Adomas Dominykas Bartuševičius iš Marijos Konopkos knygos apie jį

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, www.voruta.lt

Apie Bartuševičių šaknis iš Jiezno

Jeigu reikėtų įvardinti šeimas, kurios labiausiai nukentėjo nuo visų trijų 1794 m., 1831 m. ir 1863 m. sukilimų Trakų apskrityje, tarp jų patektų ir Bartuševičiai (taip pat gali būti verčiama Bartoševičiai, Bartusevičiai), valdę Panemunio dvarą XIX amžiuje Nemajūnų parapijoje. 

Iš tiesų Bartuševičiai priklauso ir Jieznui. Paminėtina, jog 1755 m. Jiezno miestelyje gimė mergaitė Kotryna, Antano ir Teodoros Michalčukų šeimoje. Šios mergaitės krikšto tėvais tapo senosios Jiezno bajorų kartos atstovai Mykolas Daunoravičius ir Rozalija Morgevičienė. Kotryna užaugo ir 1777 metais ištekėjo už Jiezno siuvėjo Pranciškaus Jasipavičiaus. Šioje santuokoje liudytojais dalyvavo bažnyčios tarnai Pranciškus Jaskuldovičius ir Antanas Hryhorovičius (pavardės nesulietuvintos). Kotrynos mergautinė pavardė metrike jau minima kaip lenk. Michalkiewiczowna (liet. Michalkevičiūtė). Pirmasis poros sūnelis Motiejus gimė netrukus, jį pakrikštijo Jiezno ekonomas Jonas Montovičius ir bajoraitė Elžbieta Kuliešaitė. Po metų jaunoji pora susilaukė dar vieno sūnaus Vincento. Jo krikšto metrike tėvai įvardyti kaip lenk. „sartor Jiezno“. Vincentą krikštijo bajoras Pranciškus Jankauskas ir didikų Pacų duktė Juzefa. 1783 metais porai gimė mergaitė Marija Apolonija, o po metų, t.y. 1784 m. būdamas tik 36 metų amžiaus numirė šeimos galva Pranciškus Jasipavičius. Tuo metu į Jiezną atvyko jaunas bajoras, buvusios Jelenskio kuopos leitenantas Vincentas Bartuševičius. Čia apsigyveno. 1789 metais jis vedė našlę Kotryną Jasipavičienę, buvusią siuvėjo žmoną. Taip nurodyta dekanatinės knygos santuokos metriko įraše. Jų vestuvėse dalyvavo parapijos mokyklos direktorius Jonas Svietochovskis, kiti asmenys. 1790 metais šiai porai gimė sūnus Adomas Bartuševičius. Jį pakrikštijo lot. quandum nobile Kazimieras Mackevičius Vološynas ir Magdalena Sivicka, Pacų kamerdinerio Basilijaus Sivickio duktė. 1793 m. porai gimė mergaitė Elžbieta Cecilija, kurios krikšto tėvu tapo rusų kariuomenės kohortos kapitonas Andrius Engelhardas ir raštininko žmona Angela Višniauskienė iš Prienų. 1796 m. gimė duktė Paulina, kurios krikšto motina Jiezno rūmų daktaro Herragierio žmona Dorotė. Įdomu tai, jog tiek Adomo Bartuševičiaus, vėliau išaugusio į aktyvų 1831 m. ir 1863 m. sukilimo dalyvį, krikšto tėvas Kazimieras Mackevičius Vološynas, tiek Adomo tėvas Vincentas Bartuševičius po 1794 m. sukilimo dingo neaiškiomis aplinkybėmis.Birštono istorikas Vytautas Kuzmickas savo straipsniuose apie bajorus Bartuševičius yra minėjęs, jog jų senelis Vincentas Bartuševičius buvo prisidėjęs prie 1794 metų sukilimo. 1795 m. Jiezno gyventojų surašymuose Vincentas Bartuševičius įrašytas kaip kampininkas (terminas – kątnik), t.y. kas reiškia, jog žmogus nuomojo gyvenamąsias patalpas pas kitus asmenis, t.y. šiuo atveju pas jau aprašytą ankstesniuose straipsnio autorės straipsniuose Pacų rūmų architektą ir stalių Jurgį Ladysco. Minėtame gyventojų surašyme nurodytas Vincento Bartuševičiaus amžius, t.y., jog jam 28 metai, jo žmonai Kotrynai – 30 metų, posūniui Vincentui Jasipavičiui – 15 metų, sūnui Adomui – 5 metai, dukrai Elžbietai – 2 metai. 1796 metais Jiezno bažnyčios knygose atsiranda mirties metrikas, kuriame nurodyta, jog spalio 17 d. mirė Vincentas Bartuševičius, 17 metų amžiaus jaunuolis. Daugiau minėtas bajoras – Vincentas Bartuševičius Jiezno metrikuose nebeaptinkamas, todėl tikėtina, jog šis mirties metrikas gali būti jo – tik surašytas su klaidomis. Lygiai taip pat nutiko su anksčiau paminėtu Kazimieru Mackevičiumi Vološynu. 1795 m. gyventojų surašyme nurodyta likusi  jo našlė bajorė Marijana Radzvilavičiūtė Mackevičienė, o paties Kazimiero mirties metriko aptariamu laikotarpiu Jiezno bažnytinėse knygose nėra fiksuota. 1805 metais atsiradęs metrikas, kuriame nurodyta, jog Jiezno špitolėje mirė bajoras Kazimieras Mackevičius, 70 metų amžiaus. Amžius atitinka Kazimiero gimimo datą. Vincento Bartuševičiaus našlė Kotryna Jasipavičienė Bartuševičienė daugiau nebeištekėjo, mirė 1813 m. Jiezne. Visi minėti asmenys palaidoti Jiezno kapinėse. Adomas Bartuševičius augo Jiezne, kadangi tėvas mirė anksčiau, didesnė auklėjimo įtaka buvo iš jo motinos Kotrynos. Taip pat jis turėjo keliais metais vyresnį brolį Vincentą Jasipavičių.

Zadora herbas. Šaltinis – Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga

1834 m. birželio 4 d. Jiezno bažnyčioje bajoras Adomas Bartuševičius vedė bajoraitę Dominyką Jodkovską, Jodkovskių Pranciškaus ir Onos dvidešimtmetę dukterį. Šioje santuokoje nurodyti Leonas Jurgis Jodkovskis, vėliau taip pat įsitraukęs į 1863 m. sukilimą, jo jauniausios sesers vyras Justinas Vnorovskis, taip pat bajoras Bernardas Bobrovskis. Santuokos metrike nurodyta, jog abu jaunieji – Jiezno parapijiečiai. Jau po santuokos gerokai vėliau Adomas Bartuševičius pirko Panemunio dvarą, stovėjusį prie Nemuno įlankos, už poros kilometrų nuo Nemajūnų miestelio. 1795 m. Nemajūnų gyventojų surašymo duomenimis Panemunio dvare gyveno nemažai bajorų, minimi ir bajorai Jonas Mackevičius (72 m.) su žmona Brygida ir vaikais, Augustinas Mackevičius (23 m.) su žmona ir vaikais, Martynas Obiecanovskis (79 m.), jo sūnūs, Mykolas Hrynkevičius su žmona ir vaikais bei kt. 1845 m. Panemunio dvaro inventorizacijos byloje nurodyta, jog šis dvaras pastatytas prie pat Nemuno, išsidėstęs 85 varstai nuo Vilniaus, 63 varstai nuo Kauno, 60 varstų nuo Trakų. Dvaro teritorijai priklausė 280 dešimtinių žemės. Taigi, maždaug nuo 1835 m. Panemunio dvaras atiteko bajorams Bartuševičiams. Adomas Bartuševičius istoriniuose šaltiniuose, taip pat Birštono istorijos muziejuje minimas ir kaip vienas Birštono kurorto įkūrėjas, Birštono kurhauzo pastatytojas.

Broliai Vaclovas ir Adomas Dominykas Bartuševičiai

1836 m. Panemunio dvare gimė pirmasis Adomo ir Dominykos Jodkovskos Bartuševičių sūnus Vaclovas. Berniuką pakrikštijo kunigas Juozas Valentinovičius su teisėjo Felikso Kuliešos žmona Rozalija.

Vaclovas Bartuševičius. kvitrina.lt nuotr.

Krikštynose dalyvavo Stanislovo Moravskio atsiminimuose aprašytas bajoras Martinas Ribickis su berniuko teta Viktorija Bočkovska, taip pat bajoras, teisėjas Feliksas Kulieša ir Ona Jodkovskio žmona, berniuko senelė. Kur gimė dvejais metais jaunesnis Bartuševičių sūnus Adomas Dominykas, kol kas nepavyko surasti. Galbūt jis galėjo būti pakrikštytas Vilniuje, kur, pagal įvairius istorinius šaltinius, kažkurioje senamiesčio gatvėje, Bartuševičiai turėjo namą. Netrukus gimė ir dukterys Valerija, Ieva ir Dominyka (išgyveno tik Valerija). Deja, 1842 m. mirė Adomo Bartuševičiaus žmona Dominyka, palikusi jam auginti mažamečius vaikučius. Viena po kitos mire mažosios mergaitės ir liko tėvui tik abu sūnūs bei, kaip minėta, duktė Valerija. Tikėtina, jog anūkus globojo ir padėjo auginti netoliese, Kisieliškių dvare gyvenusi jų senelė Ona Jodkvska, taip pat ir dėdė Leonas Jurgis Jodkovskis. Ūgtelėję abu broliai Vaclovas ir Adomas Dominykas mokėsi parapijos mokykloje, vėliau Punios miestelio mokykloje ir galop įstojo į Vilniaus gimnaziją (tai nurodyta ir lenkų autorės M.Konopkos leidinyje apie Adomą Bartuševičių). Baigę Vilniaus gimnaziją 1857 m. broliai įstojo mokytis į Maskvos universitetą, Vaclovas studijuoti medicinos, o Adomas – teisės, tačiau įvykus lenkų studentų demonstracijoms, Universiteto valdžia rengėsi pašalinti nepalankius studentus ir Vaclovui bei Adomui teko grįžti namo į Panemunį. Adomas Nemajūnuose tam tikrą laikotarpį mokino valstiečių vaikus, netgi kūrė planus jiems įkurti mokyklėlę. 1862 m. abu broliai išvyko tęsti studijų į Vakarus, Vaclovas į Paryžių medicinos, o Adomas į Krokuvą teisės. Panemunio dvare buvo tradicija surinkti gimines, draugus ir švęsti šv. Velykas. Švęsti Velykų į Panemunį kaimynai, giminaičiai vykdavo su karietaitėmis, taip pat nujodavo ant žirgų.

Bartuševičiaus Vaclovo sukilimo dalyvio net 1884 m kortelė. Autorės nuotr.

Būtent, prieš 1863 m. šv. Velykas broliai grįžo namo atostogauti. Čia jie aktyviai įsitraukė į paruošiamuosius sukilimo veiksmus. Ypač aktyvus buvo Adomas Dominykas. Paminėtina, jog ryšius su nepalankia carui inteligentija Bartuševičiai turėjo jau iš Maskvos universiteto laikų, pvz., su Boleslovu Limanovskiu, kilusiu iš lietuvių bajorų giminės, kuris studijavo Maskvos universitete mediciną, bet dėl konflikto studentų organizacijos buvo išsiųstas. Nuo 1859 m. tęsė filosofijos mokslų studijas.  Buvo akademinės korporacijos “Polonia” narys, taip pat Juzefu Tokarevičiumi, kilusiu iš Lenkijos, maištininku, leidėju, redaktoriumi, kuris Maskvos universitete studijavo matematiką, filologijos mokslus.1863 m. sukilimo bylose yra išlikę dokumentuoti liudijimai, jog būtent po šv. Velykų Adomas Bartuševičius patraukė į miškus ir prisijungė prie sukilėlių, suformavo savo sukilėlių būrį, į kurį pritraukė ir buvusius bendramokslius iš Vilniaus gimnazijos laikų. Teigiama, jog Adomas Bartuševičius kovojo ir Kleto Korevos būryje, vėliau Liubičiaus (Aleksandro Stabrovskio) ir Koliškos būriuose. Vaclovas Bartuševičius teikė sukilėliams medicininę pagalbą. Sukilimą malšinant, 1863 m. Adomas Dominykas Bartuševičius ant žirgo iki pat vėlyvo rudens trankėsi po visa Trakų apskritį, taip rašoma sukilimo bylose (jos nurodytos literatūros sąraše).

Bartuševičiaus Adomo senojo sukilimo dalyvio kortelė. Autorės nuotr.

Adomui Dominykui Bartuševičiui priskirtas ir Jiezno administracijos valdžios kasos išplėšimas. Sūnums dalyvaujant sukilime, senasis Adomas Bartuševičius buvo kalintas Trakų kalėjime, tardomas. Kai jo abu sūnus caro valdžia paskelbė ieškomais asmenimis visoje imperijoje ir personomis non-grata, senukas buvo raginamas detaliai nupasakoti jų išvaizdą per žandarmerijos vykdytas jo apklausas. Šie apklausų dokumentai, kuriame tėvas pasakoja, kaip atrodo jo sūnūs, yra išlikęs sukilimo bylose. Kai senuką Adomą Bartuševičių paleido iš kalėjimo 1864 m. lapkričio mėn, raportas apie tai buvo siųstas pačiam generalgubernatoriui Michailui Muravjovui. Adomui Dominykui pasitraukti į Vakarus pavyko pirmajam, Vaclovas kažkiek laiko slėpėsi dėdės Leono Jodkovskio dvare Kisieliškėse, už ką šiam taip pat buvo iškelta byla, vėliau ir Vaclovas perėjo valstybės sieną ir nukeliavo iš paskos brolio į Paryžių. 1866 m. liepos 15 d. pasienio, Kalvarijos apskrities, karinis vadas rašė Politinių tyrimų komisijos vadui Vilniuje, jog po ilgų, kruopščių paieškų broliai Adomas Dominykas ir Vaclovas Bartuševičiai vis dar nesurasti. Paryžiuje abu broliai Bartuševičiai veikė įvairiose sukilimą rėmusiose organizacijose. 1865 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos delegacijos susirinkime Adomas Dominykas Bartuševičius buvo išrinktas į tarybą, kuri sprendė klausimus dėl sukilimo lėšų rinkimo, saugojimo (A. D. Bartoszewicz: Delegacja Litewska i pozostałosc sum litewskich. „Głos Wolny” 1866, Nr 91, Nr 109, s. 441-442). 1866 m. broliai įstojo į generolo Liudviko Miroslavskio organizaciją ir joje veikė. Liudvikas Miroslavskis sukilimo idėjomis bandė Paryžiuje užkrėsti netgi Napoleoną. 1868 m. Paryžiuje Adomas Dominykas vedė 1831 m. sukilimo dalyvio lenkų emigranto ir prancūzės dukterį Klotildą L. (jos mergautinė pavardė nenustatyta). Tais pačiais metais Adomas Dominykas Bartuševičius su žmona nusprendė persikelti gyventi į Lvovą, kadangi į Lietuvą jam kelias tuo metu buvo uždarytas. Kaip tik Lietuvoje 1866 m., sugavus Bartuševičių bendražygį, kaimyną iš Verbyliškių dvaro Vladislavą Kuliešą, kilo antroji Trakų sukilėlių tyrimo bylų banga. Vėl buvo tardomas Bartuševičių tėvas Adomas, dėdė Leonas Jodkovskis, kaimynai bajorai Aleksandras Geištoras, Apolinaras Moravskis. Leonui Jodkovskiui ir Apolinarui Moravskiui, tuo metu buvusiems Vilniuje, Vilniaus žandarmerijos buvo paskirtas areštas.  Lvove Adomo Dominyko ir Klotildos Bartuševičių namai buvo atviri ištikimiems draugams, panašių įsitikinimų žmonėms, ypač lietuviams. Pas Bartuševičius taip pat lankėsi lenkų poetas Vladislavas Belza, kuris buvo literatūrinio sambūrio, skirto Adomui Mickevičiui, įkūrėjas, įkūrė leidyklą “Macierz Szkolny”, kuri išleido A.Mickevičiaus poemą “Ponas Tadas” pačiu didžiausiu tuo metu tiražu. Bartuševičių namuose lankėsi buvę sukilėliai, rašytojai Tadeušas Dybovskis, Bronisłavas Komorovskis, Vładysłavas Kozłovskis, B. Limanovskis, Lucjanas Toločko, Jozefas Tretiakas. Pirmuosius leidinius Adomas Dominykas Bartuševičius buvo išspausdinęs dar gyvendamas Paryžiuje. Savo atsiminimus apie 1863 m. sukilimą jis publikavo po slapyvardžiu „Zadora“. Gyvendamas Lvove savo leidykloje yra išleidęs daug istorinių, literatūros kūrinių, apie tai plačiai rašoma Marijos Konopkos knygoje „Adomas Dominykas Bartuševičius – redaktorius, knygų pardavėjas ir leidėjas, išleista „Wydawnictwo Naukowe WSP, Krokuva, 1995. Leidinį recenzavo prof. Kazimiera Malieczynska ir prof. habilituotas mokslų daktaras Veslavas Benkovskis.  Tuo metu Adomo Dominyko brolis Vaclovas Bartuševičius liko gyventi Paryžiuje, nrodomas adresas Paryžiuje: “37 rue Crosatier”. Baigęs medicinos studijas, išleido medicinos vadovėlį, gydė 1871 m. Paryžiaus Komunos įvykių sužeistuosius, gavo generolo laipsnį, yra įtrauktas į Prancūzijos karo medicinos istoriją.Lietuvoje Panemunio dvare liko gyventi tėvas Adomas Bartuševičius ir duktė Valerija, kuri taip pat buvo sukilėlė: 1863 m. sukilimo metu gabeno valtimi per Nemuną sukilėliams atsargas. 1865 m. Valerija ištekėjo už bajoro Jono Medziblockio, ir galbūt dėl to, jog buvo nėščia, 1866 m. vykstant jos tėvo ir kitų bendražygių tardymams, nebuvo apklausta caro pareigūnų, nors jos vardu sukilimo kortelės užvestos buvo. Prieš senuką Adomą Bartuševičių daugybę metų Trakų žandarmerijos buvo vykdomas politinis sekimas.

Bartuševičiaus Adomo senojo kortelė už draudžiamos literatūros platinimą. Autorės nuotr.

Trakų žandarmerijos fonde išlikę duomenys, jog prabėgus beveik dešimtmečiui po sukilimo, Adomas Bartuševičius buvo apkaltintas draudžiamos literatūros platinimu (1877-1879 m.) ir prieš jį buvo sustiprintas politinis sekimas. Šis sekimas vykdytas iki pat jo mirties. Adomas Bartuševičius mirė 1881 m. lapkričio 7 d. Panemunio dvare nuo plaučių uždegimo. Nurodyta, jog Vilniaus gyventojas. Našlys mirusios Dominykos Jodkovskos Bartoševičienės, sukakęs 93 metų amžiaus. Paliko sūnus Vaclovą ir Adomą bei dukterį Valeriją. Palaidotas Nemajūnų kapinėse..Jo sūnus Adomas Dominykas Bartuševičius į Lietuvą negrįžo. Jis mirė Lvove nuo infarkto, kaip tik besiruošdamas kelionei į Tėvynę. Palikuonių nepaliko. Vaclovas Bartuševičius sugrįžo 1882 m. liepos 4 d. o jau liepos 5 d. Trakų žandarmerijoje buvo jo atžvilgiu užvesta politinio sekimo byla ir raportuota įvairioms instancijoms, jog toks nepatikimas carui žmogus, medicinos daktaras Vaclovas Bartuševičius teikėsi sugrįžti į Tėvynę iš užsienio. O juk nuo sukilimo jau buvo prabėgę beveik 20 metų (LVIA fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 285). Grįžęs į Tėvynę Vaclovas užsiėmė medicinos praktika, gydė Jiezno ligoninės (špitolės) pacientus, vertėsi medicinos praktika Vilniuje. Į Lietuvą parsivežė vokietę žmoną Aną Albanti. Vaclovas Bartuševičius mirė 1914 m. spalio 27 d. Panemunio dvare. Jo palikuonės mena senelę Aną Albanti Bartuševičienę, kuri nugyveno ilgą amžių ir yra pasakojusi apie senelį kaip tikro gydytojo pašaukimą turėjusį žmogų: keldavosi iš lovos ir eidavo pašauktas lankyti ligonio net ir pats sirgdamas. Vaclovo Bartuševičiaus anūkas Adomas Bartuševičius, gimęs 1927 m. Panemunio dvare, pokario metais išėjo į partizanus, gavo Narsuolio vardą, žuvo 1951 m., palaidotas bendrame partizanų kape Jiezne, jo seserys buvo ištremtos į Sibirą. Senojo Adomo Bartuševičiaus kapo neišliko. Bendrame Jodkovskių kape Nemajūnų kapinėse yra tik užrašas jo žmonai Dominykai Jodkovskai Bartuševičienei.

Naudota literatūra: 

M. Konopka: Adam Dominik Bartoszewicz, redaktor, księgarz i wydawcalwowski (1838-1886), Kraków 1995; 

Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo bažnyčios metrikų knygos, Nemajūnų šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios metrikų knygos, Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios metrikų knygos, Vilniaus Bernardinų (Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios), šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčios, šv. Jonų bažnyčios, šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, Aušros Vartų bažnyčios (šv. Teresės bažnyčios), šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios, šv. Onos bažnyčios metrikų knygos (fondai 604, 669, 1508), skelbta e-pavelde ir saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve;

1795 m. Jiezno gyventojų surašymo byla – Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas Nr. 515; apyrašas 15, byla Nr. 73;

1863 m. sukilimo bylos, fondas 1248, apyrašas 2, byla Nr. 173; fondas 378 p/o, 1866, byla nr. 136, fondas 378 p/o, 1866, byla Nr. 136 a., fondas 378 p/o, 1866, byla Nr. 136 b; fondas 378, apyrašas 1864 p/o, byla Nr. 183; 

Trakų žandarmerijos politinių sekimų bylos – fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 25; Nr. 26; Nr. 70; Nr. 103; Nr. 188; Nr. 206;

Vaclovo Bartuševičiaus sekimo byla – LVIA fondas 1386, apyrašas 1, byla Nr. 285;

Bartuševičiaus Adomo testamento bylos – LVIA fondas 447, apyrašas 10, byla Nr. 2097; taip pat fondas 448, apyrašas 2, byla Nr. 27693 (27643); 

Panemunio dvaro inventorizacijos byla – LVIA fondas 394, apyrašas 8, byla Nr. 585;

Bartuševičių genealoginė byla – LVIA fondas 391, apyrašas 4, byla Nr. 93.