Dr. Martynas PURVINAS, www.voruta.lt

2015 m. Klaipėdoje išleista vertinga Juliaus Žuko monografija apie to miesto ir regiono ekonominę istoriją XIII – XVI amžiais. Knygoje profesionaliai apibūdinama viduramžių Klaipėda, nagrinėjama miesto ir regiono ūkinė raida nurodytu laikotarpiu.

Veikalas kartu ir nuliūdins vyresnės kartos žmones – jame bene pirmą kartą Lietuvoje nuodugniau aptarinėjami dar XIX a. Vakaruose publikuoti istoriniai šaltiniai ( antai, senųjų dokumentų rinkinys „Aktender Standetage Preussens…“ Vokietijoje buvo paskelbtas dar 1878 – 1886 m., „Codex diplomaticus Prussicus“ – 1848 m.  ir t.t.) . Galima būtų padejuoti, kad tokie veikalai apie mūsų krašto praeitį galėjo pasirodyti dar prieš kelis dešimtmečius, kad jau kažin kada visi norintys būtų galėję susipažinti su viduramžių dokumentais apie Baltijos kraštus.

Deja, prieškarinėje Lietuvos Respublikoje stigo išteklių ir kvalifikuotų istorikų, o galop ir istorijos skirtojo laiko rimtesniems ir platesniems praeities tyrimams. Užsitęsusiais bolševikinio ideologinio teroro dešimtmečiais „netinkami“ istoriniai šaltiniai negalėjo būti minimi – visos žinios „reikiamai“ buvo patiekiamos iš Rytų. Uoliai naikinant senųjų dokumentų ir Vakaruose išleistų knygų rinkinius, aršiai „valant“ bibliotekas (dar ir šiandien kai kur galima surasti senesnių knygų su bent keliais pokarinių laikų antspaudėliais „Patikrinta 1948 m.“ ir t.t.), Lietuva stumta į okupaciniam režimui naudingą informacinį vakuumą. Anais laikais dalį vertingų senųjų veikalų neoficialiai „priglausdavo“ kai kurie bolševikų partijos veikėjai ar saugumo struktūrų bendradarbiai, kūrę savo neviešas kolekcijas. Tuomet nesunaikintos senosios knygos atsidurdavo vadinamuose „specfonduose“, kur pakliūdavo tik išrinktieji okupacinio režimo atstovai ar trumpalaikius leidimus gaudavę atkaklesni tyrėjai. Prisimenama, kaip galop įžengus į specfondą, jo darbuotoja atnešdavo susipažinti leistą veikalą ir atversdavo būtent tą puslapį, kuris buvo nurodytas taip sunkiai gautame leidime. Mokslininkui skaitant nurodytą puslapį, reikiamo rango prižiūrėtoja akylai sekdavo, kad veikalas nebūtų vartomas – neduokdie, koks smalsuolis dar įžvelgs kas,  jam neleista. Jau prieš ketvirtį amžiaus praeities tyrėjams prasidėjo beveik stebuklingi laikai – bibliotekose ir kitur galima laisvai vartyti iki tol slėptus senuosius ar sovietmečiu „ideologiškai kenksmingais“ pripažintus veikalus. Tiesa, po pirmųjų džiaugsmų pasirodė, kad Lietuvoje po visų „valymų“ ir nelaimių išliko ne tiek jau daug vertingų senų leidinių. Užtat atsivėrė platus pasaulis – dabar beveik ranka pasiekiamas didžiosios Vakarų bibliotekos, garsiausieji archyvai ir kiti rinkiniai. Deja, visu tuo neskubama pasinaudoti.

Šiuo požiūriu kiek nuliūdina ir aptariamoji J.Žuko knyga. Jos šaltinių sąraše rūpestingai nurodyti „klasikiniais“ laikomi ir dar XIX a. – XX a. pradžioje paskelbti senovinių dokumentų rinkiniai, po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose skelbti panašūs veikalai. Visa tai papildo tik vienintelė šaltinių sąrašo pozicija: „Lietuvos jūrų muziejuje saugomų Prūsijos kultūros paveldo slaptojo valstybės archyvo dokumentų fotokopijos…“ nurodant, kad buvo pasinaudota vos keliais kadrais iš vienos juostos. O kur sensacingi nauji atradimai, kur iki šiol neaptarinėtų ( ir bent Lietuvoje nežinomų) archyvinių dokumentų publikacijos?

Vokietijos archyvuose ir kitur prabėgom teko matyti gana įspūdingos medžiagos apie viduramžius ir kiek vėlesnius laikus mūsiškėje Baltijos pakrantėje. Deja, neteko pastebėti, kad tie savaip reikšmingi dokumentai būtų publikuojami ir aptarinėjami Lietuvoje. Keliolika metų Vokietijos archyvuose stebint ten besidarbuojančius tyrėjus, teko matyti daugelio tautų atstovų, atvykėlių iš tolimų kraštų (nuo Kanados iki Japonijos). Deja, tarp jų beveik nebūdavo lietuvių. Iš tenykščių darbuotojų tekdavo išgirsti linksmesnių istorijų apie retus atvykėlius iš Lietuvos – esą kiek pasėdėjusi prie senųjų dokumentų dažna moteriškė išbėga į prekybos centrus, o vyriškiai – į alaus barus.

Prisimindami sensacingą Vasario 16-osios akto istoriją, nepamirškime, kad ir po 1990 metų tas dokumentas dar per ketvirtį amžiaus ramiai gulėjo Vokietijos archyve, taip ir nesulaukdamas tyrėjų iš Lietuvos. Matyt, tik dėl prof. L. Mažylio atkaklumo ir sumanumo tas simbolinis dokumentas galop iškeltas į viešumą. Kada bus pasidomėta ir kitomis archyvinėmis vertybėmis netolimos šalies rinkimuose? Kada ten bus darbuojamasi profesionaliai ir sąžiningai?

Prof. L. Mažylio teigimu, svarbiojo dokumento paieškai jis iš viso skyręs gal pusę metų. Kiek skaitlingi Lietuvos istorikai būtų galėję aptikti svarbių dalykų per ketvirtį amžiaus? Kur tos gausios senųjų dokumentų iš Vokietijos archyvų publikacijos, esmingai keičiančios mūsų sampratas apie krašto prie Baltijos praeitį?

Įprasta teisintis skurdžiu mokslinių tyrimų finansavimu ir panašiomis priežastimis, dangstant ir paprasčiausio noro stoką. Antai man (su ilgamete pagalbininke Marija Purviniene) keliolika metų pavyko darbuotis Vokietijos archyvuose ir kituose rinkiniuose, ten aptinkant daugybę vertingos medžiagos mūsų tiriamame bare, bet taip ir nesusilaukiant valstybės paramos (išlaidas padengiant patiems ar gelbstint negausiems rėmėjams).

Dar kalbama apie neva „sunkiai įkandamą“ vokiečių kalbą ir jos senąsias formas. Išties patogu laukti – gal kas nors kada nors išvers milijonus senųjų dokumentų iš Vokietijos archyvų į lietuvių ar bent į madingąją anglų kalbą. Kada vysimės Europą kalbų mokėjimu – tenykščiai specialistai moka ir po kelias europines kalbas?

Pastebimi ir seniai įdiegti ideologiniai štampai – esą ką nors svarbaus Lietuvai tegalima aptikti Lenkijos, Gudijos ar Rusijos archyvuose,  kokia Vokietija ar Švedija gal nevertos dėmesio… Taip toliau driekiasi didžiulės spragos daugelio žiniose apie baltiškųjų kraštų praeitį (tokį savo neišmanymą demonstravo, pavyzdžiui, A. Bumblauskas vadinamojoje 2015 metų nacionalinėje ekspedicijoje Nemunu).

Nestinga ir kitokių kliūčių. Jei daug kas suprato, kad Lietuvos valstybės kūrimo dokumentas yra reikšmingas dalykas, tai pakanka abejingų „ smulkesniems“ dalykams – esą kam čia reikia aiškintis, kas ten buvo senais laikais. Pakanka ir lietuviškų momentų. Antai, mums Vokietijoje surinkus daugybę senų (ir Lietuvoje iki šiol nežinomų) dokumentų ir pradėjus juos publikuoti, tam netrukus užkirstas kelias – 2016 m. pradžioje žinomoms jėgos užblokavus mokslo monografijų ciklo „Lietuvos kaimų istorinė raida“ tolesnį leidimą. Iki tada išleistos tik pirmosios knygos apie Rytų Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kaimų istoriją, o Žemaitijos ir kitų regionų apibūdinimai teliko autoriaus planuose.

Grįžtant prie minėtos J.Žuko knygos, dar privalu ją pagirti dėl daugelio reikšmingų dalykų. Antai, pasitelkęs svarbius naujesnių laikų veikalus autorius solidžiai apibūdina viduramžių Europos miesto ypatumus. Gal jau kiti tyrėjai kada nors pajėgs sulyginti vakarietiškų ir pirmųjų LDK miestų pobūdį, atskleisti jų  savitus bruožus, buvusius skirtingumus ir kt.

J. Žuko knygoje profesionaliai apibūdinami tokie svarbūs momentai kaip vokiškoji Baltijos jūros regiono urbanizacija, Vokiečių ( Kryžiuočių) ordino valstybės miestų ypatumai. Daug kam bus naudinga susipažinti su šiame veikale glaustai apibūdintais viduramžių Europos ekonomikos bruožais, su tų laikų prekyba ir laivyba Baltijos jūroje, amatais, žvejyba ir žemės ūkiu platesniame europiniame areale ir pačioje Klaipėdoje. Surinkta ir paskelbta daug žinių apie tą seniausią (formalia vakarietiška prasme) dabartinės Lietuvos miestą. Deja, nors knygos pavadinime ir minėtas Klaipėdos regionas (teritorija nuo Rusnės iki Nemirsetos), tačiau jis apibūdintas labai jau kukliai – daugybė istorinės medžiagos apie tą teritoriją vis dar lieka gulėti rimčiau netiriamuose Vokietijos archyvuose.

Ne viena tyrėjų karta nepajėgdavo visapusiškai apibūdinti mūsų pajūrio ir pamario ypatumų. Antai, dar prieškariu stebėtasi, kad „Prekyba Nemunu pasirinko ne patogų kelią į šiaurės vakarus Rusnės upe ir mariomis, bet kelią į pietvakarius Gilija…“ (psl. 70). Patiems Nemuno vandens kelio neišbandžiusiems istorikams prekybines kelionės Kuršių mariomis atrodė „patogios“. Tačiau senais laivais plaukiojusieji žino, kad tos romantiškos marios (liūdnai garsėjusios savo orų kaita, agresyviu bangavimu, seklumomis ir kt.) pražudydavo daugybę krovinių ir žmonių gyvybių. Tad daugelis patyrusių laivininkų mieliau rinkdavosi nelengvą, bet saugesnį kelią per Gilijos vingius ir seklumas.

Būta ir kitų momentų. Svarbia baltiškojo krašto užkariavimo baze ilgam liko Karaliaučius, iš ten ieškota tiesesnių kelių į Nemuno baseiną. Nedaug kas susigundydavo audringa Baltijos jūra ( apie ten vykusias laivų katastrofas J. Žuko knygoje pateikta nemažai žinių) kapstytis iki Klaipėdos, o iš ten beveik atgal grėsmingomis Kuršių mariomis brautis iki Nemuno žiočių. Jau labai seniai suvokta, kad nelengvas kelias Gilija gal kelis kartus trumpesnis už aplinkinį žygį jūra ir mariomis.

Savotiškas J. Žuko teiginys, kad svarbiu jūriniu priešuosčiu buvusi Balga (psl. 70). Ta vietovė buvo reikšminga kovų laikais, ten statant stiprią pilį, tačiau laivybai ten buvo nepatogu. Nepaminėtos Frišingo žiotys, kurtas  Brandenburgo uostas ir kitos jūrinei laivybai svarbios vietos Karaliaučiaus apylinkėse.

J. Žuko knygoje bandyta tiesmukiškai gretinti tris didžiausias upes Baltijos jūros pietryčiuose: Vyslą, Nemuną ir Dauguvą, stebintis, kad Gdanskas (Dancigas) Vyslos ir Ryga  Dauguvos žiotyse vystėsi kur kas sėkmingiau nei Klaipėda. Čia derėtų prisimint kur kas platesnio masto dalykus – labai seniai aptikta, kad iš Vyslos ir Dauguvos aukštupių įmanoma patekti į labai tolimus kraštus. Vyslos upe kažkada keliauta link Romos imperijos valdų, iš Dauguvos sugebėta patekti į Juodąją jūrą ir Bizantiją. Daug kam Lietuvoje nelengva pripažinti, kad Nemunas geografine (ir geopolitine) prasme tebuvo akligatvis, kad mažai kas (iki Oginskio kanalo įrengimo) ryždavosi per gūdžius Gudijos pelkynus brautis iki Dniepro intakų ir tolyn. Tektų pritarti teigiantiems, kad Nemuno akligatvis (nedominęs užkariautojų) ilgam padėjo išlikti vienam iš paskutiniųjų Europos užkampių, o ten prisiglaudę baltai daugelį šimtmečių galėjo puoselėti savas tradicijas kaip kokie indėnai savojoje rezervacijoje, kurią lenkė naujesnio gyvenimo sraujymės. Taip būta ir su Priegliumi – kur kas mažesnio masto upe, kurios baseine ilgai glaudėsi senųjų prūsų gentys.

Dar būtų galima prisiminti skirtingus upių ilgius, baseinų plotus ir tų teritorijų pobūdį (antai, kažkada Vysla iš aukštupio galėjo būti plukdoma ir kalnakasybos produkcija), tad kuklesnis Klaipėdos likimas nebuvo vien koks blogio jėgų sąmokslas ar pan.

Baigiant dar reikia pasidžiaugti išties rimtai parengtu J. Žuko veikalu, profesionaliai apibūdinančiu savitą vieno regiono (pirmiausiai vieno miesto) istorinės raidos tarpsnį. Galima pasvajoti, kad sulaukus kelių dešimčių tokio lygio veikalų Lietuvos istorija atsiskleistų daug plačiau ir giliau nei ligi šiol, kad taip žengtume nemažą žingsnį civilizuotos šalies link.

LITERATŪRA

1. Žukas J. Klaipėdos miesto ir regiono ekonominė istorija XIII – XVI amžiais. Ūkinė raida ikiindustrinėje epochoje. Monografija. Klaipėda, 2015, 176 p.
2. Purvinas M. Prūsijos archyvas ir  Lietuva. – Voruta, 2015. VII. 25 d., Nr. 7, p. 14.
3. Purvinas M. Nacionalinė ekspedicija Nemunu – 2015: liapsusai ir paskleisti mitai. – Voruta, 2016. . 27d., Nr. 2, p. 1-2, 12.