Nuotraukoje (iš kairės): knygos autorius Saulius Kurnickas, ambasadorė Halina Kobeckaitė ir prof. Julijus Novickas. Asmeninė H. Kobeckaitė nuotr.
Dr. Halina Kobeckaitė, www.voruta.lt
Š.m. vasario 24 d. Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos istorijos ir geografijos mokytojo Sauliaus Kurnicko knyga Karaimai visada buvo su mumis. Šiaurės Lietuvos karaimų istorija (Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2023). Dabar jos skaitytojų ratas, tikėtina, išsiplės – į renginį susirinko daug karaimų bendruomenės atstovų ir kitų mugės lankytojų, besidominčių karaimais Lietuvoje. Renginį pradėjo Simonos Kaplanovskytės padainuota panevėžiečio poeto Šelumielio Lopatto žodžiais Lolitos Piličiauskaitės sukurta daina.
Knygos autorius papasakojo, kad idėja parašyti tokią knygą jam kilo seniai bendraujant su karaimais, nes ir pats gyveno Sodų gatvėje, kur kaimynystėje buvo ir nemažai Panevėžio karaimų namų. Renginyje kalbėję Elidijus Rajeckas, Anna Maleckaitė (Kobeckienė), Andrius Romanovskis, Julijus Novickas, Rūta Jutkevičiūtė-Pileckienė, Halina Kobeckaitė, atsakę į renginio vedėjo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovo Gino Dabašinsko klausimus apie karaimų identitetą, kalbos vartojimą, pažymėjo knygos vertę plačiau supažindinant visuomenę su Šiaurės Lietuvos karaimais, tos bendruomenės ryšius bei vienį su Trakų bendruomene. Visi išreiškė padėką knygos autoriui Sauliui Kurnickui ir knygos leidybos rėmėjams. Panevėžietis fotografas Stanislovas Bagdonavičius papasakojo apie savo darbą fotografuojant įvairiuose Lietuvos miestuose gyvenančius Panevėžio karaimų palikuonis ir įteikė portretinę nuotrauką Elidijui Rajeckui. Prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro stendo autoriaus autografą galėjo gauti knygą įsigiję būsimieji jos skaitytojai.
***
Rašydama preliudiją šiam rašiniui, knygos dar nebuvau skaičiusi. Praėjus mėnesiui, jau galiu apie leidinį pasakyti daugiau. Ir ne tik tai, kad knygos leidimą finansiškai parėmė Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio rajono savivaldybės administracija, Asociacija „Aukštaičių kultūros draugija“, UAB „Meta Advisory Lithuania“, UAB „Vilniaus Narutis“ ir visos knygoje aprašomos bei savo istorijas pasakojančios šeimos.
Dažnai girdžiu įvairiems kūrėjams užduodamą klausimą: „Kokią žinutę savo kūriniu jūs siunčiate skaitytojui?“ Aš užduočiau šiek tiek perfrazuotą klausimą: „Kokią žinutę gavote perskaičiusi šią knygą?“ ir atsakyčiau, kad gavau kelias svarbias žinutes. Viena užkoduota knygos pavadinime Karaimai visada buvo su mumis. Knygoje daug informacijos, kur karaimai Šiaurės Lietuvoje (būtent Šiaurės Lietuvoje, o ne tik Panevėžyje, Pasvalyje ar Biržuose) gyveno, nuo kada jie ten atsirado, kuo vertėsi patys ir jų palikuonys. Tai žinutė apie karaimų bendruomenės Šiaurės Lietuvoje praeitį, apie jos ryšius su Trakų karaimų bendruomene, kuri po 1710 m. maro epidemijos buvo smarkiai sumenkusi, ir daug iš Panevėžio apylinkių kilusių karaimų kėlėsi į Trakus, daug panevėžiečių ir tada, ir vėliau vedė trakietes (ir atvirkščiai) ir taip pat kėlėsi į Trakus ar Vilnių. Įvairiais laikais būta skirtingų ekonominių ir politinių priežasčių, dėl kurių Šiaurės Lietuvoje, ypač kaimiškose vietovėse bei Biržuose ar Pasvalyje, karaimų bendruomenės pamažu mažėjo, traukėsi, kol galiausiai sunyko, palikdamos geriausiu atveju kokios vietovės ar gatvės (pvz., Biržuose Karaimų gatvė) pavadinimą.
Kita žinutė optimistiškesnė: karaimai yra tarp mūsų ir su mumis. Jei jų nebūtų, jei jie nebūtų išsaugoję savo šeimų dokumentų ir fotografijų archyvų, jei nesidomėtų praeitimi, nebūtume pamatę šioje knygoje tokios plačios Šiaurės Lietuvos karaimų istorijos panoramos. Istorijos, atsekamos per atskirų asmenų gyvenimo vingius. Gal kas ir suabejos, ar vietoje vartoju „panoramos“ sąvoką, bet, teisybę pasakius, man ši sąvoka pasirodė tinkamiausia ir kažkaip savaime „pasisiūlė“, nes kaip kitaip pavadinsi iš atskirų pasakojimų lyg kokia mozaika palaipsniui susidėliojantį platų, emocingą, išgaubtą kelis šimtmečius išgyvenusios dalies tautos vaizdą.
Jau anksčiau buvau girdėjusi, kad panevėžietis istorijos mokytojas Saulius Kurnickas ketina nagrinėti regiono karaimų istoriją remdamasis jų pasakojimais. Žinodama, kad šiandien Panevėžyje karaimų likę tik žiupsnelis, nejučiom suabejojau, ar jam pavyks iš tų kelių pasakojimų atkurti istoriją. O dabar, perskaičiusi knygą, galiu (su keliomis išlygomis) pasakyti, kad jam tai pavyko ir kad sugretinus įvairių skirtingų žmonių pasakojimus, nusibraižius ryšių tarp jų linijas, iš tikrųjų atsiskleidžia plati tos istorijos ir karaimų buvimo Šiaurės Lietuvoje panorama. Kaip tai pavyko padaryti?
Manau, kad tam pasitarnavo kelios aplinkybės. Pirmiausia – autoriaus kruopštumas ir entuziazmas, kurio akivaizdžiai reikėjo norint surasti žmones, seniai nebegyvenančius Panevėžyje (o kartais ir nebe Lietuvoje), bet kurių tėvai, seneliai, proseneliai, proroseneliai, tetos ir dėdės, seserys, broliai, pusseserės ir pusbroliai ir jų tėvai, seneliai, proseneliai ir proproseneliai buvo gimę ar gyvenę Panevėžyje ar jo apylinkėse, t.y. visoje Šiaurės Lietuvoje. Antra , kas tikrai stebina skaitant knygą – tų atrastų praėjusių kartų palikuonių gebėjimas ir noras papasakoti apie savo šeimų šaknis, atsekti kelių kartų protėvių vardus, gimimo ir mirties datas, vietas, mėgstamus užsiėmimus, o kartais net charakteringus posakius, matyt, perduodamus šeimose iš kartos į kartą, įvairaus lygio giminaičių sąsajas vienų su kitais, jų gyvenimo kelių vingius, sankirtas ir pan.
Iš atskirų šeimų atstovų pasakojimų matyti, kad jie stengėsi kruopščiai atsakyti į klausimus, kuriuos autorius buvo jiems pateikęs. Visi pirmiausia pasakoja trumpą savo ar giminaičio, kurį turi pristatyti, biografiją, jo užsiėmimą, vaidmenį Panevėžio karaimų bendruomenės veikloje, paskui pamini, ar kalbėjo namie karaimiškai, ar patys moka gimtąją kalbą, kokias prisimena šventes, kaip jos buvo švenčiamos ir, žinoma, kokie būdavo gaminami nacionalinės virtuvės patiekalai. Jei atsakymai į pirmus klausimus individualizuoti, nes natūralu, kad kiekvieno žmogaus charakteris ir gyvenimo kelias skirtingas, tai toliau atsakymai į tuos pačius klausimus ima panešėti: jaunesnioji karta visiškai nebemoka gimtosios kalbos, vidurinioji (sąlyginai) moka kelis žodžius, kartais gali suprasti buitinę kalbą, vyriausioji (šiandien apytiksliai nuo 70 metų) galėtų pasikalbėti, bet praktiškai nebeturi su kuo. Deja, žmonių, mokančių gimtąją kalbą, skaičius yra drastiškai sumažėjęs dažniausiai dėl to, kad net tose šeimose, kuriose abu tėvai kalbėdavo karaimiškai, jų atžalos prie kalbos retai buvo pratinamos, o jei ir buvo, tai, neturėdami galimybės ja bendrauti su bendraamžiais, natūraliai ją pamiršdavo. Namų universitetų neatstoja kelios savaitės, praleistos karaimų kalbos vasaros stovyklose, kuriose geriausiu atveju pramokstama karaimiškai pasisveikinti ir palinkėti labos nakties. Realaus poreikio mokėti gimtąją kalbą taip pat nėra, nes visi karaimų bendruomenės nariai kalba mažiausiai trimis ar keturiomis kitomis kalbomis ir yra puikiai integravęsi į visuomenę, kurioje gyvena. Tekstai karaimų kalba, kurie išlikę ir kuriuos dabar stengiamasi publikuoti, domina tik kaip raritetas, kaip ypatingas išskirtinumas, kurį gali pademonstruoti draugams ir pažįstamiems – žiūrėkite, karaimų kalba tikrai yra.
Kalba yra vienas svarbiausių tautinės tapatybės požymių. Kai jos nebėra, dar lieka keli šventiniai ritualai, kurių stengiamasi nepamiršti. Pasakodami apie juos, beveik visi pašnekovai sumini pagrindines religines šventes. Retas žino jų prasmę, ir pasakojimai dažniausiai apsiriboja pagrindinių patiekalų ir jų gaminimo paminėjimu. Be abejo, gerai ir tai, juo labiau, kad šventės leidžia susirinkti šeimai ir prisiminti anapilin išėjusius protėvius. Labai patrauklu tai, kad ieškodami atsakymų į knygos autoriaus pateiktus klausimus apie protėvius, jų palikuonys pasidomėjo archyviniais dokumentais, o kai kurie net atsekė savo giminaičius pagal Naujamiesčio, Trakų ar Vilniaus karaimų kapinėse esančių antkapių užrašus. Svarbu ir tai, kad pasakojimai iliustruojami gausiomis nuotraukomis iš šeimų albumų ir specialiai šiam leidiniui padarytais fotografo Stanislovo Bagdonavičiaus darbais. Tad knygos autorius Saulius Kurnickas ir pagrindiniai jo pagalbininkai rengiant šią knygą (Devora Grigulevičienė, Julijus Novickas, Joana Samulevičiūtė, Romualdas Čaprockis, Jurijus Charčenka) nusipelno ypatingo pagyrimo, kad ne tik patys aktyviai įsitraukė į pasakojimus apie savo šeimas, bet privertė ir kitus tautiečius savo šios dienos namų duris praverti į praeitį, be kurios nebūtų nei šios dienos, nei tuo labiau ateities, kad ir kokia miglota ji būtų.
Svarbu dar pažymėti, kad visi pašnekovai pabrėžia, kad ir jiems, ir jų vaikams bei vaikaičiams (net jei šiandien dauguma jau gimę mišriose šeimose) rūpi jų tautinė kilmė, kad jie žino, jog karaimai visada pelnė aplinkinių pagarbą, buvo darbštūs ir sąžiningi. Tad ir šiandien jie nori ir stengiasi išsaugoti šias savybes ir jas ugdo. Jei žmonės nusiteikę taip dvasingai, tai yra vilties, kad, kalbant apie karaimus, nebus apsiribojama vien kybynais.
Knygos pavadinimas Karaimai visada buvo su mumis suponuoja labai svarbią mintį apie karaimų bendrystę su Lietuva ir jos žmonėmis. Ir tai yra trečia svarbi skaitytojams siunčiama žinutė. Nedaug yra Lietuvoje žmonių, rašančių apie karaimus „iš šalies“. Kai mes patys rašome apie save, kalbame pirmuoju asmeniu. Šiuo atveju kalbama trečiuoju asmeniu – jie. Bet – ir tai be galo svarbu – jie yra su mumis. Visi asmenys, apie kuriuos rašoma knygoje, kurie pasakoja savo ir savo šeimų istorijas, gyveno ir gyvena konkrečiu istoriniu laiku, patyrė tuos pačius džiaugsmus ir tuos pačius nepriteklius, kaip ir kiti Lietuvos žmonės. Visi jie dirbo konkrečius ir labai įvairius darbus, ir visur buvo gerai vertinami ir gerbiami. Skaitant atskirų žmonių biografijas, matyti, kad kai kurie panevėžiečiai karaimai buvo užkopę į labai aukštus valstybės tarnybos postus, bet nepriklausomai nuo jų užimamos vietos Lietuvos visuomenės politiniame, kultūriniame ar mokslo gyvenime, nuo jų suvaidinto svarbaus vaidmens Lietuvos valstybingumo funkcionavime, valstybės suverenumo atkūrime, nebuvo nusigręžę nuo savo tautinės bendruomenės ir etninių šaknų. Būtent tai ir leidžia šiandien kalbėti apie karaimų bendruomenės Lietuvoje gyvastį ir savasties išsaugojimą.
Kaip ir kiekviename leidinyje, šioje knygoje galima rasti tam tikrų netikslumų. Būčiau linkusi jų nevardinti. Nors priekabesniam skaitytojui jie kliūva, bendra knygos vertė nuo to nesumenksta, ir ne jie sudaro jos esmę. Pažymėčiau tik, ko pasigedau. Pirmiausia pasigedau atsakingesnio ir kruopštesnio redaktoriaus darbo. Nors knygos pabaigoje rašoma, kad stengtasi išsaugoti pasisakymų ir pasakojimų autentiškumą, vis dėlto atidesnis ir reiklesnis redagavimas būtų leidęs išvengti pasikartojimų, būtų aiškiau pabrėžęs skirtumą tarp teksto, kurį pasakoja pašnekovas pirmuoju asmeniu, ir kurį perpasakojo autorius jau trečiuoju asmeniu kartais net toje pačioje pastraipoje. Tikrai būtų buvę lengviau suprasti, kodėl pasakojimas šokinėja iš vienų lūpų į kitas. Stilistiškai tai trukdo skaityti ir suvokti, kas ką ir kieno vardu sako.
Redaktorius, gal dalykinis redaktorius, būtų pravertęs ir tvarkant gausius veikėjų asmenvardžius. Žinome, kad skirtingose kalbose tie patys vardai fonetiškai (ir ne tik) skamba ir rašomi skirtingai. Bet leidžiant knygą šiais laikais, būtina laikytis vieno asmenvardžių rašymo principo.
Kitas pageidavimas susijęs su kruopštesniu atskirų sąvokų vartojimu. Istoriškai jos turėjo skirtingą prasmę arba buvo vartojamos tik tam tikru istoriniu laikotarpiu, pvz., terminas hachanas – tai aukščiausia karaimų religinės hierarchijos pakopa. Ją užimti galėjo tik labai išsilavinę ir nusipelnę, bendruomenės išrinkti asmenys, ir Lietuvos karaimų istorijoje, pradedant nuo XIX a. vidurio, kai Trakuose buvo įkurta dvasinė valdyba, iki šių dienų, tokių buvo tik penki. Nė vienas Šiaurės Lietuvoje dirbęs karaimų dvasininkas nebuvo hachanas.
Dar vienas pageidavimas susijęs su knygos pradžioje pateiktais autoriaus tekstais, kuriuose gana glaustai rašoma apie karaimų kilmę, religiją, apie jų gyvenimą Panevėžyje, kultūrinę panevėžiečių veiklą ir pan. Gerai, kad šie įžanginiai straipsneliai nėra ilgi – galimas dalykas, kad autorius pratęs šios temos tyrimą. Tokiu atveju norėčiau palinkėti remtis profesionalesniais ir autoritetingesnių autorių darbais, kuriuose galima rasti patikimesnės medžiagos ne tiek apie tai, kuo karaimai nėra, o kuo jie yra.
Visa knygon sudėta medžiaga rodo, kad karaimai Lietuvoje yra savi. Svarbu, kad tokią jauseną turi jie patys, ir tokiai jų jausenai atliepia Lietuvos valstybė bei visuomenė.
