Ustronės dvaras 2018 m.. Autorės nuotr.

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, www.voruta.lt

Kai sėdžiu Ustronėje ant liepto, matau tą pačią Verknę, vinguriuojančią, apaugusią krūmokšniais ir medžiais, kartais pasidengiančią rūkais, tačiau vis tiek širdyje matau tą vietą, kurioje Paverknių arba Ustronės dvaras susikerta su Kisieliškių  žemėmis.

              Stanislovas Moravskis taip pat nurodo, jog Jundeliškių (str. autorė: kurios XVIII amžiuje iki pat minėto amžiaus vidurio buvo apgyvendintos atvykėliais rusėnais) ir Kukiškių  (str. autorė: kurios yra Mackevičių, kilusių iš Vološynų, skiriamasis kaimas),  kaimų teritorijoje Ustronė ribojosi su Sakavičių bajorkaimiu (straipsnio autorė: Sakavičiai įvairiu laikotarpiu priklausę ne vienam savininkui pritraukdavo nemenką būrį smulkiųjų bajorų – nuomininkų, iš senųjų stambiųjų bajorų čia gyveno Lingevičiai, pvz., 1710-1740 m. jie gimdė vaikus, vėliau Korkozai, Jacunskiai, Komarai ir t.t.), Babravičių palivarku (straipsnio autorė: Babravičiai pasižymi tuo, jog būtent Jiezno bažnytinių metrikų pirmoji pakrikštyta mergaitė 1711 m. rugsėjo mėn. buvo bajorų Babravičių duktė Marijona), Jiezno dvaru (deja, Jiezno dvaras, jau Stanislovo Moravskio gimimo metais buvo atitekęs Penčkovskiams, vėliau išparduotas keliems dvarininkams), Geištorų ir Kuliešų valdomomis Verbyliškėmis (straipsnio autorė: išlikęs medinis Verbyliškių dvaras, stovintis ant Verknės kranto, taip pat senais medžiais apaugęs dvaro parkas), su Šilėnų ir Žvirgždų bajorkaimiais, valstybiniu Bučiūnų kaimu ir Paverknių seniūnija.           Jundilų giraitės ir Būdų užusienio teritorijoje Ustronės kaiminystėje buvo kamarninko Petro Jodkovskio valdomos Kisieliškės (…) (žiūr. Moravskis Stanislovas. Iš visur po truputį: broliai bajorai. Atsiskyrėlio gavenda, II t., parengė Reda Griškaitė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016,  l. 419).

              Iš tiesų Moravskis suklydo dėl vardo. Kaimynystėje buvusias Kisieliškes valdė dvarininkas Jurgis Leonas Jodkovskis (ne Petras). Ir Ustronės bei Kisieliškių dvarų teritorija susikirsdavo keliose vietose. Netgi ten, kur Verknė paskubomis tekėdavo į Nemuną, t. y. ties Paverknių ir toliau esančiu Medeikonių kaimu. Pagal 1849 m., 1850 m. Kisieliškio dvaro inventorizacijos bylas Jurgiui Leonui Jodkovskiui priklausė 560 dešimtinių žemės. Moravskis buvo teisus pavadindamas Jodkovskį kamarninku. Pvz., 1850 m. viename krikštynų metrike  Jodkovskis įvardintas kaip teisėjas. Kamarninkas tuo laikmečiu buvo atsakingas už žemės ribų bylas.

Stanislovas Moravskis, dail. K. Kanevskis. Nuotr. šaltinis – wikipedia 

              Stanislovas Moravskis nors atsiskyrėlis, bet šiek tiek romantikas, apie aplinkinius kaimynų dvarus rašė: „Jau iš tolo „netikėtai užsukusį“ ponaitį pastebėjo prie atviro lango sėdėjusi žavi, gaivi kaip rožė panelė Justina  – vyriausioji tų namų panelė“ (ibidem, l. 71). Apie ką jis čia kalbėjo, argi ne apie Panemunio dvaro, vos už 4 km stovėjusio Nemuno įlankoje, panelę Justiną, bajorų Jokūbo ir Rozalijos Stravinskių dukterį, gimusią minėtame dvare 1815 metais. Paminėtina, jog tuo laikotarpiu dažnesnis duodamas vardas mergaitėms Jiezno ir Nemajūnų apylinkėse buvo Faustina.

              Stanislovo Moravskio regos laukas – Jundeliškės, Paverkniai, Nemajūnai, Buda, Kukiškės, Jieznas. Ustronę jis vadino atokia vieta. Žinoma, Stanislovo Moravskio metais Ustronė kvėpavo ramiu pulsu, ko gero pro dvaro langus buvo matyti upės tėkmė (dabar nuolydis į upę apaugęs medžiais ir krūmokšniais). Tai buvo kitoks pulsas nei vėliau, kai Paverknių arba Ustronės dvarą po Stanislovo mirties perėmė valdyti jo pusbrolis Apolinaras (pastaba: giminystės lygmuo, deja, dar neišaiškintas). Stanislovo Moravskio tėvas taip pat buvo vardu Apolinaras. Jis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio iždininkas, šambelionas.

              Stanislovas Moravskis knygoje prisimena: „Kai įžengdavo mano tėvas (pastaba: turimos omenyje Nemajūnų bažnyčios patalpos), klebonas liaudavosi bėginėjęs po trobą. Tėvas labai žemai jam nusilenkdavo ir bučiuodavo jį virš kaktos.“ (ibidem, l. 87).

              Iš tiesų, šambelionas ir iždininkas Apolinaras Moravskis lankydavo tiek Jiezną, tiek Nemajūnus. Buvo kviečiamas krikštyti apylinkių vaikų. Štai, 1836 m. Kukiškėse jis tapo krikšto tėvu darbininko Mackevičiaus Adomo, kilusio iš Vološynų, ir Ievos Laurinavičiūtės sūnui Feliksui Raimondui. Taip pat šiose krikštynose dalyvavo ir bajorė Juzefa Moravska. Arba, 1835 m. dalyvavo Verbyliškių dvare vykusiose bajorų Vincento Koršunovo ir Julijos Geištoraitės sūnaus Konstanto Bronislavo krikštynose. Jose dalyvavo ir kitų svarbių svečių, kaip Naugarduko maršalas Mykalojus Volskis, Kauno teisėjo Bernardo Geištoro žmona Konstancija, Slonimo regentas Ignacijus Koršunas, taip pat Ona Jodkovska, rotmistro Pranciškaus Jodkovskio našlė, Leono Jodkovskio motina.

               1831 metais karaliaus iždininkas ir šambelionas Apolinaras Moravskis kartu su Pranciška Kuliešiene, kito Kuliešos Liudviko žmona, Verbyliškių dvare pakrikštijo  ir paties Felikso Kuliešos sūnų Felicijaną Juozą Apolinarą. Krikštynose dalyvavo bajoras Martynas Ribickis, tuometinis Jiezno administratorius, bajoraitė Ieva Gyžinskaitė, Kuliešienės Pranciškos giminaitė, taip pat Felikso Kuliešos duktė Kamila.

              Gana vaizdingai Stanislovas Moravskis aprašė bajoro Martyno Ribickio pasirodymą Jiezne:

              „Tačiau labiausiai šiuo reikalu pasisekė ponui Martynui Ribickiui, kadaise – kazokėliui Volskių namuose, laikytam ten pypkėms pridegti, o paskiau, kai paaugo, tuos dešimt metų – ekonomui, administravusiam viso Jiezno ūkį ir pajamas. Tasai Ribickis, pats mačiau, atsibastė čia iš Naugarduko dviem nusususiais bėrais kuinais, į palaikį, iš karklo nupintą vežimaitį įkinkytais. Dabar be prisigrobtų rykų, kitų daiktų, kapitalų, be vynų ir didelių seno kaunietiško liepų midaus atsargų, ponas Ribickis yra paveldėtojas Jiezno avulso“ (žiūr. Moravskis Stanislovas. Iš visur po truputį: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda, parengė Reda Griškaitė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, l. 432).

              iš tiesų, 1831 m. Martynas Ribickis jau ėjo Jiezno administratoriaus pareigas. Vėliau jis tapo kamarninku, juo išbuvo keletą metų ir vėliau pradėjo eiti teisėjo padėjėjo pareigas. Manytina, jog Ribickis buvo būtent Felikso Kuliešos (Trakų teisėjo) padėjėju, kadangi beveik visuose tiek Felikso Kuliešos, tiek Liudviko Kuliešos vaikų krikštynose Ribickis dalyvavo.

              Komentaruose knygos sudarytoja pasvarsto, kiek Stanislovas Moravskis buvo teisus vertindamas Martyną Ribickį ? Reikia pasakyti, jog nieko smerktino, jei bajoraitis  į miestelį atkeliavo dviejų arklių, kad ir kuinų traukiamu vežimaičiu devyniolikto amžiaus pradžioje, kas šiek tiek snobiškai galbūt tuo metu pro šalį ėjusio Stanislavo Moravskio akiai buvo neįprasta.

Verbyliškių dvaras 2018 m. Autorės nuotr.

              Martynas Ribickis Jiezne pritapo ir, matyt, buvo mėgiamas: dažnai dalyvavo tiek krikštynose, tiek vestuvėse. Paminėtina, jog Verbyliškių dvaro bajorų Kuliešų, taip pat Geištorų, Kisieliškių dvarininkų Jodkovskių, Sakavičių savininkų Komarų aplinka buvo aukšto rango teisininkai. Patys Feliksas Kulieša, Liudvikas Kulieša, Aleksandro Geištoro tėvas Bernardas Geištoras, Leonas Jodkovskis kažkuriuo metu ėjo teisėjų pareigas (Trakuose, Kaune). Šie bajorai giminiavosi tarpusavyje, krikštijo vieni kitų vaikus, vėliau 1863 m. dalyvavo sukilime. Taigi, į jų tarpą visiškai natūraliai įsikomponavęs pateko ir Martynas Ribickis.

              Pvz., Martynas Ribickis figūruoja Trakų teisėjo Felikso Kuliešos duktės Valerijos Stefanijos krikšto metrike 1833 metais. 1841 metais Martynas Ribickis dalyvavo bajoro Komaro Ferdinando sūnaus Ferdinando krikštynose Sakavičiuose. Krikšto tėvu tapo Trakų teisėjas Feliksas Kulieša, taip pat krikštynose dalyvavo Kauno teisėjas Pranciškus Višniauskas, teisėjas Liudvikas Kulieša su žmona Pranciška, bajoras Leonas Jodkovskis ir bajoraitė Kamelija Kuliešaitė. Ferdinando Komaro sūnus Teofilis vėliau gyveno Vilniuje ir tapo Leono Jurgio Jodkovskio testamento patikėtiniu.

              Martynas Ribickis dalyvavo ir Felikso Kuliešos dukters Kamelijos Kuliešaitės ir bajoro kamarninko iš Ašmenos Stanislovo Kuliešos santuokoje 1841 m. Šioje santuokoje dalyvavo ir teisėjas iš Ašmenos Anton Pevkovskis (pavardę galima tikslinti). Pats Martynas Ribickis buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona – Malgožata Kavaliauskaitė. Jiems gimė keli vaikai. Kažkuriuo metu šeina apsigyveno Trezantolio dvare.

              Trezantolio dvarą savo žmonai Teresei pastatė Antanas Pacas. Antanas ir Teresė Pacai Jiezne atsirado praktiškai po savo vestuvių, apie 1745 metus ir apsigyveno Jiezno dvare.

              Stanislovas Moravskis rašė: „Kartą Antanas Pacas, norėdamas savo žmonai Teresei vardinių proga malonią staigmeną padaryti, palivarką iki gyvos galvos jai užrašė ir savo bei jos vardo atminimui Terespoliu pavadino. Liaudis ir net dabartinis to dvaro savininkas laužydamas etimologiją, Trezantoliu jį vadina.“ (ibid, l. 432).

              Trezantolis stovėjo ant paties Nemuno kranto, vos keliolika metrų nuo Nemuno Nibrių ir Pelekonių kaimų sankirtoje.

              1795 metų Jiezno gyventojų surašyme Trezantolio savininku minimas Ignacijus Voicechovičius. 1804 m. viename metrike nurodyta, jog 1804 metais Trezantolyje mirė Zigmuntas Voicechovičius, šambelionų sūnus, 24 metų amžiaus. Nurodyta, jog mirė savo dvare. Taigi, tuo laikotarpiu Trezantolis priklausė Voicechovičiams.

              Po pirmos žmonos mirties, tikriausiai Trezantolyje Martynas Ribickis susipažino su Emilija Voicechovičiūte ir ją vedė. Ji tapo antrąja Ribickio žmona. 1847 metais Trezantolyje Ribickiams gimė duktė Stanislava Emilija Marcela, kurios krikšto tėvais tapo bajoras Pranciškus Voicechovičius ir bajoraitė Rozalija Kuliešaitė, Felikso Kuliešos duktė. Krikštynose dalyvavo ir pats Trakų teisėjas Feliksas Kulieša. Taigi Trezantolis perėjo Ribickiams. Martynas Ribickis mirė Trezantolio dvare 1853 metais, paliko našlę žmoną Emiliją Voicechovičiūtę, du sūnus Julijaną ir Juozą bei dukteris Liudviką ir Stanislavą. Ribickiai dar ilgai valdė šį Teresės ir Antano Pacų dvarą. Paskutinė žinoma savininkė –  Emilija Ribickaitė, figūravo apie 1916 metus, kol dvaras sudegė.

              Trezantolio dvaro artimiausi kaimynai – Kisieliškių palivarkas. Teko girdėti, jog ir Kisieliškių dvaras pastatytas iš tų pačių medžiagų kaip ir Trezantolis, gal abu dvarus statė vienu metu. Šiuo metu yra išlikę tik Trezantolio (Trizentalio) ir Kisieliškių dvaro pamatai. Jie autentiški.

              Kisieliškių dvarą 1835 m. balandžio 19 d. bajoras Leonas Jurgis Jodkovskis pirko iš buvusio Kalvarijos apskrities pasiuntinio Juozo Višniausko. Sandoriui iš Višniausko pusės atstovavo Trakų teismo pirmininkas Adomas Stravinskis (kuris galėjo būti Panemunio jau minėtų Stravinskių giminaitis), Leoną Jodkovskį atstovavo taikos teisėjas Vincas Lukaševičius (žiūr. autorės str. „Trakų Jodkovskiai, skelbta Voruta.lt).

              Stanislovas Moravskis yra parašęs, jog: „būtent čia (turimas omenyje Trezantolio dvaras) kaip tik po krašto padalijimo tuomet neturtingam Rusijos kariuomenės papulkininkiui grafui Vitgenšteinui ir jo žmonai lenkei Snarskytei gimė sūnus, kuris čia ir pakrikštytas buvo“ (ibid, l. 432).

              Kauno bažnyčiose 1799-1800 metų laikotarpiu Vitgenšteino krikšto metriko neaptikta.

              Stanislovas Moravskis buvo teisus. Liudvikas zu Sainas-Vitgenšteinas-Berleburgas, vienas iš stambiausių XIX a. Europos dvarininkų, Nesvyžiaus Radvilų giminės turtų paveldėtojas, Myriaus pilies ir Verkių dvaro valdytojas gimė Jiezne, Trezantolio dvare, ne Kaune, kaip rašoma jo biografijose.

              Tą liudija Jiezno bažnyčios krikšto metrikas. Jame nurodyta, jog: 1799 m. birželio 20 dieną Trezantolio dvare pakrikštytas Frydrichas Liudvikas Rudolfas “JWielmožnych Graffow Pulkownikow Husarskich I kawalierow v priechodzie-…”, kas reiškia, jog pakrikštytas kūdikis didingų ponų, grafų, husarų pulkininkų. O Vitgenšteinų pavardė įrašyti pamiršta.

              Gal žymusis Jiezno kunigas Sarošiekas tuo metu užsisvajojo?

Liudviko Vitgenšteino krikšto metrikas 1799 m.

              Liudviko Vitgenšteino krikšto tėvais tapo bajorė Viktorija Voichechovičienė, šambeliono žmona, ir generolas (pavardė sunkiai įskaitoma). Metrikas gali būti pateikiamas istorikams – ekspertams tyrinėti, bet manytina, jie pripažins, jog tai Liudviko Vitgenšteino krikšto metrikas. Tą liudijo ir Stanislovas Moravskis.

              Paminėtina, jog literatūroje rašoma, kad Liudviko Vitgenšteino tėvas Petras Vitgenšteinas gimė 1769 metais Ukrainoje, Pereiaslav-Khmelnytskyi mieste. Liudviko motina – Antonija – Cecilija Snarska, gim. 1779 m., buvo duktė Polocko maršalo Stanislavo Snarskio. Ceciliją Snarską Petras Vitgenšteinas vedė 1798 m. birželio 27 d. Polocke. Kaip matyti, 1799 metų vasarą Vitgenšteinų šeima jau atsidūrė Jiezne.

              Sunku pasakyti, kiek laiko Vitgenšteinai išgyveno Trezantolyje ir kur augo mažasis Liudvikas pirmuosius vaikystės metus. Jo biografijose rašoma, jog 1808 metais berniukas jau išvyko mokytis.

Liudvikas Vitgenšteinas. Nuotr. šaltinis-wikipedia

              Taigi, Martynas Ribickis su Vitgenšteinais susijęs per antrosios žmonos Voicechovičiūtės giminę. Paminėtina ir tai, jog Verbyliškių savininkas Aleksandras Geištoras (jau minėtas šiame straipsnyje) buvo vedęs bajoraitę Mariją Snarską. Ar Vitgenšteinų Snarska ir Geištorų Snarska susijusios, sunku pasakyti. Ankstyvųjų Polocko bažnyčių metrikų nėra skelbiama. Taip pat, kol kas sunku aptikti Onos Jodkovskos (Kosinskaitės) gimimo vietą ir kur ji susituokė su bajoru rotmistru Prancišku Jodkovskiu. Žinoma, jog Pranciškus Jodkovskis apie 1797 m. iškeliavo iš Žukevičių dvaro, stovėjusio Eismontų parapijoje, Gardino apskrityje, o jau 1805 m. jau gimdė vaikus Jukniškių dvare, Onuškio parapijoje. Vadovaujantis metrikų analize, darytina prielaida, jog Jodkovskiai su Geištorais gali būti giminystės ryšiais susiję per Kosinskius. XVIII a, pradžioje keletas Kosinskių krikštijo vaikus Verbyliškėse. Be to, Geištorų metrikuose labai dažnai figūruoja bajorė Ona Jodkovska. Tardomas Jurgis Leonas Jodkovskis 1863 m. sukilimo bylose yra pasakęs, jog Aleksandrą Geištorą jis pažįsta 40 metų.

              Bajoras Vincentas Bočkovskis, tapęs Vitgenšteino Petro, Liudviko sūnaus, patikėtiniu, ir atlikęs jo vardu daugybę sandorių Vilniuje bei gyvenęs Vitgenšteino name Lukiškių kvartale (paminėtina, jog Lukiškių kvartale grafas Petras Vitgenšteinas turėjo ir parduotuvę), su minėtais didikais galėjo susipažinti ir Jiezne, Kisieliškių dvare. 1831 m. balandžio mėn. Slomiankos karčiamoje, netoli Opnarų dvaro, kurį valdė bajorai Bočkovskiai, nušovus Vinco tėvą Juozą Bočkovskį (dabar ta vietovė po Kauno mariomis), berniukas galėjo augti pas močiutę Oną Jodkovską Kisieliškių dvare.

              Karaliaus iždininkas Apolinaras Moravskis mirė ne Vilniuje, kaip rašoma Stanislovo Moravskio biografijoje, o Ustronės dvare 1838 m. sausio 7 d. Tai nurodyta jo mirties metrike. Paliko našlę Juzefą Chrapovicką ir vienintelį sūnų Stanislovą.

              Po tėvo mirties Stanislovas gyveno Ustronėje, šiame dvare ir mirė 1853 m. spalio 6 d. Mirties metrike nurodyta, jog buvo medicinos mokslų daktaras, Ustronės paveldėtojas, turėjo tris vardus – Jonas Stanislovas Apolinaras.

              Po Stanislovo mirties dvarą perėmė, kaip teigiama, jo pusbrolis Apolinaras Moravskis. Šis pasižymėjo linksmu būdu, komunikabilumu ir Ustronė atgijo. Naujasis savininkas mėgo kavą. Įsivaizduotina, jog ją gėrė nuo Ustronės dvaro suoliuko ar gonkų žvelgdamas į Verknę.

              “Imperija – tai kava, kurią reikia atpalaiduoti nuo tirščių.” – išlikę sukilimo bylose Apolinaro Moravskio žodžiai.

              Apolinaras Moravskis buvo baigęs Minsko gimnaziją (paminėtina, jog Moravskių giminė nėra vietinė Jiezno bajorų giminė), Ustronę įgijo Stanislovo tėvas. Minėtas Apolinaras Moravskis ėjo Vilniaus apygardos teismo patarėjo pareigas, jis neatsirado iš niekur. Buvo vedęs Kameliją Jalcevičiūtę (Ilcevičiūtę). Apsigyvenęs Ustronėje, čia gimdė vaikus. Pvz., 1866 m. jo sūnaus Leono krikštatėviu tapo bajoras Jurgis Leonas Jodkovskis, tuo metu ėjęs Vilniaus gubernijos sekretoriaus pareigas, ir Emilija Voicechovičiūtė, bajoro Martyno Ribickio žmona. Viso Apolinaras Moravskis susilaukė 8 vaikų (tiek vaikų įrašyta jo mirties metrike, dar kažkiek gali būti mirę kūdikiais).

              Moravskis aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, rėmė pinigais sukilėlius. Į sukilėlių būrius pritraukė daug žmonių, tą patį nesugaunamąjį Bernardą Volodką, kuris Verkne plukdė Iš bajoro Osickio sandėlio sukilėliams ginklus.

              Bajorai Apolinaras Moravskis, Leonas Jurgis Jodkovskis, Aleksandras Geištoras 1863 m. sukilimo metu buvo suimti ir metus kalinti Trakų kalėjime. Dėl Apolinaro Moravskio Lietuvos valstybės istorijos archyve sukilimo bylose yra išlikęs valstiečių surašytas laiškas caro žandarmerijai su prašymu už Moravskį laiduoti ir iš kalėjimo jį paleisti. Už blogą žmogų žmonės nelaiduotų.

              Straipsnio autorė yra dėkinga Stanislovui Moravskiui, o kartu ir gerb. Redai Griškaitei už tiek daug išsaugotų ir atskleistų protėvių Jiezno krašto detalių.

Naudota literatūra:

Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo bažnyčios metrikų knygos; LVIA, fondas 604, apyrašas 13, s.v. 25; fondas 669, apyrašas 1; bylos, susijusios su 1799-1900 krikšto, santuokos ir mirties metrikais;

Nemajūnų bažnyčios 1853 m. mirties metrikai, skelbiama familysearch.com;

1795 m. Jiezno gyventojų surašymo byla – Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondas Nr. 515; apyrašas 15, byla Nr. 73;

Moravskis Stanislovas. Iš visur po truputį: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda, parengė Reda Griškaitė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, l. 432;

Moravskis Stanislovas. Iš visur po truputį: broliai bajorai. Atsiskyrėlio gavenda, parengė Reda Griškaitė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, II t., 2016;

Manvydas Vitkūnas „Verkių rūmuose aidėjo kunigaikščio žingsniai“, skelbta https://www.delfi.lt/veidai/kultura/verkiu-rumuose-aidejo-kunigaikscio-zingsniai.d?id=16651744;

Vilija Handschin. Ką Gruzijos kunigaikštytė prisimena apie Stefaniją Radvilaitę, skelbta https://www.lzinios.lt/lzinios/istorija/ka-gruzijos-kunigaikstyte-prisimena-apie-stefanija-radvilaite/245739;

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma 1863 m. sukilimo byla, fondas 1248, apyrašas2, byla 173.