Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

Žinomas Rytprūsių ir Mažosios Lietuvos praeities tyrėjas V. Rotė (Wolfgang Rothe) su D. Vymer (Daniela Wiemer) 2016 m. išleido fundamentalų dvitomį veikalą apie Prūsų Lietuvos gyvenviečių istorinę  raidą, paremtą Tolminkiemio parapijos ir jos aplinkos istorine analize. Tas reikšmingas leidinys jau sulaukė Vokietijos, Lenkijos ir Kaliningrado srities specialistų palankių atsiliepimų. Šis veikalas, kuriame publikuojami gausūs senieji dokumentai, skelbiamos žinios iš senųjų istorinių šaltinių (ligi šiol mažai žinomų Lietuvoje), labai svarbus ir lietuviškųjų žemių praeities tyrėjams. V.Rotė gimė 1934 m. Samanynų dvare greta Tolminkiemio, kurį išgarsino ten XVIII a. kunigavęs Kristijonas Donelaitis, jo sukurtieji „Metai“. Pokariu užėmė reikšmingas pareigas žinomose Vakarų Vokietijos firmose, o išėjęs į pensiją atsidėjo savo gimtinės tyrimams, vienas ir su bendradarbiais parengdamas kelioliką reikšmingų veikalų apie Prūsų Lietuvos praeitį ir ten buvusias gyvenvietes.

1957 m. Vakarų Vokietijoje gimė D. Vymer, kurios tėvai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė iš Enciūnų buvusioje Stalupėnų apskrityje. Ji įsitraukė į išeivijos veiklą, parengė daug leidinių apie savąją apskritį ir kitas regiono vietoves. Galima priminti, kad Vymerių pavardė žinoma Tauragės ir Vilkaviškio gyventojams, Lietuvos kultūros tyrėjams – tos giminės žmonės buvo apsigyvenę ir Didžiojoje Lietuvoje, garsėjo savo veikla.

Pirmasis aptariamojo veikalo tomas skirtas regiono apgyvendinimo istorijai. 463 psl. apimties knygoje ir jos prieduose apibūdinamos senovinė Nadruva ir Sūduva, skelbiamos žinios apie senųjų baltų gyvenimą Prūsos laikais, apie Kryžiuočių (Vokiečių) ordino įsiveržimą ir tų žemių pokyčius XIII – XV a. Toliau nagrinėjami XVI a. ( pasaulietinės Prūsijos hercogystės laikais) prasidėję procesai vadinamojoje Didžiojoje dykroje (po užsitęsusių kovų su kryžiuočiais ištuštėjusiuose plotuose). Atskiras skyrius paskirtas pirmųjų žinomų naujakurių kilmei ir etninei priklausomybei aptarti. Ketvirtajame skyriuje nagrinėjama krašto raida XVII a., tuomet vykę pokyčiai ir 1708 – 1711 m. užgriuvęs Didysis maras, nusiaubęs didelius lietuviškųjų žemių plotus. Tolesni skyriai skirti XVIII, XIX ir XX a. vykusių procesų apibūdinimui. Aštuntajame skyriuje apibūdinama po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuoto krašto kolonizacija ( pavyzdžiui, Tolminkiemyje įkuriant sovchozą Nr. 19). Praeities tyrėjams labai pravers tomo pabaigoje pridėtas senovinių terminų ir sąvokų aiškinamasis žodynėlis, kuriame aiškinamos praeities realijos, daugelio seniai pamiršti dalykai.

Knygos tekste pateikiama daugybė duomenų, publikuojami senieji dokumentai bei žinios iš gausių šaltinių. Pavyzdžiui, XVI a. laikotarpis suskirstytas į tris apgyvendinimo raidos fazes, nurodant kiekvienu metu fiksuotus gyvenviečių ir naujakurių skaičius bei kt. Apibūdinant visas Tolminkiemio apylinkių gyvenvietes, aptariami jų vietovardžių ir pačių vietovių pokyčiai. Fiksuoti vykę sudėtingi administraciniai ir ūkiniai pasikeitimai, atskirų gyventojų grupių buvusios prievolės ir kt. Nagrinėjami krašto naujakurių verslai : gyvulių (ypač avių) auginimas, žemdirbystė, bitininkystė, žvejyba ir miško darbai, pateikiant duomenis apie XVI a. realijas. Apibūdinimas dvarų kūrimas, amatų, prekybos ir prekyviečių plėtra. Analizuota Įsruties ir Geldapės miestų ankstyvoji raida. Aprašomos 1540 ir 1590 m. užfiksuotos gyvenvietės, XVI a. įkurtoji Tolminkiemio parapija.

Analizuojami atvykėlių iš įvairių regionų ir kraštų pėdsakai. Šiandienos žmonėms būtų įdomu sužinoti, kad XVI a. platesnėse Tolminkiemio apylinkėse net šešių gyvenviečių vardai minėjo „žemaičius‘ ( Žemaitkiemis, Žemaičiai ir pan. ). Pažymėtina, kad pagal senųjų prūsų paprotį kai kurios tokios gyvenvietės vadintos ne šiuolaikiškai, o archajiškai „Žemaitkeimis“. Įdomu, kad XVI a. dokumentuose minėti ir lietuvių bajorai, turėję savų privilegijų.

Krašte plėtota biurokratija sukūrė labai vertingų istorinių šaltinių. Antai, knygoje publikuojami 1681 m. parengti vieno kaimo privalomo tvarkymosi nuostatai, kurių 72 skyreliuose apibūdinamos įvairiausios anuometinio gyvenimo pusės : kaip išlaikyti mokyklą, kaip lankyti bažnyčią, kaip paklusti seniūnams ir kitiems viršininkams, kaip prižiūrėti kaimo žemių ribas, kaip elgtis su ugnimi, kaip samdyti pagalbininkus, kaip prižiūrėti gyvulius, kaip tvarkyti tvoras ir atnaujinti griovius, kaip vertinti laukinių žvėrių padarytą žalą, kaip laikyti arklius ( šiems dalykams paskirti net 8 skyreliai), kaip žvejoti ir malkauti, kaip gerinti laukus ir pievas, kaip statyti ir išlaikyti bendruomenės pastatus, kaip atlikti baudžiavą, kaip saugoti sėklinius grūdus, kaip daryti alų, kaip sudarinėti dokumentus, kaip mokėti baudas ir t.t. Tokie išsamūs dokumentai šiandien tampa tikromis „enciklopedijomis“ , padedančiomis pažinti seniai praėjusių laikų ypatumus.

Iškalbingos žinios apie senųjų laikų atsiskaitymus ir įvairių sumų išieškojimus už visokią veiklą ar pabaudas. Antai, už kokius nors darbus būdavo suderama atsilyginti ne vien pinigais, bet ir grūdais, lašiniais, alumi, gyvuliais, sūriu, mėsa ir t.t.

Mums įdomūs krašte ilgai vyravę lietuviškojo gyvenimo ženklai. Antai, lietuviškųjų vietovardžių buvę tiek daug, kad aštrialiežuviai nesunkiai iš jų sudėliodavo ištisas poemas, surimuodami „Perkūniškiai – Kampiniškiai, Pupiniai – Vidminiai, Bumbliai – Dumbliai, Eidginiškiai – Tamaviškiai“ ir t.t.

Labai vertingi knygoje publikuojami senųjų žemės valdų planai, parodantys tuometinio gyvenimo ypatumus. Juos papildo surinktos žinios apie įvairių laikų žemėvaldą, atskirų kaimų naudotus žemės plotus ir pan.

Apibūdinant XVIII a. ypatumus, nemažai vietos skirta Tolminkiemio kunigui Kristijonui Donelaičiui. Aprašomos tuometinio gyvenimo krašte ypatybės besidomintiems praeitimi leidžia geriau suvokti „ Metų“ tekste minimus dalykus. Išsamiai aprašomi tuomet vykę pokyčiai Tolminkiemyje – įvairios statybos ir kt. Apibūdinta po Didžiojo maro pradėta krašto vokiškoji kolonizacija, zalcburgiečių iš dabartinės Austrijos atvykimas į lietuvininkų ir senųjų prūsų gyventus plotus, besikeitusi gyventojų etninė sudėtis, vokiečių kalbos plitimas ir t.t.

XIX a. krašte prasidėjo ne vien Napoleono armijų įsiveržimu, bet ir sutriuškintoje Prūsijoje paskelbtomis esminėmis reformomis, panaikinusiomis ligtolinę valstiečių baudžiavą ir sudariusiomis sparčios plėtros galimybes. Jas pratęsė ir reikšminga administracinė reforma. XVIII a. viduryje gyvavusį lietuviškąjį Kamerdepartamentą Gumbinėje pakeitė naujoji Gumbinės apygarda. Šiai buvo priskirtas 16350 kvadratinių kilometrų plotas ( jo du trečdalius užėmė žmonių įsisavinti plotai – laukai, ganyklos ir pievos). 1815 m. apygardoje gyveno 353000 tūkstančiai žmonių (330000 liuteronų, 5500 katalikų ir 17300 reformatų – kolonistų iš Vakarų). Tada užfiksuota 4090 gyvenamųjų vietovių su 52650 ugniakurų (namų ūkių). Apygarda dalinta į apskritis, nustatytos reikalingos institucijos ir jų tarnautojų skaičius ( nuo policininkų iki gydytojų ir veterinarų).

Veikale daug dėmesio skirta baudžiavos panaikinimo ir žemių atidalinimo aplinkybėms. Antai garsiajame „Spalio edikte“ (paskelbtame 1807 m. spalio mėnesį) ir kituose Prūsijos reformatorių dokumentuose deklaruota, kad nuo 1810 m. Šv. Martyno dienos (lapkričio mėn. 11 d.) visi dvarų baudžiauninkai taps laisvais žmonėmis. Deja, Didžiosios Lietuvos kaimiečiams to reikėjo laukti dar daugiau kaip pusę šimtmečio.

Paskelbti gausūs duomenys apie baudžiavos panaikinimo aplinkybes Tolminkiemio apylinkėse, apie krašte pradėtą žemių perskirstymą (kaimiečiams įsigyjant nuosavas valdas), apie naujakurių vienkiemių ir gyvenviečių kūrimąsį įsigytose žemėse, apie valstybinių dvarų (domenų) išpardavimą. Publikuoti to laiko dokumentai, iškalbingos pardavimų sutartys apibūdina anuometinio gyvenimo savitumus. Apibūdinami tuometiniai kaimų ir valstiečių gyvensenos pokyčiai, žemės ūkio modernizacija, ekonominiai ir kitokie pasikeitimai. Pavyzdžiui, besikeitusiame krašte dar XIX a. pabaigoje kilo moterų judėjimo sąjūdis, pradėjęs keisti archajiškąją gyvenseną. Didelė naujovė buvo kredito įstaigų, žemės ūkį finansavusių bankų kūrimas. Kito konfesiniai santykiai ir bažnyčių tinklas, reformuotas švietimas (nuo kaimiškųjų mokyklų iki gimnazijų ir universitetų Karaliaučiuje bei kitur). Čia tenka pažymėti, kad spartėjusi krašto modernizacija nebuvo palanki lietuvybei ir senovės baltų tradicijomis besirėmusiai senųjų lietuvininkų kultūrai. Stiprėjo germanizacijos žygiai, galop įsigalėję 1871 m. sukurtoje Vokietijos imperijoje, o ypač – nacionalsocialistinio režimo laikais, kai tautinės mažumos nebegalėjo egzistuoti.

Vis tik lietuvybės pėdsakai buvo labai gajūs. Antai, knygoje publikuojamas Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo 1813 m. kovo 17 d, atsišaukimas „ Į mano liaudį“ , kur kreipiamasi į Brandenburgo, Prūsijos, Silezijos, Pomeranijos ir į Lietuvos gyventojus, kviečiant sukilti prieš Prancūzijos okupantus. Tad tuo metu lietuviai buvo pilnateisiai valstybės piliečiai, anot karaliaus, „mano tautos“ svarbi dalis.

Galima būtų pasididžiuoti, kad tame atsišaukime paminėti tik lietuviai, nevardijant mozūrų, košubų, sorbų ir kitų gausių Prūsijos tautinių mažumų. Būta spėjimų, kad lietuvius prie kreipimosi adresatų liepęs prirašyti pats karalius, perskaitęs savo patarėjų parengtą tekstą ir prisiminęs savo nesenus nuotykius. Mat visos Prūsijos valstybės istorija XIX a. pradžioje sukosi apie Mažąją Lietuvą. Ten 1806 m. Napoleono armijos toliau triuškino Prūsijos kariuomenės liekanas. Prancūzams užimant vis didesnius plotus, Prūsijos karališkajai šeimai galop teko glaustis pačiame atokiausiame valstybės pakraštyje – Klaipėdoje, kuri buvo tapusi laikinąja Prūsijos sostine. Atokvėpį žadėjusi Tilžės taika 1807 m. buvo pasirašyta taip pat lietuvininkų žemėje, ten susitinkant galingiausiems tų laikų valdovams. Galima prisiminti, kad būsimasis Prūsijos atgimimas buvo projektuojamas Klaipėdoje, ten rengiant svarbiųjų reformų projektus. Taip Mažoji Lietuva anuomet pabuvo didžiosios europinės politikos sukūryje.

Aptariamosios knygos priešpaskutinėje dalyje pateikiami Pirmojo pasaulinio karo laikų dokumentai, apibūdinantys šiandien jau beveik pamirštus tų laikų įvykius : Rusijos kariuomenės įsibrovimą, krašto niokiojimą ir patirtas netektis. Toliau išsamiai aprašomas vietinio žemės ūkio atsigavimas po to karo, plėtotas trakėnų veislės žirgų veisimas, naujųjų vadų medžioklės Romintos girioje, Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykiai ir sovietinės okupacijos pradžia. Šią dalį papildo labai įdomus dokumentas – Sergūnų kaimo ūkininko Butkeraičio (Buttgereit) ūkinės veiklos 1941-1943 m. oficialus aprašymas, fiksuojant kiek ir kokių žemės ūkio kultūrų auginta, kiek ir kokių gyvulių ir naminių paukščių auginta, kiek ir ko turėta. Publikuojamos 1944 m. gruodžio – 1945 m. sausio karinės aerofotonuotraukos, kuriose galima pamatyti, kad karo veiksmai Tolminkiemio žymiau nepalietė – tuomet tebestovėjo ir K. Donelaičio bažnyčia, kurią nugriovė tik pokariniai kolonistai. Su sovietine kariuomene atvykęs dailininkas Filatovas nupiešė ir visai sveikus Samanynų dvaro rūmus, dar stovėjusius iki pragaištingojo gaisro 2016 m. vasarą.

Knygos paskutinėje dalyje aprašoma pokarinė ir dabartinė Tolminkiemio apylinkių būklė. Antai, 1946 m. lapkritį pačiame bažnytkaimyje jau gyveno 109 kolonistai iš Rusijos, Balupėnuose be 75 kolonistų dar buvo užsilikę 15 vietos gyventojų (tuomet vadintų tiesiog „vokiečiais“). 1976 m. Tolminkiemyje gyveno 369 žmonės, o Samanynuose – 57. Prastai besitvarkantis ir nemokšiškai ūkininkaujantis vietos sovchozas kasmet patirdavo didelių nuostolių ir išsilaikydavo iš sovietinės valstybės dotacijų.

Antrajame veikalo tome (288 psl. apimties) pateikiami gausūs priedai, išsamus literatūros sąrašas, publikuojami reti planai ir žemėlapiai, dokumentų faksimilės ir kt. Tomą pradeda 1226 m. „Auksinės bulės“ tekstas, primenantis Kryžiuočių (Vokiečių) ordino karo žygių į pagonių prūsų žemių pradžią. Publikuojami ir svarbieji 1230 – 1234 m. dokumentai, seniausias žinomas 1500 m. raštas, minėjęs Tolminkiemio apylinkes, Lietuvos aprašymas 1423 m. H. Šedelio (Hartmann Schedel) „Pasaulio kronikoje“. Pateikiama 1683 m. dokumento, aprašančio Hanso Donelaičio įsikūrimą būsimuose Lazdynėliuose, faksimilė, 1719 m. vykusios Tolminkiemio apžiūros protokolas. Publikuojami gausūs XVIII a. dokumentai. Pateikiamas įdomus 1736/39 m. Tolminkiemio parapijos kaimų gyventojų sąrašas, kur vardijamos gausios lietuviškos pavardės (Mikelis Paukštaitis, Ensas Klišaitis, Hansas Tauras, Jurgis Tenetaitis, Anulis Gruškus, Šimas Jurgenaitis, Milkus Diluvaitis, Peteris Žemaitaitis, Merčius Pakutaitis, Kubas Križiokaitis, Albas Uškuris ir kiti). Iš publikuojamos medžiagos galima sužinoti, kad 1737 m. Tolminkiemio bažnytkaimyje ir valsčiaus centre veikė viena karčema, kad ten 6 ūkininkai ir palivarkas iš viso valdė 19 ūbų žemės, laikė tik 15 galvijų. Skelbiamos K. Donelaičio laikų žinios apie Tolminkiemio bažnyčią ir aplinkines mokyklas, apie 66 metų sulaukusį kunigą ir poetą. Įdomu, kad tuomet (XVIII a. viduryje) netolimoje Geldapėje buvo dislokuotas Bosnijos husarų ( šie buvo musulmonai) dalinys, dar papildęs krašto etninę ir kultūrinę įvairovę. Publikuojami 1822 ir 1824 m. parengti Tolminkiemio parapijos mokyklų ir mokytojų apibūdinimai. Skelbiami gausūs dokumentai apie atskirų kaimų būklę ir Prūsijos valstybėje priiminėtus svarbius sprendimus. Besidominčius šių apylinkių istorija patrauks publikuojama 1822 m. Tolminkiemio palivarko pardavimo sutartis. Tuometinis pirkėjas iš Prūsijos valstybės įsigijo ir spirito varymo teisę, nuomą iš palivarkui priklausiusių karčemų Tolminkiemyje, Šventiškiuose, Išlaužiuose ir kitur. Istorijos mėgėjai skelbiamuose dokumentuose aptiks daugybę įdomybių. Antai, 1944 m. sudarytame apylinkių žirgų augintojų sąraše minėtas F. Donelaitis (Fritz Doneleit), liudijęs, kad Donelaičių giminės palikuonys tame krašte išliko per šimtmečius iki pat Mažosios Lietuvos nelaimingojo sunaikinimo.

Paskelbti įvairių laikų duomenys primena, kad Mažoji Lietuva (kaip ir visi Rytprūsiai) visais laikais buvo kaimiečių  žemdirbių kraštas. Pavyzdžiui, 1907 m. Rytprūsių provincijoje 1066011 žmonių užsiėmė žemės ūkiu, daržininkyste, žvejyba ir miško verslais ; pramonėje, statybose ir kasyboje darbavosi 408806 žmonės ; dar 181882 žmonės užsiėmė amatais (tarp jų ir užeigų laikymu) ; be tų kategorijų dar skaičiuoti samdiniai (30672 žmonės), tarnautojai ir kiti (117173), laisvi nuo darbo (198800).

Antrojo tomo pabaigoje patalpintos vertingos unikalių archyvinių dokumentų spalvotos fotokopijos : 1721 – 1723 m. sudaryti Tolminkiemio apylinkių kaimų žemės valdų planai, 1723 m. žemėlapio fragmentai ir kitkas.

Kuo aptariamasis veikalas svarbus Lietuvos žmonėms?

Visai suprantama, kad begalinę daugybę praeities įvykių kiekviena tauta vertina savaip, iš buvusios įvairovės atsirinkdama sau svarbesnius dalykus, pasverdama jų buvusią naudą ar žalą. Taip savas istorijos versijas nuo seno kuria kaimyninių kraštų ar genčių žmonės, prisimindami tai, kas jiems atrodo svarbu, kas buvo naudinga jiems ar jų protėviams.

Dėl daugelio priežasčių lietuviškoji istorijos versija pradėta kurti labai vėlai, tūkstantmečius atsiliekant nuo antikinių civilizacijų, šimtmečius – nuo Vakarų Europos kraštų. Dar kebliau buvo apibūdinti Mažąją Lietuvą – lyg savą, lyg ir svetimą kraštą.

Lietuviškosios raštijos epochą pradėjusi Mažoji Lietuva vėliau taip ir nesusilaukė savojo S.Daukanto – kokio kruopštaus ir atsidėjusio senovinių dokumentų apie lietuvybės ištakas šiame krašte perrašinėtojo, krašto istorijos lietuviškosios versijos ( tegu ir romantizuotos) kūrėjo. Berlyne ir kitur darbavęsi vokiečių istorikai studijavo senuosius dokumentus, aprašydami Kryžiuočių (Vokiečių) ordino šlovingus žygius, vėlesnių Prūsijos valdovų pasiekimus. Tik XIX a. pradėta daugiau domėtis eilinių krašto gyventojų dabartimi ir praeitimi, be legendinių senovės prūsų dažniau minėti ir krašte šimtmečius gyvenę kaimiečiai lietuvininkai. Tautinio atgimimo laikais ir Didžiojoje Lietuvoje dažniau prisimintas kaimyninis kraštas, atrastas K. Donelaitis ir kiti lietuviški dalykai.

Deja pavėluotasis lietuvių domėjimasis istorija vyko labai nepalankiais laikais, vis stiprėjant europiniams konfliktams ir įtampoms. Nuo 1871 m. stiprėjusi germanizacija, Pirmojo pasaulinio karo katastrofa, pokarinio revanšizmo stiprėjimas ir nacių režimo įsigalėjimas Vokietijoje visai neskatino dėmesingų ir objektyvių istorijos studijų, istorija vis labiau virto politikos ir propagandos tarnaite. „Vienos tautos“ (dar ir pranašesnės už kitas) lozungą skelbusioje valstybėje tautinėms mažumoms ir jų istorijai nebeliko vietos.

Vis aštriau su Vokietija konfrontavusioje prieškarinėje Lietuvos Respublikoje, kur pamažu kūrėsi sava istoijos mokykla nebuvo nei pajėgų, nei galimybių užsiimti ilgamečiais archyviniais tyrimais, aptinkant ir publikuojant senuosiuos dokumentus apie Mažosios Lietuvos ištakas, apie tenykščių lietuvininkų gyvenimą ir ilgaamžius pokyčius krašte. Dažniau užsiimta politine polemika dėl Klaipėdos krašto, kontrpropaganda ir panašiais dalykais.

Sovietinė okupacija nutraukė lietuviškosios istorijos kūrimo normalią raidą, Mažąją Lietuvą paskelbdama nebeminėtinu kraštu. Tiesa, būta ir paklausių temų : buvo galima smerkti Kryžiuočių ( Vokiečių) ordino agresiją, vokiškųjų feodalų priespaudą ir kapitalistinį išnaudojimą, buržuazinius nacionalistus ir panašius dalykus.

Į Vakarus pasitraukę lietuvių šviesuoliai (tarp jų ir lietuvybei ištikimi pabėgėliai iš Mažosios Lietuvos) taip pat neturėjo galimybių plėtoti didelio masto istorinius tyrimus. Istorikui Z. Ivinskiui tuomet beliko dejuoti, kad Vakaruose atsidūrę senojo Karaliaučiaus archyvo fragmentai taip ir nesulaukia lietuvių tyrėjų. Išeivijos spaudoje dažnesnė tebuvo politinė polemika su Vokietijoje skelbtais teiginiais apie Rytprūsių praeitį, populiarių žinučių ir atsiminimų publikacijos. Tikėtasi, kad gal reikšmingą Mažosios Lietuvos istoriją parengs kuris nors išeivijoje atsidūręs specialistas ( taip minėta dr. J.Jakšto pavardė), tačiau jėgų ir išteklių tam nepakako.

Lietuvos Atgimimo laikais rodėsi vis daugiau populiarių rašinių apie sovietinės okupacijos nusiaubtą kraštą, tačiau fundamentalių veikalų apie Mažosios Lietuvos praeitį istorikų „stalčiuose“ neatsirado. Išeivio prof. Viliaus Pėteraičio iniciatyva 1996 m. pradėjus rengti „ Mažosios Lietuvos enciklopediją“, pasirodė, kad žinių apie tą kraštą turima nedaug, kaip ir kvalifikuotų specialistų. Tuomet istorikas A.Nikžentaitis primygtinai siūlė tokios enciklopedijos rengimą atidėti bent dvidešimčiai metų – esą per tą laiką Lietuvoje bus parengta ir išleista reikšmingų veikalų apie beveik užmirštą kraštą.

Tam laikotarpiui prabėgus, įspūdingų veikalų apie Mažosios Lietuvos istoriją nelabai matosi. Galima pasidžiaugti senųjų raštų publikacijomis, knygomis apie atskirus to krašto istorijos ir kultūros momentus, tačiau fundamentalaus veikalo apie lietuvininkų krašto istoriją vis dar nėra. Leidžiamoje daugiatomėje „Lietuvos istorijoje“ dažniau pasitenkinama jau anksčiau skelbtais teiginiais apie Mažąją Lietuvą, neužsiimant išties novatorišku darbu. Užblokavus monografijų ciklo „Lietuvos kaimų istorinė raida“ tolesnį rengimą, taip ir neišleistas veikalas apie kaimų Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos pasienyje istoriją.

Tokioje skurdžioje lietuviškoje informacinėje terpėje pasirodęs naujasis V.Rotės ir D.Vymer veikalas tampa kol kas reikšmingiausiu leidiniu apie Mažosios (Prūsų) Lietuvos istoriją. Ne vienam tyrėjui ar istorijos mėgėjui jis galėtų tapti ir naudinga to krašto istorinių skaitinių chrestomatija, kurioje surinkti reikšmingiausi to krašto (ir Prūsijos valstybės) istorinę raidą lėmę dokumentai, kur apibūdintas krašto politinis, ūkinis ir socialinis gyvenimas ir jo pokyčiai XIII – XX a. Šiame veikale publikuota daugybė reikšmingų duomenų, paskelbta unikalių (Lietuvoje iki šiol nežinomų) dokumentų. Detaliai išnagrinėta Tolminkiemio apylinkių istorinė raida, surinkus daug žinių apie tas vietoves ir ten gyvenusius žmones. Nuosekliai aiškinti iki šiol Lietuvoje mažai kam žinomi krašto istorinio vystymosi savitumai, juos nulėmusios priežastys.

Paskelbta žinių gausa ( kaip dabar sakoma „įspūdinga duomenų bazė“) patvirtina, kad norintieji diskutuoti apie Mažosios Lietuvos istorijos momentus, ten ilgai gyvavusios lietuvybės likimą turėtų sužinoti gerokai daugiau, o ne užsiimti vis tų pačių senstelėjusių teiginių kartojimu. Kvalifikuoti krašto žinovai aptariamame veikale gal pasiges vieno ar kito dalyko apibūdinimo, norės padiskutuoti dėl vieno ar kito autorių teiginio. Tačiau „tobulybei ribų nėra“ – rimti tyrėjai visada galės šį darbą papildyti ar patikslinti. Kol kas galime pasidžiaugti, kad nepamirštantieji lietuvininkų krašto gavo įspūdingą dovaną – darbščių autorių kruopščiai parengtą didžiulės apimties veikalą su gausybe istorinių žinių. Besidomintieji su autoriais galės susisiekti jų adresais (info@wolfgangrothe.de ; d-wiemer@versanet.de  ; www.wolfgangrothe.de).

LITERATŪRA

1. Rothe W., Wiemer D. Zur Siedlungsgeschichte von Preussisch – Litthauen am Beispiel der Region des Kirchspiel Tollmingkehmen und Umgebung. Bd. I – II. 1 Auflage. 2016.
2. Rothe W., Wiemer D. Ortsatlas Trakehnen. Das Hauptgestut, seine Vorwerke und das Dorf. 1 Auflage. 2011.
3. Rothe W., Trucewitz A., Trucewitz G., Gruber H. Doerfer in der Rominter Heide. Kreis Goldap und Kreis Stallupoenen in Ostpreussen. Essen, 2004.
4. Rothe W., Wiemer D. Samonienen/Tollmingkehmen. Ueber die baeuerliche Zucht des Warmbluts Trakehner Abstammung. 2 Aufl. 2012.
5. Rothe W., Kutz D., Wiemer D. Rominter Heide und Goldap. Postkarten – Bildband. Melsungen, 2014.
6. Rothe W., Wenau L., Gruber H., Wenau H. Ortsatlas des Kirchspiels „Alte Kirche“ Goldap. 3 Aufl. 2008.
7. Rothe W., Trucewitz A., Trucewiz G. Ortsatlas des Kirchspiels Gurnen. Kreis Goldap in Ostpreussen. 1 Aufl. 2006.
8. Rothe W. Ortsatlas des Kirchspiels Tollmingkehmen. Harmstorf, 1995.
9. Rothe W. Ortsatlas des Kirchspiels Gross -Rominten. Harmstorf, 1995.

Kaunas, 2017m. sausio 23d,