Dr. Marija Žukovskienė, Gamtos tyrimų centro mokslininkė

Tokius protestus, kaip kad sausį Vilniuje suorganizavo ūkininkai, matome nedažnai. Džiaugiuosi, kad kiekvienas turime galimybę taikiai išreikšti savo poziciją ir siekti pokyčių. Galima būtų netgi pagirti tokį susitelkimą. Tačiau džiaugsmas greitai baigiasi pamačius kai kurių protestuojančių plakatus ar išgirdus kai kuriuos pasisakymus.

„Atkurti pievas, pelkes? Tai dar ir baudžiavą atkurkim!“ – tokius žodžius vaizduojančiu plakatu buvo papuoštas vienas iš šimtų traktorių, kelioms dienoms apsilankiusių sostinėje. Prisiminus dar ir vienos ūkininkės pasisakymą, kad „griežlės kiaušinių nededa“, darosi akivaizdu, jog mokslininkai bei aplinkosaugininkai apie paukščius, pievas, vandenis, pelkes turi kalbėti kuo garsiau, nes ne visiems net XXI amžiuje aišku, kodėl gamtą reikia saugoti ar netgi tai, iš kur paukščiai atsiranda.

Tiesą sakant, baudžiava ir pelkės turi vieną panašumą. Pirmoji panaikinta 1861 m., o antrąsias Lietuvoje imta naikinti irgi panašiu metu, XIX a. viduryje. Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Mat jeigu baudžiavos panaikinimas reiškė daugiau laisvių Lietuvos žmonėms, tai spartus pelkių naikinimas ir sunykimas mums yra tik bloga žinia.

Nemažai laiko praleidžiu tyrinėdama aukštapelkių aplinką, todėl jaučiu atsakomybę atkreipti

dėmesį, jog vasario 2-ąją jau 28-ą kartą pasaulis mini Pelkių dieną, ir priminti, o daugelį galbūt ir pirmą kartą supažindinti su pelkių svarba bei paaiškinti, kodėl jų atkūrimas turėtų priminti ne baudžiavą, o pareigą gamtai, šaliai, ir ateičiai.

Svarbus organas

Nereikia visiems būti poetais, kad į mūsų kasdienę kalbą įsiskverbtų metaforos, personifikacijos ir kitos rašytojų mėgiamos stilistinės priemonės. Taip CO2 sugeriantys ir deguonį gaminantys miškai tampa „planetos plaučiais“, augalijai gyvybiškai svarbus dirvožemis tampa „Žemės oda“, o dirvožemiui ir mums patiems reikalingą vandenį tiekiančios upės – „Žemės arterijomis“. Nenuostabu, kad Žemėje matome tiek daug savęs – juk tai vieninteliai mūsų namai.

Pelkės irgi turi savo žmogaus kūno dalies analogiją, nors gal kiek mažiau romantišką – jos yra „planetos inkstai“. Žmogaus inkstai veikia kaip organizmo filtras, valo kraują, pašalina nereikalingas medžiagas, padeda kontroliuoti vandens ir druskų kiekį, reguliuoja kraujospūdį ir net nurodo organizmui, kada pasigaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių.

Pelkes paprasčiausia būtų apibūdinti kaip nuolat įmirkusius plotus, kuriuose auga drėgmę mėgstantys augalai ir kaupiasi durpės, kurių sluoksnis storesnis nei 30 cm. O inkstų analogija jos tapo ne veltui – pelkės planetoje atlieka daugelį funkcijų, kurias žmonių kūnuose atlieka minėti organai.

Šlapynės, kurios apima ir pelkes ir kurių apsaugą bei atkūrimą skatinanti Europos Sąjungos biologinės įvairovės strategija taip suneramino kai kuriuos ūkininkus, veikia kaip natūralūs vandens filtrai. Jos sulaiko ir filtruoja nuosėdas, teršalus ir maistinių medžiagų perteklių iš pro jas tekančio vandens. Tai padeda pagerinti vandens kokybę ir užtikrinti, kad ekosistemos būtų aprūpintos švaresniu vandeniu.

Šlapynės prisideda ir prie maistinių medžiagų apykaitos. Jose augantys augalai pasisavina neorganinio azoto ir fosforo formas (t. y. nitratus, amoniaką ir tirpius reaktyviuosius fosfatus) ir paverčia juos organiniais junginiais, reikalingais augimui.

Pelkės gali sugerti ir sukaupti vandens perteklių gausių kritulių ar potvynių metu. Tai padeda išvengti potvynių žemupyje ir sumažinti su vandeniu susijusių nelaimių riziką. Tokiu būdu pelkės veikia kaip natūralios kempinės, panašiai kaip inkstai reguliuoja skysčių pusiausvyrą organizme.

Be to, nepamirškime ir pelkių svarbos augalijai ir gyvūnijai. Pelkėje glaudžiasi į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos gyvūnų rūšys, auga durpojai – augalai, mėgstantys gyventi būtent ten, kur yra daug vandens, bet mažai deguonies, o juos mėgsta paskanauti į pelkes karštomis vasaromis užsukantys briedžiai.

Viltis klimatui

Viena ypatingiausių pelkių savybių yra tai, kad jos kaupia iš atmosferos pasisavintą anglies dioksidą, kurio perteklius – viena pagrindinių klimato krizę sukeliančio šiltnamio efekto priežasčių.

Pelkė – gyvas organizmas. Pelkėje yra tam tikras sluoksnis durpių, kuris nuolat auga. Tiesa, labai lėtai – maždaug 1 mm per metus. Tačiau kažką šioje pusiausvyroje pažeidus, pavyzdžiui nusausinus, pradėjus kasti durpes, jų sluoksnis nustoja augti.

„Augančios“ pelkės yra labai svarbios, nes durpės formuojasi iš pelkėje augančių augalų. Šie nunyksta ir apyra, pasiekia vandens sluoksnį, kuriame nėra deguonies. Tada augalai toliau nebeyra, nebesiskaido arba skaidosi labai lėtai. Taip pelkė užkonservuoja dalį anksčiau buvusios augalijos. Užkonservuodamos augalus, jos sulaiko ir anglies dioksidą. Durpynai dengia vos 3 proc. Žemės paviršiaus, tačiau yra sukaupę apie 30 proc. visos planetos dirvožemyje esančios anglies.

Beveik pusė nusausintų durpynų Lietuvoje naudojama žemės ūkiui. Kaip skaičiuoja šia svarbia ekosistema besirūpinančio Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo mokslininkai, nors Lietuvoje durpynai užima 6 proc. žemės ūkio naudmenų ploto, šalies mastu juose atkūrus hidrologinį režimą, būtų galima išvengti daugiau nei pusės žemės ūkio sektoriaus sukeliamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų.

Tai turėtų didžiulę reikšmę, nes šiandien Lietuvos žemės ūkis yra vienas taršiausių sektorių, kasmet atsakingas už maždaug 22 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų, pagal šį rodiklį nusileidžiantis tik dar taršesniems transportui ir energetikai.

Nykstančios pelkės, nusausinami durpynai sukelia tik neigiamus padarinius mūsų aplinkai. Netekusios vandens, kuris tiesiog būtinas pelkių egzistavimui, pelkės išskiria didelį kiekį anglies dvideginio ir kitų dujų, taip prisidėdamos prie šiltnamio efekto stiprėjimo.

Planetai, kasdien kovojančiai su klimato krizės padariniais, pelkės yra labai svarbi ekosistema, galinti suteikti vilties, jei žmonija imtųsi teisingų veiksmų. Atkurtos ir toliau saugojamos pelkės būtų efektyvus būdas prisidėti prie klimato krizės švelninimo. Tai galėtų būti gana aiškus kelias, kaip Lietuva galėtų sumažinti savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

Be to, pelkės nebūtinai turi būti neliečiami gamtos lopinėliai. Pelkėse galima tvariai ir pelningai ūkininkauti, o tikriausiai tiksliau reikėtų sakyti „pelkininkauti“. Atkūrus hidrologinį režimą tvariai užsiimant pelkininkyste, anot specialistų, galima rinkti tokių pelkinių augalų kaip nendrės, alksniai, kiminai biomasę, kuri tinka pašarams, biokurui ir net statybinių medžiagų ar medikamentų gamyboje. Pelkėse gali augti itin vertingos spanguolės, kurių daugybė augimo vietų buvo sunaikintos sovietmečiu melioruojant pelkes, jose puikiai auga vingiorykštės, saulašarės ir kiti naudingi augalai.

Ką apie mus sako pelkių palyginimas su baudžiava

Iki šiol žmonės gamtoje buvo labiau griovėjai, o ne kūrėjai. Kaip ir dėl daugelio kitų dalykų, turime pripažinti, kad šiandien gyvename taip gerai dėl to, kad visko siekėme trypdami gamtą, taip pat ir pelkes, dėl kurių nykimo labiausiai kalta žmonijos ūkinė veikla. O tų pelkių, prie kurių žmogus vis dėlto nepriėjo, būklė prastėja dėl tebeveikiančių sausinimo sistemų, taršos bei jau aptartos klimato kaitos.

Klimato krizę tyrinėjantys mokslininkai prognozuoja, kad net jeigu šalys laikysis įsipareigojimų mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, šiame amžiuje planeta gali katastrofiškai atšilti iki 2,9 laipsnio Celsijaus. Tai gali dar labiau paspartinti pelkių plotų nykimą, todėl dabar mums reikia atitaisyti savo klaidas, kiek tai dar įmanoma. Svarbiausia – sustabdyti galimą tolimesnę taršą bei neracionalius pasirinkimus.

Pelkes saugoti intensyviau turime pradėti šiandien. Taip jos galėtų tapti ne klimato krizės auka, o natūraliu įrankiu jos procesus lėtinti.

Žinoma, greitų rezultatų tikėtis nereikėtų. Pelkės susiformuoja ir atsikuria lėtai. Tačiau jų atkūrimas, kaip ir daugybės kitų nuo žmogaus veiklos nukentėjusių ekosistemų gaivinimas yra mūsų pareiga ateities kartoms.

Ir taip, gamtos atkūrimo priemonės neturi žmogui būti našta. Jos turi būti palankios ūkinininkui, nes, kaip bebūtų, gyvename rinkos ekonomikoje.

Visgi tai, kaip žiūrime į pievos, pelkės ar paukštelio išsaugojimą rodo mūsų pačių „užpelkėjimo“  – šįkart blogąja prasme – lygį. Tad ūkininkui, savo traktorių papuošusiam tuo iškalbingu plakatu, labai linkiu prisidėti prie pelkių atkūrimo savo aplinkoje, o ne viduje.

Tik padėdami gamtai padėsime sau, nes mes esame vienos sistemos dalis.

Dr. Marija Žukovskienė yra Gamtos tyrimų centro mokslininkė, Lietuvos žaliųjų partijos narė.