1920 m. vasario 16 d. Lietuvos kariuomenės paradas Kaune, Paradų aikštėje. Paradą priima Prezidentas Antanas Smetona ir kariuomenės vadai. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune archyvo nuotr.

Dr. Ingrida Jakubavičienė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune istorikė, www.voruta.lt

Visai Lietuvai 2024-asiais minint Prezidento Antano Smetonos jubiliejinius metus, labai prasminga prisiminti iškiliausio XX amžiaus I pusės Lietuvos istorijos veikėjo –Antano Smetonos kelią iki Lietuvos Tarybos ir iki istorinio momento, kada buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė.

Pradėti reikėtų nuo svarbių jaunojo Antano Smetonos troškimų mokytis ir būti reikalingu savo tautai, kurie jį atvedė į lietuvių tarpe populiarią Mintaujos gimnaziją. Čia užsimezgusi draugystė su patriotinio nusistatymo mokiniais bei artimesnė pažintis su lotynų kalbą ten dėsčiusiu kalbininku Jonu Jablonskiu suformavo pagarbą lietuvių kalbai ir sutvirtino jo patriotinius jausmus. Mintys apie tolimesnį darbą lietuvybės labui griežtai vykdomos rusinimo politikos sąlygomis paskatino A. Smetoną pasirinkti teisės studijas. Bestudijuodamas Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis vadovavo slaptai lietuvių bendrijai, rūpinosi nelegaliai atspausdinti ir studentams išdalyti lietuvių kalbos gramatiką. Už lietuviškų raštų platinimą carinės administracijos du kartus buvo baustas kalėjimu, o 1899 m. už dalyvavimą protesto demonstracijoje buvo pašalintas iš universiteto ir keletui mėnesių ištremtas į Vilnių. Ši tremtis tapo esminiu posūkiu tolimesniuose A. Smetonos ateities projektuose. Vilnius jam paliko gilų įspūdį ne tik baroko stiliaus architektūra, bet ir čia juntama gyva lietuvybės dvasia, pulsuojančia senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės garbinga praeitimi bei negausiu, tačiau aktyviu vietinių lietuvių inteligentų būreliu. Į universitetą studijų pabaigti grįžęs A. Smetona jau tvirtai žinojo – baigęs mokslus sugrįš į Vilnių.

Šis planas buvo įgyvendintas 1902 metų pabaigoje, kada į Vilnių su teisininko diplomu rankose atvykęs A. Smetona ėmėsi ieškotis tarnybos, kad galėtų ryžtis dar vienam lemtingam žingsniui – pasipiršti išrinktajai, taip pat lietuvybės darbui angažuotai merginai – Sofijai Chodakauskaitei. Santuoka – rimtas gyvenimo žingsnis, kurį žengti buvo sunku daugeliui lietuvių inteligentų, kurie save matė visuomenės ir kultūros veikėjais, o ne tik individualios laimės ieškotojais ar tik savo šeimos dalimi. Vartydami ano meto grožinę literatūrą, galime atrasti nemažai pavyzdžių, kai jauno lietuvio inteligento meilė moteriai užimdavo tik pusę širdies, nes antroji pusė buvo skirta tėvynei. Antanui buvo svarbu iš žmonos sulaukti ne tik supratimo bei pritarimo tautinei veiklai, bet ir realios pagalbos bendrame darbe, siekiant visiems lietuviams aktualių tikslų. Po 1904 m. rugpjūtį Vilniuje įvykusios Antano ir Sofijos Smetonų santuokos vilniečių lietuvių bendruomenė gavo dar vienus lietuvybės dvasios pripildytus namus.

Pirmaisiais A. Smetonos žingsniais į didžiąją politiką galime laikyti 1905 metus, kada visą Rusijos imperiją apėmusios revoliucijos metu jis iškilo kaip vienas žymesniųjų Lietuvių demokratų partijos veikėjų greta Povilo Višinskio, Jono Vileišio, Jurgio Šaulio, Felicijos Bortkevičienės ir kitų. Išaugusį A. Smetonos autoritetą lietuvių visuomeniniame gyvenime rodė ir jo išrinkimas nuo Lietuvių demokratų partijos į 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis vykusį Vilniaus lietuvių suvažiavimo, šiandien žinomo Didžiojo Vilniaus Seimo pavadinimu, prezidiumą.

Tačiau tikrasis A. Smetonos pašaukimas buvo ne partinė veikla, o publicistika. Jis norėjo leisti laikraštį ir savo straipsniais žadinti lietuvių savimonę. Nepaisydamas tuo metu turėtų įvairių šeimyninių rūpesčių susijusių su dviejų dukrelių gimimu ir išaugusiais šeimos poreikiais, A. Smetona praktiškai  visą laisvalaikį skyrė tik visuomeniniam darbui. Vilniuje neliko nė vienos lietuviškos draugijos, kurioje A. Smetona nebuvo dalyvavęs. Draugijų pavadinimai gerai iliustruoja A. Smetonos interesų spektrą: Lietuvių mokslo draugija, Vartotojų draugija, Švietimo draugija, „Aušra“, Knygoms leisti draugija, draugija „Kanklės“, Lietuvių susišelpimo draugija, Dailės draugija, Mėgėjų teatras ir įvairūs politinių konferencijų rateliai. A. Smetona buvo matomas visur: jis rašė, kalbėjo, bendravo, vaidino lietuvių spektakliuose, dainavo lietuvių chore… Visa galva pasinėręs į šiuos visuomeninius darbus, A. Smetona nė neketino ieškoti pelningesnės tarnybos. 15 metų jis buvo lojalus Vilniaus Žemės banko tarnautojas tik todėl, kad banko vadovybė nevaržė darbuotojų kultūrinės veiklos laisvu nuo darbo metu.

Dar labiau A. Smetonos politinį autoritetą sustiprino jo darbas 1914 m. rugsėjį Vilniuje įkurtoje Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1914 m. liepą Europoje prasidėjusio karo veiksmų akivaizdoje, matydami pakitusią tarptautinės politikos atmosferą, rugpjūčio 17 d. lietuvių inteligentai Vilniuje priėmė deklaraciją, kurioje tautos vardu buvo išreikšta ištikimybė Rusijai ir viltis, kad po karo liksią Rusijos imperijos valdžioje. Tuo metu Vilniaus ir Kauno gubernijų teritorijose prasidėjo karo pabėgėlių migracija, daugėjo pagalbos reikalingų žmonių, todėl reikėjo įkurti organą, kuris rūpintųsi nukentėjusių dėl karo žmonių reikalais. Draugijos pirmininku buvo išrinktas Rusijos Valstybės Dūmos narys Martynas Yčas, o vicepirmininku – A. Smetona. Draugijos valdyboje dirbo 14 žmonių, o lėšų veiklai buvo gauta iš Sankt Peterburge įkurto Centrinio caraitės Tatjanos komiteto karo pabėgėliams šelpti. 1915 m. rugsėjį vokiečių karinėms pajėgoms pradėjus pulti Vilnių beveik pusė draugijos narių kartu su pirmininku M. Yču pasitraukė į Rusiją. A. Smetonai tuo metu taip pat teko priimti sunkų sprendimą: trauktis į Rusiją, ar likti Vilniuje ir čia atstovauti lietuvių bendruomenės interesus. Smetonų šeima nutarė likti Vilniuje.

1915 m. rugsėjo 16 d. Vokietijos imperijos kariuomenei užėmus Vilnių, Smetonoms, kaip ir tūkstančiams mieste likusių vilniečių teliko pasikliauti Apvaizdos malone ir okupantų sveiku protu. Buvę Vilniaus ir Kauno gubernijos greitai buvo paskelbtos Oberostu, kurį vokiečiai traktavo kaip resursų kariuomenei tiekėją. Kraštą greitai apėmė skurdas ir badas, sustojo visas visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Lietuvių komiteto atstovai A. Smetona, Jonas Basanavičius ir Emilija Vileišienė tuoj pat kreipėsi į vokiečių okupacinę valdžią, kad visi valdžios atsišaukimai į gyventojus būtų spausdinami ir lietuvių kalba, būtų steigiamos lietuviškos mokyklos, o komitetui priklausantys sandėliai su maisto atsargomis, būtų apsaugoti nuo rekvizicijų. Vokiečiai okupantai buvo žiaurūs ir metodiškai laikėsi visų išleidžiamų potvarkių, tačiau derantis su jais pavykdavo išgauti tam tikrų nuolaidų ir pasiekti lietuviams naudingų kompromisų. Būtent šis nuolatinis bendravimas su vokiečių okupacine valdžia A. Smetonai padėjo išugdyti politiko, derybininko ir kompromisų meistro įgūdžius.

Vokietijos kariuomenės nesėkmės karo fronte 1917 metais dar labiau sustiprino lietuvių viltis išsivaduoti iš sunkaus okupacijos jungo. 1917 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta Lietuvos Taryba, į kurią buvo išrinkta dvidešimt įvairių profesijų atstovų, o jos pirmininku tapo A. Smetona. Lietuvos Tarybai buvo leista veikti kaip patariamajam vokiečių okupacinės valdžios organui. 1917 m. lapkritį Berne vykusioje lietuvių konferencijoje buvo pasmerktas žiaurus vokiečių elgesys ir pareikalauta Lietuvai nepriklausomybės. Šioje konferencijoje aktyviai dalyvavo ir iš Vilniaus atvykęs A. Smetona.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė pirmąją Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, tiesa, pasisakydama už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietijos imperija. Iš tos „amžinos sąjungos su Vokietija“ nebuvo galima kažko gero tikėtis, tačiau tai buvo pirmas svarbus pareiškimas apie savo siekį tapti nepriklausomais. Laimei, šios deklaracijos įgyvendinimą greitai pakeitė žinios apie Vokietijos paliaubas su Rusija.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba suskubo pasinaudoti susidariusia palankesne situacija ir paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, šį kartą jau įrašant, jog nutraukiami visi buvę valstybiniai ryšiai su kitomis tautomis. Vasario 16-osios nutarime skelbiama, kad „galutinę Lietuvos valstybės formą ir santykius su kaimynais nustatys kaip galima greičiau demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas“, taigi tai buvo aiški nuoroda, jog į valstybės kūrimą bus įtraukta visa tauta. Todėl Vasario 16-ąją keldami trispalvę nusilenkime ne tik vėliavai, bet ir dvidešimčiai Lietuvos nepriklausomybės tėvų-signatarų ir visų pirmiausia – jų vedliui, aukštos prabos politiniam veikėjui Antanui Smetonai.