istorijos ir kultūros muziejų, iš Vilniaus Šapšalas buvo nuvykęs į Damaską, Stambulą, Kairą, iš kur  parsivežė retų eksponatų,  susijusių su ten gyvenusiais karaimais.  Ir pagaliau gavęs valstybės sutikimą ir subsidiją,  drauge su Trakų vyresniuoju dvasininku Simonu Firkovičiumi (1897-1982) Šapšalas 1938 m. vasarą Trakuose pašventino būsimo  muziejaus pastato pamatų kertinį akmenį.  Atrodė, kad jaunystės svajonė pagaliau ima pildytis. Deja,  sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas ilgam sutrukdė jos įgyvendinimą.

Bijodamas, kad jo sukaupti ir privačiame bute saugomi eksponatai nebūtų nacionalizuoti, jau Kryme kartą patyręs represinių struktūrų galią, Šapšalas  1940 m.  ir pakartotinai 1945 m. atsisakė karaimų dvasinio hierarcho pareigų.             1941 m. sausio mėn. jis padovanojo valstybei savo sukomplektuotą kolekciją, prašydamas tik vieno – įsteigti karaimų muziejų. Dovaną priimti buvo pavesta Švietimo liaudies komisariato žinioje veikusio Lituanistikos instituto darbuotojams K. Borutai, S. Šužiedėliui ir V. Gerulaičiui. Visa kolekcija tada liko nedideliame Šapšalo 3 kambarių bute Kęstučio gatvėje Žvėryne.

 1941 m. sausio 16 d. įsteigus LSSR Mokslų Akademiją, Lituanistikos instituto žinioje buvę gudų, lenkų, žydų ir karaimų muziejai pavadinami nacionaliniais muziejais ir pavedami globoti akademikui Mykolui  Biržiškai (1882-1962). Karaimų istorinio-etnografinio arba muziejaus Nr. 4 vedėju nuo 1941 m. vasario 1 d. paskiriamas S. Šapšalas, konservatore – L. Okulevičiūtė. Per nepilnus 5 mėnesius juodu užbaigia muziejaus inventorizavimą, aprašo daug unikalių eksponatų,  rūpinasi muziejaus įranga, nors atlygio už tai  negauna. Karo metais Šapšalas saugo muziejaus eksponatus, bijodamas, kad jie nebūtų išgabenti į Vokietiją.  Po karo muziejus pereina kelis kartus iš rankų į rankas. Pagaliau Mokslo Akademijos prezidiumas 1947 m. spalio 1 d. nutaria, kad muziejus sudarys Lietuvos istorijos instituto Etnografijos muziejaus atskirą padalinį, pavadintą „Karaimų muziejus“. S. Šapšalas paskiriamas jo direktoriumi. Laiškuose kompartijos centro komitetui, sovietinei respublikos vyriausybei, Mokslo Akademijos prezidentui S. Šapšalas be jau minėtų muziejaus reikalų rašo apie siaurinamas karaimų galimybes perimti ir tęsti tautos kultūrines tradicijas, išsaugoti savo seną kalbą. Deja, tokios energingos Šapšalo pastangos saugoti savo neskaitlingos tautos dvasines ir materialines vertybes sukėlė oficialių asmenų nepasitenkinimą. Spaudoje pasirodo straipsniai, kaltinantys jį „buržuaziniu nacionalizmu“, ir 1950 m., prisidengus etatų mažinimu, buvo atleista direktoriaus pavaduotoja L. Okulevičiūtė, o 1951 m. pradžioje nuspręsta karaimų muziejų iš vis likviduoti,  jo inventorių ir eksponatus perduoti MA Istorijos-etnografijos muziejui. Paskutiniame karaimų muziejaus lankytojų knygos (kasmet muziejuje pabuvodavo 300-400 žmonių) puslapyje  muziejininkas ir fotografas J. Petrulis įrašė: „Vilnius, Kęstučio g. 17 1951.IV.2. Po visą mėnesį užtrukusio laiko baigtas pergabenti karaimų muziejus, kurio fondai įjungti į Etnografijos muziejaus fondus, kuo ir baigėsi faktinis šio muziejaus veikimas“.  MA Istorijos-etnografijos muziejui buvo perduoti 803 įvairūs eksponatai, 1232 knygos, 213 rankraščių. Bendra kolekcijos piniginė vertė – 1 mln. 185 tūkst. rub. Šiuo metu dalis tų eksponatų saugoma ir eksponuojama Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o dalis – Trakų istorijos muziejuje.

 Likvidavus karaimų muziejų, S. Šapšalas tapo MA Istorijos ir teisės instituto  moksliniu bendradarbiu. Kelerius metus truko jo mokslinio laipsnio, 1930 m. įgyto Lvovo universitete, patvirtinimo istorija. Tik po Stalino mirties, aktyviai remiant žymiausiems orientalistams akademikams I. Kračkovskiui, S. Malovui, 1955 m. sausio mėnesj Vyriausioji Atestacinė Komisija patvirtino S. Šapšalui filologijos mokslų daktaro laipsnį be disertacijos gynimo. Tada jis galėjo gauti aukštesnes vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas ir šiek tiek didesnę algą. (Žr.: V.B. Pšibilskis. Karaimų tautos patriarchas. – Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui. Sudarė dr. Halina Kobeckaitė, Virgilijus Poviliūnas, Irena Senulienė, Alvyra Zagreckaitė. Trakų istorijos muziejus, 2011,Psl.15-22; A. Zagreckaitė. Seraja Šapšalas. – Ten pat, psl.8-14).

Vertingiausias Šapšalo  drauge su Maskvos ir Varšuvos tiurkologais  atliktas darbas –  Rusų-karaimų-lenkų kalbų žodynas (Русско-караимско-польский словарь),  kuris po ilgų peripetijų, apkarpytas, netekęs daugumos pavyzdžių, pasisemtų iš religinių tekstų, buvo išleistas Maskvoje 1974 m. Žodynas iki šiol yra nepamainomas karaimų kalbos leksikos lobynas ir  patikimiausia visų  kalbininkų, studijuojančių karaimų kalbą, paspirtis.

Nepaisant to, kad Šapšalas du kartus buvo priverstas  atsisakyti religinio hierarcho pareigų, karaimams jis visada tokiu išliko: autoritetingas, apgaubtas gilios pagarbos ir iki pat mirties laikomas aukščiausiuoju visos išsibarsčiusios po pasaulį tautos vadovu.  Mirė Šapšalas Vilniuje 1961 m. lapkričio 18 d. Palaidotas Vilniaus karaimų kapinėse. Ant paminklinio akmens iškalta: „Paskyrė savo gyvenimą ir žinias mokslui ir tautai“. 2002 m. Šapšalo gimtinėje Kryme karaimų kapinėse pastatytas paminklinis „akmuo keleiviui“ su užrašu „Chanui Šapšalui nuo karaimų“.

Praėjus 30-čiai metų po Šapšalo mirties, atsikūrusi Lietuvos karaimų kultūros bendrija kartu su Vilniaus Universitetu ir Mokslų Akademijos Istorijos institutu 1991 m. surengė jo atminimui skirtą tarptautinę mokslinę konferenciją. Trakų istorijos muziejus, kuriame nuo 1967 m. veikė iš Šapšalo surinktų eksponatų sudaryta karaimų etnografinė paroda, 2011 m. išskyrė ją į atskirą padalinį ir pavadino Serajos Šapšalo Karaimų tautos muziejumi.  Taip pagaliau išsipildė sena Šapšalo svajonė. Tais pačiais metais muziejus išleido  Šapšalo atminimui  skirtą medalį bei straipsnių apie jį rinkinį Hadži Seraja Chanas Šapšalas pasišventęs tautai ir mokslui. (Sudarė dr. Halina Kobeckaitė, Virgilijus Poviliūnas, Irena Senulienė, Alvyra Zagreckaitė. Trakų istorijos muziejus, 2011). Šapšalo kolekcijos eksponatai, esantys Lietuvos nacionaliniame muziejuje, buvo aprašyti muziejaus bibliotekos  2003 m.  išleistame albume Serajos Šapšalo karaimikos rinkinys (sudarė Žygintas Būčys).

Karaimų kapinės (Žirnių g.)

 Karaimų kapinės Vilniuje yra Žirnių gatvėje Liepkalnio rajone greta totorių kapinių. Jas skiria žemės pylimas. Autobuso maršrutas Nr.2, važiuojantis iš stoties į oro uostą, sustoja beveik prie jų, ir sustojimas  vadinasi „Karaimų kapinės“. Tad pasiklysti neįmanoma.

 Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyve yra dokumentas, liudijantis, kad Vilniaus miesto valdyba 1904 m. balandžio 8 d. išskyrė karaimų kapinėms 500 kvadratinių sieksnių sklypą iš miestui priklausančios žemės Kuprijoniškėse su sąlyga, kad, šias kapines panaikinus, žemė vėl bus grąžinta miesto žinion. Dokumente pažymėta, kad pagal pridedamą planą, sudarytą miesto matininko Franco Valickio, šis sklypas turi tokias ribas: priekinė pusė palei kelią, einantį mahometonų (Totorių) kapinių link, yra 17,55 sieksnių ilgio; dešinioji riba su miesto žeme yra 25,50 sieksnių ilgio; galinė riba su miesto sklypu Nr.174, dabar Nr.196, yra 18,42 sieksnių ilgio, ir kairioji riba su miesto žeme yra 31,50 sieksnių ilgio. Francas Valickis, Vilniaus valdybos įgaliotas, perdavė šį sklypą trims Vilniaus karaimų bendruomenės įgaliotiems asmenims: Mavrikijui Zajončkovskiui, Amarijui Špakovskiui ir Juzefui Lopatto, kurie sutiko su miesto valdybos nurodyta sklypo panaudos sąlyga. Perėmimo aktą dviem egzemplioriais pasirašė visi keturi minėti asmenys.

Remiantis šiuo dokumentu, pamatuotai galima tvirtinti, kad Vilniaus karaimų kapinės yra šioje vietoje nuo 1904 m. Žurnalo Karaimskoje slovo pirmajame numeryje (1913 m.) rašoma, kad tų metų kovo 21 d. čia buvo palaidota pirmoji karaimė Sara Zajončkovskaja, kuri buvo pareiškusi tokį pageidavimą. Žurnale rašoma, kad velionė buvusi bendruomenėje labai gerbiama ir mylima. Į jos laidotuves buvo gausiai susirinkusi Vilniaus bendruomenė, taip pat dalyvavo Trakų bendruomenės atstovai, vadovaujami tuo metu laikinai aukščiausiojo dvasininko pareigas ėjusio Boguslavo Firkovičiaus (1865-1915). Deja, pačios velionies asmenybės istoriškai identifikuoti ir surinkti daugiau žinių apie ją nepavyko.

 Nagrinėjant šių kapinių istoriją, galima paminėti 1945 m. dokumentus, kuriuose Vilniaus miesto komunalinio ūkio skyriaus laidotuvių kontora prašo karaimų bendruomenės  duomenų apie šias kapines. Atsakydama į šį laišką, karaimų bendruomenės vadovybė (atsakymą rašė Trakų karaimų bendruomenės vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius (1897-1982), kuris tuo metu buvo vienintelis oficialus ir legalus karaimų dvasininkas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje) pažymi, kad kapinių plotas tebesąs toks pat – 2265 m², t.y. tie patys 500 kvadratinių sieksnių. Vilniaus miesto komunalinio ūkio skyriaus laidotuvių kontora klausė, kiek dar palaikų ten gali būti palaidota ir kokiam laikui dar užtektų esamo ploto. Atkreiptinas dėmesys į to meto skaičiavimus: atsakoma, kad kapinės dar gali būti naudojamos 7-10 metų ir jose užtektų vietos dar penkiasdešimčiai palaikų. Nuo to laiko praėjo per 70 metų. Kiek žmonių per tą laiką buvo palaidota Vilniaus karaimų kapinėse sunku pasakyti, tikrai daugiau negu 50, bet vietos ten dar vis yra.

 Iki šiol kapinėse daugiausia laidojami karaimai, kurių šeimos gyvena Vilniuje. Tarp žymių asmenų, palaidotų šiose kapinėse, reikia paminėti buvusį ilgametį karaimų religinį ir pasaulietinį vadovą hachaną profesorių Hadži Serają Chaną Šapšalą (1873-1961), žymų filantropą ir tabako fabriko Vilniuje įkūrėjo sūnų Mojsiejų Durunčą (1873-1923), žinomus Vilniaus gydytojus ginekologus  Konstantiną Lopatto (1896-1974) ir  Leonidą Malecką (1923-2003), okulistę Nadieždą Lopatto-Pileckienę (1925 – 2017), mokytoją Janiną Pilecką-Rajeckienę (1931-1992), dailininką Borisą Egizą (1869-1946) ir daug kitų.

Mirusiųjų atminimą karaimai paprastai pažymi Pirmojo pasninko Avuz jabar (gavėnios pradžia ir Vėlinės) metu, kai po pamaldų kenesoje visa bendruomenė renkasi kapinėse ir po bendros maldos  skirstosi prie artimųjų kapų. Šis pasninkas paprastai būna vasarą – birželio pabaigoje ar liepos pradžioje. Nors jis trunka visą mėnesį, mirusieji lankomi pirmąją pasninko dieną. Karaimai kapuose žvakių nedega, ant kapo dedamos tik gyvos gėlės. Dažnai lankyti kapinių taip pat nedera, nes nevalia trikdyti mirusiųjų ramybės.

 Kitos karaimų kapinės Lietuvoje yra Trakuose (senosios ir naujosios) ir Naujamiestyje prie Panevėžio.