Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.

Edita Rimkė, Vilniaus regioninio valstybės archyvo Dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus vyresnioji specialistė, www.voruta.lt

Vilnius yra vienas labiausiai į Rytus nutolusių Vidurio Europos miestų, kuriame susiduria stipri Rytų ir Vakarų kultūros sąveika. Kaip klestinti Lietuvos sostinė. Jis pasižymėjo turtinga, miesto socialinę struktūrą atitinkančia architektūra. Didikų rūmai, bajorų dvareliai, įvairių religinių konfesijų kulto pastatai, turtingų pirklių namai ir amatininkų nameliai bei lūšnos, neišskirstyti po atskirus kvartalus, o susimaišę tarpusavyje, sudarė spalvingą Vilniaus senamiesčio mozaiką.

Vilniaus regioninio valstybės archyvo perimti saugoti  Paminklų restauravimo projektavimo instituto ir Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcijos dokumentai, atskleidžiantys Vilniaus senamiesčio architektūrinę ir kultūrinę plėtrą, prieš pusę amžiaus kėlė dideles diskusijas ir gyventojų susipriešinimą. Paminklų restauravimo projektavimo instituto fonde saugomi buvusių Oginskių rūmų Vilniuje, tyrimai, kuriuos 1961 m. atliko R. Legaitė[1], o Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcijos fonde – Vyriausiosios žydų sinagogos, vadinamojo Gaono namo, 1993 m. paminklotyros sąlygos[2].

Dokumentuose atsispindinti Oginskių rūmų istorija

Reikšmingas vaidmuo tuometiniame politiniame Lietuvos–Lenkijos valstybės gyvenime teko didikų Oginskių giminei. Vienas iš giminės atstovų  – Ignotas Oginskis – XVIII a. pabaigoje Vilniuje, tarp Arklių ir Rūdninkų gatvių, pasistatydino įspūdingus barokinio ir klasicistinio stiliaus rūmus. Šių rūmų ansamblis nedaug tepakitęs išliko iki mūsų dienų.

Ignotas ir Elena Oginskiai nuo 1753 m. iš atskirų savininkų – karmelitų  konvento, Mykolo Skirmanto, Kazimiero ir Ievos Putkamirių bei kitų asmenų – ėmė supirkinėti šiems priklausiusius pastatus Rūdninkų gatvėje. Kaip rodo šių pastatų topografinės padėties aprašymas, visi šie pastatai buvo išsidėstę vienas šalia kito. Panašiai ši gatvės dalis atvaizduota ir  XVI a. Brauno plane: ten, kur dabar stovi buvę Oginskių rūmai, matyti atskiri pastatai. Sprendžiant iš pateiktų dokumentų, rūmai turėjo būti pastatyti 1756–1758 m. laikotarpiu.

Istoriniai tyrimai atskleidžia, kad kitoje Arklių gatvės pusėje, priešais jau stovinčius Oginskių rūmus, dar buvo likę apleistų, apgriuvusių ir negyvenamų pastatų. Baigus rūmų statybą, buvo nupirkti ir šie apleisti pastatai. 1760 m. Ignotas Oginskis, iš Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III gavęs privilegiją, suteikiančią teisę elgtis su nupirktais griuvėsiais savo nuožiūra, ėmėsi rūmų aplinkos tvarkymo. Savo lėšomis tarp Arklių ir Didžiosios gatvių jis nutiesė gatvę – kurį laiką naujoji gatvė buvo vadinama Oginskių vardu – ir sutvarkė priešais rūmus esančius du atskirus fligelius.

1775 m. mirus Ignotui Oginskiui, jo žmona Elena rūmus Vilniuje padovanojo vyro broliui, Trakų vaivadai Tadui Oginskiui. Vėliau, apie 1836 m., rūmus valdė Irenijus Oginskis, o 1859 m. juos paveldėjo jo sūnus Mykolas Oginskis. Žinių apie Oginskių ir jų palikuonių vykdytas rūmų pertvarkas nepavyko aptikti – apie tai galima spręsti tik iš kai kurių išlikusių Vilniaus miesto planų.

Kaip matyti iš 1834 m. inventorinio aprašymo, abiejose Oginskių gatvės pusėse stovėję pagalbiniai pastatai buvo išnuomoti atskiriems asmenims bei kariniams daliniams. Čia buvo įrengta karo ligoninė, vaistinė bei butai karo valdininkams.

Kiek vėliau, XIX a. II pusėje, Oginskių rūmuose buvo įsikūręs lenkų-rusų inteligentų  klubas, o dešiniojo Oginskių rūmų fligelio pirmame aukšte veikė pensionas, užėmęs penkis kambarius ir virtuvę. Pastate – tikėtina, pusrūsyje – glaudėsi ir kelios smulkios krautuvėlės.

Po I pasaulinio karo Oginskių rūmuose buvo įsikūrusi žydų gimnazija, ir didesnė rūmų dalis naudota kaip gyvenamosios patalpos. Po II pasaulinio karo Oginskių rūmuose pastogė buvo suteikta Milicijos klubui, o šiuo metu čia veikia Valstybinis jaunimo teatras ir Vilniaus teatras „Lėlė“.

Vyriausioji žydų sinagoga (Gaono namas Vilniuje)

Iš Lietuvos yra kilę daug žymių rabinų, kantorių, Toros ir Talmudo žinovų – gausu čia buvo ir žydų maldos namų – sinagogų. Seniausios ir žymiausios iš jų – Vilniaus Didžiosios sinagogos – vardą išgarsino Vilniaus Gaonas Elijahu ben Solomon (Elijahu ben Šlomo Zalman ar Elijas Ben Saliamonas Zalmanas), garsiausias XVIII a. išminčius, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatorius. 1993 m. dokumentuose ši sinagoga vadinama Vyriausiąja žydų sinagoga. Tai buvo vienas reikšmingiausių žydų kultūros centrų visoje Rytų Europoje.

Po II pasaulinio karo Vilnius neteko beveik visos žydiškosios savo dalies. 1945 m. pabaigoje Vilniaus Didžioji sinagoga buvo apgriauta, o pagal naująjį generalinį 1953 m. Vilniaus planą 1955–1957 m. visiškai nušluota nuo žemės paviršiaus. Sugriautos sinagogos vietoje buvo pastatytas 75-asis vaikų lopšelis-darželis.

1989 m. Vilniuje įvyko tarptautinis architektų ir dailininkų konkursas „Lietuvos Jeruzalė“. Šio konkurso tikslas – išrinkti geriausią idėją Vilniaus žydų bendruomenės istorijos, kultūros bei jos žūties II pasauliniame kare atminimui įamžinti. Konkursą organizavo tuometinė Lietuvos kultūros ministerija, Vilniaus miesto vykdomasis komitetas, Lietuvos dailininkų, Architektų, Rašytojų sąjungos, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Vilniaus taryba, Lietuvos kultūros fondas, Lietuvos žydų kultūros draugija ir žydų draugija „Tkuma“.

Konkursą laimėjo architektė  Tsila Zak ir skulptorius Willy Gordon iš Švedijos, pasiūlę atkurti Vyriausiosios žydų sinagogos teritoriją.

Vyriausiosios žydų sinagogos teritorijos regeneravimo klausimas svarstytas 1993 m. kovo 18 d. Vilniaus miesto valdybos Paminklotvarkos ekspertų taryboje.

Vilniaus miesto tarybos 1993 m. birželio 2 d. sprendime Nr. 83 „Dėl dviejų posesijų Žydų gatvėje regeneravimo“, atsižvelgus į Vilniaus visuomenės ir žydų bendruomenės pageidavimus atstatyti Vilniaus senamiesčio Žydų gatvės dalį, kurioje stovėjo Vyriausioji žydų sinagoga ir ją supantys pastatai bei Gaono namas, buvo priimtas sprendimas 75-ąjį vaikų lopšelį-darželį perkelti į kitą vietą, pastatant naują ar suremontuojant seną pastatą senamiestyje. Taip pat numatyta įsteigti Vilniaus Vyriausiosios žydų sinagogos, kaip kultūros centro, atkūrimo fondą. Vilniaus miesto taryba pritarė, kad pagrindiniais projekto autoriais būtų patvirtinti 1989 m. konkurso „Lietuvos Jeruzalė“ nugalėtojai.

Vilniaus Vyriausioji žydų sinagoga  turėjo būti atstatyta išsaugant, restauruojant ir efektyviai eksponuojant  bei panaudojat galimas išlikusias pastatų  požemines dalis. Tam turėjo būti atlikti visi archeologiniai, istoriniai, architektūriniai ir ikonografinės medžiagos tyrimai. Nors darbus planuota pradėti jau tais pačiai metais, archeologiniai tyrimai Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje pradėti tik 2011 metais ir – su pertraukomis – tęsiami iki šių dienų.

1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

—-

Paminklų restauravimo projektavimo instituto fonde (Nr. 1019) saugomi 1950–1993 m. Vilniaus senamiesčio regeneracijos projektai, architektūrinių kompleksų (Gedimino kalno, Vilniaus universiteto pastatų ansamblio, Šv. Kotrynos, Šv. Mykolo, Šv. Jurgio, Šv. Petro ir  Povilo, Šv. Onos bažnyčių, Lietuvos rašytojų sąjungos pastato, Aleksandro Puškino vardo literatūros muziejaus, gyvenamųjų namų Gaono, Šv. Dvasios, Etmonų, Šv. Ignoto, Totorių, Tyzenhauzų gatvėse ir kt.) architektūrinių, istorinių tyrimų vykdymo dokumentai, restauravimo projektai, archeologiniai, architektūriniai matavimai (brėžiniai, planai) ir kiti dokumentai.

Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcijos fonde (Nr. 1111) saugomi 1974–1994 m. Vilniaus senamiesčio kvartalų gyvenamųjų namų (Radvilų, Chodkevičių rūmų,  Dominikonų, Jėzuitų vienuolynų pastatų ansamblių, Bernardinų vienuolyno dalies, Evangelikų reformatų, Šv. Kazimiero bažnyčių, Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos pastato, Vyriausiosios žydų sinagogos, vadinamos Gaono namais, Signatarų namų, Jurgio ir Marijos Šlapelių muziejaus ir kitų Vilniaus senamiesčio pastatų) inžinerinių ir geologinių tyrinėjimų ir kiti archeologinių bei architektūrinių matavimų dokumentai.

[1] F. 1019, ap. 11, b. 51

[2] F. 1111, ap. 11, b. 988