M. Purvinas ir L. Klimka 2015 m. pristato knygą „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

Tūkstančius metų dabartinės Lietuvos plotai buvo kaimų šalis, agrarinis kraštas, kuriame tik labai vėlai (lyginant su Artimųjų Rytų ir pan. civilizacijomis) pradėjo rastis miestai. Kaimiška gyvensena, žemdirbystė ir gyvulininkystė daugelį amžių lėmė vietos žmonių gyvenimą ir jo pokyčius (giminių ir genčių formavimąsi, įvairių vietovių apgyvendinimo ypatumus ir t.t.). Daugeliui dabartinių žmonių įdomesni Lietuvos istorijos momentai (pilių ar miestų kūrimas, vadų ir valdovų iškilimas ir pan.) žvelgiant iš tūkstantmetės perspektyvos tebuvo tik didesni ar mažesni raibuliai begalinėje kaimiškosios kasdienybės jūroje. Apibūdinant mūsų krašto tradicinį kaimą ir jo pokyčius, tuo pačiu apibūdintume ir lietuviškųjų (bei kitų baltiškųjų) žemių ilgaamžės istorijos esminius bruožus.

Vakarų Europos šalyse dar prieš kelis šimtmečius pradėta domėtis kaimiškosiomis vietovėmis, ten radosi studijų ir traktatų apie kaimiečių gyvenimą ir jų verslus. XVIII a. jau būta nuoseklesnių kraštotyrinių ir etnografinių darbų. XIX a. antroji pusė tapo klasikinės etnografijos klestėjimo laikais. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ne vienoje Vakarų šalyje jau buvo gan išsamiai ir nuosekliai apibūdinti atskirų vietovių, regionų ir ištisų šalių tradiciniai kaimai, įvairūs jų bruožai.

Kitaip būta Lietuvoje. Tos žemės, patirdamos XVII – XVIII a. nuosmukius, 1795 m. prasidėjusios Rusijos okupacijos naštą, taip ir nepajėgė pasivyti sparčiai besivystančios Vakarų Europos. Tiesa, kaimynai latviai (gelbstint jų istorijos ypatumams) net ir rusiškosios okupacijos dešimtmečiais sugebėjo domėtis savaisiais kaimais. Antai, Rygoje nuo XIX a. vidurio leistos reikšmingos mokslinės studijos, svarbūs žinių rinkiniai apie krašto žemės ūkį ir kaimus. Tie darbai rengti vokiečių ir rusų kalbomis, jų autoriai rėmėsi Vokietijos mokslo patirtimi. Pagal Vakarų pavyzdžius krašto kaimai pradėti nagrinėti ir Mažojoje Lietuvoje.

Europinio XIX a. kraštotyros ir tautotyros sąjūdžio atgarsiai Lietuvą pasiekė per Lenkiją, žinių apie lietuviškas žemes surinko ir paskelbė lenkų tyrėjai. Juos papildė žemaitiškojo sąjūdžio šviesuolių (nuo S. Daukanto iki L. Jucevičiaus) darbai, tačiau itin reikšmingų mokslinių darbų apie tradicinį kaimą tuomet taip ir nebuvo parengta. Negausiems tuometiniams šviesuoliams daugiau rūpėjo didingos praeities vizijos nei nepatraukli kasdienybė, visiems žinomas ir pabodęs kaimo skurdus gyvenimas. Tada nepasekta Vakarų pavyzdžiu kruopščiai renkant gausius faktus apie to meto kaimą, iš jų dėstant sistemingas studijas apie tradicinio kaimiškojo gyvenimo bruožus, istorinius pokyčius kaime ir pan. Kiek žinių apie tai liko rašytojų ir publicistų rašiniuose, memuaruose ir panašiuose informacijos šaltiniuose. Vėliau pagal Vakarų madas imta domėtis lietuviškuoju liaudies menu, ryškesniais ir specifiniais kaimiškojo gyvenimo momentais.

Nuo 1918 m. kuriant Lietuvos Respubliką, pirmiausiai užsiimta neatidėliotinais organizaciniais ir ekonominiais dalykais. Gausėjant vietos šviesuolių būriui, grįžtant Vakaruose pasimokiusiusiems žmonėms, ėmus propaguoti tautiškumą, prisimintos ir lietuviškojo sodžiaus ypatybės. Ir tuomet daugiau dėmesio susilaukė efektingesnės kaimiškojo gyvenimo pusės – nuo tautosakos iki tautodailės, kaimiškų audinių, velykinių margučių, trobesių puošmenų ir pan. Nedaug kam terūpėjo proziškesni lietuviškojo kaimo bruožai – socialiniai ir demografiniai ypatumai, žemėvaldos ir žemėnaudos pokyčiai, kaimų teritorinė raida ir t.t. Tik įsibėgėjančią lietuvišką kraštotyrinę ir etnografinę veiklą netruko pakirsti didieji istoriniai įvykiai: pirmoji sovietinė okupacija, Antrasis pasaulinis karas, daugelio šviesuolių pasitraukimas į Vakarus 1944 m., naujos sovietinės okupacijos baisumai.

Nedaug kas iš likusių sovietų okupuotoje Lietuvoje išsilavinusių žmonių galėjo suvokti kaip keisis krašto gyvenimas nuo 1945 m., kaip pasikeis visiems įprastas kaimas, žlungant visiems nuo seno įprastiems pagrindams.

Pirmąjį pokario dešimtmetį – sovietiniam režimui dar nepajėgiant visko tinkamai kontroliuoti – krašte likę negausūs šviesuoliai pagal prieškarines nuostatas bandė toliau tirti senuosius kaimus (daugiau dėmesio skiriant seniems pastatams, liaudies menui, tautosakai ir pan., vengiant išsamiai ir visapusiškai aprašinėti tuometinę kaimų ir jų gyventojų padėtį). Okupantams pradėjus prievartinę kolektyvizaciją, sustiprinta ideologinė ir politinė kontrolė – reikalauta visas jėgas skirti „naujojo pasaulio” kūrimui ir jo propagandai, o ne „buržuazinių ir feodalinių atgyvenų” tyrimams. Praeitį reikėjo vaizduoti vien tamsiomis spalvomis, o naująjį gyvenimą okupuotame krašte – kaip džiugų ir visapusiškai patrauklų.

Lietuvos kaimo tyrėjams kiek atsigavus sovietinio atlydžio metais, neužilgo sulaukta naujos ideologinės ir politinės priespaudos bangos. Užgniaužiant pradėtuosius darbus, reikalauta užsiimti „socializmo laimėjimų” propaganda, „netinkamos praeities” demaskavimu, istorijoje ieškant politiškai tinkamų momentų, iškeliant buvusias blogybes ir kitką.

Slenkant sovietinės okupacijos dešimtmečiams, nykstant tradicinio lietuviškojo kaimo liekanoms, taip ir nepradėjus reikšmingų kaimiškosios istorijos tyrimo darbų, vis labiau atsilikta nuo išsivysčiusių Vakarų šalių, kur dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo išsamiai apibūdinti tradiciniai kaimai ir tenykštis gyvenimas, ten vykę istoriniai pokyčiai. Lietuvoje atkaklesniems ir išradingesniems šviesuoliams kartais pavykdavo pastūmėti vieno ar kito kaimiškojo gyvenimo baro tyrimus, tačiau nebuvo jokios galimybės visapusiškai, išsamiai ir objektyviai (nesitaikant prie sovietmečiu nustatytų ideologinių ir kt. rėmų) apibūdinti lietuvišką tradicinį kaimą ir jo istorinę raidą. Etnografams ir kitiems tekdavo tyrinėti naująsias kolchozines gyvenvietes kaip okupacinio režimo laimėjimų pavyzdį, kartais dar priduriant teiginių apie pažangių tradicijų perimamumą ir pan.

Lietuvos senųjų kaimų istorijos ištirtumą trikdė ir objektyvios priežastys. Antai, Vakarų Europos tyrėjai neretai galėjo pasiremti ir gausiais antikiniais šaltiniais, ten rengtos reikšmingos studijos apie ankstyvųjų viduramžių kaimus, paremtos daugybės rašytinių dokumentų duomenimis. Deja, Lietuvos (kaip ir gretimų kraštų) istoriografija niekaip negalėjo prilygti Senajai Europai su jos tūkstantmetėmis raštijos tradicijomis. Dar tenka paminėti Vakarų archeologų detaliai tyrinėtas senąsias gyvenvietes, ten nuo seno populiarias įvairias rekonstrukcijas – senovinių kaimų ir buvusio gyvenimo juose atkūrimą.

Sovietiniui okupaciniui režimui užkirtus kelią fundamentaliems lietuviškojo kaimo istorijos tyrimams, nykstančių senųjų kaimų liekanos bandytos tyrinėti siauresniais aspektais. Negausūs specialistai ir mėgėjai fiksuodavo įvairias senojo gyvenimo nuotrupas – nuo liaudies medicinos patirčių iki rankdarbių ar vadinamosios liaudies architektūros (senųjų trobesių). Vis tik budrūs sovietinio režimo gynėjai imdavosi varžyti ir tokius, ideologiškai lyg mažiau kenksmingus darbus. Antai, rimtesniais liaudies architektūros tyrimais neleista užsiimti Jonui Minkevičiui, Maskvoje kaip istorijos mokslų daktaro (dabartinio habilituoto daktaro) disertacija nebuvo patvirtinta fundamentali Klemenso Čerbulėno studija apie lietuvių valstiečių gyvenamuosius namus. Žlugdyti ir kiti užsimojimai rimčiau tirti Lietuvos senąjį kaimą ir jo istoriją. Kaip ir kituose baruose monopolizuota pati mokslinė veikla – oficialiais autoritetais, cenzoriais ir vadais tegalėjo tapti okupacinio režimo pripažinti ir patikrinti veikėjai, remiami atitinkamų sovietinių struktūrų, telkę patikimų pasekėjų komandas, kovoję su atsirandančiais „eretikais“.

Rimtesnis domėjimasis Lietuvos istorija, net ir kuklūs bandymai peržengti nustatytas ideologines ir politines ribas susilaukdavo griežto atkirčio. Antai, 1987 m. pradžioje tuometinės Švietimo ministerijos ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto vadovai mane pripažindami „nesovietiniu elementu, netinkamu dėstyti aukštojoje mokykloje“, pasirėmė ir „mirtinu“ argumentu: „jis tyrinėja senuosius kaimus“ (anuomet tai buvo antisovietiškumo įrodymas).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, formaliai žlugus okupacinio režimo politinei ir ideologinei priespaudai, daugelyje barų savo pozicijas išlaikė senoji nomenklatūra, protegavusi savuosius ir kenkusi įprastos tvarkos trikdytojams. Antai, kelis dešimtmečius sunkiai rengta keliatomė „Lietuvos architektūros istorija“ toliau liko sovietinių veikėjų ir jų įpėdinių rankose. Tai lėmė ir to veikalo turinį: nušalinus žinomus specialistus, nesiremiant reikšmingais tyrimais, svarbus Lietuvos istorijos baras vaizduotas iškreiptai, neretai kartojant sovietinių laikų stereotipus. Pavyzdžiui, 2014 m. išleistame „Lietuvos architektūros istorijos“ IV tome yra ir skyrius „Kaimų tipai ir istorinė raida“ (autorė Rasa Bertašiūtė). Jame apsiribota vien tik kaimų gyvenviečių planinės struktūros (trobesių ir sodybų išdėstymo) ne visada pagrįstu ir kvalifikuotu aptarimu, nesiremiant naujais rimtesniais tyrimais. Specifiniame etninės architektūros bare tokie apsiribojimai galimi, tačiau tikrąją Lietuvos kaimų istoriją galima pagrįstai apibūdinti tik nagrinėjant esmines tradicinio kaimo savybes.

Nuo 1972 m. tirdamas senuosius kaimus įvairiuose Lietuvos regionuose, aš parengiau lietuviškosios kaimotyros kaip atskiros mokslo disciplinos pagrindus. Pasiremdamas savo ilgamečių tyrimų natūroje ir archyvuose duomenimis, pradėjau rengti fundamentalių mokslo monografijų ciklą „Lietuvos kaimų istorinė raida“. Jame planavau apibūdinti svarbesnių regionų (Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos, Sūduvos – Suvalkijos ir kt.) tradicinių kaimų istorinės raidos specifinius ypatumus. 2011 m. išleidau pirmąją šio ciklo monografiją apie savito Rytų Lietuvos regiono kaimų istorinę raidą, kurioje pirmą kartą Lietuvoje sistemingai apibūdinta tradicinio kaimo vidinė raida (kiekvieno ūkio žemėvaldos pokyčiai, kiekvienos kaimiečių šeimos istorija, kiekvienos sodybos susiklostymo ir pokyčių apibūdinimas). Tokie tikslūs ir nuoseklūs senojo kaimo apibūdinimai leidžia apibūdinti tam regionui ar platesnei teritorijai būdingus senojo kaimo istorinės raidos ypatumus, jų sąryšius su platesniu istoriniu kontekstu, etnokultūrinius, ūkinius ir socialinius tradicinio kaimo ypatumus.

2013 m. išleidau antrąjį šio monografijų ciklo tomą apie Mažosios Lietuvos kaimų istorinę raidą (šį veikalą kaip ir pirmąjį finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Lituanistikos plėtros programą). Jame pirmą kartą buvo apibūdinti itin saviti žvejų kaimai Kuršių marių rytinėje pakrantėje, aptariant per 40 kaimų istorinę raidą pusės tūkstantmečio laikotarpiu. Daugybė aptiktų ir dar niekada nepublikuotų archyvinių dokumentų, ilgamečiai natūriniai pamario tyrimai leido apibūdinti buvusį itin specifinį socialinį senųjų žvejų gyvenimą, jų tradicinio verslo ypatumus, įvairius istorinius pokyčius atskirose vietovėse ir kt.

Deja, 2016 m. tolesnė šio ciklo monografijų leidyba buvo užblokuota. Gali būti, kad kiti Lietuvos regionai (nuo Žemaitijos iki Dzūkijos ir Šiaurės Lietuvos) taip ir nesulauks jiems skirtų išsamių veikalų, pirmą kartą moksliškai apibūdinančių atskirų regionų ir vietovių senųjų kaimų istorinę raidą. Gal ne vienai mūsų šalies gyventojų kartai ir toliau bus peršamos dar sovietinės okupacijos dešimtmečiais parengtos šabloniškos schemos ir tendencingos žinios apie esą buvusią Lietuvos kaimų praeitį.

LITERATŪRA

1. M. Purvinas. Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga. Lietuvos kaimų istorinė raida. Mokslo monografija. Kaunas: Technologija, 2011, 707 psl.

2. M. Purvinas. Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida. I knyga. Lietuvos kaimų istorinė raida. Mokslo monografija. Kaunas: Technologija, 2013, 856 psl.

3. Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918 m. Lietuvos architektūros istorija. IV. Savastis, 2014.