Dzūkijos (Dainavos) metų atidarymo akimirkos. Daivos Červokienės nuotr.

Daiva Červokienė, Alytus, www.voruta.lt

Kovo 29 d. Dzūkijos sostinėje Alytuje įvyko iškilmingas Dzūkijos (Dainavos) metų atidarymas. Alytaus dramos teatre vykęs renginys sukvietė visų Dzūkijos regionui priklausančių savivaldybių atstovus. Net ir iš netolimo užsienio – Punsko ir Seimų, kur nuo seno gyvenantys lietuviai  saugo dzūkiškas tradicijas ir tarmę.

Dainavos ir  Dzūkijos sąvokų variacijas

Turbūt ne visi žinome, kad dabar vartojamas Dzūkijos pavadinimas pradėtas vartoti tik XIX a. Etninės kultūros globos tarybos tinklalapyje teigiama, kad  Dzūkijos pavadinimas kilo nuo dzūkų tarminės ypatybės dzūkuoti, t. y. tarti „c“ ir „dz“ vietoj „t“ ir „d“.

Tačiau Dzūkija turi ir kitą savo krašto vardą – Dainava, kuris yra siejamas su vėlyvajame geležies amžiuje dešiniajame Nemune krante ir Merkio baseine gyvenusia jotvingiams priklausiusia dainavių gentimi. „Terra Deynowe“ (Dainavos žemė) pirmą kartą paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams.

„Dainavos pavadinimą XX a. ypač išpopuliarino rašytojas Vincas Mickevičius-Krėvė“, – pabrėžiama Etninės kultūros globos tarybos tinklalapyje.

XIV a. įtvirtinus LDK naujus administracinius darinius, išnyko ir senieji lietuvių genties žemių pavadinimai, išskyrus žemaičių. Lietuvių genčiai priklausiusių Nalšios ir Lietuvos žemių pagrindu buvo suformuota Vilniaus kunigaikštystė (vėliau vaivadija), kuri apėmė ir buvusias sėlių, Deltuvos ir Neries žemes. Trakų kunigaikštystei buvo priskirta aukštaičių genties susiformavimo teritorija Nevėžio upės baseine, taip pat rytiniai žiemgaliai (Upytės žemė), dainaviai, dalis sūduvių ir jotvingių. Žemaičių seniūnijai be žemaičių dar buvo priskirti Nemuno vidurupio aukštaičiai, dalis sūduvių ir vakariniai žiemgaliai.

Istorijos detalės

 „Senieji baltų genčių vardai buvo prikelti tik XIX a. viduryje – XX a. pirmojoje pusėje, pradėjus formuotis Lietuvos etnografinių regionų sisteminės sampratos pradmenims.  Dailės istorikas, muziejininkystės pradininkas Paulius Galaunė, 1930 m. tirdamas tautodailės ir tautinių kostiumų regioninius skirtumus, išskyrė Šiaurės rytų Lietuvos sritį, Vilniaus kraštą, Suvalkų kraštą, žemaičius ir Klaipėdos kraštą. Kalbininkas Antanas Salys, parengęs pirmąjį lietuvių kalbos tarmių žemėlapį 1933 m. aukštaičių tarmę dar suskirstė į vakarų aukštaičių, aukštaičius rytiečius bei dzūkus.

Dailininkas Kazys Šimonis 1934 m. tautodailėje įvardijo aukštaičius, žemaičius, dzūkus ir Mažąją Lietuvą). Etnomuzikologė Jadvyga Čiurlionytė 1938 m. lietuvių liaudies dainų rinkinį suskirstė į aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių ir žemaičių dainas.

„Sovietmečio pradžioje papročių tyrinėtojai kurį laiką vengė etnografinių regionų pavadinimų, juos pakeisdami „Lietuvos šiaurės rytų rajonais“, „rytų Lietuva“, „rytų lietuviais“, „pietryčių lietuviais“, „vakarų Lietuva“,  „vakarų lietuviais“. Tik po Stalino mirties vėl imta įvardyti etnografinius regionus. Mikalina Glemžaitė 1955 m. išskyrė aukštaičių, aukštaičių vilniečių, žemaičių, žemaičių klaipėdiškių, dzūkų, zanavykų, kapsų drabužius.  Lietuvių liaudies buities muziejuje Rumšiškėse buvo įkurdinti keturi regionai – Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Žemaitija“, – pastebėjo Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbonavičienė.

Alytus ir Merkinė

Istorikas ir žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas, dzūkas iš Paserninkų kaimo, esančio Lazdijų rajono savivaldybėje, prie pat Seirijo ežero,  virtualiame pasisakyme pasakojo, kad dainaviais vadinta viena jotvingių gentis. O jotvingiai, beje, pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėti net anksčiau negu Lietuvos vardas.

V. Savukynas pastebėjo, kad labai tikėtina, jog ir Vytautas Didysis kalbėjo dzūkiškai. Deja, kultūros antropologui pasakojimą teko pabaigti pastebėjimu, kad nors jotvingiai buvo labai karinga gentis, istorija nebuvo palanki jai išlikti.

Dabartine Dzūkijos sostine tituluojamas Alytus. Tačiau nuo seniausių laikų Dzūkijoje svarbus ekonominis, kultūrinis, teritoriją administruojantis ir organizuojantis centras buvo ir Merkinė. Trakų vaivadijai priklausė Alytaus ir Merkinės vėliavos, pagal kurias skirstėsi šių apylinkių bajorai karo atveju. Alytaus vaidmenį padidino XVI a. įkurta Alytaus ekonomija, taip pat 1775 m. iš Trakų ir Merkinės į Alytų perkelti pavieto teismai. Nuo XIX a. politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai pradėjo dominuoti Alytus, vėliau susiformavo mažesnieji Dzūkijos centrai – Varėna ir Lazdijai.

Akcentas – grikis

Dzūkijos (Dainavos) metų atidaryme skambėjo sakmė apie grikį, kurią papasakosime bendrine kalba, ne taip, kaip ji skambėjo Alytuje.

Esą seniai seniai Dievas sutvėręs pasaulį septintą dieną ilsėjosi. Įkišo rankas į kišenę, o gi ten – grūdelis. Toks mažutis, trimis aštriomis briaunelėmis ir labai į širdelę panašus. Susimąstė Dievulis, kam jį atiduoti?

Žvilgtelėjo žemėn ir pamatė žmogelius pieskynuose ir giriose prisiglaudusius. Žvilgtelėjo įdėmiau –  ogi kumelaitė iki pilvo pieskan klimsta, o šeimyna bando jai padėti, kad galėtų namo grįžti su pilnais krepšiais grybų, uogų bei žolynų…  Pagailo Dievui vargstančių. Pašildė jis tarp delnų sėklelę, pabučiavo ir sviedė į tuos pieskynus galvodamas, – kur grikiai sėta, tebus Dievulio stovėta. Tegul grūdelis išdygsta skatikais, pražįsta marčiom, subręsta mažais dantukais grikiui krimsti…

Ir daigelis ėmė dangun stiebtis, lapelius kaip žalios širdelės į saulutę kelti. Greitai jo stiebelis paraudo ir ėmė rausvai baltus žiedelius krauti. Vėjai pūtė, lietūs talžė, audros šėlo – nelinko grikis, tik dar drūtesnis darėsi, raudo ir po vieną grūdelį brandino – lyg kūdikėlį vygutėn  guldė.

Pasirodė dzūkų dainininkai ir pasakotojai

Alytaus miesto teatro trupės narėms ir „Drevinuko“ mokyklos ir darželio teatro studijos „Drevinukas“ vaikams pasakojant sakmę apie grikį dainavo dainininkai Veronika Povilionienė,  Rokas Kašėta ir Vakarė Jarmalavičiūtė, Žiūrų kaimo dainininkai, šoko Alytaus šokio studijos „Aušrinė“ narės, grojo Lazdijų kaimo kapela „Anūkuciai“, Dzūkijos krašto smuikininkai. O pasakotorė Stasė Kvaracijienė iš Druskininkų ne tik „paporino“ apie tradicinį dzūkų gyvenimo būdą, bet ir patarė, kaip reikia elgti, kad svečią galėtum tinkamai sutikti.

 Papasakojus sakmę apie grikį  viena šio renginio režisierių ir sakmės apie grikį autorė Dzūkijos (Dainavos) regioninės etninės kultūros globos tarybos narė, ilgametė Dzūkijos (Dainavos) regioninio parko etnografė Onutė Drobelienė pakvietė į Alytaus dramos teatro sceną pakilti ir visų Dzūkijos regionui priklausančių savivaldybių atstovus, Etninės globos tarybos pirmininkę D. Urbonavičienę. Visiems jiems buvo įteikta po grikių sėklų maišelį su linkėjimais  tuos grikius pasėti ir puoselėti dzūkiškas tradicijas ir identitetą, šio krašto savitumą.

Kaip paminėsim?

O renginiui pasibaigus kelių jo dalyvių iš skirtingų Dzūkijos pakraščių pasiteiravome, kokiais išskirtiniais renginiais bus pažymėti šie, Dzūkijos (Dainavos) atmintini metai skirtinguose rajonuose?

Varėnos r. savivaldybės meras Algis Kašėta pastebėjo, kad tokiu tikriausiai taps jubiliejinis – jau  20-asis – grybavimo čempionatas antrąjį rugsėjo mėnesio savaitgalį.

Vievio kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė sakė, kad rudeniop būtinai padarys dzūkų vakaronę, į kurią sukvies vietinių dzūkų ir galbūt folkloro ansambliu iš šilų ar pieskų Dzūkijos.

 Trakų rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Ana Baltutienė teigė, kad visus metus  rajone vyks daug įvairių renginių, skirtų Dzūkijos (Dainavos) metams atmintini, o juos vainikuos 2024 metų Dzūkų kalendoriaus leidyba ir pristatymas.

Autorės ir Alytaus kultūros centro archyvo nuotr.