Daiva Červokienė, www.voruta.lt

2023-iuosius Lietuvos Seimas paskelbė ir Dzūkijos (Dainavos) atmintinais metais siekiant pažymėti Dainavos vardo pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 770 metų jubiliejų. Dainavos žemė (lot. terra Deynowe) pirmą kartą paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams.

Paskelbus Dzūkijos (Dainavos) atmintinus metus, siekiama atkreipti dėmesį į savitas Dzūkijos (Dainavos) tradicijas (patarmes, sakytinį ir muzikinį folklorą, kulinarinį paveldą, tradicinius amatus ir verslus, kalendorinius ir kitus papročius), aktualizuoti jų išsaugojimą, pasidžiaugti stipria šio krašto žmonių etnoregionine savimone.

Pagerbė „pieskų“ augalą

Pažymint Dzūkijos (Dainavos) atmintinus metus sukurtas Dzūkijos (Dainavos) metų ženklas. Jame vaizduojamas  vieno dzūkams itin brangaus ir svarbaus augalo – grikio – sėkla.

„Šis simbolis kalba apie mažume slypinčią stiprybę, kartu – apie gebėjimą išlikti visokiomis sąlygomis. Dzūkijos metų ženkle grikio sėkla primena širdelę, o joje – Lietuvos, Dzūkijos ir Dainavos girios kontūrai. Tai simbolizuoja, kad dzūkai – itin jautrūs, širdingi ir vaišingi, o kiekvieno iš jų širdyje užtenka vietos ir Dzūkijos miškams, ir visai Lietuvai. Ženklo simboliai susidėlioja į figūrą, kuri įgauna Dzūkijos (Dainavos) etnografinio regiono herbo svarbios detalės – kario (krašto gynėjo) laikomos alebardos – formą. Tai nusilenkimas protėviams, gynusiems Dainavos žemę. O tai, kad alebardos kotas palaipsniui virsta juostos raštu, primena apie ypatingą dzūkų kūrybingumą.

Ženklo detalių smulkumas, pastelinės spalvos kalba apie Dzūkijos (Dainavos) žmonėms būdingą subtilumą“, – rašoma Dzūkijos metų ženklo pristatyme Etninės kultūros globos tarybos tinklalapyje.

Nenulenkia galvos

Ženklo sukūrimo iniciatorė – Dzūkijos (Dainavos) regioninė etninės kultūros globos taryba. Šios tarybos narės, ilgametės Dzūkijos (Dainavos) regioninio parko etnografės  Onutės Drobelienės pasiteiravome apie šio ženklo sukūrimo istoriją – ar buvo daug svarstymų ir variantų, kas galėtų būti pavaizduoti  šiame ženkle.

O. Drobelienė pastebėjo, kad buvo daug svarstyta, ar regionas nori švęsti šią krašto paminėjimo datą. Tačiau kai nutarė, kad nori, jog tai puiki proga giliau pasidomėti šio regiono istorija, savo šaknimis, ir įvairiais kanalais, įvairiuose renginiuose pakalbėti, kuo dzūkai gyvena, kuo džiaugiasi, kad daugiau žmonių imtų didžiuotis, kad yra dzūkais gimę.

„O nutarus kreiptis dėl atmintinų Dzūkijos (Dainavos) metų paskelbimo, kilo klausimas, kaip prasmingiau tuos metus pažymėti.  Visos regiono savivaldybės mąstė, kokias renginiai galėtų prisidėti, iš visų dzūkiškų kampelių, jų kolektyvų ėmėm rinkti duomenis, kaip Dzūkija švęs, ką organizuos. Kas kaip gali – po šapelį, grūdelį sunešėm tą Dzūkijos (Dainavos) metų programą, kad geriau pajustume patys ir kitiems parodytume šio regiono dvasią ir savitumą. Vieni tai suvokia ir tuo gyvena, kiti – gal dar įsitrauks. Dzūkai – nebūtinai tik tie, kurie čia gimė. Gyvenimas žmones perkrausto, vieni atsikėlę greit įauga naujame regione, kiti abejingiau, bet vėliau įsitraukia. Galvojam, kad mūsų tapatybei šie metai bus svarbūs. Giliau pažiūrėkim į mūsų šaknis, Dzūkijos  ir Dainavos pavadinimų niuansus. Bus įvairių renginių, žygių, konferencijų, leidinių“, – sakė O. Drobelienė. Pasak jos, grikio sėkla greitai išsirutuliojo kaip metų ženklas. Juk dažnai sakom, visa dzūko stiprybė iš grikelio.

„Grikis labai reikšmingas augalas dzūkams. Ir išskirtinis savo išvaizda, stotu – nenulenkiantis galvos. Rugio varpa svyruoja nuleidusi galvą, o grikelis visada stovi tvirtas, parausta, žiedais apsipila, paskui subrandina grūdus, o stovi galvą iškėlęs. Tad grikis dzūko išlikimo simboliu gali būti. Ir galvodami apie šių metų ženklą dairėmės į Dzūkijos herbą – esam iš karingos jotvingių genties, herbe karys su alebarda. Į ją žiūrėjom, ne kaip į ginklą kovai, o kaip į asociatyvią tąsą. Savo natūra dzūkai kuklūs bet tvirti“, – tęsė O. Drobelienė, pastebėdama, kad  grikių sėklų maišelis  ir kaip suvenyras gali būti, linkėjimas sėti, pjauti ir išlikti stipriems savo dvasia.

Kalba apie dzūkų ir jų žemės savitumą

Dzūkijos (Dainavos) metų ženklo autorė   dailininkė Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkė Gintarė Markevičienė sakė, kad  regioninei etninės kultūros globos tarybai svarstant šį klausimą vieni siūlė vienokį simbolį, kiti – kitokį.  Ji siūlė akcentuoti ne šiaip įdomų, gražų, pavienį  atsitiktinį simbolį, bet pagalvoti, ką nori pasakyti apie save, kaip nori identifikuotis, ką prikelti, ką sustiprinti, o tik tada pareiti prie simbolių konkretizavimo.

„Domėjausi, kaip tokius ženklus kūrė kiti regionai – žemaičiai ir suvalkiečiai. Jie visgi rėmėsi savo herbo motyvu, istoriškumo detalėmis.  Ir Alytaus kraštotyros muziejaus istorikai gvildenant Dzūkijos (Dainavos) metų renginio atidarymo koncepciją, scenarijų  prašė remtis  ne vien tik etnografiniais XIX –XX a. reiškiniais, aspektais, 770 metų data, bet ir šios datos prasme.  Vis dar vyksta diskusija apie Dzūkijos herbo šūkį, kuriame jis užrašytas lotyniškai.  Svarstoma keisti lietuvišku vertimu, kad šis šūkis pasiektų kuo daugiau žmonių. Gal tai lėmė, kad logotipe ir tai užkoduočiau – kitais vaizdiniais, bet apie tą patį“, – pasakojo  G. Markevičienė.

Dzūkijos (Dainavos)  herbe pavaizduotas šarvuotas karys, dešinėje rankoje laikantis auksinę alebardą. Dzūkijos (Dainavos)  metų ženkle pavaizduota ietis (alebarda), kurios kotas palaipsniui virsta juostos raštu – tarsi  praeities ir šiandienos jungtis bei nusilenkimas protėviams, gynusiems Dainavos žemę, ką labai norėjome perkelti ir į šių metų ženklą.

Grikucio širdis žmonėse

„Alebardos kotas, lyg ir atskira ietis, gija, riba tarp šios išskirtinės 770 metų Dainavos paminėjimo datos ir praeities, ji kalba apie praeities ir dabarties, apie istorijos ir etnografijos, apie dviejų pavadinimų buvusio (Dainava) ir esamo (Dzūkija) jungtį. O grikio sėkla – apie dzūkų kaip žmonių, jų žemės savitumą. Tas mažutis, širdelės formos Grikutis turėjo prisitaikyti prie šių nederlingų žemių, šio klimato, išlikti smėlynuose, įveikti, savaip nugalėti savo smailom briaunelėm visas negandas ir augti, išmaitinti šio krašto žmones – tai  irgi buvo tarsi ginklas, išlikimo laidas. O jame pavaizduota ir dzūkų meilė savo žemei ir girioms, visai šaliai. Pabandžiau šias prasmes apjungti, gavosi logotipas logotipe, gal ir netipinis, gal kažkiek per smulkus, bet Dzūkijos (Dainavos) regioninė etninės kultūros globos taryba, jos visi nariai  jame pamatė  prasmę ir visas prasmes, jaučiausi pataikiusi į žmonių lūkesčius.  Ir Etninės kultūros globos tarybos pastabose buvo  vieningas pritarimas, net sakyčiau tikras šio krašto draugiškas kovingumas. Pritarė visi: „…taip tai mes, tai apie mus, mes tokie – smulkūs, subtilūs, gilūs, karingi, dainingi, kūrybiški, mes ne tik ginklai, išlikimas, mes ir smėlynai, didžiosios girios, pušynai“, – sakė dailininkė   G. Markevičienė. Jai didžiausia dovana šiame procese buvo  per šį logotipą užmegztas ryšys su šio krašto žmonėmis, kažkokia atgijusi gija, subtiliai pulsuojanti Grikucio širdis žmonėse.

Etninės kultūros globos taryba kartu su Dzūkijos (Dainavos) regionine etninės kultūros globos taryba kviečia visus šiemet Dzūkijos (Dainavos) metų ženklą kuo plačiau naudoti: leidiniuose, renginių atributikoje, interneto svetainėse, susirašinėjimo dokumentuose, ant suvenyrų ir t. t. Ženklą galima atsisiųsti iš Etninės kultūros globos tarybos svetainės www.ekgt.lt.  Šis ženklas turi kelis variantus: vertikalųjį ir horizontalųjį, bei sutrumpintas versijas, pagal poreikį galima pasirinkti.

Metų atidarymas – Alytuje

 Kovo 24 d. Dzūkijos sostinėje Alytuje numatytas iškilmingas Dzūkijos (Dainavos) metų atidarymas, kurio metu bus surengta ir konferencija „Dzūkų genomo beieškant“. Organizatoriai – Dzūkijos (Dainavos) regioninė etninės kultūros globos taryba ir  Alytaus miesto irs rajono savivaldybės, Alytaus kraštotyros muziejus.

Kas yra dzūkas, kuo ypatinga Dzūkija, kas lėmė čia įsikūrusių žmonių gyvenimo būdą, formavo jų charakterį, išvaizdą? Kokia šiandien yra dzūko tapatybė – šie ir kiti klausimai bus gvildenami mokslinėje konferencijoje.

Beje, apie tai, kas formavo šio krašto gyvenimo būdą ir charakterį, kokia gamtinių sąlygų įtaką dzūkų gyvenimo būdui buvo kalbama jau pernai vasarą Alytaus kraštotyros muziejuje vykusiame  renginyje. Šįkart apie ai bus kalbama plačiau. Tikėtina, nuskambės ir Grikucio sakmė.