Ema Jančiorienė, Vilnius

„Sąmoningumas savo ruožtu verčia žmogų tam tikru būdu santykiuoti su tautine savo individualybe ir visu tuo, kas yra tautiška.“

A.     Maceina

Greitai prabėgo vasaros mėnesiai. Baigėsi mokinių ir mokytojų atostogos. Vėl ant mokyklų slenksčių rugsėjo 1-oji. Naujieji ir paskutinieji 2-ojo tūkstantmečio mokslo metai. Naujas vilčių ir tikėjimo, džiaugsmo ir meilės, ugdymo ir formavimo etapas. Daugeliui tai nelengvo darbo pradžia, tuo tarpu Vilniaus apskrities administracijos viršininkui p. A. Vidūnui ir jo bendražygiams rugsėjo pirmoji – nuoseklaus ir atkaklaus darbo apvainikavimas – Šalčininkų rajone, Dailidžių kaime atidaryta lietuviška pradinė mokykla.

Pasak A. Vidūno, kiekviena nauja lietuviška mokykla šiame regione yra ypač brangi ir laukiama. Žinome, kad čia, Šalčininkų rajone, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, lietuvių kalba pradėjo nykti jau XIX a. viduryje, ir XX a. pradžioje buvo beveik užmiršta. Sovietmečiu lietuvių kalba buvo mokoma tik Eišiškių vidurinėje mokykloje. Padėtis pasikeitė atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę. Susirūpinta tautiškumu, lietuvių kalba paskelbta valstybine. Vėliau, 1996 m. Vyriausybė patvirtino Rytų Lietuvos socialinio plėtojimo programą, kuria remiantis numatyta kurti naujų švietimo įstaigų tinklą, kuriuose būtų kalbama ir mokoma lietuvių kalba.

Taigi nuosekliai vykdant šią programą, rugsėjo 1-ąją Dailidžių kaime pradeda veikti nauja lietuviška pradinė mokykla, kurią lankys keturi mokiniai. Tokia situacija atidaromose mokyklose yra įprasta. Pavyzdžiui, į Šalčininkų r. Purvėnų kaimo pradinę mokykla prieš trejus metus atėjo tik penki mokiniai, o šiuo metu mokosi dvidešimt keturi. Butrimonių pradinėje mokykloje pirmais mokslo metais buvo septyni pirmokai, dabar mokyklą lanko penkiasdešimt mokinių. A. Vidūno įsitikinimu, tokia yra visų lietuviškų mokyklų pradžia. Mokyklos likimas priklauso nuo mokytojos, kiek ji turi kūrybinio nerimo, atkaklumo ir šviesos savyje. Panašu, kad jaunajai Dailidžių pradinės mokyklos mokytojai Rasai Šarkauskaitei, ką tik baigusiai Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą, drąsos ir atkaklumo nestinga. Darbas laukia nelengvas: kai kurie mokiniai ir jų tėveliai net nesupranta lietuviškai. Tačiau suprasdami, kad jų vaikų ateitis neatsiejama nuo gero lietuvių kalbos mokėjimo, pasirinko lietuvišką mokyklą. Savo ruožtu mokytoja pasiryžusi pateisinti tėvelių apsisprendimą ir viltis, – atiduoti energiją, parodyti sumanumą ir tvirtumą ugdant ir puoselėjant lietuvišką žodį.

„Voruta“ Nr. 30 (408) 1999 m. rugsėjo 4 d., 1 p.