Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo renginio dalyviai Šalčininkų r. Eišiškių S. Rapolionio gimnazijoje. Iš kairės: Juozas Vercinkevičius, Danuta Zuzo, Vilija Janušauskienė, Irma Stadalnykaitė, Angelė Žalalytė-Valienė, Algimantas Masaitis, doc. dr. Gediminas Kazėnas, Eglė Kiriuškinienė, Jonas Vasiliauskas, Marija Šaknienė, Vytautas Dailidka. 2021 m. gegužės 14 d. Jolantos Zakarevičiūtės nuotr.

Gegužės 14 d. Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje vyko kasmetinis Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo renginys. Šios premijos skyrimo tikslas – „skatinti mokytojų, kultūros ir meno veikėjų literatūrinę veiklą, tautinį ugdymą, Pietryčių Lietuvos istorinės praeities studijavimą“. Dėl tebesitęsiančio karantino šventė buvo kitokia nei įprastai – jaukioje gimnazijos bibliotekoje susirinko nedidelis būrelis kviestinių svečių ir tebebuvo laikomasi visų saugumo reikalavimų. Šiemet štai tokio uždaro renginio metu buvo pasveikinti dviejų premijų laureatai. Mat dėl sudėtingos epidemiologinės situacijos pernai premija nebuvo įteikta.

Į premijos įteikimo šventę atvyko lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, Vilniaus r. savivaldybės tarybos nariai, LR švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas ir Mykolo Romerio universiteto docentas dr. Gediminas Kazėnas, „Ryto“ draugijos talkininkai Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos dėstytoja Vilija Janušauskienė ir verslininkas Mindaugas Vyskupaitis, S. Rapolionio premijų laureatai: laikraščio Gudijos lietuviams „Lietuvių godos“ vyriausioji redaktorė Marija Šaknienė, ilgametis Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos direktorius Vytautas Dailidka ir Trakų r. laikraščio „Trakų žemė“ bei Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius.

Ilgai nelaukus po A. Masaičio ir Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos direktorės Danutos Zuzo sveikinimo žodžių buvo paskelbti 2020 ir 2021 m. premijų laureatai.

S. Rapolionio premija 2020 m. – pedagogei A. Žalalytei-Valienei

S. Rapolionio premiją lietuvių švietimo draugija „Rytas“ 2020 m. paskyrė mokytojai Angelei Žalalytei-Valienei. M. Šaknienė apie laureatę rašė: „Ji – tarsi neišsenkantis šaltinis, nuolat čiurlenantis, almantis, skubantis nešdamas atgaivą kiekvienam prie jo pasilenkiančiam. Ji – tarsi gyva versmė, kiekvieną išklausanti, išgirstanti, paguodžianti, visur dalyvaujanti ir visur suspėjanti, tarsi nejaučianti metų naštos, kuri vis didėja ir didėja.“[1]

A. Žalalytė-Valienė gimė 1946 m. balandžio 23 d. Vaivadiškių kaime, šalia Molėtų. 1970 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgijo filologės, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos specialybę ir išvyko dirbti į Baltarusiją, Gervėčių kraštą. Ji taip pat dirbo ir Vilniaus krašto mokyklose – Juodšiliuose, Kalveliuose, Naujojoje Vilnioje. Vėliau vėl grįžo dirbti į Baltarusiją – Rimdžiūnus, ten ir dabar dirba žurnale „Moksleivis“. A. Žalalytė-Valienė – ne tik puiki, pasiaukojanti mokytoja, bet ir profesionali gidė, aktyvi lietuviškos spaudos, laikraščio „Lietuvių godos“ pagalbininkė, nuostabi atlikėja, giedanti Vilniaus arkikatedros chore, ansamblyje „Indraja“ bei Rimdžiūnuose – „Žilvityje“. Savo meilę ir šilumą ji dovanoja ne tik daugybei mokinių, bet ir dviem dukroms Rasai ir Eglei, sūnui Vytautui, savo gyvenimą taip pat susiejusiems su menu: Eglė – aktorė, Rasa – Nidos meno mokyklos direktorė, o Vytautas – chorvedys Klaipėdos muzikiniame teatre.

Šiųmetinės premijos laureatė – Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ redaktorė

2021 m. S. Rapolionio premija buvo paskirta Lietuvos istorijos žurnalo „Voruta“ redaktorei Irmai Stadalnykaitei. Laureatė padėkojo premijos steigėjams, lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkui A. Masaičiui, valdybai bei Pietryčių Lietuvos kultūros, spaudos, švietimo darbuotojams, kurie galbūt ne visada pastebimi ir tinkamai įvertinami.

Ji priminė, kad leidžiant žurnalą prisideda daugybė istorijos, kultūros, kraštotyros mylėtojų iš įvairių Lietuvos vietovių ir kitų valstybių (Lucko, Tilžės, Maskvos miestų ir t. t.), todėl šiuo įvertinimu norėtų pasidalyti su jais visais. Svarstė, kad apdovanojimas taps iššūkiu ir paskata toliau uoliai dirbti. Pakalbinus redaktorė pristatė antrus metus leidžiamą „Vorutos“ žurnalą, gimusį iš 30 metų leisto nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio:

1989 m. spalio 24 d. J. Vercinkevičiaus įsteigtame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkvėptame nacionaliniame Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“ visą laiką buvo spausdinamos lietuvių tautinį tapatumą, visuomenės pilietiškumą, kritinį mąstymą, sąmoningumą skatinančios ir ugdančios publikacijos įvairiomis Lietuvos istorijos temomis. Nuo pat pirmo „Vorutos“ numerio iki šių dienų nagrinėjama Lietuvos Bažnyčios, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Mažosios Lietuvos ir vadinamojo Karaliaučiaus krašto, Rytų ir Pietryčių Lietuvos, etninių lietuvių žemių istorija, Lietuvos valstybingumo ir santykių su kaimyninėmis valstybėmis istorija ir raida, skiriama daug dėmesio Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos pasipriešinimo okupaciniams režimams, partizaninio karo pasakojimams. Laikraščio turiniu siekta paneigti okupacijos metais suformuotus netikros Lietuvos istorijos stereotipus, atskleisti klastotes, gilinti Lietuvos istorijos žinias ir ugdyti visuomenės pasididžiavimą tautos, valstybės istorija. Surinktus „Vorutos“ komplektus nuo pat pirmojo numerio turi ne vienas buvęs sąjūdininkas, taip pat dėl vieno kito komplekte trūkstamo numerio į redakciją kreipiasi ir nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios, brendusios kartos atstovai, prie leidinio rengimo prisideda nauji autoriai, jauni istorikai ir kultūrininkai, kalbos redaktoriaus kvalifikaciją turintys lituanistai. Po 30-ies leidybos metų, kai jau surinktas nemenkas ištikimų skaitytojų ratas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio lietuvių bendruomenėse, „Vorutos“ laikraštis tapo žurnalu ir tai tarsi žymi naują kokybės laiptelį. Nuo 2020 m. sausio 1 d. vietoj laikraščio keturis kartus per metus (kas tris mėnesius) leidžiamas istorijos mokslą populiarinantis žurnalas tokiu pačiu pavadinimu. Šiemet padidėjo ir žurnalo apimtis – jis leidžiamas 104 puslapių (t. y. 13 spaudos lankų). Tai yra vienintelis Lietuvos istorijos žurnalas, iš kitų leidinių išsiskiriantis aukštos kvalifikacijos autorių publikacijomis, kokybišku turiniu, pateikiamų istorijos tyrimų naujumu, publikuojamos medžiagos pagrįstumu, pasitelktų šaltinių įvairove.

2015 m. balandį pasirašius sutartį su Tautos fondu (JAV), buvo pradėtas leisti Rytų Lietuvos mokykloms skirtas laikraščio priedas „Tėviškės aušra“. Šis priedas išliko ir žurnale. Jame spausdinamos publikacijos apie Rytų ir Pietryčių Lietuvos lietuviškų mokymo įstaigų gyvenimą, istoriją, siekiama atskleisti, su kokiomis problemomis susiduria švietimo įstaigos, saugodamos bei stiprindamos ugdytinių nacionalinę savimonę, etnokultūrinę tapatybę, istorinę atmintį ir pilietiškumą. Šis priedas – tam tikra lietuviškų švietimo įstaigų bendruomenių palaikymo, paskatinimo išraiška.

Renginio dalyvius sužavėjo „Vorutos“ vyr. redaktoriaus J. Vercinkevičiaus kalba, kuria ne tik priminta šio leidinio misija, bet ir atskleisti leidėjams ir redaktoriams kylantys iššūkiai, pristatytos gyvenimo Pietryčių Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje (Karaliaučiaus krašte) aktualijos, susijusios su lietuviškų asmenvardžių, vietovardžių rašymu, saugojimu, valstybinės kalbos vartojimu.

S. Rapolionio premijų laureatai

S. Rapolionio premija teikiama nuo 2007 m., o nuo 2011 m. kasmetinis įteikimo renginys vyksta Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje. Šiemet buvo paskirtos 16-oji ir 17-oji S. Rapolionio premijos. Tokios premijos 2007 m. įteiktos Vytautui Dailidkai ir dr. Algirdui Kavaliauskui, 2008 m. – Viktorijai Lapėnienei, Antanui Karmonui ir Algimantui Masaičiui, 2009 m. – Jonui Bajorūnui, 2011 m. – Juozui Vercinkevičiui, 2012 m. – Valentui Šiaudiniui, 2013 m. – Antanui Lesiui, 2014 m. – dr. Aldonai Vasiliauskienei, 2015 m. – prof. Gražinai Landsbergienei, 2016 m. – Aurelijai Arlauskienei, 2017 m. – Marijai Šaknienei, 2018 m. – Vytautui Valentinui Česnuliui, 2019 m. – Benjaminui Kondratui.

______________________________

[1] Marija Šaknienė, „Mokytoja Angelė“, in: Lietuvių godos, Nr. 4 (331), 2021 m. balandis, p. 4.