Žml. Klaipėdos kraštas 1919–1939 m. vle.lt nuotr.

Edita Barauskienė, www.voruta.lt

Dėl požiūrių skirtumo į Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą

Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę žinoti Lietuvos istoriją ir ją įprasminti šių dienų realijomis. Visi yra girdėję apie Lietuvos kunigaikščių aspiracijas valdyti nuo Juodosios jūros iki Baltijos, tačiau rytuose, Baltarusijoje ir Ukrainoje, beliko tik Lietuvos kunigaikščių pilių mūrai, o vakarų pusėje, toje Mažosios Lietuvos dalyje, kuri per septynetą šimtmečių išlaikė lietuvių kalbą, ir šiandien tebekalbama lietuviškai.

 Po Melno taikos 1422m., kuri vyko po pergalingo Žalgirio mūšio, Vytautas atidavė Nemuno deltą Kryžiuočių Ordinui. Nemunas, kuris įteka į Baltijos jūrą, turėjo būti tas raktas, kuriuo Lietuva galėjo atverti vartus į Baltijos jūrą ir vakarų pasaulį, bet to neįvyko. Vytautas Didysis ,,vardan geros  taikos” atidavė ne tik Nemuną, bet ir skalvių bei lietuvių gentis abipus Nemuno su šventuoju Rambyno kalnu, nuo Smalininkų iki Bajorų su Šilute, Priekule , Klaipėda – visą pamarį ir pajūrį

Kas vyko po tos ,,geros taikos”? Atiduotieji pasijuto atstumti panašiai kaip vaikai, kai motina jų atsižada ir atiduoda svetimiems. Kiekvienas didelis istorinis įvykis, lemiantis teritorinius bei sienų pakeitimus, nulemia ir priverstinę žmonių priklausomybės pakeitimą. Tuokart prasideda  identiteto paieškos, o vėliau apsisprendimas, kuomi žmonės po tų visų pervartų nori išlikti.Tai neįvyksta per kelias valandas, dienas ar pusdienio karą, kaip bando įrodinėti politizuoti istorikai ir tai pateikti plačiajai visuomenei kaip ,,tikrąją istoriją”. Vyksta ilga kova ir paieškos: kas mes dabar esame, kuo norime išlikti ir kam priklausyti.

Ordinui atiduotame krašte labai greitai iškilo lietuvių kalbos teisių apribojimai. Reikia atiduoti garbę tiems lietuviams, kurie per septynetą šimtmečių išlaikė lietuvių kalbą ir kovojo už jos teises visomis teisėtomis priemonėmis. Lietuvininkai rašė ne tik peticijas Prūsijos karaliui, po kuriomis surinko dešimtis tūkstančių parašų, bet jie sugebėjo į Prūsijos seimą išrinkti ir savo atstovus, kurie buvo įpareigoti ginti lietuvių kalbos teises mokykloje ir bažnyčioje. Jais buvo išrinkti: Jonas Smalakys, Priekulės kunigas Vilius Gaigalaitis, Mačiulis.

Žmonių, kaip žinia, yra visokių. Vieni yra linkę prisitaikyti prie naujos valdžios, kalbos ir kitų aplinkybių, o kiti, gyvi likę, iš kartos į kartą trokšta išlaikyti savo kalbą, papročius, giminės ir tautos, kuriai priklausė, istoriją. Jų didžiausias troškimas visados buvo savo gimtąją kalbą, pasakas, dainas ir kitas tautines vertybes perduoti savo vaikams. Kai kuriems lietuvių kalbą pavyko išlaikyti net septynių šimtmečių bėgyje, kai ji buvo visaip ujama, niekinama, girdi, net Dievas lietuviškai nesuprantąs… Tai kaip jūs, lietuvininkai, pateksit į dangų, gąsdino juos vokiečių kunigai.

Vokiečių nukariautoje Nemuno deltoje susiformavo lietuvininkų gentis. Tai tie lietuviai, kurie, atiduoti vokiečiams, užsispyrė išlaikyti lietuvišką kalbą. Jie žinojo ir nepamiršo, kokiai tautai jie priklauso ir kuomi jie nori išlikti. Lietuvininkai būrėsi ir steigė lietuviškas bendrijas. Taip vokiečių valdomame krašte atsirado lietuviška draugija  ,,Birutė” Tilžėje ir dešimtys kitų lietuviškų draugijų vos ne kiekviename kaime. Iškilo būtinybė saugoti lietuvišką dainą, o kas mokys lietuviškai giedoti ir kas diriguos naujai suburtam lietuvininkų chorui? Tilžės lietuvių bažnyčios kunigas paprašė Vydūno ir šis ėmėsi šios nelengvos užduoties.

Išsiuntinėti laikraščius po visas pasvietes buvo baisiai brangu ir pavojinga

Lietuvininkų rūpesčio ir pasiaukojimo dėka buvo leidžiami lietuviški laikraščiai ir knygos. Kai lietuviškas spausdintas žodis, atspaustas lotyniškomis raidėmis, Lietuvoje buvo uždraustas, Mažojoje arba Prūsų Lietuvoje spaustuvės, prisilaikant valdžios nurodymų, savo verslą galėjo plėtoti pagal laisvą konkurenciją kaip ir kitus verslus. Lietuviški laikraščiai Mažojoje Lietuvoje buvo spausdinami Tilžėje, Ragainėje, Karaliaučiuje, net Priekulėje. Uždraudus lietuvišką spaudą Lietuvoje, Jonas Basanavičius savo straipsnius siuntė į Klaipėdą, kur veikė Martyno Šerniaus spaustuvė ir jo leidžiamas laikraštis ,,Lietuviška ceitunga”. Martynas Šernius spausdino J. Šliūpo, Zauerveino, Jurgio Mikšo ir Martyno Jankaus straipsnius, kurie saugojo lietuvininkus nuo nutautėjimo.

  Tačiau lietuviškų laikraščių gyvai reikėjo ir Didžiosios Lietuvos skaitytojams. Kaip tą sunkų uždavinį išspręsti? Jonas Basanavičius pripažino, kad be mažlietuvių ,,Aušra” dienos šviesos nebūtų išvydusi.  Tuokart jis rašė: ,,Man, apsikrovusiam darbais, spausdinti Prahoje ir siųsti į Lietuvą būtų neįmanoma ir brangu”. Jis jaunajam Jurgiui Mikšui patarė tapti ,,Aušros “ redaktoriumi ir visa atsakomybę prisiimti ant savo jaunos galvos. Pirmųjų prenumeratorių buvo nedaug, tik septyniasdešimt penki, o ,,Aušros” tiražas, užsakytas Basanavičiaus, buvo tūkstantis. Ką daryti su likusiais laikraščiais?

,,Aušros” spinduliai pasieks ne tik Lietuvos skaitytojus, bet ir Lietuvos tremtinius, išsibarsčiusius Rusijos platybėse, Petrapilyje, Rygoje, Varšuvoje, Vokietijoje, Amerikoje… Be lietuviško laikraščio visi jie, jų tarpe ir Vincas Kudirka, būtų buvę pasmerkti nutautėjimui. Tačiau išsiuntinėti laikraščius po visas pasvietes buvo baisiai brangu ir pavojinga. Ir tuosyk į pagalbą šoko knygnešiai…

Jurgis Mikšas, gavęs iš tėvo nemažą palikimą- dešimt tūkstančių markių, įgyvendino savo seną svajonę ir už tris su puse tūkstančio markių nusipirko spaustuvę ,,Aušros” ir kitų lietuviškų spaudinių leidybai. Mikšas tarsi koks Don Kichotas perėmė susidariusią šešių šimtų markių skolą Otto Mauderodės spaustuvei už ,,Aušros” pastarųjų dviejų numerių išleidimą ir dar šimto markių skolą knygnešiui, kuris tokia suma buvo įvertinęs savo rizikingą darbą.

Netrukus Jurgis Mikšas pasiliko plikas kaip tilvikas.  Jo spaustuvę ištiko bankrotas. Jurgis Mikšas, būdamas dvidešimt keturių metų, prarado viską: pinigus, pasitikėjimą žmonėmis ir gyvenimą. Mirė, nesulaukęs nė trisdešimties metų.

Sužibėjo Jurgio Mikšo žvaigždelė trumpam ir užgeso. Padėka jam, kad ir netiesiogiai, už sugrąžinimą prie tėvų kalbos buvo išreikšta jauno Varšuvos studento Vinco Kudirkos. Jis perims iš Jurgio Mikšo rankų virvę ir skelbs pavojaus varpus Lietuvai: ,Kelkitės. Nemiegokite. Būkite budrūs ir neleiskite savęs žeminti. Nuo jūsų apsisprendimo priklauso Lietuvos likimas”.

Martynas Jankus, vos tik sugrįžęs iš Sibiro po Pirmojo karo, nors  ir palaidojęs ten savo senąjį  tėvužį ir mažiausią penkerių metų sūnelį, skuba pas Lietuvos inteligentus: ,,Broliai, lietuviai, jei tik jūs skelbsite Lietuvos nepriklausomybę, mes, Mažoji Lietuva, jungsimės prie jūsų…” Pasakyti tuos žodžius laiku Jankui buvo labai svarbu. Jankus su savo gausia šeima, sugrįžęs iš Sibiro į Bitėnus, savo namų neberado… Jie buvo paversti pelenais. Tačiau Tautos namai Jankui visados buvo svarbesni už savo šeimos namus.

Siekis prijungti tai, kas Vytauto prieš penketą šimtmečių buvo atiduota pagal Melno taiką, nebuvo lengva

Vos tik Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, dvidešimt keturi Mažosios Lietuvos vyrai po devynių mėnesių pasirašė po Aktu, kuris skelbė, kad ,,Atsižvelgiant į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes lietuviai čionai, Prūsų Lietuvoje gyvenantys, sudarome šio krašto dauguomenę, mes, remdamies ant Wilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, reikalaujame priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykinimą minėtojo siekio pašvęsti.

Tilžėje, lapkričio 30d. 1918mt.

Prūsų Lietuvos tautinė taryba.”

Iš tikrųjų, siekis prijungti tai, kas Vytauto prieš penketą šimtmečių buvo atiduota pagal Melno taiką, nebuvo lengva. 1920 metų vėlyvą rudenį mažlietuvių delegacija, vadovaujama kunigo ir filosofo Viliaus Gaigalaičio, pasiėmusi apie dvidešimt knygų iš Sudmantų ūkininko bibliofilo Jono Birškaus bibliotekos, vyko į Paryžių su tikslu Santarvės ambasadorių tarybai įrodyti šio krašto lietuviškumą ir kaip dėl Bismarko nutautinimo politikos, bėgant metams,  mažėjo lietuvių skaičius šiame krašte.

Ambasadoriai į tai atsižvelgė. Paryžiaus taikos konferencijos pirmininkas G. Klemasnso, komentuodamas minėtą sutarties 99 str. Klaipėdos krašto klausimu, kalbėjo: ,,Šis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška. Tas faktas, kad Klaipėdos miestas daugiausia yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso krašto priskyrimo Vokietijos suverenumui, ypač jau dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienatinis Lietuvos išėjimas į jūrą.”

Mažlietuvių noras jungtis prie Lietuvos bus patenkintas, kai tik Lietuva taps valstybe pripažinta de jure Santarvės valstybių. Tai buvo padaryta tik 1922 metų gruodžio mėnesį prieš pat Kalėdos. Visos sąlygos prisijungimui prie Lietuvos teoriškai buvo parengtos, jei ne lenkų noras prisijungti Klaipėdos uostą su visu Klaipėdos kraštu, o po to ir Lietuvą, kurios Vilniaus kraštą jie jau buvo užėmę…

Kai Lietuva buvo pripažinta de jure, ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas apie jokius sukilimus, o juo labiau karą, nėjo į jokias kalbas

Lenkai po Žalgirio mūšio prisijungė Vakarų Prūsijos Varmijos žemę, o po to atėjo laikas prisijungti ir Rytų Prūsiją. Ačiū Dievui, kad mažlietuviai priešinosi Freištato idėjai – suteikti Klaipėdai laisvojo uosto teises. Toji teisė reiškė, kad lenkai į šį uostą turėtų tokias pat teises (jei ne didesnes) kaip lietuviai. Kadangi lenkai Versalyje turėjo labai gerą užnugarį, kovoti su lenkais sekėsi sunkiai.

Begrįžtant iš Paryžiaus, lietuvininkams kilo mintis: jei teisėtomis priemonėmis, laikantis visų įstatymo raidžių, savo tikslo nepasieksime, mes parodysime nepaklusnumą vokiečių direktorijai Klaipėdoje. Iškilo sukilimo idėja: mes su šaulių pagalba nuverčiame vokišką direktoriją. Ką darys prancūzai? Jie pagal Paryžiaus taikos konferencijos sprendimą turės leisti Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos. Būtų gerai, kad kraujas nebūtų pralietas…

Iki 1922m. gruodžio 22d, kai Lietuva buvo pripažinta de jure, ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas apie jokius sukilimus, o juo labiau karą, nėjo į jokias kalbas, o po šios datos leido šauliams veikti, pats neįsipareigodamas nieko: ,,Jūs esate savanoriai ir pralaimėjimo atveju nešite visa atsakomybę. Mes nieko dėti. Priešingu atveju Lietuvos nepriklausomybė gali pakibti ant plauko”.

Taigi, visa atsakomybę prisiėmė savanoriai iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Kai prisiimi atsakomybę, reikia ir susimokėti. Dvylika savanorių (karių, karininkų ir šaulių) iš Lietuvos susimokėjo pačia aukščiausia kaina – savo gyvybe.

Mažlietuviai prisidėjo, kuo galėjo. Ginklų jie neturėjo ir, savaime suprantama, kad vokiečiai jų Klaipėdos krašto piliečiams nedavė. Mažlietuvių sukilėlių vadas buvo Erdmonas Simonaitis. Viso ginkluoto sukilimo vadas buvo Jonas Polovinskas Budrys. Nė vienas iš Lietuvos karininkų nesutiko būti sukilimo vadu, o dėl ko? Jie buvo davę priesaiką Lietuvos valstybei ir pagal statutą jos laikėsi.

 Istorikai tvirtina, kad mažlietuvių savanorių sukilime dalyvavo apie tris šimtus. Jie teigia, kad tai mažai ir kad Klaipėdos krašto žmonių indėlis niekinis.  Jeigu yra svarbus sukilėlių savanorių skaičių palyginimas iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, tuokart reikėtų atsižvelgti į bendrą gyventojų skaičių, kuris tuometinėje Didžiojoje Lietuvoje  buvo truputį daugiau kaip du milijonai, o Klaipėdos krašte 1925m. buvo 141640 gyventojų, iš kurių beveik pusė buvo vokiečiai arba jau nutautėję lietuviai.  Tuokart pasirodys, kad prie bendro reikalo prisidėjo abi pusės pagal savo galimybes. Reikia neužmiršti, kad mažlietuviai tebebuvo priklausomi nuo svetimųjų, o lietuviai jau buvo laisvi.

Mažosios Lietuvos arba Klaipėdos krašto nukariauti, kaip teigia kai kurie istorikai, nereikėjo. Mažosios Lietuvos savanoriai, sutarę su vokiečių policija, kad ši nesikiš, draugiškai pervedė Lietuvos savanorius per sieną ir saugiai juos atvedė į Pagėgius, Šilutę ir Klaipėdą – nebuvo iššautas nė vienas šovinys, nebuvo nė vienos aukos. Kariauti Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) teritorijoje neprisiėjo. ,,Karas” bus skelbiamas tik prancūzams, esantiems Klaipėdos mieste, tuo atveju, jei šie nesutiks taikiu būdu vokišką direktoriją pakeisti lietuviška. Sukilimo vadas Jonas Polovinskas Budrys tuo tikslu siuntė pasiuntinius prancūzų valdžiai. Šiai nesutikus, reikėjo kažką daryti.

Mažlietuviai, kurie, 1939 m., atėjus į Klaipėdos kraštą Hitleriui, atsisakė Vokietijos pilietybės ir optavo už Lietuvos pilietybę, prarado viską

1923 metų sausio 11d. Erdmonas Simonaitis mažlietuvių sukilimo organizatorius, pasiėmęs dvidešimt penkis savanorius, nuvyko į  Bajorų stotį, kurią saugojo vokiečių žandarai, kuriems vadovavo Šilutės policijos komisaras Štelgeris ir prancūzų leitenantas Line.

Išvydęs Erdmoną Simonaitį su savanoriais, prancūzas įsakė paleisti ugnį į sukilėlius. Vokiečių komisaras Štelgeris sukomandavo: ,,Halt. Nešauti.” Prancūzų kapitonas net užsikirsdamas pradėjo grasinti:  ,,Aš jus visus atiduosiu karo lauko teismui už išdavystę Aš jus nušausiu.”

Štelgeris jį greitai nuramino: ,,Mes, vokiečiai ir lietuviai, esame šio krašto gyventojai, čia gimę, čia užaugę, gyvenome iki šiol drauge ir turėsime gyventi ateityje. Jūs, prancūzai, čia esate svetimi. Kaip atvykote, taip ir išvyksite. Štai kodėl mes, klaipėdiškiai, negalime vieni į kitus šauti.”

Solidarumas toks, kaip ir Tolstojaus romane ,,Karas ir taika”, o jis atsirado dėl labai paprastos priežasties: atsiimti Klaipėdą iš lietuvių vokiečiams bus paprasčiau nei iš lenkų, kurie į Klaipėdos uostą turėjo gana rimtų ketinimų. Dar reikėtų neužmiršti, kad visi sukilėliai- savanoriai iš Lietuvos, neišskiriant ir Lietuvos kariškių, šaulių vado Krėvės  Mickevičiaus rūpesčiu Berlyne buvo aprūpinti vokiška civiline apranga bei vokiškais ginklais ir šoviniais…

Mažlietuviai, kurie, 1939 m., atėjus į Klaipėdos kraštą Hitleriui, atsisakė Vokietijos pilietybės ir optavo už Lietuvbos pilietybę, prarado viską: turtą, namus, tėviškę, šeimas… Didžioji jų dalis gyvenimą baigė Vokietijos kalėjimuose ir konclageriuose.

Erdmonas Simonaitis kalėjo Klaipėdoje ir Mauthauzeno bei Dachau konclageriuose. Jis ėmėsi vadovauti mažlietuviams, siekiant nuversti vokišką direktoriją Klaipėdoje, o vietoje jos išrinkti lietuvišką direktoriją. Tuokart Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos. Prie to jis prisidėjo aktyviai ir buvo išrinktas pirmosios lietuviškos direktorijos pirmininku. Užsimokėjo skaudžiai.

Martynas Reisgys buvo nukankintas Mautchauzeno konclageryje. Jo žmona su vaikais išvežta į Sibirą, kur ji ir mire. Kodėl Klaipėdos istorikai pamiršo Martyną Reisgį, Erdmoną Simonaitį ir kitus, kurie dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos paaukojo savo gyvenimus, o kai kurie ir gyvybę.? Juk juodu ne kartą buvo išrinkti lietuviškos direktorijos pirmininkais ir gynė lietuviškus reikalus seimelyje. Tokie tyrimai parodytų, kad Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuviai ėjo ranka rankon iki pergalės. Tuokart išryškėtų, kad tarp jų buvo tvirti partnerystės ryšiai ir vienas tikslas: viena Lietuva.

Mikas Šlaža už lietuviškų vadovėlių leidybą kalėjo Sachsenhauzeno konclageryje ilgus ketverius metus. Vos gyvas išėjęs iš konclagerio, jis parašė knygą ,,Žvėrys žmogaus pavidalu”. Juk leisti lietuviškus vadovėlius, kai Klaipėdos krašte buvo pripažintos lygios teisės lietuvių ir vokiečių kalboms, nebuvo joks nusikaltimas, tačiau, atėjus į valdžią Hitleriui viskas pasikeitė.

Kai kurie istorikai Klaipėdos krašto prijungimo istoriją bando pateikti kaip  užkariavimą, įvykdytą Lietuvos vyriausybės per pusdienį

Kas ateities kartoms paliudys apie Mažosios Lietuvos istoriją? Tik knygos ir laikraščiai, leisti Mažojoje Lietuvoje. Šlažos išleista M.Gelžinio Klaipėdos krašto arba tėviškės geografija taipogi daug ką papasakojo to meto moksleiviams. Juk geografija kalba apie valstybių sienas, o jos dėl įvairių priežasčių keičiasi. Pasirodė, kad lietuvių kalba ir lietuviškoje dvasioje parašyta gimtinės geografija Šlažai tapo baisiu nusikaltimu.

Vilius Gaigalaitis mirė badu Vokietijoje dėl to, kad atsisakė vokiečių pilietybės ir su žmona pasirinko Lietuvos pilietybę. Jo žodžiai ,,Žmogus, išsižadėjęs savo tautybės ir gimtosios kalbos, yra apgailėtinas” neliko nepastebėti. Jo nebuvo pasigailėta.

Adomas Brakas neturėjo pasirinkimo. Atėjus į Klaipėdą Hitleriui, jis su žmona optavo už Lietuvos pilietybę ir pasitraukė į Kauną, o atėjus rusams 1940m. jis su sūnumi Tautvydu buvo išvežtas į Sibirą. Atbuvęs tremtį, Adomas Brakas buvo įmestas į kalėjimą už tai, kad skaitė knygą ,,Kaip jie mus sušaudė”. Vydūno pasekėjas pacifistas dailininkas Adomas Brakas mirė Barnaulo kalėjime. Kapo vieta nežinoma. Jo kenotafas turėtų stovėti Bitėnų kapinėse šalia Vydūno ir Martyno Jankaus.

Klaipėdos universiteto istorikai turėtų nuodugniau tirti Klaipėdos krašto istoriją ir lietuvininkų indėlį į tai, kad šis kraštas, per šimtmečius išlaikęs lietuvių kalbą, Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį  pasaulinį karą, Tilžės aktu pareiškė norą jungtis prie Lietuvos. Pagal Ambasadorių tarybos susitarimą Paryžiuje, Klaipėdos kraštą buvo pažadėta  priskirti  Lietuvai, kai tik Lietuva Santarvės valstybių bus pripažinta de jure.

Kai kurie istorikai Klaipėdos krašto prijungimo istoriją bando pateikti kaip  užkariavimą, įvykdytą Lietuvos vyriausybės per pusdienį ir kad tai buvęs drąsiausias tarpukario Lietuvos vyriausybės žygdarbis. Mažosios Lietuvos lietuvininkų indėlio, o ir jų pačių, tarsi nebuvo. Tokiu atveju būtų galima istorikų paklausti: kodėl Lietuvos vyriausybė neatsikariavo Lietuvos sostinės Vilniaus? Kodėl nebuvo Vilniaus krašto akto, kuriame Vilniaus krašto gyventojai patvirtintų, kad nori jungtis prie Lietuvos? Juk savanoriai dėl Vilniaus kovojo ir paaukojo daugiau gyvybių kaip dėl Klaipėdos…

Istorikai, ypač Klaipėdos universiteto, yra linkę nutylėti lietuvininkų indėlį lietuvybės išlaikyme šiame vokiškame krašte. Jie turėtų pripažinti, kad be lietuvių kalbos išlaikymo Klaipėdos krašte joks prijungimas nei žygis į Klaipėdą nebūtų buvęs įmanomas.

Istorikai turi galimybę formuoti visuomenės nuomonę ir dėl to privalo pateikti krašto istoriją visapusiškai: nenutylėti, nesumenkinti, remtis visais įmanomais šaltiniais, pasiremti įvykių dalyvių gyvais prisiminimais, o nesinaudoti vis tomis pačiomis klišėmis: atėjom ir nukariavom.

Tie kalbantys lietuviškai save laikė lietuvininkais

Rašytojas Arvydas Juozaitis, pristatydamas savo naują knygą Ievos Simonaitytės bibliotekoje Klaipėdoje, pradėjo ne nuo savo knygos apie Lietuvos išsivaikščiojimą… Jam rūpėjo pasakyti tai, kas jam gulėjo ant širdies: ,,Atėjome ir nukariavome Mažąją Lietuvą. Ar tai gerai?”

Žinoma, kad negerai. Jos nukariauti nereikėjo, nes ji pati 1918-11-30 Tilžės aktu pareiškė, kad nori jungtis prie Lietuvos.

,,Ar buvo Tilžės aktas?- nustebęs klausia rašytojas.- Juk jo nebuvo… Ir lietuvininkų prieš šimtą metų jau nebebuvo… Jie nebekalbėjo lietuviškai…

Tuokart aš jo paklausiau: ,,Prie kokių sąlygų Lietuvos savanoriai nei kariai nebūtų galėję peržengti Klaipėdos krašto sienos?”

Rašytojas pagalvojo ir atsakė: ,,Jei visi būtų nutautėję ir Klaipėdos krašte nebebūtų lietuvių kalbos”.

Atsakymas teisingas. O kas iš jo išplaukia? Jei buvo gyva kalba, tai buvo ir ja kalbančių nuo Mažvydo, Donelaičio laikų iki 1923 metų ir šių dienų. Tie kalbantys lietuviškai save laikė lietuvininkais. Jie iki galo laikėsi idėjos, kad Mažoji Lietuva turi prisijungti prie Lietuvos. Tai buvo nelengva , nes germanizacija savo darbą jau buvo padariusi. Norinčių jungtis prie Lietuvos nebuvo triuškinanti dauguma, bet ar dėl tos priežasties lietuvininkams buvo lengviau? Priešingai. Tačiau jie nesitraukė ir savo žodžio, parašyto Tilžės akte, laikėsi.

Klaipėdos humanitaras a.a. dr. Albertas Juška, siekdamas apginti lietuvininkų garbę ir orumą, parašė išsamų str. “Klaipėdos krašto … okupacija 1923 m. sausio 15d. …??? “, kuris buvo atspausdintas istorijos laikraštyje “Voruta”  2006-08-05. Tais trimis klaustukais Albertas Juška klausia, ar tai buvo tik Klaipėdos krašto okupacija?

 2006 m. liepos 19d. Seimas savo sprendimu be kitų minėtinų datų įtraukė ir sausio 15-ą -Klaipėdos krašto dieną. Pastaroji skirta priminti šios teritorijos prijungimą 1923m. prie Lietuvos Tuokart Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis, prieš tai dirbęs Klaipėdos universitete, paskubėjo pareikšti savo nuomonę ,,Lietuvos ryto”  liepos 20 d, straipsnyje  ,,Atmintinų dienų sąraše ir abejotinos datos”. Nikžentaičio nuomone, 1923 metų sausio 15d. Lietuva paprasčiausiai okupavo pamario kraštą. Šį įvykį jis prilygino 1920 m. spalio 9d.želigovskininkų įvykdytai Vilniaus krašto okupacijai. O kiek vėliau prof. Bumblauskas ,,Nacionalinės ekspedicijos” metu Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos prilygino Krymo prijungimui prie Rusijos: ,,Atėjome kaip tie žalieji žmogeliukai ir užėmėme”. Ir tai girdėjo visa Lietuva.

Albertas Juška rašė, kad panašią poziciją istorikas A. Nikžentaitis deklaravo jau ne pirmą kartą. 2003 m. sausio 15d., Klaipėdoje prie buvusio prancūzų prefektūros pastato buvo atidengta memorialinė lenta šiems įvykiams prisiminti. Tą dieną prie lentos susirinkusiems klaipėdiškiams istorikas  Nikžentaitis kalbėjo: tokių memorialinių lentų atidengimas, apskritai paminklų statymas, jam primenąs tą savos teritorijos pažymėjimą, kuriuo naudojasi šunys.

Jei tokios mintys būtų išsakytos vokiečių istorikų, tai lietuvininkų nestebintų, bet kai šitaip kalba nepriklausomos Lietuvos istorikas lietuvininkams tai liko nesuprantama. Liūdniausia, kad į tą pačią dūdą pučia dalis Nikžentaičio buvusių mokinių, studijavusių Klaipėdos universitete.

Kokią išvadą pasidaro sau rusakalbiai, jei Klaipėdą nukariavo lietuviai kaip ir rusai?

Alberto Juškos straipsnis buvo paklausimas istorikams: ,,Ar iš tikrųjų 1923m. sausio 15 d. buvo tik Klaipėdos krašto okupacija?” Gal tai atskirtų po Melno taikos lietuvių tautos dalių susijungimas?

Savo straipsnyje Albertas Juška pateikia faktus: ,,Kaip tuokart suprasti M.Jankų, J. Strėkį, J. Lėbartą,  V. Šaulinskį, J. Brūvelaitį, 1923m. sausio 9 d. Šilutėje pasirašiusius vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto manifestą, jog sukilėliai krašto valdžią ima į savo rankas? Nereikėtų manyti, kad jie buvo tokie naivūs ir nesuvokė, kad sukilimo pralaimėjimo atveju jų laukia ilgalaikis įkalinimas arba mirties bausmė.

Kaip suprasti tuos 120 gyventojų, dalyvavusių 1923 m. sausio 19d. Vyriausiojo Mažosios  Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavime Šilutėje? Kaip suprasti tuos 76 įvairių organizacijų, bendrijų, religinių bendruomenių pasiuntinius, pasirašiusius Deklaraciją apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonominėmis teisėmis? Galiausiai tuos 300 mažlietuvių vyrus, prisijungusius prie karinių dalinių. Šia proga siūlytume pasižiūrėti Domo Kauno leidinio ,,Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai”  553 fotografiją, skirtą ,,Eglės” draugijos dešimtmečiui. Joje beveik visi vyrai prisisegę apdovanojimus – Klaipėdos sukilėlio medaliu. O kiek tokių buvo ,,Vilties” ir kitose draugijose?”

Prieš daug šimtų metų šis kraštas buvo nukariautas ir okupuotas vokiečių, o Klaipėdoje prie Danės buvo pastatyta kryžiuočių Ordino pilis- Mėmelburg. Kraujas liejosi upeliais. Ar tai gerai? Negerai. Po kelių šimtmečių šį kraštą nukariavo rusai ir gerai žinome, kas buvo po to. Ar tai gerai? Labai blogai. O dabar mums laisvos Lietuvos istorikai sako: atėjo lietuviai ir per pusdienį nukariavo Mažąją Lietuvą 1923-01-15-ą , o Arvydas Juozaitis dar klausia: ar tai gerai? Norėtųsi rašytojo A. Juozaičio ir istoriko A. Nikžentaičio paklausyti: ,,Ar tarp tų trijų okupacijų nebuvo jokio skirtumo?”  Istorikų pareiga būtų įforminti šią jungtį deramai. Įvesdami naujas sąvokas, o ypač, jei kalbama apie nukariavimą ar okupaciją, istorikai privalo jausti atsakomybę, nes jie formuoja visuomenės nuomonę. Kokią išvadą pasidaro sau rusakalbiai, jei Klaipėdą nukariavo lietuviai kaip ir rusai?

Jei reikėjo moters, kodėl tai nebuvo lietuvininkų moteris tautiniais rūbais? Kuršiai yra latvių gentis

Artėjant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui, apart ,,Arkos”, Klaipėdoje neatsirado jokio ženklo nei Sukilimo vadui Jonui Polovinskiui – Budriui, nei Erdmonui Simonaičiui- mažlietuvių vadui, nei vyriausybės atstovui E. Galvanauskui, kuris vienintelis  iš visų tuometinių ministrų tepalaikė sukilimo idėją. Tas ženklas galėtų būti rašytinis, bet mes jo niekaip nesulaukiame.

Planuojama sukurti filmą. Jei jis bus kuriamas tik ,,nukariautojų” dvasioje, tai bus skrydis virš Mažosios Lietuvos tik vienu sparnu, neprisimenant tų, kurie lietuvišką dvasią šiame krašte išlaikė. Istorikai turėtų žinoti, kad kalbos išlaikymas tautos gyvenime vaidina svarbesnę rolę nei ginklai, karai ar galingos pilys. Iš šių dienų realijų matome, kad ten, kur buvo lietuviškai kalbančių, išliko ir Lietuva, kur lietuvišklai kalbančių nebuvo, liko tik Lietuvos kunigaikščių pilių griuvėsiai.

 1923-ais metais apie ,,karą” niekas negalvojo ir tokio žodžio nevartojo. Jei kariškis eina be uniformos, be jokių skiriamųjų ženklų, su svetimais ginklais ir drabužiais jis yra tik savanoris. Niekas iš Lietuvos karininkų nesutiko būti sukilimo vadu. Tai daug pasako. Karininkai, davę priesaiką pagal Lietuvos statutą, jos laikėsi. Iš to išplaukia, kad reikėtų atiduoti deramą pagarbą savanoriams: 1918-ų metų, 1923 metų ir 1990 metų. Anot prof. Ed. Gudavičiaus nei vienas Lietuvos kunigaikštis nėra vertas vieno Lietuvos savanorio.

KU dėstytoja Arūnė Arbušauskaitė parašė labai vertingą knygą apie Mažosios Lietuvos optantus. Jų buvo virš trijų šimtų ir visų jų likimai, vien dėl to, kad jie norėjo jungtis prie Lietuvos ir pasirinko Lietuvos pilietybę, buvo tragiški. Tai ir buvo jų didysis  indėlis į abiejų Lietuvų, Mažosios ir Didžiosios, suvienijimą. Laukiame daugiau panašių veikalų.

 Tačiau kol kas nuotaikos Klaipėdoje miglotos. Kai reikėjo sukurti Mažosios Lietuvos etnografinio regiono herbą, Klaipėdos universiteto dr. Arūnas Baublys ir dailininkė Jūratė Bizauskienė sukūrė herbą, kuriame pavaizduotas geltonas briedis mėlyname fone. Briedžiui iš kairės stovi riteris, o iš dešinės – moteris kuršiškais rūbais. Žemiau skydo juosta lotynišku užrašu ,,Žmonių geris- aukščiausias įstatymas”

 Iš dvylikos etnokultūros tarybos narių, o tai mokyti žmonės iš universiteto ir kiti, užimantys svarbias pareigas, dešimt prabalsavo sutikdami su tuo, kad toks etnografinio Mažosios Lietuvos regiono herbas būtų tinkamas. Norėčiau jų paklausti: ,,Argi dar kur nors pasaulyje atsirastų tauta, kuri savo genčių nukariautoją, vokiečių riterį, praliejusį prūsų, lietuvių ir kuršių kraują, patalpintų į savo herbą? Jei reikėjo moters, kodėl tai nebuvo lietuvininkų moteris tautiniais rūbais? Kuršiai yra latvių gentis.

Heraldikos komisija šio herbo nepatvirtino. Buvo nuomonių nesutarimas. Tuokart istorikė Silva Pocytė pareiškė: ,,Nė vienas regionas taip nesiremia istoriniais dalykais, kaip mes. Manau yra didelis nenoras atkreipti dėmesį, kad mes turime ir išeiviją, jų nuomonę.” Įdomu, kokią išeiviją istorikė turi omenyje: lietuvininkų ar vokiečių?

Argi istorikai, kurie tikrai žino, kad mažlietuviai visados ranka rankon ėjo už lietuvių kalbos išlaikymą ir Lietuvos suvienijimą, gali nutylėti skaudų lietuvininkų likimą ir jų indėlį į Lietuvos istoriją? Argi lietuviams buvo reikalingas tik Klaipėdos uostas ir Klaipėdos krašto žemė be žmonių?

Jau nuo 2003 metų buvo pradėtos kaldinti naujos sąvokos Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos istoriniams įvykiams pavadinti: ,,Atėjome ir nukariavome. Okupavome per pusdienį. Ir tai buvo drąsiausias tarpukario Lietuvos vyriausybės žingsnis”… Argi? Juk Lietuvos savanoriai kariavo prieš lenkus, rusus ir bermontininkus. Lietuvos teismas pirmasis pasaulyje iškėlė bylą naciams (Noimano ir Zasso byla) ir ją laimėjo. Anglų, prancūzų ir amerikiečių žurnalistai stebėjo tą bylą ir skelbė žinią pasauliui: ,,Naciai ateina, būkite budrūs”. Ar pasaulis išgirdo? Ar istorikai įvertino jaunos Lietuvos valstybės ir tuometinio teismo darbuotojų drąsą?

Jei tyrinėti lietuvių politikų elgesį Klaipėdos krašte po susijungimo ir po Antrojo pasaulinio karo, tai pasirodytų, kad lietuviai su vietos gyventojais elgėsi kaip nukariautojai, bet ar tai atsakinga politiškai? Kai Lietuvos istorikai Lietuvos karinį žygį prilygina Želigovskio Vilniaus krašto okupacijai ar Krymo okupacijai, jie skaldo Vilniaus ir Klaipėdos krašto visuomenes, o to neturėtų būti. Tuo gali patikėti ir užsienio istorikai bei politikai. Jei istorikai pripažins Tilžės akto reikšmę, Paryžiaus taikos konferencijos nutartį, lietuvininkų priešinimąsi Freištato idėjai, tuokart  Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos taps teisėtu.

Kadangi iki šiol vis dar yra nuomonių skirtumas,  1923 metus reikėtų paskelbti Mažosios Lietuvos metais ir ištyrinėti mažlietuvių indėlį į Lietuvos susivienijimą. Mažlietuviai turi ką pasakyti- kaip ir žydai. Tuokart Lietuvos visuomenė susidarys aiškią nuomonę kaip per šimtmečius mažlietuviai išsaugojo lietuvių kalbą, o tai buvo pagrindinė sąlyga šiaurinę Mažosios Lietuvos dalį- Klaipėdos kraštą teisėtai prijungti prie Lietuvos 1923 metais.