Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Pražydo skaisčiais laisvės žiedais

Istorijos šaltiniai galėtų daug papasakoti apie 1863 m. sukilimo įvykius Lietuvoje. Ypač vertingi sukilėlių atsiminimai, dokumentai yra saugomi Lenkijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje bei Lietuvoje.

1863-iųjų sukilėlių aukos nebuvo beprasmės. Išsipildė tuo metu prieš mirtį pasakyti sukilimo vado, kunigo Antano Mackevičiaus ištarti žodžiai: „Lietuvių tauta – darbšti, sąžininga, religinga, todėl ji verta mano gyvybės. Aš lauksiu tartum atpildo savo tautos laisvės“. Sukilėlių krauju palaistytoje žemėje nepriklausomybės sėkla pražydo skaisčiais laisvės žiedais.

Konferencija „ant ratų“

Pasvalio katalikių moterų draugija (pirmininkė Aldona Petkevičienė) kasmetinę dvasinę-kraštotyrinę konferenciją „ant ratų“ „1863–1864 m. sukilimo istorinė atmintis“ skyrė 150-osioms šio sukilimo metinėms paminėti.

Paskutinį birželio penktadienį (2013 06 28) į renginį atvyko svečiai ir viešnios iš Alytaus: 1991 m. Sausio 13-osios laisvės gynėjai, istorijos mokytojai, katalikės moterys, etnografinis ansamblis „Šilagėlė“ ir jo visada energinga vadovė Antanina Urmanavičienė, katalikės moterys iš Pakruojo, Panevėžio, Pasvalio.

Šv. Mišias aukojo kunigas F. Čiškauskas

Konferencija prasidėjo Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias aukojo kunigas Feliksas Čiškauskas. Visi meldėsi už laisvės gynėjus bei gyvas ir mirusias Pasvalio katalikių moterų draugijos nares. Mišių metu svečiai iš Alytaus ir pasvalietės katalikės moterys iškilmingai dalyvavo atnašų procesijoje. Prie Dievo altoriaus buvo nešamos atnašos: ostija, vyno taurė, dzukiška duonelė.

Rinkomės į Pasvalio krašto muziejų

Po šv. Mišių renginio dalyviai pasimeldę šventoriuje prie mirusiųjų kunigų kapų, rinkosi į Pasvalio krašto muziejų. Čia pasvaliečių bei svečių jau laukė muziejaus darbuotojai, garuojantis kavos ar arbatos puodelis bei pačios skaniausios pasvalietiškos bandelės.

Po trumpos rytmetinės pertraukėlės ir malonaus pabendravimo visi skubėjo į muziejaus salę – juk tuoj prasidės konferencija.

Pasvalio katalikių moterų draugijos pirmininkė Aldona Petkevičienė bei valdybos narės paskelbė konferencijos pradžią, temą, tikslus, programą. Pasvalietės pristatė ir pasveikino renginio svečius bei viešnias. Visiems buvo įteikti kuklūs suvenyrai bei lankstinukai „1863–1864 m. sukilimo istorinei atminčiai“ paminėti.

Pranešimą pristatė muziejininkas G. Balčiūnaitis

Konferencijos metu savo parengtą pranešimą išsamiai pristatė muziejininkas, istorijos mokytojas Gražvydas Balčiūnaitis. Jis pranešimą pradėjo citata iš Panevėžio apskrityje sutelktos caro kariuomenės vado pranešimo Vilniaus generalgubernatoriui 1864 m. vasario 28 d.

„Visos šios gaujos pasirodė Žaliosios girios apylinkėse, tarp Biržų, Pasvalio, Pumpėnų, Karsakiškio ir Vabalninko…“

Vėliau pranešėjas bendrais bruožais pateikė kaip Pasvalio krašte (dabar rajonas) vyko šio sukilimo eiga.

„Istorikai skaičiuoja, jog 1863–1864 metais Lietuvoje ir Gudijoje veikė iki 300 sukilėlių būrių. Tokių, kurie turėjo bent minimalią organizacinę struktūrą ir dalyvavo mūšiuose.

1863 m. įvykiai Kauno gubernijos Panevėžio apskrityje pasižymėjo atkaklumu: čia sukilėliai vieni pirmųjų Lietuvoje griebėsi ginklo ir ilgiausiai kovojo – iki 1864-ųjų rudens. Apskrityje įvyko 25 stambūs mūšiai.

Pasvalio krašte (dabartinis rajonas), kaip ir kitur, sukilimo metu telkėsi vietiniai būriai. Vieni organizuotą ginkluotą kovą baigė 1863 metais, kiti išsilaikė dar ir 1864-aisiais. Paprastai savame krašte būrėsi vyrai, nenorėję atitolti nuo namų, šeimos, ūkio. Jie gerai žinojo apylinkes – vietas, kur galėjo pasislėpti, žmones, kuriais nebijojo pasitikėti. Kita vertus, neturintys ko prarasti stojo į pro šalį žygiuojančius dalinius ir traukė toliau. Štai 1863 m. gegužės 20 dieną dailininkas Eliziejus Liutkevičius vedė 500 sukilėlių būrį per Krinčiną. Po pamaldų bažnyčioje vyrai davė kovos priesaiką, o vadas kvietė į kovą susirinkusius vietos žmones. Panašiai atrodė Antano Mackevičiaus žygis per Pušalotą rugsėjo mėnesį. Tikėtasi papildyti savo būrius ir pakelti kovai vietinę liaudį.‘‘

Išsamiai buvo pristatyta žymiausio Lietuvoje vado, kunigo Antano Mackevičiaus veikla Pasvalio krašte, sukilėlių veiksmai Pasvalyje ir jo apylinkėse, vakariniame krašte (Švobiškyje, Grūžiuose, Vienžindžių kaimuose), Žaliosios girios priedangoje, Daujėnuose, Krinčine.

Pateikame keletą epizodų iš jaunojo muziejininko pranešimo.

Kun. Antanas Mackevičius Pasvalio krašte

„Su Pasvalio kraštu susijęs žymiausias sukilimo vadas. 1855 m. vasarą vyskupas Motiejus Valančius paskyrė Krikliniams naują ganytoją – jauną kunigą Antaną Mackevičių. Kriklinių senelio Petro Mažylio atsiminimai, užrašyti 1904 metais, byloja apie gražius pamokslus sakiusį kunigą, švelniai vadintą geruoju kunigėliu Antanėliu. Jis prisimindavęs artėjantį išlaisvinimą iš baudžiavos ir carinės priespaudos, raginęs žmones šviestis, mokytis lietuviškai, rengtis kovai prieš carizmą.

Vos prasidėjus 1855-ųjų spaliui, kunigas dėl neaiškių priežasčių Kriklinius paliko. M. Valančiaus įsakymas skambėjo taip: „Dėl man žinomų priežasčių kun. A. Mackevičių, paskirtą filialistu į Kriklinius, aš pasiunčiau tokioms pat pareigoms į Paberžę“. Galbūt vyskupas taip norėjo apsaugoti jauną dvasininką. Caro pareigūnai visur turėjo savo „ausis ir akis“.

Kauno gubernijoje ginkluotos kovos pradžią skelbė Paberžės bažnyčios klebono A. Mackevičiaus pamokslas kovo 20 dieną. Iškart po to su 250 vyrų būriu jis pasitraukė į Panevėžio miškus.

Vos už pusantro mėnesio Biržų krašte įvyko lemiamos sukilimo kovos. Deja, ne taip sėkmingai, kaip tikėtasi: per tris dienas Biržų girioje pralaimėta triskart: ties Medeikių kaimu, prie Gudiškio ir Šniurkiškių palivarkų. Sukilimo veidas iš esmės pakito: prasidėjo partizaninė kova.

Biržų girioje neabejotinai kovėsi Pasvalio sukilėliai. Žinomas Daujėnų būrys, vadovaujamas Juozapo Vadopalo. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė memuaruose aprašė Birželių dvaro, netoli Pušaloto, savininką Kristofą Gruževskį (sukilėlių karinės apygardos viršininkas), Kauklių dvaro savininkų Bukauskų sūnų. Jie žuvo Medeikių mūšyje gegužės 7 dieną. Tuose įvykiuose tikrai dalyvavo ir daugiau mūsų krašto sukilėlių, pavienių bei organizuotų grupių. Nedidelis atstumas jiems leido prisijungti prie pagrindinių sukilimo pajėgų.

Po Šniurkiškių pralaimėjimo A. Mackevičiaus vadovaujamas dalinys pasitraukė į Vidurio Lietuvą, Žaliąją girią. Žygiavo pro Kriklinius, Pumpėnus. Gyvenviečių ir atviresnių vietų išvengti buvo neįmanoma, nes sukilėliams reikėjo maisto, pašaro, kitokio aprūpinimo. Minėtame Petro Mažylio aprašyme skaitome: „[Kriklinių] žmonės vėl susitiko su savo geruoju kunigėliu Antanėliu, bet jau kaip su 500 dalgininkų vadu. Sukilėlius žmonės pasitiko su džiaugsmu, kaip savo išvaduotojus“. A. Mackevičiaus būrys įsirengė stovyklą girioje už kelių kilometrų nuo kaimo. Apylinkėse įvykęs ginkluotas susirėmimas. Sukilėliai įveikė kazokus, susijungė su Kriklinių vyrais, vadovaujamais Juozo Vaižmužio, ir pasitraukė gilyn į mišką.

1863 m. rudeniop sukilimas jau pradėjo blėsti. Rugsėjo pabaigoje prie Pušaloto vėl priartėjo A. Mackevičiaus vadovaujamos pajėgos (iki tol keletą mėnesių klaidžiojo Žemaitijoje). Kunigas ir istorikas Augustinas Janulaitis aprašo sukilėlių pasirodymą Lietuvos kaime: „Visas žygis – tai iškilminga procesija. Kunigai sutikdavo su iškilme, skambindami varpais, giedodami Te Deum laudamus. Kiekvienoj vietoj skaitomas sukilėlių manifestas apie baudžiavos ir lažų panaikinimą, apie žemės atidavimą. Kunigai pritarė tam darbui“. Toks ar panašus vaizdas buvo Pušaloto šventoriuje. Klebonas A. Opulskis gražiai pasitiko sukilėlius, įleido į bažnyčią ir pašventino jų vėliavą. Už tai vėliau išvarytas į Rusijos gilumą.

Manoma, kad Panevėžio apskrityje veikusiuose A. Mackevičiaus ir E. Liutkevičiaus būriuose 1863 m. rugsėjo mėnesį kovą tęsė nuo 800 iki 1000 sukilėlių. Rugsėjo 24 dieną prie Pušaloto įvyko A. Mackevičiaus būrio kautynės su rusais. Žinių apie kovotojų gretas neišliko. Tėra duomenų, jog žuvo vienas sukilėlis, 10 priešų nukauta ir trys sužeisti. Pušaloto mūšis pažymėtas svarbiausių A. Mackevičiaus kovų žemėlapyje. Po to sukilėliai nužygiavo Pumpėnų ir Kriklinių apylinkėmis į Žaliosios girios prieglobstį. Daugiau buvęs Kriklinių kunigas į mūsų kraštus nesugrįžo. Jis pateko malšintojams į nagus ir 1863 m. gruodžio 28 dieną buvo pakartas Kaune.

Pasvalys ir jo apylinkės

Apie Pasvalį veikę sukilėliai telkėsi Ližų miške, pusiaukelėje į Joniškėlį. Išliko tik žinių trupiniai. Šautuvais ir kardais ginkluotas 30 vyrų būrys užpuolė ir nusiaubė Pasvalio valdžios įstaigas, iš pristavo paėmė 2 šautuvus ir kardą.

Vietos valstietis Adomas Grigonis subūrė maždaug 40 vyrų. Tačiau pirmas rimtesnis susidūrimas su kazokais buvęs ir paskutinis. Vieni žuvo, kiti pakliuvo nelaisvėn, likusieji išsislapstė. Gyvo paimto vado likimas nežinomas.

Pasvalio malšintojų būrys, vadovaujamas poručiko Špitalno, 1863 m. rugsėjo pradžioje ties Titkonių kaimu išsklaidė apie 100 sukilėlių būrį (žuvo 14, daugybė sužeistų).

Panevėžio karo valdininko raporte nurodyta, jog spalio viduryje sukilėliai pasirodė ties Skrebotiškio kaimu. Gaudynės tęsėsi iki Manikūnų, kur rusai pavijo sukilėlius, nukovė tris ir vieną paėmė gyvą. Iki atvykstant priešui Skrebotiškyje kovotojai spėjo sudeginti dvaro visuomeninį namą, įvertintą 260 rublių. Ilgametis Vaškų mokytojas Petras Anilionis pasakojo iš senelių girdėjęs, jog tame krašte sugauti belaisviai buvo kariami už Vitartų kaimo, beržynėlyje ant Mūšos kranto, vadinamame Sukilėlių kalneliu. O laidojami kapinaitėse už Tetirvinų.

Šiauriau Pasvalio ilgokai laikėsi Kazimiero Simonavičiaus būrys. Tik 1864 m. gegužę prie Saločių jį išblaškė iš Bauskės atvykusios malšintojų pajėgos. Vadas pateko į nelaisvę, jo likimas nežinomas. Ližų miške prievarta suvaryti valstiečiai tarsi varovai medžioklėje šukavo mišką, bet kelis sukilėlius vis tiek praleido, greičiausiai sąmoningai.

Sukilėlių žygiai vakariniame krašte

1863 m. birželį Švobiškyje sukilėliai iš valstybinio sandėlio valstiečiams išdalijo visus javus. Kitą kartą nakties metu 60 vyrų iš Tomo Grybo atėmė 10 rublių, o iš Kublickio – įvairaus maisto ir pašaro net už 300 rublių. Rudenį nukentėjo evangelikų kunigas Meškauskas – kovotojai išsinešė daiktų už 100 rublių. Ten pat Švobiškyje pakorė su savim atsivestą moterį, o nuvykę į Šiukštonių kaimą pašovė vietos valstietį ir atėmė jo arklį. Duomenys paimti iš Panevėžio ispravniko raportų vyresnybei.

Sukilimui slopstant vietovėse į vakarus nuo Pasvalio laikėsi pavienės sukilėlių grupelės. Vietos administracija kruopščiai registravo „maištininkų“ vykdomas akcijas ir padarytus nuostolius. Rugsėjo pradžioje nenustatytas sukilėlių junginys „svečiavosi“ pas Grūžių apylinkių dvarininkus. Iš Ruščico dvaro Paliepiuose paėmė visokio turto už 120 rublių, iš kaimyninio Grūžių barono Radeno – už 143 rublius.

Spalio 5 dieną apiplėštas Vienžindžių kaimas, nuostolis siekė 154 rublius. Tik per plauką liko gyvas kaimo vaitas Bukauskas, kurį norėta pakarti už nelojalumą. Po savaitės kazokai atakavo sukilėlius ties Degėsių kaimu Vaškų kryptimi. Vijosi juos keletą varstų, kol galutinai išvaikė ir paėmė 3 belaisvius.

Žaliosios girios priedangoje

Tais neramiais metais daugybei už laisvę kovojusių vyrų Žalioji giria tapo laikinais namais. 1863 m. liepos 5 dieną Pumpėnuose sukilėliai išvaikė valsčiaus sargybą ir perspėjo, kad ateityje rusiškas įstaigas saugantys gyventojai bus baudžiami griežčiau.

Rugsėjo pradžioje Žaliosios girios pakraštyje susijungė E. Liutkevičiaus ir A. Mackevičiaus būriai. Juos atakavo priešo pajėgos ir ties Stumbriškiu aštuonis nukovė. Likusius nusivijo Krinčino pusėn.

Smarkus mūšis su kazokais įvyko ties Druciškių kaimu, Kriklinių apylinkėse. Apsuptin patekę sukilėliai prarado nuo 6 iki 9 kovotojų. Kelis sužeistus belaisvius žiauriai kankino ir tardė. Vienam vyrui pasisekė pabėgti iš mūšio vietos, bet nušliaužęs į Bartkūnus mirė nuo sužalojimų. Žuvę sukilėliai palaidoti ant Pyvesos kranto, netoli Januškų palivarko. Keletas sukilėlių ilsisi Kapeliais vadinamame kalnelyje netoli Mitkų kaimo.

Žaliosios girios kovas liudija vadinamosios „Muravjovo pušys“. Suvaryti valstiečiai iškirto plačias proskynas, prie kurių caro kareiviai laukdavo pasaloje, galėjo sekti ir šaudyti bėgančius sukilėlius. Iki šiandien išliko keletas pušų, stovėjusių proskynų pakraščiuose.

1864 m. Lietuvoje aktyviausiai tebeveikė Panevėžio apskrities sukilėliai. Nutirpus sniegui po miškus pasklido kazokų ir žvalgų būriai, ieškantys užsilikusių kovotojų. Vienas toks būrys aptiko valstiečio J. Mažeikos stovyklą netoli Mažionių kaimo Porijų apylinkėse. Vyrai išsislapstė, tačiau malšintojų būta gudrių. Aptikę stovykloje duonos, ją sulygino su rasta pas Mažionių valstiečius ir taip išsiaiškino, kas remia sukilėlius. Keletą gyventojų suėmė, kitiems pagrasino tremtimi. J. Mažeika pasidavė, nes nenorėjo pakenkti artimiesiems. Jam paskirta dešimt metų katorgos Sibire.

Daujėnų sukilėlių būrys

Daujėnų krašte sukilėliai susitelkė labai anksti. Jau kovo mėnesį Smilgių valstietis Juozapas Vadopalas pakvietė parapijiečius prisidėti prie sukilimo. Iki gegužės pradžios susirinko nemažas būrys vietinių vyrų, nepatyrusių ir prastai ginkluotų.

J. Vadopalo būrys patraukė į šiaurę ir Vabalninke prisijungė prie Boleslovo Kolyškos kolonos. Tačiau gegužės pradžioje Biržų girioje sukilėliai pralaimėjo. Likę kovotojai, tarp jų ir daujėniečių būrys, grįžo į savo kraštus tęsti kovos.

1863 m. birželio viduryje buvo užpultas valstybės grūdų sandėlis Žadeikiuose, valsčiaus centre: derlius paimtas savo reikmėms, išdalytas valstiečiams. Po savaitės grįžę sukilėliai pakorė valsčiaus seniūną Avižonį už tai, kad šis pranešė rusams apie javų išdalijimą. Kitais liudijimais, seniūnas nesutikęs atrakinti sandėlio. Šie veiksmai priskiriami Daujėnų kovotojams.

Pagrindinis ir gana sėkmingas sukilėlių kovos baras buvo mažesnių priešo dalinių, gurguolių puldinėjimas. Nuolat reikėjo apsirūpinti maisto, ginkluotės atsargomis. Vyrai susiburdavo išpuoliui, o po jo staiga išsiskirstydavo po namus kaip paprasti valstiečiai. Bet rusų karinė vadovybė ir čia rado priešnuodžių. Žadeikių, Moliūnų, Baluškių dvaruose, Daujėnų, Smilgių, Girsūdų, Porijų kaimuose įkurdino kareivių įgulas. Stebėtas gyventojų judėjimas, o prireikus imtasi prievartos priemonių.

1863 m. rudeniop J. Vadopalo būrys įsitaisė stovyklą Lebeniškių kaime, Žaliosios girios pakraštyje. Ketino čia peržiemoti. Vietos valstiečiai jau iš anksčiau pažinojo sukilėlius bei juos rėmė. Tačiau spalį rusai kažkokiu būdu stovyklą aptiko. Daujėnų būrys buvo praktiškai sunaikintas, sugauti kovotojai tardymui ir egzekucijoms išvežti į Panevėžį. Vadas J. Vadopalas 1864 m. rugpjūčio 24 d. pakartas Šiauliuose. Keršto neišvengė Lebeniškių kaimas. Jau 1863 m. žiemą į Rusiją ištremtos 42 lietuvių šeimos, o jų sodybose apgyvendinti rusų kolonistai. Panašiai atkeršyta Gegobrastai, Šiukštoniams, Žadeikiams.

Eliziejaus Liutkevičiaus pėdsakai Krinčino krašte

1863 m. birželio 15 dieną sukilėliai Krinčine užpuolė valsčiaus valdybos pastatą ir sudegino ten saugotas teismo bylas. Po dviejų mėnesių, rugpjūčio pabaigoje, antpuolis pasikartojo.

Visos Panevėžio apskrities vyriausias sukilėlių vadas buvo Antanas Kripaitis, Krinčino seniūnijos valstietis. Apie jį žinoma nedaug. Tiek, kad pateko priešui į rankas ir 1864 m. spalį pakartas Panevėžyje.

Panevėžio apskrityje sukilimo malšintojams didelių rūpesčių kėlė E. Liutkevičiaus, visos apskrities sukilėlių karinių jėgų organizatoriaus, kovotojai. Apskrities šiaurinėje dalyje E. Liutkevičiaus būriams savanorius rinko Adomas Dinsmanas. Apie save jis turėjo sutelkęs beveik 40 vyrų, su kuriais stojo į mūšį rugsėjo 27 d. netoli Daumėnų, prie kelio Pasvalys – Biržai. Manoma, jog kautynėse dalyvavo Julius Anusavičius. Priešo pusės duomenimis, per susidūrimą žuvo 19 sukilėlių, 7 paimti nelaisvėn.

Būrio likučius surinko valstietis Andrius Barisas, kilęs nuo Krinčino. Mėnesį būrys glaudėsi Pasvalio miške. Nukauta 12 sukilėlių, taip pat ir būrio vadas.

Įvykiai Pušaloto miškuose

Pušaloto valsčiuje sukilimas turėjo didelį palaikymą, gal todėl nurimo paskiausiai.

Sukilėliams nuolat reikėjo aprūpinimo. Jo gaudavo geruoju iš valstiečių, dvarininkus kartkartėmis reikėjo paspausti, pagrasinti. Žinomi užpuolimai Gegužinės ir Niurkonių dvaruose 1863 m. balandį. Dvarui priklausančių Jakubonių ir Šermukšnių kaimų valstiečiams karinė vadovybė uždėjo baudas už paramą sukilėliams maistu.

Bajoro Igno Grochovskio kovotojai įsitaisė Pušaloto miške. Jam buvo lemta tapti paskutinio organizuoto sukilėlių junginio Panevėžio apskrityje viršininku. Rugsėjo 30 dieną prie Žaliapurvių kaimo triskart gausesnės malšintojų pajėgos apsupo mišką ir sugavo didelę dalį kovotojų (per 30; juos išdavė kaimo valstietis). Vadus sušaudė Panevėžyje. Po šių įvykių Panevėžio apskrityje organizuotų sukilėlių nebeliko. ‘‘

Baigdamas savo pranešimą Gražvydas Balčiūnaitis pridūrė, kad šiandieną keliaudami po Pasvalio kraštą, galėsime aplankyti tas vietas apie kurias pasakojo bei rodė ekrane. Tai dar daugiau suteiks galimybės prisiliesti prie istorinės 1863–1864 m. sukilmo atminties bei leis giliau ir vaizdžiau susipažinti su gyvenamosios vietovės istorija, pabendrauti ir pasidalinti gerąja patirtimi.

Moters dalia 1863–1864 m. sukilimo metu

Pasvalio katalikės moterims rūpėjo atskleisti moters dalią 1863–1864 m. sukilimo metu.

„Moteris buvo meilės, namų sergėtojos, kančios, paguodos ir vilties bei tikėjimo simbolis. Ši tema ryški to meto išleistuose, istorijos, literatūros šaltiniuose bei meno kūriniuose“, – kalbėjo pasvalietės.

Pasvalio katalikės moterys konferencijos metu pateikė keletą epizodų iš įvairių šaltinių, kurių klausantis buvo galima padaryti išvadas apie moters padėtį XIX a. antroje pusėje, kai vyko pasiaukojanti kova „už mūsų ir jūsų laisvę“.

Mintimis susipažinkime su keletą iš jų.

Sukilimo Organizacinio komiteto išleistame dekrete apie bežemius buvo pasakyta:

„Visi įnamiai, daržininkai, grytelnikai, kumečiai ir apskritai visi piliečiai gyvenantieji vien tik iš savo darbo, kurie yra pašaukti prie karo, tautos amijos eilėse kariaus dėl tėvynės gaus žemių, o jeigu žūtų, tai jų žmonos ir vaikai, karui pasibaigus iš tautos gėrybių gaus žemės sklypą.“

„Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė savo kūryboje palietė kaimo kultūrinį atsilikimą, nacionalinę priespaudą, tėvynės laisvės idėja. Jos paprastame moters paveiksle atskleidžią slypinčią dvasinę energiją, kuri skatino kurti geresnį gyvenimą.“

„Jonas Biliūnas savo novėlėje „Liūdna pasaka“ pasakoja skaudžius Juozapotos išgyvenimus, svajones, norus, tikrovę. Juozapota, jauna moteris, kartu su savo mylimuoju Petru svajojo apie bendrą judviejų ateitį. Svajojo apie darnią šeimą, vaikus, gražius namus, dailų kiemą. Bet vieną naktį, nieko nesakęs mylimajai, jaunas vyras išėjo į sukilimo gretas. Juozapota pabudusi ryte ir neradusi savo mylimo Petriuko išėjo jo ieškoti į miestą…“

„Bajoriškame Ibėnų kaime (netoli Kauno), kazokai krėtė visa kaimą. Vyrų nebuvo namuose, jie pasislėpė miškuose netoli kaimo. Kaime liko 15 moterų su vaikais.

Kai suprato, kad ketinama sudeginti visa kaimą apėmė jas nenusakomas siaubas. Kai kurios ėmė maldauti, bet nė viena neišmaldavo.

Viena moteris paėmusi kūdikėlį šlaužė ant rankų per lauką gal pusę ketvirčio mylios. Deja, veltui žadino pasitikėjimą („Iš nelaisvės dalios: ištremtosios prisiminimai“).

„Pakeliui į Tomską viena moteris suimta trečią dieną po gimdymo su mažu kūdikėliu ant rankų. Vargšė moteris buvo labai nusilpusi, o dar turėjo prižiūrėti du kelerių metų amžiaus savo vaikus“ („Iš nelaisvės dalios: ištremtosios prisiminimai“).

„Lietuviškame cikle sukilėlio girininko ir jo šeimos likimas. Sibiro kasyklų požemiuose, kur dirba sukilėlio žmona, pasirodo Madonos vizija – vienintele įmanoma paguoda ir vilties ženklas.“

„Apiplėšti žuvusiųjų kunai ir gedinčios moterys. Klūpančios prie žuvusiųjų, apverkiančios savo vaikus“ ( „Kilnojamoji paroda „1863 metų sukilmo ženklai Arrturo Grotgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“).

„Drobinėmis skepetomis sukilėlių žaizdas tvarstė Kriklinių moterys: Jurskienė, Krikščiūnienė, Mažylienė bei seserys Uršulė ir Ona Janušaitės“ („Užaugau Pasvaly“, p. 533).

Moterys nuoširdžiai meldėsi, prašė Aukščiausiojo užtarimo, kad nebūtų vainų bei skriaudėjų:

„Dieve švenčiausias per stebuklus Tavo

Atitolink nuo mūsų vains ir korones

Laikyk vienybėj kaip Anuolus savo

Vienoj karūnoj katalikų žmons

Ištrauk iš sunkios tyronų nevalios

Duok mums stiprybės duok …

(„Giesmė“, 1861 m.)

Konferenciją muziejuje papuošė gražiai skambėjusios patriotinės dainos. Jas atliko etnografinis ansamblis „Šilagėlė“ iš Alytaus. Konferencijos metu buvo perskaitytas Antaninos Urmanavičienės sukurtas eilėraštis kunigui, kankiniui Alfonsui Lipniūnui, kuris buvo nukankintas Antrojo pasaulinio karo metais, nes pasisakė už laisvą, krikščionišką Lietuvą, už kurią kovojo ir paaukojo savo gyvybes 1863 m. sukilėliai.

Išriedėjome 1863-1864 m. sukilimo keliais

Išklausę pranešimus bei susipažinę su muziejaus ekspozicijomis ir parodomis susėdome į autobusą ir išriedėjome po Pasvalio kraštą – 1863-1864 m. sukilimo keliais.

Pirmiausia aplankėme Gegabrastų kaimą, prie Lėvens upės. Čia po 1863-ųjų sukilimo ištrėmus vietinius gyventojus, buvo apgyvendinti rusai kolonistai, kurie turėjo mokyklą ir stačiatikių Šv. Nikolajaus cerkvę (nuo 1889 metų). Rusai pakeitė vietovės vardą į Nikolskojės, tačiau buvo gražintas tikrasis lietuviškas kaimo pavadinimas. Šiuo metu rusų kolonistų sodybų beveik jau nebėra. Daug jų ilsisi sentikių kapinaitėse netoli cerkvės arba išsikėlę gyventi į miestus. Tik atvyksta aplankyti kapinaičių bei pasimelsti per iškilmes cerkvėje. Kaime gyvena jų palikuonė, istorijos mokytoja, gimtojo krašto istorijos puoselėtoja Elena Rutkauskaitė.

Pasigrožėję Lėvens pakrančių peizažu, pavaikščioję siūbuojančiu bezdžionių tiltu, pasiklausę gegutės kūkavimo išvykome Pušaloto, Kriklinių ir Krinčino link. Lankydami šias vietoves meldėmės už šventoriuje besiilsinčius amžinuoju miegu kunigus, Lietuvos laisvės gynėjus bei klausėmės muziejininko Gražvydo pasakojimų apie 1863–1864 m. sukilimo atgarsius aplankytose vietovėse. Atmintinas vietas papuošdavo iš lauko gėlių suskintos Irenos Sakalauskienės puokštelės bei uždegtos žvakutės.

Kriklinių bažnyčios šventoriuje klausėmės Birutės Simonaitienės skaitomų posmų sukilimo, meilės, laisvės tema. Mokytoja Birutė papildė, kad moterys visuomet buvo tarsi kartu su sukilėliais. „Sukilimo metu moterys gedėjo ir protestavo pries caro valdžią, todėl rengėsi juodais drabužiais bei įsiūdavo juodas sagas. O Rokiškyje Tyzenchauzo dvaro tvenkiniuose tuo metu atskrido ir apsigyveno juodosios gulbės, kurios buvo to meto liudininkės ir gedėjo kartu su sukilėlių moterimis“, – baigė pasakojimą p. Birutė.

Vienas svečias net nustebo ir paklausė:

„Ar yra juodųjų gulbių?“

„Visko ant to margo svieto galima pamatyti“, – šmaikštavo vieni. – Ir juodų tulpių, ir juodų rožių, ir net juodų gulbių.“

„Gal tai sunkmečio ir visokių bėdų tvarinys“, – kalbėjo kiti.

Iš Kriklinių kaimo keliukais pasukome į Krinčiną. Trumpai stabtelėjome vyskupo Jono Kaunecko gimtinėje – Trajoniškio kaime. Visi nuoširdžia malda pasimeldėme ir mintimis vyskupui palinkėjome sveikatos, Dievo palaimos bei Marijos globos.

Štai ir Krinčinas. Mus pasitiko klebono Algimanto Petkūno atvertos bažnyčios durys, jauki aplinka ir grupelė Gyvojo rožinio maldininkių su vadovė Kazyte. Pasimeldę ir susipažinę su bažnyčios bei 1863 m. sukilimo istoriją, pagerbėme šioje bažnyčioje dirbusius kunigus, pagiedojo giesmes Marijai. Čia gražiai ir iškilmingai suskambo dzūkų balsai, o jiems pritarė visi keliauninkai. Pabaigoje dar pageidojome Antano Strazdo parašytą giesmę-himną „Pulikim ant kelių“.

Krinčine dar teko apsilankyti „Krinčino verdenių“ renginyje – poezijos šventėje. Nors krapnojo lietutis, tačiau nesutrukdė Pasvalio katalikių moterų renginio. Etnografinis ansamblis „Šilagėlė“ (vadovė Antanina Urmanavičienė) dzūkų tarme kūrybingai pristatė žiupsnelį meninės programos apie šaltinius.

Nuoširdi dzūkų, žemaičių, aukštaičių bendrystė

Poetų E. ir L. Matuzevičių sodyboje konferencijos dalyviai nuoširdžiai bendravo, aptarė renginį, vaišinosi karštomis dešrelėmis, dzūkišku, aukštaitišku, žemaitišku sūriu, pyragu, krinčinietiška koše bei kūrė kitų susitikimų planus. Vaišėmis rūpinosi šaunios gaspadinės: Genutė, Aldutė. Kazytė bei Krinčino bendruomenės narės. Svečiai iš Alytaus pasidalijo mintimis apie 1863 m. sukilimo eigą Dzūkijoje, partizaninę kovą 1944\45–1953 m., 1991 m. sausio 13-osios Laisvės gynėjų kovas, krikščioniškos šeimos stiprybę. Viešnios iš Pakruojo ir Panevėžio deklamavo eiles apie Gimtinę, Meilę, Draugystę. Su konferencijos dalyviais pabendrauti atvyko gydytoja Genovaitė Jusaitienė, kuri trumpai pristatė Krinčino muziejaus įsikūrimo istoriją bei papasakojo apie savo garbingą profesiją. Dar ilgai poetų kiemelyje skambėjo dainos apie kareivėlį, Gimtinę, draugystę, net Krinčiną.

Būkime žiburėliais

Konferencijos pabaigoje visiems padėkojome už šiltą sutikimą ir rūpestį bei kartu praleistas palaimingas akimirkas. Atsisveikindamos perskaitėme lankstinuke parašytus žodžius, kurie buvo tarsi palinkėjimas visiems konferencijos dalyviams:

„Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno.

Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia žmonių akivaizdoje, kad matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ ( Ps., 6-9)

Būkime degančiais žiburėliais savo šeimoje, gimtinėje bei katalikiškoje veikloje.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Konferencijos organizatorės, svečiai ir viešnios Pasvalio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Centre jos kunigas Feliksas Čiškauskas

2. Pasvalio krašto muziejuje, koncertuoja etnografinis ansamblis „Šilagėlė“ iš Alytaus (vadovė Antanina Urmanavičienė)

3. Pranešimą „1863-1864 m. sukilimo atmintis Pasvalio krašte“ pristato muziejininkas Gražvydas Balčiūnaitis

4. Konferencijos dalyviai Kriklinių bažnyčios šventoriuje

5. Atminimo lenta Krinčine 1863-1864 m. sukilimui atminti