Doc. dr. Vladas TERLECKAS, Lietuvos Nepriklausomybės Akto sugnataras, Vilnius

Antipratizaninio leidinio „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“ (sud. Povilas Masilionis, Knyga, V., 2011) sudarytojas „kūrybiškai“ patobulino žuvusiųjų skaičiaus klastojimo metodikas ir būdus. Vienas iš naujausių, akiplėšiškiausių būdų – dubletas, arba to paties asmens įrašymas du kartus. Kad tai nekristų į akis griebiamasi gan primityvių žuvusiųjų biogramų manipuliacijų.

„Knygoje“ įrašyti 1947–01–12 Mielagėnų vlsč. nušauti milicininkai Ivanas Cibulskij ir Jonas Cibulskis (gimę 1918 m.). Tuo tarpu KGB archyvo byloje (LYA, f. 3377, ap. 55, b. 79, l. 72) nurodytas vienintelis Jonas Cibulskis. Sudarytojas gudrauja: rašo, kad rusas milicininkas žuvo Ignalinos r., o Jonas Cibulskis – Švenčionių apsk. 1947 m. Lietuvoje rajonų dar nebuvo, tada Ignalinos kraštas ir Mielagėnai priklausė Švenčionių apskričiai. Manding pasinaudojus pavardės rusiška forma, norima išspausti varškės. Šio triuko griebiamasi ir rašant apie Dzūkijos sovietinio aktyvisto nubaudimą mirties bausme. Pagal „Knygą“, tą pačią dieną (1952–01–10) nužudomi du Varėnos r. Barčių apyl. pirmininkai – Ivanas Koženevskis ir Jonas Koženevskis. Na, taip sutapk, kad vienu metu pirmininko kėdėje sėdėjo du asmenys ir dar bendrapavardžiai! Kad taip atrodytų, paleidžiama dūmelio: įrašomas „lietuvio“ tėvavardis, gimimo metai, tariamai skirtingi informacijos šaltiniai. Apie Ivaną parašyta: „Barčių km., apylinkės pirmininkas“, o apie Joną – „Barčių apyl. pirmininkas“. Taigi pakanka trumpinio „km.“ ir kablelio, kad atsirastų papildoma „auka“.

Antrininkas parūpintas ir Pagramančio vlsč. milicijos įgaliotiniui Antanui Bielskiui. Neva vienas iš jų žuvo 1948–05–16, o kitas „Nužudytas iš pasalų“ diena anksčiau. Beje, žūčių laiko vienos dienos skirtumas – labiausia pamėgtas būdas dubletams slėpti. Tiesa, Bielskių atveju vienas iš jų pasendinamas 5 m., nurodomas tėvavardis.

„Kepant“ dublerius, sužaidžiama vardų ir pareigų ilgomis bei trumpomis formomis (Kazimieras ir Kazys), skirtinga vietovardžių rašyba, dvejopu žūties ar nužudymo laiko datavimu (tik metais ar ir dienų tikslumu). Štai 1944 m. gruodį nušautas Jonas Jasinevičius vadinamas Panemunio vlsč. partinės organizacijos sekretoriumi, o jo antrininkas – trumpiniu partorgas. Vienas iš jų gyveno Rokiškio apsk., o kitas „apgyvendintas“ neegzistavusiame Rokiškio rajone. Petras Reinikovas įvardytas Nemakščių vlsč. milicijos įgaliotiniu, o antrininkas – to paties valsčiaus operįgaliotiniu. Pateikia nuorodą „Kruvinos žudikų pėdos“ (Pėdos, V., 1968, p. 322), bet jose tėra vienintelis tokia pavarde milicininkas. Tarp kitko, atrodo, jo vardas – ne Petras, o Piotras. Toks triukas gana dažnas. Tikslas aiškus: turi būti daugiau lietuvių partizanų nužudytų lietuvių.

Albinas Avelis vadinamas Padievičio (Šilalės apsk.) sovchozo skyriaus vedėju, gi dubleris – skyriaus valdytoju. Internete (twww.llks.l, 2012) buvo skelbta, kad A. Avelio veikla buvo daug platesnė: dalyvavo atiminėjant ir dalinant žemę, dirbo agentu (slapyvardis „Nikolajus“), ne kartą partizanų buvo įspėtas.

Dukart įrašytas Petras Bertulis, Šakėnų k. Kvėdarnos vlsč. (Šilalės r.) gyventojas. Vieno iš jų biograma tarsi paimta iš KGB archyvo, kito – iš „Pėdų“, kurių „motina“ – ta pati (KGB byla). Toliau pučiama migla: vienas nužudomas 1951–11–20, kitas – po dienos, vienas vadinamas kolūkiečiu, kitas – „Žydinčios žemės“ kolūkio nariu. Vienas iš jų (be tėvavardžio) pakariamas mokyklos patalpose kartu su dviem vyrais, bet „pamirštama“ abėcėlės seka juos pristatyti. Neįtikėtina, kad „Pėdų“ sudarytojai būtų praleidę progą pašiurpinti pakorimo scena. Ši istorija net nejuokinga.

Susipažinkime su pasinaudojimu dvejopa vietovardžių rašyba. Taip „Knygoje“ atsirado 1949–11–12 nužudytas J. Janonio kolchozo pirmininkas Adomas Liutkevičius, gyvenęs Eikščių k. (Kauno apsk.) ir bevardžio kolchozo vadovas Adomas Liutkevičius iš Aikščių k. Pastarasis „nužudomas“ 1949 m. lapkritį. Antrininkai dangstomi ir „varnele“. Atseit vienas Vincas Bajorinas gyveno Zaltiškių k. (Tauragės apsk.), kitas – Žaltriškio k. Pirmasis dirbo Sakalinės apyl. DŽDT pirmininku, o antrininkas – neįvardytos apylinkės (jau be šio kriptonimo) pirmininku. Jų žūties data tesiskiria viena diena. Manykite, jog apylinkei vienu metu vadovavo du skirtingi asmenys. Tą pačią dieną (1946–04–30) žūsta du Lomių k. (Tauragės apsk.) gyventojai – Vincas ir Vincentas Ivanauskai.

Taip pat suporuoti šie asmenys: Bronius Jasiukaitis, Liudvikas Jonelis, Antanas Kvaraciejus, Kazys Kulvinskas, Fadėjus Lemešovas, Silvestras Leonavičius, Ignas Ramanauskas, Kazimieras Raštutis, Jurgis Razma, Jonas Selenis, Andrius Selezniovas, Pranas Vaznys, A. Vitkus, Jonas Maciulevičius, Jonas Miknevičius, Kazimieras Rakauskas. Į dubletus gali pretenduoti du Petrai Lekšaičiai, Juozai Liulės, Petras ir Romas Matiukai, Juozai Ramonai ir daugelis kitų. Pagal „Knygos“ pokštininkus, 1948 m. Jiestrakio apylinkei vadovavo du Kaziai Kulvinskai, tais pačiais metais ir žuvo. 1950 m. buvo nužudyti du Armėnos (Jurbarko r.) kolchozo pirmininko pavaduotojai Broniai Jasiukaičiai, 1951 m. – Jonas Jasiulionis, Juozo, VKP(b) narys ir bendravardis LKP narys, milicininkas. Tikimasi, kad skaitytojai bus pamiršę, kad LKP buvo VKP(b) filialas, viena partija ir ta pati narystė. Apie apylinkės sekretoriaus A. Kvaraciejaus dubletą nieko kito nesugalvota, kaip vieno iš jų vardą parašyti kriptonimu.

Apylinkės pirmininkų F. Lemešovo duetas sukuriamas nurodant vieno iš jų tėvavardį ir vieną paskiriant vadovauti Zibalų apylinkei (Širvintų r.), o kitą – neegzistavusiai Zibolų apylinkei. Vienas S. Leonavičius turi tėvavardį, buvo Lipniūnių k. (Kėdainių r.) valstietis, antrininkas – valstietis, bet neturi gimtinės, klajoja kažkur Kėdainių rajone. Vieno I. Ramanausko tėvas pavadinamas Matu, kito – Mataušu, abu dirba Naujamiesčio vlsč. pirmininko pavaduotojais. Kazimieras Raštutis iki žūties 1951 m. dirbo Šilalės r. Piliakalnio kolchozo pirmininko pavaduotoju, o Kazys Raštutis buvo Piliakalnio kolūkio narė“ (paryškinta cit. – V. T.).

Iš J. Razmos, Šarnelės apyl. pirmininko, „pagimdomas“ naujakurys Jurgis Razma. 1946 m. Šiaulių apsk. iškart žūsta du Padubysio vlsč. komsorgai Jonai Seleniai; 1950 m. – du kolchozo pirmininkai Pranai Vazniai; 1951 m. – du Sabuliškių apyl. sekretoriai Andriai Selezniovai. Pagal „Knygą“, 1947–05–04 žuvo Žarėnų milicininkas A. Vitkus ir 1947 m. (mėn. ir diena nenurodyta) – Kegių k. gyventojas A. Vitkus. Teko nuslėpti, kad šis kaimas priklausė Žarėnų vlsč. Sudarytojui buvo kilusi problemėlė: miestelyje pastatytame paminkle yra įrašai apie žuvusį milicininką A. Vitkų, du jo tarnybos draugus ir pionierių vadovę. Komunistams ir ekskomunistams nėra neįveikiamų kliūčių. Tam užtenka neparankių faktų nutylėjimo, biogramų retušavimo. Nurodžius šaltinį MLTE, „Knygoje“ įrašyti du Jonai Maciulevičiai, Juozo, iš kurių viena dirbęs kaimo vartotojų kooperatyvo pirmininku, administratoriumi, apie antrąjį tarstelėjama „Svėdasų k. gyventojas, kooperatyvo pirmininkas“. Tačiau MLTE (t. 3, p. 350) J. Maciulevičius tik paminėtas tarp kitų „buržuazinių nacionalistų aukų“, pareigos nenurodytos. Mat ankstesniame MLTE tome (2, p. 484) jam skirtame straipsnelyje teparašyta, kad nuo 1944 m. rugpjūčio buvo administracijos darbuotojas Svėdasuose, Rokiškyje. MLTE nėra jo žuvimo datos, o „Knygoje“ vienas nužudomas 1946 m., o kitas – 1948 m. Kad pasaka būtų įtikinamesnė, vienas „prirašomas“ Rokiškio r. Svėdasų k., antrininkas – Anykščių mst. Svėdasų k. Kaimai administratiškai nebuvo pavaldūs miesteliams. Jonai Miknevičiai buvo bendraamžiai ir žuvo tais pačiais metais (1947). Ir pasitaikyk! Vienas dirbo Vainuto vlsč. partorgu, kitas – LKP Šilutės apsk. instruktoriumi. Vyras padarė karjerą, to buvo nusipelnęs, nes buvo sovietinis diversantas, jų junginio komisaras. 1948 m. Gruzdžių vlsč. nužudomos Kazimiero ir Kazio Rakauskų šeimos. Prieš tai Kazys dirbo Valdomų apyl., o Kazimieras – Raičių apyl. pirmininkais. Enciklopedijose nėra nei Raičių k., nei tokios apylinkės. Matyt, tiek pasikliaujama skaitytojų neatidumu, kad kartais apsieinama be retušavimo, tiesiog „štampuojami“ antrininkai. Antai Jono Astrausko, Stasio Baranausko, Jokūbo Atkočiūno antrininkai atrodo kaip broliai dvyniai. J. Astrauskų porų net žmonos bendravardės. J. Atkočiūnų šeimų sutampa vaikų skaičius ir vardai, tik jie išvardijami skirtinga seka.

Iš „Pėdose“ įrašyto naujakurio Stasio Boruso sukuriamos dvi papildomos scenos. Vienas iš jų žūna nuo įmestos granatos, sužeidžiami 4 asmenys (jie neįvardyti), antrasis pakariamas. Du kartus nužudomas Baranauskas Stasys, Kosto, dirbęs Alytaus apyl. pirmininku. Pirmąkart tai atsitinka 1949–10–02, antrąkart – 2 mėn. vėliau. Simno vlsč. gyventojas Juozas Pavilionis nužudomas nenurodytais metais („Dzūkijoje“ žuvo 1945 m.), o antrą kartą nušaunamas jau kaip Juozas Povilionis, priklausęs Alytaus apsk. KP organizacijai. „Dzūkijoje“ esama tik J. Pavilionio.

Aklai nusirašoma tai, ką parašė mažamoksliai ir svetimieji. Taip „Knygoje“ atsirado Juozas Bagdius, Kosto ir Juozas Bagdžius, Kosto. Abudu gyveno Sakonių k. (Alytaus apsk.), „žuvo“ tą pačią dieną (1950–04–01). Dėl įvairumo sužeidžiami J. Bagdiaus tėvai.

Du kartus nužudomas Stungaičių (Šilalės r.) gyventojas Antanas Varnelis. Pirmąsyk tai neva nutinka 1947 m., žūsta kartu su šeima, antrą sykį jis nužudomas vienas 1948–11–20. Pirmoji žinia įmesta iš MLTE, antroji – iš „Pėdų“. Pastarųjų biograma stipriai iškramsnota, nes „Knygoje“ nenurodyta, jog A. Varnelis dirbo Šiauduvos apyl. pirmininko pavaduotoju, kad nužudytas kartu su žmona ir sūnumi, neįrašytas jų amžius, nedeginama sodyba.

Antrininkai parūpinti ir moterimis. Prie „Pėdose“ įrašytos Grajauskų apyl. deputatės Adelės Jakaitienės, Tamošiaus atsirado tos pačios vietovės deputatė Adelė Jakaitienė be tėvavardžio, ji apgyvendinama nebūtame Gajauskų k. (Raseinių apsk.), „nužudoma“ metais vėliau. Išleidai iš Grajauskų k. pavadinimo raidę „r“ ir turi naują kaimą bei papildomą auką. Vieniša nepaliekama ir Antanina Lukošienė. Atseit 1946 m. nužudoma Telšių apsk. moterų organizatorė ir Vismaldų k. valstietė, kurių vardai ir pavardės sutampa. Gal ir patikėtum, jei Vismaldai nebūtų Telšių krašte. Esama ir Elenų Lebedyčių dubleto. Abi aktyvistės gimė 1927 m., žuvo 1946–12–19. Jų tapatumas slepiamas nenurodant vienos iš jų gyvenamosios vietos. Vietoj jos prie akių kišamas čekistų sudarytas Kėdainių r. aukų sąrašas. Tampa aišku, jog jos kraštietės. „Nužudomos“ Marė Čėsnienė ir Marija Čėsnienė. Viena žūsta 1947–10–22, antroji – po dienos. Marė gyveno Tauragės apsk. Joniškės k., Marija – Joniškio k. MLTE tokio kaimo nėra. Dubletas maskuojamas įrašant Marijos gimimo metus, o vietoje Marės gimimo datos padedamas klaustukas. Dublerės įrašytos Anelei Bakūnienei, Elenai Bielinskaitei, Onai Belskienei. Jų sudvejinimas beveik neslepiamas. Antai abejos O. Bielskienės buvo Žarėnų vlsč. Kagų k. valstietės, gimė 1900 m., nužudytas 1946–09–24. Sukrapštomi tokie jų biogramų „skirtumai“: vienos gimtasis kaimas vadinamas Kegais, kitos – Kagais, priklaususiais Telšių apsk. Vienos biogramoje įrašyta, kad ji buvo nužudyta namuose, apie antrininkės „nužudymą“ nieko nepasakyta. Nesivaržoma sugalvoti antrininkę ir LSSR AT deputatei, KP Plungės apsk. skyriaus vedėjai Domicėlei Butkienei. Įrašoma antrininkės mergautinė pavardė, nenurodomos jos „žuvimo“ aplinkybės.

Aukų skaičiui padidinti panaudotas ir šeimų „žudymas“ poromis. „Nužudomi“ minėto J. Atkočiūno porininko vaikai, Kazio Baranausko žmona, sūnus ir dukra, Remeikių šeima (4 asmenys). 1946 m. Bambininkų k. (Alytaus apsk.) nužudomi Čečinskai (3 asmenys) ir Čičinskų šeima (skaičius neparašytas). Beje, „Dzūkijoje“ tokių aukų nėra. Kaip tinka mūsų patarlė apie trumpas melo kojas!

„Pėdose“ nurodoma, kad 1946–05–12 partizanams susproginus miną, žuvo Ž. Naumiesčio pirmininkas Motelis Berelovičius, Judelio, jo motina Nechė ir Chana Berelovičiūtė, Simono (19 m.). „Knygoje“ ši istorija taip „patikslinama“: atsiranda pirmininko brolis, taip pat vardu Motelis ir pirmininko dukra. Na, gal vis dėlto žydai nevadino savo sūnų tuo pačiu vardu (Moteliu), tuo labiau 23 m. pirmininkas negalėjo turėti 19-metės dukros. Ir fantazijoms yra ribos. Negana to, sukurpiama šiurpi šių žmonių žūties scena: mina „padedama“ po jų namu, jai sprogus, pastatas užsidega, lavonai sudega. Kažkur rašyta, kad Berelovičiai ir kiti aktyvistai važiavo sunkvežimiu, pataikė ant padėtos minos ir žuvo. Antraip kam būtų reikėję slėpti kartu su Berelovičiais žuvusio Ošerio Joselevičiaus biogramą. Tokios jo žūties aplinkybės įrašytos „Pėdose“. „Knygoje“ apie jį tepasakoma, kad jis buvo II pasaulinio karo dalyvis, demobilizuotas iš sovietinės armijos.

Pagal KGB suvestinę (LYA, f. 3377, ap. 55, b. 79, l. 78), 1950–01–24 iš Baltarusijos atsibasčiusi žudikų plėšikų gauja Stulgių apyl. (Švenčionių kraštas) išžudė Vladimiro Babinskio (g. 1880) 4 asmenų šeimą. Tačiau „Knygos“ sudarytojas taiso čekistų raštininkus, nei iš šio, nei iš to įrašo dar vieno Vladimiro Babinskio (g. 1887) nužudytą šeimą, kurią taip pat sudarė 4 nariai. Ir vienos, ir kitos nužudomi abu tėvai bei po du sūnus. Koks sėkmingas sutapimas! Tiesa, vieno V. Babinskio tėvavardis Vladimirovičius, antrojo – Vikentejevičius. Bet „perkrikštijo“ jų sūnų Vitoldą į Romualdą, nesudėtinga paįvairinti tėvavardžius. Sudarytojo netenkina žuvusiųjų dvigubinimas. „Suburiamas“ ir nužudomas tercetas – trys Rokai Lekavičiai, iš jų du Merkinės vlsč. švietimo skyriaus vedėjai (žuvo 1947 m.) ir Raitininkų k. gyventojas. Jį tenka „nužudyti“ 1948 m. Bet kiek Lekavičių pavardžių buvo iškalta ant paminklo sovietiniams aktyvistams Raitininkų k.?

Toks sudarytojų elgesys sukelia nepasitikėjimo efektą. Todėl neįtikina įrašai „Knygoje“, jog N. Eičas ir Nikodemas Eičas, Benediktas Eidikas ir Alijušas Eidikis – skirtingi asmenys. Iš MLTE (t. 1, p. 276) nurašyta, kad N. Eičas buvo Tauragės r. Budviečių kolchozo pirmininkas, nužudytas 1951 m. Nusirašant praleistas apylinkės pavadinimas (Girininkų) ir žodžiai „jo žmona“. Žodžiu, tapo viengungiu ar našliu. Nikodemo Eičo biograma turtingesnė, nes turi žmoną, nurodytas tėvo vardas, tiksli žūties data (1951–04–11), apylinkė, kuriai priklausė gimtasis Budviečių k., tiesa, vadovauja kito vardo (Stirbaičių) kolchozui. Bet tuomet Stirbaičiai turbūt jau priklausė Plungės r. Antra, kolchozų pirmininkai, ypač juos išvogusieji, pragėrusieji buvo mėtomi iš vienos vietos į kitą. Be to, nurodyti kolchozų pavadinimai gali būti neoficialūs. Jei vienas iš Eičų nėra antrininkas, kam reikėjo kupiūruoti MLTE tekstą?

Dar labiau supainiotas Eidiko ir (ar) Eidikio biogramos, kurios pateiktos pagal MLTE (t. 1, p. 117) ir Šakių r. laikraščio publikaciją (1980 m.). Tačiau šios enciklopedijos straipsniuke apie Auksučių k. neminimas nei Alijušas Eidikis, nei Benediktas Eidikas, o parašyta, jog 1948 m. tame kaime buvo nužudytos komunisto J. Eidikio ir J. Vyšniausko šeimos. „Knygoje“ užuot nurodžius jų žuvimo datą, parašomas klaustukas, nors sudarytojui ji gerai žinoma, pažymėta Juozo Vyšniausko šeimos narių biogramose. Ir šiuo atveju nepraleidžiama proga padvigubinti aukų skaičių. Prie šeimos „galvos“ biogramos išvardijami visi žuvę jos nariai (5 asmenys) ir atskirai pateikiamos glaustos besikartojančios žinios apie kiekvieną iš jų. Kas čia pastebės šią suktybę? Šis atvejis ne vienintelis.

Visa tai ir dar kaip primena XIX a. rašytojo Nikolajaus Gogolio kūrybos siužetus, personažus ir „mirusias sielas“! Lieka klausimas be atsakymo – pagal kokius gi kriterijus buvo atrinkti aktyvistai, verti antrininkų. Negi nesuvokiama, kad antrininkais galimai apvagiama aktyvistų ir kitų asmeninė istorija. Taip paprastai „nužudomi“ ir į partizanų sąskaitą įrašoma ne mažiau 90 žmonių. Šokiai mėšlinais batais ant Lietuvos istorijos ir kapinių nesibaigia. „Pėdose“ dubletas sistemiškai nebuvo naudojamas. Dabar antipartizaninės propagandos juodųjų technologijų taikymui nėra ribų. Kaip tokie veiksmai kvalifikuotini juridiškai? Aiman, negirdėti taip klausiančių.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2012, rug. 15, nr. 19 (757), p. 5.