Kaimyninėje Latvijoje, kurioje šiuo metu vienintelė valstybinė kalba yra latvių, ateinantį mėnesį vyks referendumas, kuriame piliečiams bus pateiktas klausimas, ar rusų kalbą reikia pripažinti antrąja valstybine. 2,2 mln. gyventojų turinčioje Latvijoje rusų kalba gimtoji yra daugiau nei trečdaliui jų.
Rusų kalbos pripažinimo valstybine aktyvistai surinko 187 tūkst. (12 proc. rinkėjų) parašų ir pagal Latvijos konstituciją įgijo teisę pateikti tokį įstatymą svarstyti parlamentui. Tačiau parlamentas šį teisės aktą atmetė, todėl dėl jo vyks visuotinis referendumas. Apie tai, ką mažai tautai ir mažai valstybei reiškia jos prigimtinė kalba, kokios valstybinės dvikalbystės pasekmės ir ar analogiškas scenarijus gali pasikartoti Lietuvoje – pokalbis su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovu, profesoriumi, habilituotu daktaru Alvydu Butkumi.
– Kokia šiuo metu mažų kalbų situacija Europos Sąjungoje? Teisiškai turime lygias teises, o praktiškai?
– Teisiškai mažosios kalbos yra ginamos, tačiau viskas priklauso nuo tų kalbų vartotojų nuostatos. Islandų kalbos vartotojų yra šiek tiek daugiau nei 300 tūkstančių. Net Kaune gyvena daugiau žmonių nei visoje Islandijoje. Tačiau islandai neverkšlena, kad jų kalba nyksta, todėl ji ir nenyksta. Nereikia įsikalbėti ligos, tada ir nesirgsi ja.
Taip pat skaitykite
Mūsų kalba ilgus amžius vienos kaimyninės tautos buvo niekinama ir menkinama, vadinama ir pagoniška, ir mužikiška, ir chamiška. Tie ilgi amžiai daliai lietuvių įvarė kompleksą, ir dar tokį, kad kai kurie jų išsižadėjo gimtosios kalbos, o vėliau ir tautybės. Nesistebėkit, kad tie kompleksai kai kam atsirūgsta ir dabar. Kartais net nesąmoningai. Pavyzdžiui, parenkant savo vaikams nelietuviškos tradicijos vardus: Deividas (vietoj Dovydas), Džiuljeta (vietoj Julija), Airinė (vietoj Irena) ir pan. Žiūrėk, dar vietoj Jono ar Petro jie, lietuviai, savo vaikus pavadins Džonais ar Piteriais. Kad tik nelietuviškai.
– Kaip manote, kokio tikrojo tikslo siekia referendumo Latvijoje iniciatoriai? Kokios prielaidos – politinės, teisinės, kultūrinės ar kitos – lėmė, kad Latvijoje buvo prieita iki svarstymo apie valstybinę dvikalbystę?
– Dėl to, kas dabar vyksta Latvijoje, didžia dalimi kalti ir patys latviai, nepriklausomybės laikais palikę rusakalbiams tas pačias sąlygas, kokias jie turėjo sovietmečiu, t. y. galimybę visur išsiversti be latvių kalbos. Net televizijos tebetęsė sovietinę tradiciją latviškas laidas ar filmus subtitruoti rusų kalba. Kino teatruose anglakalbiai filmai Latvijoje subtitruojami abiem kalbomis iš karto – latvių ir rusų. Žodžiu, de facto rusų kalba Latvijoje jau yra antroji valstybinė kalba, tad logiška buvo mėginti žengti kitą žingsnį ir mėginti ją įteisinti de jure.
– Ar patys latviai referendumo klausimu yra vieningi? Ką apie jo svarbą (ar ne svarbą) kalba Latvijos kultūros, mokslo žmonės? Teko girdėti, kad pats šios šalies prezidentas nežada referendume dalyvauti.
– Tikrai vieningi, nes abiem atvejais jie nori, kad referendumo rezultatai būtų palankūs latvių kalbai, o ne rusų. Skiriasi tik siūlomos priemonės tam pasiekti.
– Jei 2012 m. vasario 18 d. įvyks planuojamas referendumas ir dauguma pasisakys už dvi valstybines kalbas, ar tai reikš nuosprendį latvių kalbai? Jei taip, tai kodėl? Pasaulyje yra ne viena valstybė, kurioje gyvuoja kelios valstybinės kalbos – Šveicarija, Kanada, Suomija, Belgija ir kt. Taigi dalis žmonių, netgi inteligentų, Lietuvoje mano, kad nieko blogo nenutiks ir latvių kalbai.
– Referendumas tikrai įvyks. Jei dauguma pasisakys už rusų kalbą, latvių kalba bus nustumta į periferiją. Lyginti Latviją su Šveicarija ar Suomija nėra etiška, nes ten dvikalbystė susiklostė istoriškai ir nebuvo kokios nors okupacijos pasekmė. Be to, švedų santykiai su suomiais buvo visai kitokie negu rusų su latviais arba lenkų su lietuviais. Tais laikais, kai Suomija buvo Švedijos karalystės dalis, švedai Suomijoje skatino suomių kalbos vartojimą, neniekino jos ir nebruko švedų kalbos vietoj suomių. Žodžiu, negalima kitų šalių patirties ar tradicijų mechaniškai taikyti Latvijai ar Lietuvai. Nereikia iš tokio subtilaus dalyko kaip kalbų vartojimas daryti Prokrusto lovos.
– Ar mums Lietuvoje negresia analogiška situacija, turint omenyje priešiškai valstybinei kalbai nusiteikusius vietinius lenkus?
– Gresia, nes lenkų rinkimų akcijos planuose tai numatyta, ir jie kiekviena proga tai primena, siekdami išsireikalauti lenkų kalbai regioninės kalbos statusą. Bent jau pradžiai.
– Kuo lietuvių kalbos situacija geresnė negu latvių kalbos? Dažnai susidaro įspūdis, kad dėl anglų kalbos įtakos lietuvių kalba šiuo metu kenčia labiau negu per 50 metų trukusią sovietų okupaciją – iškabos, pavadinimai, užsienio autorių pavardės knygų viršeliuose – anksčiau bent jau buvo rašoma dviem kalbomis, dabar – tik angliškai. Kita vertus, kalba yra gyvas organizmas ir ji turi taikytis prie gyvenimo pokyčių. Tad kur riba tarp pavojaus kalbos išlikimui ir kalbos atvirumo kitų kalbų atžvilgiu?
– Situacija geresnė tuo, kad lietuvių kalbos vartotojų yra visu milijonu daugiau negu lavių kalbos. Tačiau lietuviai serga baudžiauninkišku provincialumu ir gimtosios kalbos kompleksais. Todėl ir randasi visokios iškabos anglų, italų ar kitomis kalbomis. Sovietmečiu lyg ir buvome didesni patriotai. Prisimenu, tada viešbučius ar kavines būdavo stengiamasi pavadinti lietuviškais vardais: Neringa, Palanga, Lietuva ir kt. Dabar – angliškais, naikinant bet kokį Lietuvos savitumą.
Dėl kitataučių pavardžių rašybos čia net kalbininkai pasidaliję į dvi stovyklas. Latviai šiuo požiūriu kur kas vieningesni – ten visos pavardės latvinamos.
– Ar galėtume teigti, kad baltų kalbos yra ypač gyvybingos, sėkmingai išlaikiusios ne vieną rusinimo, lenkinimo, germanizavimo išbandymą, todėl ir ateityje gyvuos? O gal globaliame pasaulyje jų nė nereikia?
– Nepaisydamas visko, aš vis dėlto lieku optimistas. Jei šios kalbos ištvėrė kelis tūkstantmečius, ištvers ir toliau. Nebent kokie nors kosmopolitai sugebės visus lietuvius ir latvius įtikinti, kad jie iš tikrųjų yra lenkai ar rusai.
Rasa Prascevičienė, „Ūkininko patarėjas“
ausra.pl nuotr.
Nuotraukoje: Prof. A. Butkus
