Prof. Bronius Kuzmickas. Foto P. Gasiūno

Dr. Halina Kobeckaitė, Trakai, www.voruta.lt    

(Papildyta dukros Severinos prisiminimais)

Yra žmonių, kurių darbų sąrašą perskaitęs susimąstai, kada žmogus spėjo visa tai padaryti, kas iš tikrųjų sudaro asmens biografiją, kas turėtų įeiti į jo gyvenimo aprašymą, kokiais atvejais ir kur bei kada atsiskleidžia vidinis asmens gyvenimas, jo išpažįstamos vertybės, poelgiai, sprendimai, pasirinkimai. Juk darbuose matyti tik viena asmens savasties pusė – jo mokslinis interesas, sugebėjimas jį atskleisti, pristatyti visuomenei jam svarbias tiesas, naujus kokių nors reiškinių aspektus. Tai išties labai daug ir ne veltui kalbėdami apie žmogaus nueitą kelią pirmiausia kreipiame dėmesį į tai, ką jis paliko ateinančioms kartoms. Laimei tokių žmonių Lietuvos kultūros ir mokslo padangėje turėjome ir turime nemažai. Šiuolaikinė visuomenė gal nepažįsta jų veidų, bet man atrodo, kad žmogaus vieta istorijoje nepriklauso nuo jo veido pavidalo. Matydama šiandien dažnai žiniasklaidoje pasirodančią informaciją, kad kokiame nors renginyje dalyvavo „žinomi veidai“, vis mėginu įspėti, ką tie „veidai“ daro ir kaip susiję su smegenimis, kokia „smegeninė“ gelmė už jų slypi, ar jie ją atspindi?

Šios  mintys kilo, kai „Vorutos“ redaktorius Juozas Vercinkevičius paprašė parašyti prisiminimus apie prof. Bronislovą Kuzmicką, palikusį šį pasaulį 2023 m. lapkričio 6 d. Apie tą liūdną faktą man pranešė Broniaus (kaip mes jį vadinome) vyriausioji duktė Severina. Mes nebuvome pažįstamos, bet netiesiogiai žinojome viena apie kitą. Pirmą kartą kalbėjau su Severina telefonu praėjusių metų ankstyvą pavasarį, kai rengiausi pristatyti savo knygą Prie Lietuvos tautinės politikos ištakų 1988 – 1994 m. Kadangi knygoje cituoju profesorių Kuzmicką ir rašau apie kai kuriuos renginius, kuriuose kartu dalyvavome, norėjau jį pakviesti į knygos pristatymą ir padovanoti knygą. Žinojau, kad Bronius yra ne tik rašytojas, bet ir skaitytojas, ir tikėjausi, kad jis perskaitys, ką parašiau. Deja, jo sveikata tuo metu jau šlubavo, jis pasakė, kad ateiti negalės ir perdavė ragelį dukrai. Pasikalbėjusios mudvi nusprendėme susitikti vėliau. Ir tas „vėliau“ įvyko jau rudenį, kai Antakalnio kapinėse atsirado Broniaus kapas…

Rašydama šiuos prisiminimus, paprašiau Severinos, kad ji pasidalintų ir savo mintimis apie Tėtį. Jos prisiminimai įterpti į šį tekstą, kaip ji pati pageidavo.

Iš dukros prisiminimų: Nuo mažens girdėdavau Tėtį minint tokias pavardes: Algis Gudaitis, Alfonsas Andriuškevičius, Kostas Dereškevičius, Kristina Rickevičiūtė, Antanas Rybelis, Bronius Genzelis, Romualdas Ozolas, Romas Gudaitis, Halina Kobeckaitė, , Krescencijus Stoškus, Juozas Mureika, Rimantas Skeivys, Romanas Plečkaitis, Vaclovas Sevrukas… Tėtis tada pasakojo, kad apie Čiurlionį rašo Vytautas Landsbergis. O Vosylius Sezemanas ypač dažnai buvo minimas tarp šių  pavardžių ir kartu su jomis… Minėtų žmonių tada nepažinojau, bet jų pavardžių skambesys man įsirėžė visam gyvenimui.

Kaip minėjau, Severina žinojo, kad man teko gana ilgai dirbti kartu su jos tėveliu, ir jai buvo įdomu išgirsti, ką ir kaip prisimenu. O tie prisiminimai nukėlė mane į pirmuosius studijų Vilniaus universitete metus. Mokiausi Istorijos-filologijos fakultete žurnalistikos specialybės. Šalia specialybės dalykų mums dėstė (ir ačiū Dievui, nes gavome platų išsilavinimą) daug humanitarinių disciplinų. Pvz., be lietuvių kalbos ir literatūros paskaitų buvo platus užsienio literatūros kursas, prasidėjęs nuo antikos: skaitėme Sofoklio ir Euripido pjeses, Vergilijaus poeziją ir daug kitų įdomių autorių, kurių knygos buvo gaunamos tik bibliotekoje. Todėl labai daug laiko teko praleisti Universiteto bendrojoje skaitykloje. Anais laikais ji atrodė panašiai kaip ir šiandien, tik prie įėjimo nebuvo lentynų su knygomis, užstojančių pačią skaityklos salę. Atsivėrus sunkioms ir aukštoms skaityklos durims išsyk buvo matyti, kas įėjo. Žinoma, įsigilinusi į tekstą, ne visada pakeldavau galvą, bet kažkodėl visada sugebėdavau užfiksuoti, kada pro tas masyvias duris į salę įeidavo trys aukšti gražūs jaunikaičiai. Anuomet nežinojau nei jų pavardžių, nei ką jie studijuoja. Galima buvo tik numanyti, kad greičiausiai jie Filologijos fakulteto aukštesnių kursų studentai. Tuos jaunikaičius tekdavo matyti ir Universiteto Aktų salėje šokiuose. Jų pavardžių studijų laikais taip ir nesužinojau.

Iš dukros prisiminimų: Apie studijų Universitete laikus tėtis pasakojo, kad jam labai trukdė mikčiojimas. Todėl būdamas studentu, o ir vėliau, jis ieškojo informacijos apie kvėpavimo bei koncentracijos  pratimus. Tikėjo, kad jie padės įveikti ar bent sušvelnins šį kalbos trūkumą. Taip, beje, ir atsitiko – pastangos pasiteisino, ir ilgainiui to kalbos defekto beveik neliko.

Praėjus penkeriems metams po universiteto baigimo, įstojau į Maskvos universiteto Filosofijos fakulteto Estetikos katedros aspirantūrą (dabar sakytume doktorantūrą). Rašiau darbą apie lenkų estetiką, ir literatūros ieškojau Užsienio literatūros bibliotekoje. Ir štai sykį, atsivėrus šios bibliotekos skaityklos durims, pro jas įžengė Vilniaus universiteto skaitykloje matytas žmogus – vienas iš anų jaunikaičių. Iš matymo jis mane irgi pažinojo ir per pertraukėlę pasišnekėjome. Tuomet irgi nesužinojau nei kuo vardu, nei kur dirba, nei kodėl buvo atėjęs į šią biblioteką. Pokalbis buvo labai trumpas.

Iš dukros prisiminimų: Apie aspirantūrą Maskvoje prisimenu tėtį taip kalbant: „Jei ne sovietinė okupacija  – aš būčiau studijavęs ir rašęs disertaciją Sorbonos universitete…“  

Vėl susitikome jau po kelerių metų, kai 1971 m. pradėjau dėstyti estetiką VISI (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Filosofijos katedroje sutikau mano matytą nepažįstamąjį – Bronislovą Kuzmicką. Ateidama į šią katedrą, nežinojau, kad jis joje dirba. Tuo malonesnis buvo netikėtumas, nes sutikau žmogų, kuris, kaip netrukus įsitikinau, sudarė neginčijamą intelektinę katedros šerdį. Tai galima buvo matyti ir jausti ne tik per katedros posėdžius, bet ir šiaip bendraujant bei lankantis jo paskaitose. Tuomet buvo mada (o gal ir prievolė) lankyti kolegų paskaitas. Katedros vedėjas galėjo ateiti į paskaitą bet kada ir nepranešęs dėstytojui, o kartais sudarydavo grafiką, kada ir kas eis klausytis vieno ar kito dėstytojo paskaitos. Tokioje vienoje planuotoje Broniaus Kuzmicko paskaitos „vizitacijoje“ teko dalyvauti ir man. Neprisimenu temos, bet prisimenu įspūdį: buvau nustebusi, kaip logiškai prelegentas išdėstė medžiagą, kurią dėstant man pačiai nesuėjo galas su galu ir buvo daug prieštaravimų. O čia – viskas pagrįsta, viskas susiję ir aišku. Bronius Kuzmickas sugebėjo istorinio materializmo paskaitą paversti tikra filosofija. Nuostabu! Ši savybė, veikiau sugebėjimas logiškai sujungti atskiras tezes, paaiškinti ir pagrįsti prieštaravimus būdingas visiems vėlesniems profesoriaus Broniaus Kuzmicko darbams. Pats jis taip rašo apie savo dėstytojavimą: „Pagrindine savo, kaip dėstytojo, misija laikiau aiškinti studentams filosofijos problemų prasmę, žadinti filosofinę savivoką. Privalomi marksizmo teorijos teiginiai nelabai tam trukdė, juos pačius buvo įmanoma pateikti problemiškai. Kad tai pavykdavo, vėliau man patvirtino ne vienas buvęs studentas, jau pakilęs į gan aukštas pareigas“ (Bronislovas Kuzmickas. Praėjęs laikas nedingsta. Vilnius: Versmė, 2020, p.78). Šioje autobiografinėje knygoje prof. Kuzmickas prisipažįsta, kad labiau nei studentų auditorija jį traukė darbas prie rašomojo stalo.

Iš dukros prisiminimų: Matydavau tėtį prie rašomojo stalo nuo ryto iki vėlaus vakaro. Tėtis dirbo, kaip dabar būtų sakoma, iš namų. Kartais, žinoma, išeidavo, bet tai nebuvo darbas „nuo 9 – iki 18“. Paskaitoms tėtis ruošdavosi ir bibliotekoje, bet daug leidinių parsinešdavo namo. Matydavau krūvą žurnalų, tarp jų  – „Voprosy filosofii“, daug ką tėtis skaitydavo iš mikrofilmų ir pastoviai darydavo fizinės mankštos bei akių pratimų pertraukėles.

Daug rašė, daug braukė, reguliariai tvarkydavo savo susikaupusius rankraščius, išdėliodamas juos ant grindų, peržiūrėdamas ir atrinkdamas, ką pasilikti.

                                   ***

Ir iš tiesų, pravėrusi savo knygų spintą, kurioje sustatytos filosofijos istorijos bei estetikos ir etikos knygos, išleistos Lietuvoje apytikriai nuo 1970 metų, matau, kad beveik kiekvienoje yra profesoriaus Bronislovo Kuzmicko pavardė. Vienur jis autorius, kitur – sudarytojas, dar kitur – redakcinės kolegijos narys, o kai kuriose ir viena, ir kita. Kiekvienos šios knygos pasirodymas anais laikais buvo tikra šventė ir skaitytojams, ir jos rengėjams bei autoriams. Šiandien sunku patikėti, kad tada, norint parašyti ir išleisti filosofinio turinio knygą, reikėjo ne tik žinių, bet ir tam tikrų minties ekvilibristinių sugebėjimų. Tad ruošiant bet kurią knygą – monografiją ar straipsnių rinkinį – reikėjo pasitikrinti, ar viskas „teisingai“. Kam iš šiandien rašančių ateitų į galvą pasikviesti bendradarbius ir su jais aptarinėti kone kiekvieną būsimo rašinio skirsnį – kad tik cenzoriams nebūtų prie ko prikibti? Taip Bronius, pavyzdžiui, prieš atiduodamas į leidyklą savo knygą Laimė, tarėsi dėl jos teksto su kolegomis. Kadangi pasitarimas vyko mano bute, gerai prisimenu tą faktą, nors negaliu pasakyti, kas ką siūlė. Vėliau Bronius parašė dar daugybę straipsnių ir knygų, jų mes nebeaptarinėjome, nes mūsų kompetencijų jo nagrinėjamoms temoms, ypač susijusioms su moderniąja katalikybe, nebepakako. Turiu ne vieną jo parašytą knygą su autografais ir dedikacijomis.

Pirmoji Broniaus Kuzmicko knyga vadinosi Žmogus ir jo idealai (1975). Šiandien sakytume ne knyga, o knygelė. Bet kokia tai buvo šventė ir autoriui, ir jo draugams, ir skaitytojams. Man tai buvo ypatinga šventė, nes autorius užrašė tokią dedikaciją: „Mielai kolegei Halinai, padėjusiai rastis šiems idealams“ (1976. 04.15). Negaliu pasakyti, kaip ar kuo padėjau, bet užrašas buvo  ir yra malonus.

 Iš dukros prisiminimų: Tėtis labai džiaugėsi ir didžiavosi šia knygute, tokia mėlyna, plonais viršeliais. Visa šeima džiaugėsi! Kaip ir džiaugėsi vėliau pasirodžiusiomis chrestomatijomis.

Imdama nuo lentynos knygą po knygos, skaitau: Modernizmas šiuolaikinėje katalikybėje (1976) su dedikacija „Mielai kolegei Halinai“ (1976.09.07),  Laimė (1983),  Tautos kultūros savimonė (1989). Tai monografijos, o tuo pačiu metu „Minties“ leidykloje susibūrę filosofai pradėjo leisti filosofijos populiarinimo tęstinių rinkinių ciklus, skirtus etikai, estetikai, filosofijos istorijai. Vienas ciklas vadinosi „Filosofijos istorijos baruose“, ir buvo išleistos kelios knygos: Laikas ir idėjos (1980), Būtis ir laikas (1983), Istorija ir būtis (1988) ir kt.. Bronius buvo šio ciklo redakcinės kolegijos narys ir atskirų straipsnių autorius. Jo straipsnyje „Vakarų ir Rytų kultūrų sąveika“ išdėstytomis mintimis ne kartą rėmiausi rašydama panašia tema ar versdama Rytų tautų literatūrą.

Aštuntajame ir devintajame  XX a. dešimtmečiuose „Minties“ leidykloje buvo pradėta leisti ir daugiatomė Filosofijos istorijos chrestomatija. Atskiruose tomuose, skirtuose Antikos, Viduramžių, Renesanso, Naujųjų amžių filosofams, spausdinami jų veikalų vertimai į lietuvių kalbą. Tai buvo labai drąsus sumanymas, nes kai kurių tekstų nebuvo spausdinta rusiškai. O juk tuomet jokioje sferoje negalima buvo aplenkti  Maskvos. Kaip šiandien rašo prof. Kuzmickas, šios knygos faktiškai buvo antologiniai leidiniai, bet negalėjo būti pavadintos antologijomis, nes taip vadinti leidinius galėjo tik „centras“. O „chrestomatijos“ pavadinimas suponavo jos paskirtį edukaciniams, ne mokslo tikslams (ten pat, p.82 –83), tad ir buvo leidžiamos chrestomatijos. Jų vertė nuo to nesumenko. Ypač reikšmingas buvo Viduramžių filosofų veikalų tomas. Bronius Kuzmickas buvo ne tik šio (ir kitų) tomo redakcinės kolegijos narys, bet ir parašė įvadinius straipsnius apie krikščioniškąją (patristinę) bei žydų filosofiją.

Mano santykis su šiuo tomu ypatingas, nes turėjau parašyti į „Literatūrą ir meną“ recenziją, kurios paprašė tame laikraštyje dirbusi Birutė Mackonytė. Man tai buvo didžiulis iššūkis, nes nebuvau viduramžių filosofijos specialistė. Problemiška buvo ir tai, kad sovietinėje istoriografijoje bei filosofijos istorijos traktavime viduramžiai buvo juodinami, smerkiami, vadinami tamsybės epocha, o Lietuvoje išleistoje chrestomatijoje norėta parodyti, kad taip anaiptol nebuvo. Ir parodyta, nes atspausdinta daug sovietijoje nematytų tekstų. Tad ką ir kaip parašyti recenzijoje? Kaip parodyti, kad net jei filosofija viduramžiais buvo teologijos tarnaitė, tai ji buvo išmintinga tarnaitė ir protinga mokytoja. Dėl kai kurių teiginių konsultavausi ir su Broniumi Kuzmicku, ir su Romualdu Ozolu, kuris tuo metu buvo „Minties“ leidyklos direktoriaus pavaduotojas ir šiam tomui buvo parašęs išsamų įvadą „Viduramžių epochos metmenys“. Romualdas  man pasakė: „Rašyk taip, kad glavlitas neprisikabintų nei prie recenzijos, nei prie knygos“.  Štai čia ir visa gudrybė – kitaip tariant, rašyk Ezopo kalba. Nepaisant Birutės Mackonytės tolerantiškumo ir meilės filosofams, recenzija, deja, išėjo gerokai apkarpyta.  Bronius Kuzmickas pasakė: „Reikia džiaugtis, kad išvis išėjo.“

Iš dukros prisiminimų: Tėtis mokėjo džiaugtis viskuo, ką pavykdavo pasiekti švelniai apeinant to meto cenzūrą. Arba taikliai pacituojant kurio nors Sjezdo (Suvažiavimo) tezę, tam, kad toliau būtų leista spausdinti tam laikmečiui drąsūs dalykai.

Mūsų gyvenimo keliai su profesoriumi Bronislovu Kuzmicku susikirsdavo įvairiose plotmėse. Jau minėjau, kad ilgus metus buvome  bendradarbiai toje pačioje katedroje, „susitikdavome“ tų pačių knygų puslapiuose, bendravome dažnai su tais pačiais žmonėmis. O kartais bendravome su tais pačiais žmonėmis net negalėdami su jais susitikti tiesiogiai. Taip atsitiko, kai Bronius važiavo stažuotėn į Varšuvą.

Iš dukros prisiminimų: Tėtis labai ruošėsi šiai stažuotei ir visų pirma mokėsi lenkų kalbos. Beje, tėtis pastoviai mokėsi Europos kalbų. Vėliau jis man papasakojo, kaip jis mokėsi – ogi įdėmiai perskaitė lenkų kalbos gramatikos vadovėlį (!) ir taip, perpratęs lenkų kalbos dėsnius, išmoko kalbėti, skaityti bei suprasti lenkiškai!

Tuomet buvo ką tik pasirodžiusi jo sudaryta XX amžiaus užsienio estetikos antologija Grožio kontūrai (1980). Įvadinį straipsnį „Dabartinės estetikos bruožai“  irgi buvo parašęs sudarytojas. Aš šiai knygai išverčiau vieną lenkų estetiko profesoriaus Stefano Moravskio knygos Apie estetikos objektą ir metodą dalį ir labai norėjau profesoriui šią knygą įteikti, nes, ieškodama temos disertacijai, buvau pasirinkusi jo darbus kaip pagrindinį tyrimo objektą. Deja, mano doktorantūros (aspirantūros) pradžioje profesorius Moravskis buvo pašalintas iš Varšuvos universiteto kaip neįtikęs to meto valdžiai žmogus, ir jo darbų nebegalima buvo tyrinėti. Todėl dabar jaučiausi tarsi iš dalies grąžinanti jam skolą. Bronius Kuzmickas maloniai sutiko perduoti profesoriui Moravskiui knygą, kurią leidžiant pats buvo įdėjęs žymiai daugiau darbo negu aš. Kai 1991 ar 1992 m. profesorius Moravskis kartu su VU docentu Krescencijumi Stoškumi lankėsi Vilniuje mano namuose, jau galėjome tiesiogiai aptarti įvairius senus ir su naujomis realijomis susijusius klausimus. Prisimenu, svečias prisipažino buvęs maloniai nustebintas gavęs tuos Grožio kontūrus, nes niekada net nenutuokęs, kad Lietuvoje irgi domimasi estetika.

Dabar, kai matau tą didžiulę šūsnį knygų, kurių sudarytoju, redakcinės kolegijos nariu, straipsnių autoriumi buvo prof. Kuzmickas, stebiuosi, kada jis dar spėjo rašyti savo autorines monografijas, stažuotis užsienyje, dėstyti pradžioje VISI, vėliau M. Romerio universitete, vadovauti doktorantams ir mokslino žurnalo Revue Baltique  redkolegijai, pasinerti į visuomeninį ir politinį atgimstančios Lietuvos gyvenimą.

                                   ***

Visų Broniaus Kuzmicko parašytų knygų bei straipsnių čia  nevardinsiu. Tam nėra ir reikalo – jo gausių rašytinių darbų bibliografiją lengvai galima rasti internete. Svarbu pažymėti, kad visi jo darbai vienaip ar kitaip nenutolsta nuo pagrindinių temų: individo tautinis tapatumas, kultūros ir visuomenės tautiškumas, istorinės kultūros ir tautos savimonės kilimo sąlygos, dorovinė asmenybės ir visuomenės kultūra, jos savastis, reikšmė visuomenės gyvenimo pertvarkai ir pan. Tos temos jam rūpėjo dar sovietmečiu ir neišslydo iš jo akiračio ir vėliau. Galima daryti prielaidą, kad būtent domėjimasis tautos tapatumo ir valstybės suverenumo, asmenybės laisvės ir etikos problemomis sąlygojo Broniaus Kuzmicko aktyvų įsitraukimą į politinę veiklą dar Sąjūdžio priešaušryje.

Šios temos susišaukė ir su Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų problemomis, nes joms irgi atsivėrė galimybė susigrąžinti savo tautinį tapatumą,  jį atkurti. Svarbus buvo ir politinis aspektas – tautinių mažumų santykis su Lietuvos Nepriklausomybės siekiu, vėliau – su jos atkūrimu. Lankydamasis mūsų namuose, pokalbiuose su mano vyru Mykolu Firkovičiumi Bronius aptardavo karaimų padėtį, domėjosi ir kitomis Lietuvoje gyvenančiomis tautomis. Bronius buvo žmogus, kuris nemėgo kirsti iš peties, bet visada norėjo „prisikasti“ iki esmės. Jo „minkštoji“ diplomatija, santūri elgsena, pagarbi, argumentuota kalbėsena ir tautinėms mažumoms  buvo  priimtinesnė nei kai kurių kitų politikų bei visuomenės veikėjų kategoriškumas. Todėl nenuostabu, kad tautinių mažumų problemoms jis skyrė daug dėmesio, ir 1992 m., reorganizuojant Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms  išnagrinėti į Valstybinę regioninių problemų komisiją, mudviejų pavardės  naujosios komisijos  narių sąraše vėl atsidūrė greta.

Iš dukros prisiminimų: Tėtis tikrai vengė kategoriškumo. Ne tik viešai, bet ir namie negirdėjau jo kategoriškai pasisakant. Mane taip pat mokino neatsikirsti kategoriškai, neskubėti su vienpusiškais vertinimais.

1988 m. Vilniuje prie Lietuvos kultūros fondo, kuriam vadovavo prof. Česlovas Kudaba, jo paragintos pradėjo kurtis tautinių mažumų organizacijos. Mieste vyko daug renginių, kuriuose jos ėmė dalyvauti. Bronius Kuzmickas kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys juose irgi aktyviai reiškėsi. Pvz., 1988 rugsėjo 6–7 d. Profsąjungų rūmuose vyko publicistinio teatro studijos „Ieškojimai“ spektakliai „Kiekviena gėlė brangi“.  Kaip rašo Milda Giedraitytė, po meninės dalies „liepsnojo karštos diskusijos, kuriose dalyvavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai“ (Vakarinės naujienos, 1988  09  07). Tose diskusijose be prof. Kazimiros Prunskienės, rašytojo Romo Gudaičio kalbėjo ir prof. Bronius Kuzmickas. Publika taip pat su entuziazmu pasisakinėjo – visiems rūpėjo, kokius naujus vėjus atneša Sąjūdis. 1988 m. spalio 15 d. Vilniaus Statybos rūmuose vyko pirmoji Lietuvos tautinių bendruomenių konferencija, kurioje preliminariai buvo svarstoma Sąjūdžio programa tautinių mažumų klausimu. Dalyvavau ją sudarant ir šiai  konferencijai pirmininkavau kartu su Bronislovu Kuzmicku ir kino režisieriumi Arūnu Žebriūnu. Tai buvo pirmas tokiai gausiai auditorijai ir tautinėms mažumoms skirtas forumas. Liepsningų kalbų irgi netrūko, nes tuomet jau buvo pradėjusi reikštis ir mums priešiška „Jedinstvo“ organizacija, mėginanti kalbėti visų tautinių mažumų vardu, nors tautinės mažumos savo balso jai nebuvo delegavusios. Rašau apie tai savo knygoje Prie tautinės politikos ištakų 1988–1994 (Vilnius, 2022, p. 29).

Iš dukros prisiminimų: Nuo vaikystės tėtis man pasakojo apie karaimus. Rodė Vilniuje esančią karaimų bažnyčią – kenesą, pasakojo apie karaimus ir kaip jie atsidūrė Lietuvoje, kai važiuodavome į Trakus… Ir apskritai, dažnai eidavome į įvairius muziejus.

                                           ***

Kartu su Sąjūdžiu ėmė kurtis ir įvairios profesinės organizacijos. 1989 m. laikraštyje Mokslo Lietuva profesorius Kuzmickas paskelbė programinį straipsnį „Lietuvos mokslo atgimimas“, kuriame rašė: „Šiandien visų Lietuvos mokslininkų pareiga yra pakilti virš savo siauros specializacijos ir tiesioginių pareigų, pažvelgti į savo darbą visos tautos interesų požiūriu, vienytis profesiškai ir pilietiškai mokslo pažangos vardan, tėvynės atgimimo vardan.“  Pats jis tuo keliu ir pasuko – pakilo virš savo specializacijos ir pradėjo dirbti tėvynės atgimimo vardan.1989 m. spalio 7– 8 dienomis vykusiame Lietuvos Mokslininkų Sąjungos steigiamajame suvažiavime profesorius Bronislovas Kuzmickas buvo išrinktas Sąjungos pirmininku.

Aš beveik tuo pačiu metu buvau paskirta Tautybių komiteto (vėliau departamento) prie Lietuvos Respublikos vyriausybės pirmininke, o vėliau -generaline direktore. Komitetas buvo įsteigtas, bet patalpų nebuvo. Mokslininkų sąjunga taip pat neturėjo patalpų. Mes kartu pradėjome rūpintis šių abiejų institucijų ūkiniais reikalais. Departamento vardu raštu kreipiausi į LKP CK pirmąjį sekretorių Algirdą Brazauską prašydama perduoti tautinėms bendrijoms LKP miesto komiteto patalpų dalį, kai jos bus laisvos, nes partinis aparatas akivaizdžiai mažėjo. Nors raštą išsiuntėme 1989 m. gruodžio mėn., nutarimas dėl patalpų nuomos buvo priimtas jau po Nepriklausomybės paskelbimo – 1990 m. kovo 22 d.

Jame buvo pasakyta, kad LKP Vilniaus miesto komiteto plenumas sutinka nuomoti dalį patalpų Tautybių komitetui ir Lietuvos mokslininkų sąjungai. Visos trys institucijos sudarė nuomos iki 1993 m. balandžio 1d. sutartį. Ją pasirašėme kartu su Bronislovu Kuzmicku.  Deja, šiose patalpose nei mes, nei Mokslininkų sąjunga neįsikūrė, nes jau kovo 23 d. man ir Mokslininkų  sąjungos pirmininko pavaduotojui prof. Bikeliui buvo pranešta, kad patalpas užėmė LKP platformininkai.

                                   ***

Po Nepriklausomybės atstatymo su Bronislovu Kuzmicku susitikdavome rečiau. Ir jis, ir aš turėjome naujas pareigas ir kitokius rūpesčius, tad ir susitikimai buvo kitokie. Jei dirbant VISI Bronius gana dažnai užsukdavo pas mane ar grįždami iš darbo užeidavome kur išgerti kavos, tai dabar toks draugiškas bendravimas dėl laiko stokos tapo visiškai neįmanomas. Nors, kaip pats rašo knygoje  Praėjęs laikas nedingsta, „neįžvelgiau savyje politiko, juo labiau – lyderystės bruožų, nesiekiau būti nuolat matomas ir girdimas, nesiveržiau į „pirmas gretas“, vis dėlto atsidūriau kaip tik jose“ (p.174), Bronislovas Kuzmickas buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoju, ir politinis gyvenimas pasiglemžė visą jo laiką, energiją ir protą. Neakivaizdžiai man teko su juo susitikti netrukus po sausio įvykių.

1991 m. sausio mėnesį Bronius Kuzmickas, išvykęs kelioms dienoms į konferenciją Helsinkyje, buvo priverstas pasilikti užsienyje ilgesniam laikui, nes, prasidėjus Vilniuje neramumams, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio buvo įgaliotas atstovauti pasaulyje vienintelei teisėtai Lietuvos valdžiai ( Žr.: Bronislovas Kuzmickas. Išsivadavimas. Užsienio politikos epizodai 1988–1991. Vilnius: Versmė, 2006, p.115). Pats Bronius labai vaizdžiai aprašo to meto „klajones“ po pasaulį, kurių metu atliko milžinišką darbą aiškindamas Lietuvos politinę padėtį ir drauge su Latvijos ir Estijos kolegomis siekdamas užtikrinti Vakarų Europos, JAV, Kanados paramą Baltijos valstybėms jų teisėtoje kovoje už savo valstybingumą ir jo pripažinimą.

Tų pačių metų sausio pabaigoje dalyvavau konferencijoje  „Tautinių mažumų apsauga ir žmogaus teisės naujojoje Europoje“, vykusioje Norvegijos sostinėje Osle. Norvegija ruošėsi iškilmingai atsisveikinti su karaliumi Olavu V, mirusiu sausio 17 d. Lietuvos  Informacinio centro vadovas  advokatas Leonas Boddas, pas kurį vieną popietę užsukau susipažinti, pasakė, kad laidotuvėse kviečiamas dalyvauti Lietuvos vyriausybės ar Aukščiausiosios Tarybos atstovas. Tuo metu užsienyje buvo Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir Bronius Kuzmickas. Drauge su Leonu Boddu pradėjome jų ieškoti. Susiskambinome iš jo kabineto su Bronislovu, kurį aptikome Stokholme. Pasirodė, kad iš Stokholmo jis jau rytoj skrenda į Vieną, į ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) konferenciją, kur tikisi pristatyti Lietuvos situaciją, ir atvykti į Oslą negalės.

                                   ***

Būdamas Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoju, Bronislovas Kuzmickas daug dirbo derinant Lietuvos ir Lenkijos santykius. Problema buvo sudėtinga ne tik objektyviai, bet dar ir dėl to, kad nuolat tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje buvo apipinama  įvairiausio plauko veikėjų bei žurnalistų pasisakymais, deklaracijomis, peticijomis, pareiškimais ir pan. Nuolat tvyrojo pavojus, kad autonomininkų veiksmai ir dalies Lenkijos visuomenės sluoksnių palankumas jiems, gali sukelti rimtą grėsmę valstybės saugumui ir apskritai jos išlikimui. Šviesiausi abiejų valstybių protai – politikai ir visuomenės veikėjai – ieškojo problemos sprendimų būdų. 1991 m. rugpjūčio 4 d. Punske buvo surengtas Lenkijos Seimo užsienio reikalų komisijos narių susitikimas su Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo ir vyriausybės atstovais. Lenkijos delegacijai vadovavo prof. Bronislavas Geremekas, o Lietuvos delegacijai – Bronislovas Kuzmickas. Man irgi teko dalyvauti šiame susitikime. Diskusijos buvo karštos, o jas apibendrindamas Geremekas pasakė, kad nei Lenkija, nei Lietuva nenori komunizmo, todėl jos turi suvienyti jėgas norėdamos jo išvengti. Tą susitikimą Bronius Kuzmickas grįžęs aprašė Lietuvos Aide atspausdintame straipsnyje (1991 08 17), vėliau knygoje Praėjęs laikas nedingsta (p.186 – 187).  Rašau apie tą susitikimą ir  aš savo knygoje  Prie Lietuvos tautinės politikos ištakų 1988 – 1994 (p.276 – 277).  Susitikimas vyko prieš pat Maskvos pučą. Lenkija dar nebuvo pripažinusi Lietuvos ir svarstė, kada ir kaip tai padaryti. Niekas anuomet  negalėjo numatyti, kad Punske vykę ginčai po dviejų savaičių neteks prasmės – geopolitinė situacija iš esmės pasikeis, Lenkija pripažins Lietuvos suverenumą rugpjūčio 26 d. kartu su kitomis valstybėmis.

Į Lietuvos ir Lenkijos santykių nagrinėjimą buvo įsitraukę ne tik politikai, bet ir visuomenės veikėjai, intelektualai. 1988 m. gruodžio 10 d. Varšuvoje įsikūrė Visos Lenkijos Lietuvos bičiulių klubas,vadovaujamas buvusio Vilniaus universiteto auklėtinio teisininko prof. Leono Brodovskio. Klubo steigimas buvo palankiai sutiktas ir Lietuvoje. Prof. Brodovskis pabrėždavo, kad klubas nori draugauti su visa Lietuva, o ne tik su jos pietrytine dalimi, kaip kai kas būkštavo. Klubo nariai – daugiausia Lenkijos akademinių sluoksnių atstovai – ne kartą lankėsi Lietuvoje, rengė konferencijas ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, leido žurnalą Lithuania. Prof. Brodovskis kartu su žmona Danuta vadovavo klubui 25 metus. Viena įsimintiniausių prof. Brodovskio inicijuotų apvalaus stalo diskusijų, kurioje kalbėjau ir dalyvavau ją rengiant, vyko Varšuvoje 1994 m. sausio 15 d. ir vadinosi „Lenkijos ir Lietuvos santykiai vakar, šiandien ir rytoj“. Nors kvietime buvo parašyta, kad dalyvaus po 15  abiejų šalių intelektualų, iš Lietuvos važiavo 33 asmenys. Tarp jų buvo profesoriai Vytautas Landsbergis, Bronislovas Kuzmickas, Bronislovas Genzelis, daug parlamentarų, istorikų, visuomeninių organizacijų atstovų. Lenkijai, be prof. Bronislavo Geremeko atstovavo, ir kalbėjo būsimasis prezidentas Aleksandras Kvasnievskis, Seimo tautinių mažumų komisijos pirmininkas Jacekas Kuronis, profesoriai istorikai Marianas Drozdovskis, Stanislavas Stomma, Henrikas Visneris, Andžejus Stelmachovskis ir daug kitų įtakingų politikų, parlamentarų, mokslininkų, žurnalistų. Žodžiu, tai buvo reikšmingas aukšto rango politikų ir visuomenės veikėjų forumas.

Santykiai tarp valstybių tebebuvo įtempti. Tuo metu jau buvo rengiama dvišalė Lietuvos ir Lenkijos draugingumo sutartis (pasirašyta tų pačių metų balandžio mėn.), ir Lietuvos spauda skyrė dviejų valstybių santykių plėtotei ir pačiai diskusijai daug dėmesio. Susitikimo Varšuvoje išvakarėse pasirodė Lenkijos parlamentarų Prezidentui Lechui Valensai adresuotas laiškas, kuriame buvo reiškiamas nepasitenkinimas ruošiama Lenkijos-Lietuvos draugingumo sutartimi. Laiškui jau buvo spėję pritarti ir kai kurie Lietuvos lenkų sąjungos veikėjai. Tai įpylė žibalo ir į šiaip liepsnojantį laužą, ir atsakingai mąstantys asmenys ieškojo būdų, kaip tą liepsną užgesinti. Nors prof. Vytautas Landsbergis savo kalboje pažymėjo, kad „elegantiškos diplomatijos“ laikai praėję, Bronislovo Kuzmicko kalbai elegantiškumas buvo būdingas visada. Toje diskusijoje jis pasakė: „Svarbiausia, kad tarp mūsų valstybių nėra priešiškumo, nors yra mąstymo neatitikimas, tam tikri susiklostę stereotipai, neadekvatūs realybei Lietuvos ir lietuvio bei Lenkijos ir lenko įvaizdžiai“. Konferencijos stenograma buvo paskelbta žurnale Lithuania  (1993 – 1994, Nr. 9 –10, p.9 –66). Rašau ir aš apie šį renginį minėtoje savo knygoje  (p.432 – 441).

                                   ***

Tokie tad įvairūs, bet labai prasmingi buvo mano susitikimai su profesoriumi Bronislovu Kuzmicku, kuris mano prisiminimuose išlieka ir kaip nuoširdus draugas, ir kaip profesionalus filosofas, ir kaip politikas, svariai prisidėjęs prie laisvos Lietuvos kūrimo. O dukra Severina, perskaičiusi šį mano rašinį, pridūrė: „Ir kaip jautrus tėtis, mylėjęs bei ugdęs savo dukras“.

Prisimenant šviesų profesoriaus Bronislovo Kuzmicko atminimą, man be galo malonu, kad dalį gyvenimo kelio ėjome greta, tiesėme tiltus tarp tautų ir valstybių ir siekėme, kad tais tiltais būtų saugu vaikščioti. Mano minėtas profesorius Leonas Brodovskis, irgi Vilniaus universiteto auklėtinis, kartą vienoje anketoje uždavė tokį klausimą: „Ar galima jaustis laimingu, realizuojant Vilniaus universiteto šūkį „Hinc itur ad astra“ – „Nuo čia einama į žvaigždes“? Atsakiau, kad „esu laiminga ir dėkinga Vilniaus Universitetui, kaip jo absolventė, kad nukreipė mane į savitą ir teisingą kelią, kuriuo ir einu. Ar veda tas kelias į žvaigždes?  Duok, Dieve…“

Manau, kad prof. Bronislovas Kuzmickas, kaip to paties universiteto absolventas, irgi buvo dėkingas savo Alma Mater, kad nutiesė jam kelią į žvaigždes. O aš dar dėkinga ir už tai, kad Vilniaus Universiteto dėka mūsų keliams buvo lemta susikirsti.