Vilniaus universiteto rūmai XIX a. wikipedia.org nuotr.

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Vilniaus nuotaikos 1830 m. rudenį ir žiemą

XIX a. trečiasis dešimtmetis (1820-1830 m.) Europoje žinomas kaip įvairių bruzdėjimų ir revoliucijų metas: Rusijoje buvo demaskuoti dekabristai, Prancūzijoje valdžios neteko Burbonai, neramumai kilo ir kitose Europos valstybėse.

Nepaisant to, tai buvo ir straipsnio autorės protėvio Leono Jurgio Jodkovskio (gim. 1811 m.)  jaunystės laikotarpis. Kažkuriuo momentu Vilniaus istorijos archyvo Jungtinių civilinio ir baudžiamojo teismo rūmų fonde teko aptikti bylą, kurioje sprendžiant Kisieliškių dvaro (Jiezno valsčiuje) padalijimo klausimą tarp protėvio vaikų XIX a. pabaigoje, buvo perrašyta paties dvaro įgijimo sutartis. Buvo keista skaityti, jog 1834-1835 m. dvaro pirkimo sandoryje protėvis Leonas Jodkovskis save įvardijo kaip buvusį Vilniaus universiteto studentą. Kilo klausimas, kam civiliniame – turtiniame sandoryje įrašyti faktą apie mokslą Vilniaus universitete? Tuomet pagalvota, jog Rusijos imperijos carui universitetą uždarius po 1831 m. sukilimo, protėvis tiesiog nebaigė mokslų ir nostalgiškai žvelgė į tai. Tačiau istorija buvo šiek tiek kitokia ir gilesnė. Apie tai, ką pavyko sužinoti, vartant istorijos archyvo dokumentus bei skaitant kitus šaltinius, pasakotina nuo pradžių.

1830 m. lapkričio 2 d. 6 valandą vakaro Lenkijos Karalystėje prasidėjo „Lapkričio” pavadinimą gavęs sukilimas. Sukilėliai įsiveržė į Belvederio rūmus Varšuvoje.

Dar 1824 metais susekus ir ištrėmus filomatus, filaretus (apie 20 narių), išvarius iš Vilniaus universiteto tuometinį rektorių Juozapą Tvardovskį, adjunktą, bibliotekos vedėją Kazimierą Kontrimą, profesorius Joachimą Lelevelį, Juozapą Goluchovskį, Mykolą Bobrovskį, Ignotą Danilavičių, buvo įkurta universiteto policija bei speciali tyrimų komisija. Praktiškai tuo pasirūpino Nikolajus Novosilcevas, kuris intrigomis pakeitė Adomą Čartoriskį, ilgametį Vilniaus apygardos švietimo kuratorių ir kuris buvo slaptasis caro patarėjas. Nikolajui Novosilcevui priskiriamas ir Vilniaus universiteto uždarymas po 1831 m. sukilimo.

1830 m. gruodžio mėnesį, sukilimo priešaušryje Lietuvoje, caro valdžios struktūrose pasipylė bylos, susijusios su Vilniaus universiteto, Vilniaus gimnazijos ir kitų mokymo įstaigų studentais.

Varšuvoje įsisiūbuojant sukilimui, į Lietuvą atvyko poetas Vincentas Polis. Netrukus aplink save jis subūrė nemažą dalį akademinio jaunimo. Žymiausiais jo padėjėjais buvo universiteto studentai Adomas Poniatauskas, Ignas Jankauskas, Julius Grosas. Šaltiniuose teigiama, jog Vincento Polio iniciatyva Vilniuje buvo įsteigta slapta sąjunga, kuriai priklausė keli šimtai jaunuolių. Ši sąjunga buvo padalinta į skyrius italų korbonarų pavyzdžiu ir ne kiekvienas narys žinojo apie kitus sąjungos narius, dėl to ji veikė gana saugiai.

Universiteto vadovybė, nujausdama jaunimo bruzdėjimus, 1830 m. rudenį laikėsi įtemptai. Universiteto rektorius Vaclovas Pelikanas (kartu ėjęs ir valstybės patarėjo pareigas) įsakė uždaryti visus universiteto vartus, paliekant atvirus tik vienus. Buvo sustiprinta sargyba jo gyvenamajame bute, nes tame pačiame bute gyveno ir Nikolajus Novosilcevas.

Pasklidus žinioms apie sukilimo protrūkį Varšuvoje, Vilniaus karinis generalgubernatorius dvigubai padidino kareivių skaičių, saugojusių svarbius miesto objektus, tokius kaip arsenalas, ginklų saugyklos. Kai kurie istorikai (pvz. Henrikas Stanislovas Moscickis, lenk. Henryk Stanisław Mościcki) teigė, jog iš Vilniaus į Rusiją buvo išsiųsta Abiejų Tautų Respublikos patriotų ir jiems paskirta žandarmerijos priežiūra. 1830 m. gruodžio 24 d. buvo išsiųstas vaistininkas, žymus to meto visuomenės aktyvistas Karolis Ferdinandas Vagneris, taip pat į Voronežą išsiųstas Napoleono šalininkas, Abiejų Tautų Respublikos patriotas Mykolas Romeris (1778—1853), Raseinių pavieto bajorų maršalas Juozapas Bilevičius, buvęs Napoleono kariuomenės generolas Juozapas Giedraitis (nors dėl pastarojo išsiuntimo abejotina, kadangi jis dalyvavo sukilime).

1830 m. gruodžio pradžioje generalgubernatoriui Aleksandrui Rimskiui -Korsakovui buvo pristatytas bendras projektas, skirtas apsaugoti Vilnių nuo galimo sukilimo. Kariuomenės būriai turėjo būti naudojami šaudymui, prireikus veikti kaip atsargos kariuomenė. Ypatingas dėmesys buvo skirtas priemiesčiams: Antakalniui, Šnipiškėms. Juose patalpinta nemaža dalis karinių dalinių. Šnipiškes nuo sukilėlių turėjo apsaugoti Žaliasis tiltas; kilus pavojui, buvo numatyta dalį būrių pervesti iš senamiesčio. Sukilimo atveju, visų imperijos kariuomenės dalinių susibūrimo vieta buvo numatyta Arsenalo aikštė (šiomis dienomis tokia neegzistuoja). Iš tikrųjų pasiruošimas buvo toks, tarsi priešas jau būtų stovėjęs prie Vilniaus miesto vartų. Naktiniai patruliai vaikščiojo miesto gatvėmis nuo 8 valandos vakaro iki 5 valandos ryto. Patruliavo aštuonios patrulių brigados. Jas sudarė po vieną karininką ir 4 kareivius. Kadangi gyventojams buvo draudžiama vaikščioti mieste naktiniu paros metu, Vilniaus arkikatedros – bazilikos vyskupas Andrius Benediktas Klongevičius buvo priverstas prieš šv. Kalėdas, kurias katalikų gyventojai, žinoma, tuomet šventė pagal seną stilių, paprašyti generalgubernatoriaus leidimo leisti naktines pamaldas bažnyčiose. Generalinis gubernatorius su tuo sutiko, pridurdamas, jog nesikiša į religines apeigas. Panaši išimtis buvo pritaikyta gydytojams, kovojant prieš 1830-1831 m. choleros epidemiją.

            Rusijos valdžia bijojo, kad Lietuvos sostinė netrukus paseks Varšuvos pavyzdžiu. Jiems buvo nepaprastai svarbu to išvengti ir paralyžiuoti bandymus bei  pasiruošimą sukilimui. Taip teigia dauguma istorikų, rašiusių apie 1830-1831 m. sukilimą.

            Vilniaus valdžia ėmėsi gyventojų nuginklavimo. Buvo parengtas ginklų paėmimo planas. Vilniaus, Ašmenos, Ukmergės, Trakų, Kauno gyventojai ginklus turėjo siųsti į Vilniaus arsenalą, Šiaulių, Telšių, Upytės gyventojai – į Rygą, kiti – į Daugpilį. Buvo reikalaujama priduoti ne tik šaunamuosius, karinius ginklus, bet ir medžioklinius: šautuvus, pistoletus, didelius peilius ir panašiai. Tiems, kurie nuslėpė  ginklus, buvo grasinama teismais. Vilniuje ginklus rankiojo ir policija. Nemažai buvo paimta iš parduotuvių, ginklų kalyklų, dirbtuvių, taip pat iš privačių namų.  1831 m. kovo 20 d. buvo parengtas išsamus ginklų sąrašas, nurodant pirklius ir piliečius, kuriems ginklai priklausė. Sąrašas buvo nuolat pildomas.

            1830 m. pabaigoje nusenusį Vilniaus generalgubernatorių Aleksandrą Rimskį– Korsakovą pakeitė jaunas ir veiklus Motiejus Chrapovickis, ryžtingai stojęs už imperijos vairo Lietuvos gubernijoje. Chrapovickio paskyrimas liudijo apie ypatingą rūpestį, apėmusį imperijos valdžią dėl Lietuvos sostinės.

            Imperijos vyriausybė stengėsi neleisti sukilėliams iš Lenkijos Karalystės susisiekti su Lietuva. 1831 m. vasario mėn. generalgubernatorius Chrapovickis, norėdamas išvengti galimo emisarų iš Lenkijos srauto, išleido įsakymą, reglamentuojantį atvykimą į Vilnių. Gubernatoriaus instrukcijose minima, kad žydai, pirkliai į Vilnių dažnai atvyksta iš pasienio miestelių, tokių kaip Rumšiškės, Kaunas, Jurbarkas, ir nežinoma, ar jiems reikia pasirodyti Vilniuje, ir iš kur jie iš tikrųjų atvyko. Todėl buvo būtina, kad pasienio miestelių gyventojai, atvykę į Vilnių, užsiregistruotų policijoje, nurodydami, iš kur ir kokiu tikslu jie atvyko. Taigi, buvo apribotas žmonių srautas į Vilnių.

            Įvairių amžininkų prisiminimuose, pvz., Nieverovičiaus knygoje (Alojzy Ligęza Niewiarowicz: Ze wspomnień, in: Zbiór pamiętników do historyi powstania polskiego z roku 1830-1831), aptinkama iškalbingų džiaugsmingo Vilniaus gyventojų pakylėjimo, entuziazmo ir tikėjimo sukilimo stiprybe bei jo galimybėmis liudijimų. Garsios sukilimo asmenybės ir aktyvistai, tokie kaip Juozapas Chlopickis, profesorius Joachimas Lelevelis, Adomas Čartoriskis sulaukė didelio visuomenės populiarumo. Nieverovičius, grįžęs į Vilnių 1830 m. gruodžio mėn. po ilgesnės pertraukos, rado pasikeitusį miestą. Jį sukrėtė gyventojų dvasinės nuotaikos, siekiai ir pokalbiai.

            Kitas amžininkas Vrotnovskis, palikęs savo atsiminimus apie to laikotarpio Vilnių, rašė: „Stebint Vilnių rūpestingo sargybinio akimis, kiekvieną vakarą mieste būdavo liejamos kulkos, vykdavo kroviniai, pasiruošimo veiksmai, mažiausi ginklai būdavo permontuojami; ginklų dirbtuvės buvo įkurtos kapų parduotuvėse ir bažnyčių slėptuvėse“.

            Policijos neatimti ginklai gyventojų buvo slapta išvežami iš miesto vežimuose, išnešti kitomis priemonėmis. Šaltiniuose yra liudijimų, jog miškuose, kur būrėsi sukilėliai, ginklų buvę daug, nors juos buvę sunku ir brangu įsigyti (pvz., Pšijalgovskis).

            Žinios apie sukilimą Lenkijoje sukėlė tam tikrą pakylėtą, entuziastingą klimatą visuomenėje. Mieste sklandė gandai apie septynias danguje regėtas žvakes, kai kurie gyventojai tikino, jog vidurnaktį matė baltą raitelį, kuris skrido iš Aušros vartų į Vilniaus arkikatedrą. Raitelio asmenyje pasakotojai įžvelgė Lietuvos globėją ir gynėją šventąjį Kazimierą. Visa tai atspindi to meto, t.y. 1830 m. rudens Vilniaus gyventojų nuotaikas ir išgyvenimus, sostinę veržiant caro imperijos režimui. Gyventojų nusiteikimas buvo uoliai išdėstomas ir Vilniaus žandarmerijos raportuose.

Šiek tiek apie Vilniaus universitete 1830-1831 m. veikusią „Mąstytojų“ draugiją

Kaip minėta, į Lietuvą atvykęs poetas Vincentas Polis subūrė nemažą dalį patriotiškai nusiteikusio akademinio jaunimo į sąjungą arba draugiją. Šaltiniuose teigiama, jog jai priklausė apie 200 narių. Jausdama jaunuomenės bruzdėjimus, universiteto valdžia ėmėsi auklėjamųjų priemonių.

Tokiomis priemonėmis galima įvardinti pasirengimą iškilmingai Rusijos kariuomenės karvedžio, maršalo Hanso Karlo Frydricho fon Dybičiaus sutikimo ceremonijai. Studentai tiesiog fiziškai buvo mokomi, kaip jie turi rikiuotis, sutikti imperijos maršalą ir kaip turi išreikšti savo lojalumą carui. Šis politinis veikėjas, pasižymėjęs kovose su Napoleonu bei išdavęs carui Nikolajui I dekabristus, buvo pelnęs caro pasitikėjimą. Dybičius, išsiųstas į Balkanus (Vilniaus raštuose taip ir įvardinamas – „Dybičius Balkanietis“), kur Andrionopolyje sudarė Rusijai palankią sutartį., Kai buvo atšauktas dėl kilusios 1830 m. liepos revoliucijos Prancūzijoje, Berlyne jis vedė derybas su Nyderlandų karaliumi Vilhelmu I.

Ignotas Juozapas Kraševskis, „Mąstytojų“ vadas. wikipedia.org nuotr.

Dybičius per Vilnių kažkuriuo laikotarpiu turėjo keliauti į Gardiną.  Atvykus  maršalui Dybičiui į Vilnių ir lankantis universitete, ceremonijos metu jis kalbėjo rusiškai, buvo daromas jo kalbos vertimas į lenkų kalbą. Šaltiniuose teigiama (pvz., Pšijalgovskio), jog studentai Dybičiaus kalbos metu švilpė, trypė kojomis. Padėtis buvo ypač nemaloni Rusijai palankiems kunigaikščiams, o patį Dybičių, anot gandų, ištiko apopleksija.

Teigiama, jog universiteto rektorius Vaclovas Pelikanas ir Švietimo apygardos kuratorius Nikolajus Novosilcevas maršalą Dybičių bandė įtikinti, kad tokia studentų demonstracija nėra reikšminga, tačiau maršalas negalėjo nusiraminti ir pareikalavo griežtos bausmės nelojalumą demonstravusiems studentams. Nieverovičius rašo, jog Dybičiaus priėmimas Vilniaus universitete buvo sutiktas be entuziazmo ir abejingai, be jokių svarbesnių nutikimų.

          1830 metams einant į pabaigą, Rusijos imperatorius išleido potvarkį, kuriuo uždraudė Vilniaus akademiniam jaunimui grįžti kalėdinėms šventėms namo pas artimuosius. Toks potvarkis buvo išleistas baiminantis, jog išsibarstę studentai sutrikdys taikią atmosferą provincijose.

Šį potvarkį universiteto vadovybė gavo per vėlai, kai jau buvo išleidusi namo nemažą dalį akademinio jaunimo. Kadangi dar Filomatų proceso pasekoje buvo sukurta Vilniaus universiteto policija, vadovybei nieko kito nebeliko, tik imtis minėtos policijos pagalba sekti išvykusius studentus.

Tiesa, Vilniaus istorijos archyvo karinio generalgubernatoriaus fonde esančiose bylose dėl universiteto studentijos egzistuoja sąrašai, kuriuose paminėtas kiekvienas studentas, kuriam buvo leista 1830 metais kalėdinėms šventėms išvykti pas tėvus. Tokių studentų vienos bylos sąraše priskaičiuota netoli pusantro šimto. Toje byloje nurodyta, jog jaunuoliai į Vilniaus universitetą turėjo grįžti 1831 m. sausio 6 d., dviems pritaikytos išimtys, t.y. leista pabūti pas tėvus iki 1831 m. sausio 20 d. (378 fondas, 1830 m. apyrašas, byla Nr. 592).

Be to, egzistuoja susirašinėjimai tarp universiteto rektoriaus Vaclovo Pelikano ir generalgubernatoriaus Aleksandro Rimskio – Korsakovo, tarp Švietimo apygardos kuratoriaus Nikolajaus Novosilcevo, vėliau naujai išrinkto Vilniaus karinio gubernatoriaus Motiejaus Chrapovickio. Dalis raštų siųsta ir maršalui Dybičiui, informuojant šį apie padėtį.

Štai Lietuvos kariniam generalgubernatoriui datuotame 1830 m. gruodžio 20 d. rašte Nr. 1075, Vilniaus apygardos švietimo kuratorius Nikolajus Novosilcevas užsimena, jog keli universiteto studentai, tarp jų konkrečiai: Podberezkis, Zielinskis, Zakarevičius ir Lukomskis be leidimo išvyko iš Vilniaus. Karinio generalgubernatoriaus buvo paprašyta, esant tokiam nemandagiam studentų poelgiui, imtis priemonių juos sugrąžinti ir pasirūpinti, kad niekas kitas iš studentų be universiteto vadovybės leidimo iš miesto nebūtų išleistas.

Taip pat rašte pažymėta, jog minėti studentai visgi buvo padavę prašymus leisti išvykti – vieni į Trakų apskritį, kiti – į Ašmenos. 1830 m. gruodžio 25 d. sekė Vilniaus civilinio gubernatoriaus raportas generolui leitenantui, Vilniaus kariniam gubernatoriui, daugelio ordinų kavalieriui Motiejui Chrapovickiui (rašte išminėti visi titulai), jog studentas Zakarevičius buvo surastas Trakų apskrityje ir perduotas universiteto policijai, Lukomskis nerastas, apklausta jo našlė motina, gyvenusi dvare netoli Ašmenos, be to, nustatyta, jog kitas studentas – Podberezkis sunkiai sirgo ir jo į Vilnių pristatyti negalima. Apie tai pranešta ir universiteto rektoriui. Dėl Podberezkio pažymėta, jog dar būdamas Vilniuje jis jau sunkiai sirgo apie 10 savaičių ir jį gydė medicinos profesorius Konstantas Porcijanka (taip pat universiteto dėstytojas), kuris ir išsiuntė jį su vaistais pas motiną. Apie Porcijanką yra duomenų, jog jis gydė ir sirgusį Adomą Mickevičių, Filomatų laikais.

 Lietuvos kariniam gubernatoriui universiteto rektorius raportavo, kurie studentai sugrįžo, o kurie ne. Taip pat rektorius rašte nurodo, jog universiteto vadovybė nubaudė neklusnius studentus arešto bausme. Be to, rektorius skundėsi gubernatoriui, jog jis pageidavo, kad po švenčių studentija sugrįžtų į universitetą, tačiau pasitaikė atvejų, jog vietos policija neleido išvykti iš tėviškės kuriam nors jaunuoliui.

                 Universiteto studentams, kurie buvo likę Vilniuje ir negrįžo pas artimuosius kalėdinėms šventėms, buvo suteiktos paskolos. Pšijalgovskis prisiminimuose mini, kad dalis jaunimo panaudojo pasiskolintus pinigus įsigyti ginklams.

Nujausdami studentų nuotaikas, lojalūs carui Nikolajus Novosilcevas ir jam palankūs asmenys sukūrė šnipų tinklą. Šiems buvo prisakyta marširuoti studentų gyvenamosiose vietose po kelis kartus per dieną. Literatūroje teko skaityti, jog vienas toks šnipas, sekdamas studentus pro vieno namo langą ir klausydamas jų pokalbių, nukrito nuo kopėčių.

                 Tai, jog studentai ginklavosi, laukė sukilimo, rodo įvairūs raštai, išlikę istorijos archyvo bylose. Jose egzistuoja nemažai aprašytų atvejų, kuomet universiteto rektoriaus raportuota kariniam ar civiliniam gubernatoriams, tam pačiam Nikolajui Novosilcevui (nors šis gyveno su rektoriumi viename bute) apie prapuolusius universiteto studentus.

           Štai, aprašytas Marcelijaus Šimanskio atvejis. Šis dingo iš universiteto dar prieš 1830 metų šv.Kalėdas. Dėl šio įvykio surašyti raportai, jog sužinota, kad Šimanskis lankėsi Pažaislio vienuolyne, kur rado pas vienuolyno vyresnįjį apsilankiusį Apnarų dvaro valdytoją dvarininką Juozapą Bočkovskį (Apnarų dvaras priklausė Rumšiškių parapijai ir buvo netoli Pažaislio, žiūr. ankstesnį autorės straipsnį “Gyvenimai, dingę po vandeniu” https://www.voruta.lt/irma-randakeviciene-gyvenimai-like-po-vandeniu/, skelbtą Voruta.lt). Raštuose nurodyta, jog tai bajoras Juozapas Bočkovskis pasirūpino Šimanskio perkėlimu per Nemuną, o kitoj pusėj kranto – jau Lenkijos Karalystės jurisdikcija. Vėlesniuose raportuose nurodoma, jog Marcelis Šimanskis 1831 metais vėl pasirodė Lietuvoje, buvo pastebėtas Trakų apskrityje apsirėdęs valstiečiu, užsikišęs kirvį už diržo, vaikštantis po kaimus ir skleidžiantis anticarinę propagandą ir tai, jog lenkai pie Varšuvos sumušė rusų kariuomenę.

                 Ir tokių atvejų aprašytas ne vienas. Bylose ypatingai kruopščiai kaupta informacija apie Vilniaus universiteto jaunuomenę. Sekimas apėmė ne tik juos, bet ir Vilniaus, Kauno, kitų miestų gimnazijų moksleivius, nes mokyklų tinklas tuomet priklausė universiteto dispozicijai. Bylose gyvi liudijimai, kaip mokyklų direktoriai rašė raportus rektoriui Pelikanui apie „prapuolusius” 12-15 metų jų mokyklų moksleivius.

                 Prisimenant susidorojimą su Filomatų, Filaretų draugijomis, tuo pačiu ir akademine jaunuomene, galima teigti, jog tai buvo vienas nykiausių carinės imperijos valdymo pasireiškimų. Kažin, ką manė Vilniaus gyventojai, stebėdami pro langus 1823-1824 m. iš Bazilijonų vienuolyno celės Aušros vartų gatve į Vyskupų rūmus vedamą tardyti suimtą studentą Adomą Mickevičių? Galima tik spėlioti.

                 Pirmoji 1830 metų represijų prieš akademinį jaunimą auka buvo maždaug keliolikos studentų grupė. 1830 m. gruodžio mėn. universiteto Medicinos fakulteto profesorius Adolfas Abichtas pranešė rektoriui Pelikanui, kad jo brolis Teodoras Abichtas, kuris tuo metu buvo studentas, prieš dieną nusipirko ginklų, ir jog į tai įpainiotas Juozapas Ignotas Kraševskis. Kitą dieną Teodoras Abichtas ir Juozapas Ignotas Kraševskis buvo suimti ir įkalinti,  tyrimas buvo pradėtas. Bylose nėra duomenų, ką liudijo Kraševskis ir kaip jis elgėsi. Autorė Sara Rabinovič, tarpukario metu tyrinėjusi 1830-1831 m. įvykius, daro išvadą, jog Kraševskis tardomas greičiausiai tylėjo.

Teodoras Abichtas šiek tiek papasakojo, jog prieš keletą mėnesių iki jo suėmimo keli studentai paminėjo ir jų pavardes, susibūrė į draugiją pas Ignotą Kraševskį. Tokiu būdu buvo suformuota slapta universitete veikusi „Mąstytojų“ draugija. Apie jos egzistavimą nariai niekam nepranešė, nes bet kokių draugijų steigimas universitete buvo uždraustas.

            Vėliau kiti studentai tardomi liudijo, jog „Mąstytojai“ buvusi apolitiška organizacija, jos pagrindinis tikslas buvusi literatūra, tarpusavio pagalba kūryboje. Visgi atsirado liudijimų apie kai kuriuos su politika susijusius minėtos draugijos veiklos momentus. Buvo papasakota, jog kažkuriuo momentu draugijoje nutarta kaupti ginklus ir iškeltas tikslas – nužudyti Vilniaus apygardos švietimo kuratorių Nikolajų Novosilcevą.

            Nutarus ginkluotis, Teodoras Abichtas nusipirko du kišeninius pistoletus, tai patraukė jo brolio profesoriaus dėmesį ir tokiu būdu reikalas išaiškėjo. Nedelsiant sekė areštai.  Buvo suimti studentai Teodoras Abichtas, Kržečkovskis (Krzeczkowski), Zabiela, Machvikas (Machwica), Obrapalskis (Obrąpalski), Zienkovičius. Taip pat buvo sulaikytas studentas Sakovičius, kuris, remiantis Teodoro Abichto liudijimais, jam papasakojo apie studentų delegacijas iš Balstogės pas žinomą patriotą Mykolą Romerį. Kratant Ignoto Kraševskio butą, buvo surasta jo laiškų, susirašinėjus su profesoriumi Joachimu Leleveliu, iš kurių sužinota, jog Kraševskis aktyviai sekė Varšuvos įvykius.

            Vėliau prabilo ir studentas Obrapalskis, kuris nurodė, jog iniciatyvą jų draugijai ginkluotis išreiškė filosofijos mokslų kandidatas Mykolas Brzostovskis. Šis buvo nedelsiant sulaikytas. Taip pat buvo gauta duomenų ir apie kitus studentus. Įkalinti Vincentas Veržbickis ir Leonas Šumskis. Tai matyti iš rektoriaus Vaclovo Pelikano raportų. Universiteto valdžia sužinojo, jog Vincentas Veržbickis buvo antivalstybinių eilėraščių autorius. Studentui Šumskiui buvo inkriminuotas planas –  nužudyti Novosilcevą imperatoriaus vardo dienos proga.

            Sužinojus apie studentų apsiginklavimą 1830 m. gruodžio 12 d. įvyko universiteto tarybos posėdis, kuriame be rektoriaus Pelikano, paties Novosilcevo, dalyvavo profesoriai Simonas Malevskis, Mikalojus Mianovskis, Aloyzas Kapelis. Buvo nuspręsta pasitelkti universiteto policiją ir vykdyti ginklų paieškos planą. Apie padėtį informuotas generalgubernatorius Rimskis – Korsakovas.

            Universiteto valdžia surengė kratas studentų bendrabučiuose, butuose pagal išsamų gyvenamųjų vietų sąrašą. Paieškai buvo pasitelkti profesoriai – S.Malevskis, A.Kapelis, M.Mianovskis, F.Drzevinskis, I.Loboiko, P.Kukolnikas, K.Porcijanka, P.Slavinskis, J.Jaroševičius, Jundzilas, A.Belkevičius, I.Fonbergas, F.Rimkevičius. Kiekvieną profesorių lydėjo vienas policijos pareigūnas. Novosilcevas ir Pelikanas kratų metu vaikščiojo miesto gatvėmis, kad padrąsintų profesorius ir užtikrintų paieškos tikslumą. Paieškos rezultatai buvo prasti, studentai, žinodami apie areštus, greičiausiai budėjo ir tam kažkiek pasiruošė. Visgi buvo surasta ir paimta nedaug šaunamųjų ir šaltųjų ginklų – 22 pistoletai, 41 šovinys, 28 kalavijai (nepriklausantys studentų uniformai), 2 durklai, keletas pistoletų ir kulkų. Rasti ginklai buvo aprūdiję ir visiškai nenaudotini.

Taip atrodo VU studentų byla Nr. 592 Istorijos archyve

            Speciali Novosilcevo vadovaujama komisija, kurioje dalyvavo rektorius Pelikanas, prokuroras Botvinas ir generolas Manderšternas (Mandersztern), tęsė įkalintų asmenų bylų tyrimą. Be anksčiau paminėtų studentų, tyrime figūruoja Juozapas Kostovičius (Kostowiczas), Antygonas Čaplinskis, pastarasis buvo apkaltintas prieš vyriausybę nukreipto pamfleto platinimu, Leonas Jodkovskis, pastarasis, kaip ir Šumskis, buvo apkaltintas paskelbęs ketinimą nužudyti Novosilcevą.  Rektorius Vaclovas Pelikanas ir generalinis gubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas imperatoriui nusiuntė slaptus ir skubotus pranešimus, kuriuose visas įvykis buvo aprašytas kaip maištas.

             Remdamasis šiais pranešimais, imperatorius patvirtino paskirtą griežtą bausmę Juozapui Ignui Kraševskiui, kuris turėjo būti įtrauktas į vieną iš Kaukazo pulkų. Buvo nuteisti Brzostovskis bei Veržbickis. Studentus Čaplinskį, Šumskį ir Jodkovskį buvo įsakyta pašalinti iš Vilniaus universiteto ir išsiųsti pas tėvus, prižiūrint vietos policijai. Teodorą Abichtą, Kostovicą, Krzečkovskį, Machvicą, Obrąpalskį, Sakovičių, Zabielą ir Zienkovičių įsakyta atiduoti universiteto vadovybei.               Paminėtina, jog Vilniaus visuomenė kaltino Novosilcevą, jog šis sąmoningai išpūtė visą reikalą norėdamas įtikti carui. Būtent, po minėtų studentų areštų, pasipylė ginklų rinkimas iš vilniečių.             Vilniaus universiteto studentai Vincentas Veržbickis ir Leonas Jodkovskis, kurie buvo sulaikyti ir sėdėjo kalėjime nuo 1830 m. gruodžio 10 d., pabėgo iš kalėjimo 1831 m. gegužės pradžioje. Vos prieš mėnesį, 1831 m. balandžio 8 d. prie Salamiankos karčiamos, kuri priklausė Apnarų dvaro savininkui, buvo nušautas Leono Jodkovskio svainis (jo sesers vyras) Juozapas Bočkovskis, apie kurį anksčiau paminėta, kaip apie padėjusį studentui Marceliui Šimanskiui persikelti per Nemuną į Lenkijos karalystę.

             Tačiau Juozapo Bočkovskio, kurio kapas nuskendo kartu su senosiomis Rumšiškių kapinaitėmis, paleidus Kauno HES, vaidmens 1831 m. sukilime, dar nepavyko surasti ir išaiškinti. Kol kas darytina prielaida, jog jis padėdavo Vilniaus universiteto studentams pabėgėliams pasiekti Lenkiją per ryšį su sesers broliu, Vilniaus universiteto studentu Leonu Jodkovskiu. Po to, kai Leonas Jodkovskis ir Vincentas Veržbickis pabėgo iš kalėjimo, šaltiniuose minima, jog prie jų prisijungė ir Teodoras Abichtas (jis buvo paleistas iš kalėjimo 1831 m. balandžio 29 d. arba gegužės 11 d.) ir jie visi trys patraukė į Panerių kalvas, kur prisijungė prie sukilėlių. Panerių kalvose 1831 m.  vyko aršūs sukilėlių ir rusų kariuomenės mūšiai dėl Vilniaus.

Ištrauka iš bylos Nr. 592 dėl Jodkovskio turto konfiskacijos

             Kiti studentai iš kalėjimo buvo paleisti 1831 m. birželio mėnesį. Dalis jų buvo atiduota tėvams, dalis pateko į dėstytojų ir kitų asmenų rankas. Žinoma, jog Kržečkovskį užtarė profesorius Leonas Borovskis, Čaplinskį ir Kostovičių – universiteto iždininkai, už Rodzevičių, Zabielą bei Zienkovičių laidavo jų tėvai, už Šumskį – Andrius Tovianskis (Taujanskis). Abu jie po daugelio metų Paryžiuje tapo mistikais,  į savo įkurtą misticizmą propagavusią grupuotę  Tovianskis įtraukė netgi Adomą Mickevičių.  Sekant protėvio Leono Jodkovskio pėdsakais, iš 1831 m. sukilimo bylų matyti, jog Novosilcevo komisija  jo ilgai ieškojo. Pradžioje jis buvo ieškomas Gardino gubernijoje, iš kur buvo kilęs jo tėvas Pranciškus Jodkovskis (Žukevičių dvarą Gardino apskrityje Jodkovskiai valdė apie 100 metų), vėliau ieškotas Kauno dvare (neįvardinta kokiame), tėvų dvare Furmaniškėse (Nemajūnų parapija). Buvo liepta pasiaiškinti Kauno žemės teismo teisėjams, darbuotojams, jog nuslėpė informaciją apie Jodkovskio turėtą turtą. Iš istorijos archyvo byloje Nr. 592 esančių dokumentų matyti, jog tiek Vincentas Veržbickis, tiek Leonas Jodkovskis po sukilimo buvo priimti į 1832 m. įkurtą Vilniaus imperatoriškąją medicinos – chirurgijos akademiją ir rektorius Mianovskis dėl jų ir dėl kitų išmestų iš universiteto studentų turėjo pasiaiškinti generalgubernatoriui. Reiškia, minėta chirurgijos akademija globojo sukilime dalyvavusius studentus ir juos priėmė atgal mokytis. Iš šios akademijos Leonas Jodkovskis buvo pašalintas.1835 m. rugpjūčio 8 d. priimtas sprendimas konfiskuoti visą Leono Jodkovskio (kaip sukilėlio) turtą ir nurodyta jį suimti. Kaip toliau klostėsi įvykių eiga 1835-1840 metais, kol kas duomenų nesurasta.

                 Juozapas Ignotas Kraševskis, Vilniaus universiteto „Mąstytojų” draugijos vadovas, vėliau tapo žymiu istoriku, publicistu, rašytoju, išleido nemažai veikalų.

            Straipsnio autorė ypatingą dėmesį skyrė 1830-1831 m. sukilimo tyrinėtojų Saros Rabinovičiovnos ir Eugenijaus Gulčinskio Vilniuje 1932-1933 m. išleistiems veikalams, kuriais, rašant straipsnį, sekta kaip tiksliai įvykius atspindėjusiais šaltiniais. Gali būti ir tai, jog Sara Rabinovičiovna skaitė gausesnę straipsnyje paminėtą VU studentų bylą Nr. 592, nei beveik po šimto metų straipsnio autorė. Ši byla mikrofilmuota 1970 metais.

           Galbūt todėl, kiekvieną kartą, nuo vaikystės laikų, išgirdus „Gaudeamus igitur…Vivat academiaǃ…Vivant professoresǃ” kūnu nubėga šiurpuliukai; kaip neišsipildžiusi protėvio svajonė – pabaigti Vilniaus universitetą.

Naudotos literatūros sąrašas

Sara Robinowichiowna. Wilno w postawniu roku 1830/31. Wydanwinstwo magistrata miesta Wilno, 1832.

Eugenijus Gulczynski. Rok 1830-31 w Wilnie. Wilno: Sklad Glowny w księgarni sw. Wojciecha, Dominikanska 4, 1933.

P.Purėnas. 1831 m. sukilimas Lietuvoje. Kaunas: „Spindulio” spaustuvė, 1931.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo 378 fondas, 1830 m. apyrašas, byla Nr. 592.