Leonila Bariatinskaja Vitgenštein Verkių šeimininkė – šaltinis wikipedia. com
Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, www.voruta.lt
Verkių rūmai – vieni vertingiausių klasicizmo statinių Lietuvoje ir yra vienas seniausių Lietuvos dvarų, beveik keturis dešimtmečius buvęs Vilniaus vyskupų užmiesčio rezidencija, tai rašoma ne viename šaltinyje. Dabartiniai rūmai sukurti XVIII a. antroje pusėje architektų – Martyno Knakfuso ir Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, visa tai fundavo Vilniaus vyskupas Jokūbas Ignotas Masalskis. Iš šio vyskupo nuosavybės Verkiai 1792 metais atiteko grafui Potockiui, o šis dvarą pardavė Vilniaus maršalkai Stanislovui Jasinskiui.
Nors šaltiniuose nurodoma, jog 1839 m. liepos 27 d. Verkiai perduoti kunigaikščiui Vitgenšteinui, kuris nupirko dvarą savo antrajai žmonai Leonilai Bariatinskajai – Vitgenštein (pvz. Dumalakas A. Surasti senieji žemėlapiai liudija Verkių dvaro didybę, 2016), tačiau paties dvaro inventorizacijos byloje rašoma, jog 1841 metų kovo 22 d. Stanislovas Jasinskis pirkimo pardavimo sandoriu Verkių rūmus pardavė kunigaikštienei Leonilai Vitgenštein, sutartis patvirtinta Vilniaus apygardos teisme tų pačių metų kovo 24 dieną.
Taip pat skaitykite
1851 m. birželio 12 d. buvo pradėta Verkių rūmų inventorizacija. Jos dokumentuose vėlgi kaip savininkė įvardinta kunigaikštienė Leonila Vitgenštein. Nurodyta, jog Verkių dvarą ji valdė votčinos (taip buvo vadinama kunigaikščių tėvonija) teise.
Byloje suskaičiuoti atstumai nuo dvaro iki kitų svarbių taškų, pvz., Verkiai išsidėstę už 7 varstų (varstas – istor. rusų ilgio matas, lygus 1,067 km) nuo Vilniaus miesto, už 98 varstų nuo Kauno miesto, už 63 varstų nuo Ukmergės, už 67 varstų nuo Švenčionių, už ¼ varsto nuo Vilijos (būtent taip įvardinta dokumentuose Neries upė) ir už 5 varstų nuo pašto namo, skirto laiškų, pašto siuntinių judėjimui iš Vilniaus į Ukmergę ir už 3 varstų nuo pašto namo, skirto laiškų, pašto siuntinių judėjimui iš Vilniaus į Švenčionis.
Inventorizacijos byloje rašoma, jog Verkių rūmus sudarė vienas palivarkas (palivarkas – dvarui priklausantis ūkinis ir administracinis kompleksas), šeši kaimai ir 10 užusienių (rus. lenk. – zaścianek). Minėtuose kaimuose ir užusieniuose gyvenę žmonės suskaičiuoti 8-uoju visuotiniu surašymu, kas vadinama revizinėmis pasakomis. Išvardinama, jog Jeruzalės kaime gyveno 32 vyrai ir 27 moterys, Naujųjų Verkių ir Pagubės kaimuose – 20 vyrų ir 27 moterys, Bukiškių kaime – 62 vyrai ir 52 moterys, Babinių kaime – 19 vyrų ir 18 moterų, Skersinės kaime – 17 vyrų ir 9 moterys, Ožkinių kaime – 54 vyrai ir 38 moterys, Gulbinų užusienyje – 2 vyrai ir 2 moterys, Kryžiokų užusienyje – 12 vyrų ir 15 moterų, Turniškių užusienyje – 16 vyrų ir 17 moterų, Staviškių užusienyje – 19 vyrų ir 20 moterų, Chmielnikų užusienyje – du vyrai ir dvi moterys, Kremplių užusienyje – 4 vyrai ir 2 moterys, Dubliškių užusienyje negyveno niekas. Šeimų, kurios neturėjo namų, arba benamių buvo priskaičiuota – 27 vyrai ir 24 moterys ir t.t. Viso Verkių dvarui priklausė 357 vyrai ir 318 moterų.
1844 m. naujai įkurti užusieniai – Smolniškių, Gasinskių ir Dvareliškių (Dvoržiškių). Nurodoma, jog Verkių dispozicijoje buvo 76 kiemų, pavadintų rusišku terminu: „tяглых“. Inventoriuje paaiškinta, kad taip vadinta valstiečio sodyba, kurios valstiečiai turėjo atlikti tam tikras prievoles (rus. крестьянский дворь исправляющий пригонную повинность натурою именуется тяглымь), taip pat Verkių teritorijoje gyveno 6 sodininkai ir vienas miško sargas.
Dvaro valdų valstybiniai matavimai atlikti 1844 metais. Verkių dvaro žemes sudarė 170 valakai, 29 margai (Lietuvoje 30-33 margai sudarė 1 valaką), 3391 dešimtinės (dešimtinė maždaug atitiko hektarą) ir 2235 saženai. Aplink patį dvarą buvo prisodinta parkų, daržų, kas sudarė 152 dešimtinių žemės. Dirbamos žemės suskaičiuota 2025 dešimtinių. Dvarui priklausė 811 dešimtinių miškų, 23 dešimtines buvo užėmusios įvairios pelkės, balos, natūralūs prūdai. Valstiečiai naudojo 1607 dešimtinių dirbamos žemės.
Taip pat nurodyta, jog dalis žemės buvo nuomojama, pvz., pirkliui Ausrui (rus. Аусру), kuris valdė Verkių rūmų teritorijoje veikusį popieriaus fabriką.
Aplink Verkių rūmus augusius miškus prižiūrėjo „votčininė“ administracija. Valstiečiams buvo leidžiama iš miškų kurui naudoti sausuolius, įvairius žabus, sausas prikritusias šakas. Visa kita mediena buvo statybinė, vežama į dvaro teritorijoje esančią medienos parduotuvę.
Pačios apylinkės labiau kalnuotos nei lygios. Žemė smėlinga, vietomis molinga. Verkių dvaro žemės teritoriją užliedavo Neris arba Vilija, t.y. dešinįjį krantą. Labiau link kairiojo kranto iš Vilniaus į Kauną buvo plukdomi ryšuliais sėliai. Į upę sutekėjo du upeliai. Dvaro teritorijoje suskaičiuoti 6 žuvingi prūdai (tvenkiniai), kurių vanduo taip pat sutekėdavo į Vilijos upę.
Taip pat Verkių rūmams priklausė įvairaus dydžio šeši ežerai. Vienoje išlikusioje 1853 metų byloje teko aptikti kunigaikščio Vitgenšteino patikėtinio Pomarnackio raštus ir Kryžiokų dvaro ginčą dėl Balsio ežero priklausomybės. Toje byloje minimas ir Vilniaus vyskupo Abraomo Voinos 1640 m. liepos 18 d. dovanojimo aktas, kuriuo dalis ežero buvo perduota šv. Jonų vienuolyno dispozicijon. Byloje nurodyta, jog Verkių rūmų teritorijos žemės Balsių ežerą siekė iš rytinės pusės. Dalis ežero taip pat priklausė Kryžiokų dvarui (Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 412).
Žvejyba Verkių rūmams priklausiusiuose vandenyse buvo atiduota dvaro arendatoriui. Per dvaro valdas ėjo pašto kelias iš Vilniaus į Ukmergę, taip pat du susisiekimo keliai su Švenčionimis ir Molėtais.
Šalia rūmų pastato buvo pasodintas angliško tipo sodas, būtent taip ir nurodyta, jog sodas – angliškas, pristatyta fligelių, oranžerijų. Aplink pagrindinę dvaro teritoriją buvo išsidėstę apie 10 gyvenamų namų, 85 statiniai. Veikė keturios karčiamos, vienas valgomojo paskirtį turintis namas (restorano atitikmuo). Jie atnešdavo 850 sidabrinių caro rublių pelno. Dvaro teritorijoje buvo pastatyti keturi vandens malūnai, iš kurių du įvardinti kaip akmeniniai (mūriniai). Jie atnešdavo 450 sidabrinių caro rublių pelno.
Lentpjūvė arba lentpjūvės fabrikas virš prūdo pastatytas šalia Vilijos upės ant dviejų pagrindinių pastolių. Prie kiekvieno pastolio veikė po šešias medžių pjovimo mašinas. Pagrinde miško medžiai buvo pjaunami pardavimui.
Reikia pasakyti, jog Verkių dvaras gana intensyviai plukdė medieną Nerimi ir užsiėmė medienos prekyba, gal net eksportu. Pvz., kai dvaras atiteko Petrui Vitgenšteinui, jo vyriausiasis girininkas arba eigulys Karlas Arendtomas 1865 metais buvo sudaręs sandorį su Vilniaus pirkliu Judeliu Apatonu, kuriam buvo parduotas nemenkas miškas.
Pirklio Apatono parašas
Mediena iš Vitgenšteinui priklausiusio Baranovų punkto (Baranovų vilos) sėliais buvo plukdoma į Lukiškėse stovėjusią medienos parduotuvę. Ši parduotuvė (medinis pastatas) ir šalia jos buvęs namas, priklausę kunigaikščiui Vitgenšteinui, taip pat minėtu sandoriu buvo išnuomoti pirkliui Apatonui už kasmetinį 55 caro sidabrinių rublių mokestį. Pirklys turėjo pats susimokėti valstybinius mokesčius.
Miškas iškirstas ir išplukdytas Vilija turėjo būti per trejus metus, t.y. nuo 1865 m. gegužės 1 d. iki 1868 m. gegužės 1 d. Kasmet pirklys Vitgenšteino administracijos kasai turėjo sumokėti po 1000 caro sidabrinių rublių už medieną.
Tačiau, kaip matyti iš dokumentų, šis sandoris nebuvo sėkmingas, pirklys Apatonas laiku nesumokėjo sandoryje suderėtos sumos Vitgenšteinui, todėl kilo ginčas ir šį reikalą ėmė spręsti Vitgenšteino patikėtinis, rūmų patarėjas Majevskis. Pats Apatonas teigė, kad jis nesumokėjo kunigaikščiui 1713 rublių būgtai dėl to, kadangi jam buvo perduota mažiau medienos, negu buvo suderėta. Ginčas išsisprendė Vitgenšteino naudai (Lietuvos valstybės istorijos archyvas, fondas 394, apyrašas 1, byla Nr. 319).
Verkiuose taip pat veikė ir plytų fabrikas, kuriame per metus buvo išdeginama apie 500 tūkstančių plytų. Fabrike stovėjo tik vienas pečius. Plytinei buvo renkami akmenys ir iš upės, šiam darbui samdydavo valstiečius ir už šį darbą sumokėdavo atskirai.
Verkių dvaras neužsiėmė gyvulininkyste, taip pat aplink nebuvo žirgynų. Gyvuliai buvo auginami tik vietinėms reikmėms, t.y. namų ūkiui. Kažkokių kitokių manufaktūrų dvare taip pat nebuvo įkurta. Inventoriuje paminėta, jog alkoholio varykloje (rus. винокурение) tuo metu, kai daryta dvaro inventorizacija, dar nebuvo supirkta reikiamų indų spirito varymui. Paminėtina, jog XIX amžiaus dvaruose spirito varyklos buvo populiarios.
Vilnia, Vierki. Вільня, Веркі. M. Januševič, XIX a. Šaltinis – wikipedia
Tiesa, akcentuojama, jog Verkiuose auginamos grūdinės kultūros, javai, ryžiai, žirniai, bulvės, graikiniai riešutai, taip pat veisiamos avys.
Vitgenšteino kontrakte su Verkių rūmų nuomininku buvo numatyta, jog šis įvairiems darbams, miško kirtimui, taip pat darbui fabrikuose galėjo samdytis valstiečių iš kitų dvarų.
Per Neries upę buvo pastatytas keltas, traukiamas virve.
Dvaro inventoriuje detaliai pagal kaimus išvardintos šeimos, kurios juose gyveno. Pačiuose Verkių rūmuose gyveno septynerių metukų Jonas Bartoška, jo penkiametė sesuo Izabelė, 44 metų Karolina Seniut su dvejais sūnumis: 8 metų Jonu ir 18 metų Motiejumi, 61 metų Juozas Budrevičius su 40-mete žmona Ona, 23 metų Mykolas Budrevičius ir jo 25 metų žmona Petronėlė, jų vaikai – 4 metukų Julijanas ir 2 metukų Rozalija. Šie žmonės įvardyti kaip dvariškiai.
Pateikta suvestinė, jog dvaras iš įvairios jam priklausančios veiklos kasmet gaudavo 4500 caro sidabrinių rublių pelno. Arendatorius arba nuomininkas savininkei kunigaikštienei Vitgenštein kasmet sumokėdavo 3500 caro sidabrinių rublių nuomos mokesčio. Paminėtina, jog Verkių rūmai kunigaikštienės Vitgenštein buvo išnuomoti šešerių metų laikotarpiui dvarininkui Dionisui Kruševskiui 1847 metų balandžio 23 dieną.
Patys Liudvikas ir Leonila Vitgenšteinai tuo laikotarpiu daug keliavo po užsienio valstybes. Pvz., vienoje byloje 1857 m. minima imperatoriaus jiems pavesta misija Romoje.
Kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, jau 1853 metais kunigaikštienė Leonila Vitgenštein Verkių rūmus pardavė savo posūniui Petrui Vitgenšteinui. Teigiama, jog šis rūmus atjaunino ir išgražino.
Didžiausio XIX a. Europos magnato Liudviko zu Saino-Vitgenšteino-Berleburgo testamentas ir jo turtai. Šis testamentas yra išsaugotas vienoje iš bylų, esančių Lietuvos valstybės istorijos archyvo teismų fonde
Kaip minėta ankstesniame šio straipsnio autorės straipsnyje, Liudvikas Vitgenšteinas gimė 1799 metais birželio 8 d. Jiezne, Trezantolio dvare, stovėjusiame ant Nemuno kranto. Kūdikis Jiezno bažnyčioje pakrikštytas, yra išlikęs krikšto metrikas (žiūr. „Stanislovo Moravskio pasakojimų pėdsakais“, skelbta www.Voruta.lt). Literatūroje nurodoma, jog Liudvikas Vitgenšteinas 1828 m. vedė Stefaniją Radvilaitę, su kuria susilaukė dviejų vaikų, tačiau tepagyveno kartu vos kelis metus, nes jauna moteris mirė nuo plaučių ligos. Liudvikas Vitgenšteinas paveldėjo žmonos turtus. Perėmęs didžiąją dalį Nesvyžiaus Radvilų atšakos turtų, Vitgenšteinas tapo stambiausiu privačiu žemvaldžiu to meto Europoje. Jo valdos apėmė 1,2 milijono hektarų žemės.
Vitgenšteino kontrolinio padalinio blankas
1853 metais gegužės 10-22 d. Liudvikas Sain Vitgenšteinas būdamas Paryžiuje surašė testamentą, kuriuo savo sūnui Petrui Dominykui Liudvikui Sain Vitgenšteinui, Rusijos imperijos atstovybės Paryžiuje sekretoriaus Aleksandro Dundukovo – Korsakovo ir dar poros liudytojų akivaizdoje, padovanojo visus savo dvarus, buvusius Vilniaus, Gardino, Minsko, Kauno, Peterburgo ir Vitebsko gubernijose, su visomis tų dvarų skolomis, prievolėmis, kreditorių teisėmis, dvarams priklausančiais kaimais, užusieniais, taip pat „revizinėmis sielomis“. Taip buvo vadinami dvarams priklausantys valstiečiai, surašyti revizinėse pasakose arba to meto gyventojų surašymuose. Testamentą patvirtino Generalinis Rusijos imperijos konsulatas Paryžiuje.
Dovanojimo sandoryje atsiskleidžia visa Vitgenšteinų galybė (Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 976).
Liudvikas Vitgenšteinas testamente rašė, jog: „Nuo senų laikų mano vieninteliu tikslu visų mano darbų buvo aprūpinimas dviejų mano vyresnėlių vaikų Petro ir Marijos, viso mano nekilnojamo turto visiškai užteks, palikto Rusijoje, man mirus, ir kuris yra paliktas man paveldėjimo teise iš jų motinos – mano pirmosios žmonos, užgimusios kunigaikštyte Stefanijos Radvilaitės. Šiuo tikslu mano pastangos buvo išsaugoti dvarus, juos patobulinti, taip pat pagerinti gamybą, atleisti juos nuo juos užgulusių didelių mokesčių ir aprūpinti naujovėmis. Norėdamas duoti savo mylimam sūnui kunigaikščiui Petrui Dominykui Levui Sainui Vitgenšteinui – Berleburgui kaip įrodymą mano (žodis neįskaitomas) priežiūrą ir surasti jame pasitikėjimą aš perduodu vykdymui šiuo aktu, laisva savo valia ir savanoriškai visus savo dvarus Rusijos imperijoje.“
Vitgenšteino testamentinė byla LVIA
Taigi, kaip matyti tėvas elgėsi garbingai. Kas nebuvo jo ir priklausė Radviloms, jis paliko Stefanijos Radvilaitės, žinoma ir jo paties vaikams. Šiame testamente nepaminėta jo antroji žmona Leonila Bariatinskaja, tačiau jai, dar prieš surašant testamentą, kaip rašyta, buvo nupirkti Verkių rūmai. Taip pat nėra žinoma, kokį turtą Liudvikas Vitgenšteinas valdė užsienyje.
Byloje paminėtas ir turto dovanojimo aktas, kurį pasirašė 1830 m. sausio 1 d. kunigaikštienė Stefanija Radvilaitė savo vyro Liudviko Sain Vitgenšteino naudai. Šis dokumentas tų pačių metų kovo 29 d. buvo patvirtintas Vilniaus Radvilų komisijoje.
Minėtame testamente rašoma apie geometrinius dvarų planus ir knygas. Taip pat Vitgenšteino sūnus įpareigotas išpildyti keletą sąlygų: t.y. vedybinio kontrakto Liudviko Vitgenšteino dukters (Petro sesers) Marijos Antoninos Karolinos Stefanijos su kunigaikščiu Chlodvigu Karlu Viktoru Hohenlohu – Šilingsfiurstu, pasirašyto Frankfurte 1841 m. vasario 15 d., sąlygas; taip pat akto, 1846 m. liepos 31 d. sudaryto Frankfurte su kunigaikščiu Aleksandru Radvila sąlygas. Taip pat sūnus privalėjo išpildyti ir dar vieno Liudviko Vitgenšteino sudaryto kontrakto su gvardijos rotmistru sąlygas.
Sūnus įgijo teisę reikalauti nuo visų dvarų iš skolininkų grąžinti skolas, išskyrus teisę ko nors reikalauti iš grafo Motiejaus Vielgorskio, kunigaikščių Vilhelmo ir Boguslavos Radvilų, ir iš Liudviko brolio kunigaikščio Aleksandro Saino Vitgenšteino, taip pat visų kitų Liudviko šeimos narių.
Šiuo testamentu Liudviko Vitgenšteino paliktas sūnui turtas buvo įvertintas 1 524 988 caro sidabrinių rublių.
Petrui Vitgenšteinui tėvo buvo perleisti 45 377 valstiečiai vyrai, 47 284 valstietės moterys, padovanota viso 1 193 589 dešimtinių ir 1575 saženų žemės Rusijos imperijoje.
Vilniaus gubernijoje Vitgenšteinams priklausę dvarai stovėjo Vilniaus, Vileikos, Dysnos, Lidos apskrityse. Pvz., Petrui Vitgenšteinui atiteko Baranovų palivarkas, išsidėstęs Vilniaus apskrityje. Sandoris patvirtintas Vilniaus apygardos teisme 1845 m. vasario 25 d., nurodyta, jog šiam palivarkui priklausė Mozūriškių, Baranovų, Žukovčiznos, Fedoriškių, Rutovčiznos kaimai, užusieniai ir t.t. Šiam palivarkui arba dvarui priklausė 16 523 dešimtinių ir 575 saženai žemės. Taip pat Baranovų dvarui priklausė Žvėryno vila, Vilniaus jurisdikcijoje buvusios kai kurios žemės. Gyventojų buvo priskaičiuojama 271 vyrai ir 271 moterys. Baranovo dvaro kaina – 144 325 caro sidabrinių rublių.
Taip pat sūnui perduotas nemenkas Glembokų palivarkas, Dysnos apskrityje su daugiau kaip šimtu kaimų ir 11 746 dešimtinių bei 1840 saženų žemės, su malūnais, karčiamomis, plytų fabriku, taip pat perduotas didelis Nalibokų dvaras su kaimais ir valstiečiais, žemės viso priskaičiuota 42 197 dešimtinių ir 1632 saženų, buvęs Ašmenos apskrityje, šio dvaro dispozicijoje buvo metalo ir stiklo fabrikai, 14 malūnų.
Lietuvos valstybės istorijos archyve yra išlikusi byla, kurioje spręstas metalo fabriko direktoriaus užsieniečio Lenco Demenio ir Vitgenšteino ginčas dėl Nemuno upės, Berezinos upės, kuri yra Dniepro dešinysis intakas, kelių intakų, taip pat iškasto kanalo link fabriko (Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 383).
Petrui Vitgenšteinui atiteko Rajevkos dvaras Vileikos apskrityje, Bielicos dvaras Lidos apskrityje (pvz., kaina 538 199 caro sidabriniai rublių), Dokudovo dvaras Lidos apskrityje, Vilijampolės dvaras (palivarkas) Kauno apskrityje su 480 kiemų ir t.t. (detaliai šiuos dvarus aprašantis sandoris saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyvo 447 fonde, apyrašas 2, byla Nr. 950).
Perduodant testamentą vykdyti, iš visų imperijos apskričių, kuriose Vitgenšteinai turėjo nuosavybės, taip pat Sankt Peterburgo Globos tarybos (rus. Oпекунский совет), kuriai buvo įkeista dalis dvarų, pasipylė daugybė raportų, naujų įgaliojimų, kitų dokumentų. Dvarų perėjimo iš tėvo žinios sūnui procesas truko ne vienerius metus.
Naudota literatūra:
Verkių rūmų inventoriaus byla, 1851 m., Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 394, apyrašas 1, byla Nr. 319;
Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 976;
Lietuvos valstybės istorijos archyvo 447 fondas, apyrašas 2, byla Nr. 950;
Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 412;
Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas 447, apyrašas 2, byla Nr. 383;
Dumalakas A. Surasti senieji žemėlapiai liudija Verkių dvaro didybę, 2016,
