Dr. Martynas Purvinas. www.voruta.lt nuotr.

Dr. Martynas PURVINAS, KTU Architektūros ir statybos institutas, Kaunas, www.voruta.lt

Tradicinio kaimo gyvenimui visados buvo būdingas konservatyvumas, stabilumas, atsparumas įvairiems pokyčiams. Tą lėmė tradiciniai verslai (nuo gamtos sąlygų priklausiusi žemdirbystė ir kt.), pati gyvensena, paremta ilgaamže patirtimi, įsišaknijusiomis tradicijomis (kai kada peraugdavusiomis į iracionalius prietarus ir pan.). Senasis kaimas vangiai reaguodavo į įvairius pokyčius ir išorinius poveikius, taip apdairiai vengdamas žymesnių nuostolių ir netekčių.

Vis tik Reformacijos procesų poveikis Mažosios Lietuvos kaimams buvo gana pastebimas. Kodėl ir kaip tai vyko?

Esminiai pokyčiai būsimosios Mažosios Lietuvos plote prasidėjo XIII a., į Baltijos pietrytinę pakrantę įsiveržus germaniškiesiems kariniams ordinams. Anuometinių užkariavimų laikais atvykėlių požiūrį į vietos gyventojus (eilinius kaimiečius ir kt.) atspindi eilutės iš Petro Dusburgiečio ir kitų kronikų: „…paėmė į nelaisvę daugybę žmonių, daugybę nukovę, o visą žemę nusiaubė, grobdami ir degindami“ (psl. 168), „Šitaip visa ši žemė liko ilgiems metams be gyventojų“ (psl. 196) ir t.t. ir t.p.

Galima teigti, kad nekrikštyti, savo kalba kalbėję ir savaip gyvenę vietos gyventojai XIII – XIV a. beveik nebuvo laikomi „normaliais“ žmonėmis, gal tik kokiais nereikšmingais „objektais“ niokojamame krašte. Po Žalgirio mūšio (1410 m.) ir Melno taikos (1422 m.) kovoms aprimus, žinomuose XV a. dokumentuose dažniau randame dalykinius įrašus apie duoklių rinkimą, kokias valdinių pražangas, ūkines prievoles ir pan. Formaliai pakrikštyti vietos gyventojai (primintina, kad didelėse teritorijose tuomet teveikė kelios krikščioniškos bažnyčios ar pilių koplyčios, beveik nepasiekiamos daugeliui kaimiečių) tebebuvo laikomi „objektais“, žemesniu visuomenės sluoksniu – duoklininkais, prievolininkais ir pan. Atrodo, kad vietos kaimiečiai tuomet veikiau laikyti „beveide mase“, kaip personalijos dažniau minėti kolonistai iš Vakarų, kokie administracijos ar kiti veikėjai.

1540 m. (vos 15 metų prabėgus nuo 1525 m. – Prūsijos pasaulietinės kunigaikštystės įkūrimo ir tenykštės oficialios Reformacijos pradžios) buvo sudarinėjami vadinamąjį „turkų mokestį“ mokėjusių asmenų – tuometinių krašto vietovių gyventojų sąrašai. Juose figūruoja nebe kaimai apskritai su beveide jų gyventojų – prievolininkų mase, o personalijos – konkretūs mokesčio mokėtojai (faktiniai Prūsijos valstybės piliečiai ir pan.). Taip Ragainės valsčiaus Šventosios ir Smalininkų kaimuose 1540 m. nurodyti ne abstraktūs „prūsai“ ar „kaimiečiai“, o realūs žmonės: Talminaitis, Mantkūnas, Ramonaitis, Danilaitis (ši pavardė siejasi su krašte dažnais Donelaičiais, Daniulaičiais ir pan.), Jukna, Liutkus, Alekna, Venckus, Dautartaitis, Bagdonas, Mankus, Petrošius, Josvilaitis ir t.t. Tuomet Klaipėdos valsčiaus Veiviržo kaime gyveno šie mokesčio mokėtojai: Stankus, Mičius, Petrikas, Narkus, Stanaitis, Jakštas, Bračas, Mančaitis, Žilius, Mantvydas ir kt. ; Vilkyčių kaime: Jurgelis, Šeputis, Jucius, Laurynas, Eikdautas, Jurgis, Juškus, Mickus, Stanaitis ir kt.

Visi tie lietuviškos (baltiškos) kilmės kaimiečiai tuomet registruoti nebe kaip bendra prievolininkų masė, o kaip savarankiški ūkininkai – mokesčio mokėtojai (jau nebe kaip XIII – XIV a. minėti bevardžiai čiabuviai, kuriuos užkariautojai žudė ar išsivesdavo į nelaisvę).

 Veikiausiai Reformacijos nuostatos (skatinta pagarba visiems vietos gyventojams, jų kalboms ir pan.) prisidėjo prie anuometinės ūkinės revoliucijos Prūsijos kunigaikštystės kaimo teritorijose: daug baltiškos kilmės žmonių (o ne vien iš Vakarų atvykę vokiečių ir kt. kolonistai) tapo „normaliais ūkininkais“ – žemės ploto naudotojais, gal visateisiais piliečiais, mokesčių mokėtojais ir pan. Antai, S.Rowello nuomone į Mažosios Lietuvos plotus daugiausiai lietuvių iš Didžiosios Lietuvos atvykdavo 1540 – 1560 m. – kaip tik įsibėgėjus Reformacijai ir ją lydėjusiems krašto ir jo ūkinės sistemos pertvarkymams.

Įdomu, kad kaip tik tais laikais (XVI a. pirmojoje pusėje) pastebėtas dažnesnis Žemaitijos ir Didžiosios Lietuvos kaimiečių bėgimas iš savųjų ūkių, ten vis stiprėjant prievolių naštai. Šimtams ir tūkstančiams eilinių kaimiečių patrauklesne tapo nebe jų gimtinė, o pagal Reformacijos nuostatas pertvarkoma Prūsijos kunigaikštystė, kur buvo sukurtos galimybės įsikurti tinkamiau. Masiškai atvykstant išeiviams iš lietuviškų žemių, formavosi Mažosios Lietuvos fenomenas – iki tol retai apgyventuose plotuose (kur po ilgaamžių kovų buvo užsilikę senųjų baltų genčių palikuonių) sparčiai įsigalėjo lietuvių kalba ( vakarų aukštaičių ir kt. tarmės), paplito tradiciniai lietuviški vietovardžiai (Šilgaliai ir pan.). Pažymėtina, kad naujieji ateiviai (su senųjų baltų genčių palikuonimis galop suformavę lietuvininkų etnokultūrinę grupę) Reformacijos laikais dažniau būdavo gana laisvi žmonės, galėję savarankiškai ūkininkauti jiems paskirtuose sklypuose. Jie galėjo išlaikyti savąją etninę tapatybę – tam padėjo lietuviškos pamaldos liuteronų bažnyčiose, mokyklose dėstyta lietuviška kalba.

Dažniausiai Mažosios Lietuvos kaimiečių gyvenimas daugumos šiandienos žmonių suvokiamas per K. Donelaičio „Metuose“ vaizdingai aprašytus „būrų“ vargus ir rūpesčius. tie žmonės dažniausiai prisimenami kaip beteisiai baudžiauninkai ir visiški varguoliai. Mėgstama gąsdinti, kad ten buvę blogiau nei Didžiojoje Lietuvoje. Kaip buvo iš tiesų?

Primintina, kad Reformacijos laikais Prūsijos kunigaikštystėje (o ypač jos šiaurinėje dalyje – Mažojoje Lietuvoje) dvarų būta nedaug.  Žymesnis dvarų – stambiųjų valdų kūrimas ir kaimiečių įbaudžiavinimas buvo būdingas vėlesniems amžiams, neretai ir tolstant nuo Reformacijos laikų idealų, kitaip pradedant žvelgti į tautinės mažumas. Nemažai lietuvininkų ilgai nepažino dvarininkų priespaudos.

Mažosios Lietuvos kaime per šimtmečius vyko ir kiti procesai. Antai, žinoma, kad 1682 m. poeto K. Donelaičio senelis H. Donelaitis gavo „amžinai valdyti“ du ūbus (apie 34 ha žemės) valdovo žemės – girioje iškirstos dykynės, ir šatulinio – kulminio (laisvojo) valstiečio statusą. Taip negyvenamoje (ar žmonių apleistoje) vietovėje buvo įkurtas Lazdynėlių kaimas, vėliau tapęs ir Lazdynėlių dvaru, valdžiusiu kelias dešimtis hektarų žemės. Ten apsigyveno lietuvininkai, o ne kokie svetimšaliai. Valdovo  žemės sklypus ir naudingą statusą (apčiuopiamas mokestines ir kt. privilegijas) anuomet gavo šimtai ir tūkstančiai lietuvininkų valstiečių (o ne vien kokie atvykėliai iš Vakarų, kaip neretai mėgstama vaizduoti).

Vis dar kalbama apie valstiečių šeimoje gimusio K. Donelaičio vaikystės ir jaunystės vargus, jo buvusį sunkų gyvenimą, nebandant objektyviai įvertinti anuometinio bendro gyvenimo lygio, sugretinti padėtį, pavyzdžiui, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos kaimuose. Primintina, kad ne vien K. Donelaitis ėjo mokslus Karaliaučiuje, bet ir kiti tos giminės palikuonys įgydavo įvairias profesijas, neretai prasigyvendami. Tyrėjams surinkus duomenis apie kelių šimtų Donelaičių giminės žmonių likimus, paaiškėjo, kad tarp jų būta dvarininkų, sėkmingai besidarbavusių amatininkų, tarnautojų ir kitokių neblogai gyvenusių žmonių – kilusių iš vis tų pačių lietuvininkų valstiečių. Tokias socialinės karjeros galimybes Prūsijos valstybėje atvėrė vis ta pati Reformacija, paskatinusi kurti demokratiškesnę ir tolerantiškesnę valstybę, kurioje eilinių kaimiečių palikuonims būta įvairesnio gyvenimo galimybių.

Mažosios Lietuvos kaimo specifiką primena gana įdomus politinis – administracinis vajus XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tuomet geriau besitvarkiusiems ( ir gal kitų nuopelnų turėjusiems) stambesniems ūkininkams galėjo būti suteikiamas kaimiškojo dvarininko statusas ir tam tikros privilegijos. Anuomet tokiais dvarininkais tapo ir dešimtys (jei ne daugiau) lietuvininkų ar senųjų baltų palikuonių. Vėlesniuose kaimiečių prisiminimuose buvo fiksuojamos įdomios kitų vietos žmonių reakcijos – ilgai piktintasi, kad koks Jonas daugelį metų buvęs paprastas „juodnugaris“, pats ardavęs laukus ir mėždavęs mėšlą. o dabar kaimynai jį turintys vadinti „dvarininku“. Tokį senovinės luominės sistemos „išklibinimą“ kažkada pradėjo taip pat Reformacija, daugiau dėmesio skyrusi įvairiems žmonėms – ne vien išrinktiesiems turtuoliams, ar kurios nors vienos tautos atstovams.

Galima priminti padėtį XIX a. Didžiojoje Lietuvoje, kur ne vienam gabesniam valstiečių palikuoniui tekdavo naudotis padirbtais bajorystės dokumentais, siekiant mokslų ar geresnės vietos gyvenime, kur archajiškoji luominė sistema (ir carinės Rusijos įvesti socialiniai, etniniai ir kiti apribojimai) užkirto kelią natūralesnei kaimų socialinei ir ūkinei raidai.

Dar primintina, kad Mažojoje Lietuvoje kaimiečių baudžiava pradėta naikinti jau 1807 m., o Didžiojoje Lietuvoje – tik 1861 m. To skirtumo ištakų taip pat galima ieškoti XVI a. Reformacijoje.

Lietuvoje beveik neprisimenamas XX a. pradžios Rytprūsių dvarininkas Adolfas fonBatockis, tuomet tapęs tos provincijos oberprezidentu –  užėmęs pačias aukščiausias administracines pareigas tame turtingame krašte, savo padėtimi gal lygintinas su senosios LDK kunigaikščiais ar kitais didikais. Tas žmogus siejamas su Žemaitijos Batakiuose gyvenusiais Tartylomis (Tortylovičiais), Reformacijos laikais pasitraukusiais į Prūsijos kunigaikštystę. Įsidėmėtina, kad lietuviška (žemaitiška) šitos giminės kilmė toje valstybėje neužkirto kelio jų palikuonių iškilimui – batakiškių įpėdiniai tapo dvarininkais ir kitokiais žinomesniais žmonėmis, pelnė oficialų kilmingųjų titulą „fon“, užkopė į pačią tuometinio elito viršūnę.

Šis pavyzdys turėtų priminti, kad Reformacijos paliestoje Prūsijos valstybėje lietuvių palikuonys anaiptol nebūdavo vien vargani baudžiauninkai, kad jiems neretai atsiverdavo ir kitokios galimybės (kuriomis ne visi pajėgdavo ar sugebėdavo pasinaudoti).

Be abejo, reikia pripažinti, kad vien Reformacija negalėjo stebuklingai paspartinti krašto ūkinės, socialinės ir kitokios raidos, ten sukurti kažkokį „rojų žemėje“ visiems gyventojams. Tačiau vertinant objektyviai būtina prisiminti anuometinę realią padėtį gretimose valstybėse, platesniame regione ir visoje Europoje, kur ilgai vyravo skurdas, kur buvo neretos ekonominės, socialinės ir kitokios krizės, kur labai iš lėto judėta sunkiu pažangos keliu.

Deja, Mažosios Lietuvos (kaip ir kitų lietuviškųjų etnokultūrinių regionų) tradicinio kaimo ypatumai iki šiol deramai neapibūdinami. To nesiimta ir nemokšiškai parengtame „Lietuvos architektūros istorijos“  tome, kur klaidingai apibūdinti lietuviškosios etninės architektūros savitumai. Neskelbiami reikšmingi senieji dokumentai iš įvairių šalių archyvų apie Lietuvos kaimo praeitį . 2016 m. pradžioje tam tikroms jėgoms užblokavus mokslo monografijų ciklo „ Lietuvos kaimų istorinė raida“ tolesnį rengimą, Lietuvos žmonės nebesulauks Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos, Sūduvos – Suvalkijos ir kitų regionų senųjų kaimų visapusiškų apibūdinimų. Nebebandoma vytis civilizuotų Europos kraštų, kur tradicinio kaimo ypatumai uoliai nagrinėti dar nuo XVIII a., kur paskelbta daugybė studijų apie kaimų įvairiuose regionuose savitumus, apie jų istorinės raidos ypatybes.