Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Stanislovas Rapolionis (lot. Rapagelanus arba Stanislaus Lituanus, apie 1485–1500 netoli Eišiškių–1545 05 13 Karaliaučiuje) – vienas iš lietuvių raštijos pradininkų, tikriausiai buvęs Vilniaus pranciškonų vienuolis, pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius.

Kilęs iš smulkių grynai lietuviško Eišiškių valsčiaus neturtingų bajorų, kurie neturėjo valdinių, savo buitimi ir turtu nesiskyrę nuo valstiečių, buvo neeilinio talento tarptautinio masto humanistas. Jis buvo Jurgio Svetkaus (Swiatzko) Rapolionio, mirusio tais pačiais 1545 m., vienas iš trijų sūnų. Buvo silpnos sveikatos, mažo ūgio ir kuprotas, bet neeilinio talento, apdovanotas skvarbiu protu ir iškalba. Susidomėjęs Martyno Liuterio mokymu, apie 1525 m. išstojo iš vienuolyno ir pradėjo mokytojauti didikų dvaruose.

Apie 1533 m. baigė Krokuvos universitetą (įsimatrikuliavo su savo mokiniais 1528 08 03) bakalauro laipsniu, apie dešimtmetį gal mokytojavo Lenkijos ir Lietuvos didikų dvaruose. Spėjama, kad iki 1542 m. mokė bajoraičius Abraomo Kulviečio mokykloje Vilniuje.

Pasitraukęs iš Lietuvos, Prūsijos kunigaikščio Albrechto siuntimu ir lėšomis mokėsi liuteroniškame Witenbergo universitete (įsimatrikuliavo 1542 03 22), kuriame 1544 m. gegužės 23 d., pirmininkaujant M. Liuteriui ir dalyvaujant P. Melanchtonui, apsigynė 28 teologijos daktaro tezes (disertaciją) „Apie atgailą“ („Die poenitentia“).

S. Rapolionis buvo vienas iš 13 doktorantų, kurie gynė tezes pirmininkaujant pačiam Liuteriui jo paskutinį gyvenimo dešimtmetį. Abu reformacijos šulai jo tezių gynimą laikė svarbiu įvykiu: Liuteris atidėjo savo kelionę, Melanchtonas parengė Rapolionio disertacijos tezes, o tai reiškia, kad buvo jo darbo vadovas. Per šį gynimą buvo diskutuojama apie gerų darbų reikšmę nuteisinimui: Liuteris ir Melanchtonas Rapolioniui pateikia papildomas tezes, disputuoja, patikrina, kaip doktorantas supranta Šventąjį Raštą, formuluoja galutinius atsakymus. Įvykusiu disputu buvo patenkinti ir Liuteris, ir Melanchtonas.

Rapolionio (kaip ir kitų) disertacijos tezių gynimo disputas ir tekstas buvo tiksliai užprotokoluotas (tezės yra įtrauktos į Melanchtono raštus) ir tas protokolas plito nuorašais, pasiekė Rygą (šuo metu saugomas Latvijos MA fundamentinėje bibliotekoje), Miuncheną, Wolfenbiutelį. Tokie tezių gynimo tekstai buvo labai svarbūs evangelikų pamokslininkams, vykstantiems tarnauti į tuos kraštus, kur plito protestantizmas. Jie jais naudodavosi gilindami savo teologines žinias ir pamokslaudami bažnyčiose.

Taigi Rapolionis buvo pirmasis lietuvis, apsigynęs teologijos daktaro laipsnį protestantiškame universitete (gegužės 29 d. jam buvo įteiktos ir teologijos daktaro regalijos: kepuraitė, žiedas ir Biblija, taip pat turėjo iškelti gausią puotą su eitynėmis per miestą).

S. Rapolionis Karaliaučiuje

Melanchtonas 1544 m. birželio 13 d. parašė naujam teologijos mokslų daktarui rekomendacinį laišką į Karaliaučių, adresuotą kunigaikščiui Albrechtui:

Atrodo, ir Jūsų šviesybei pakaktų garbės ir laipsnio, kuris daktarui Stanislovui Lietuviui buvo suteiktas akademijoje <…>. Girdėjau jį viešai disputuojant; jo svarstymai labai patiko ir daktarui Liuteriui, ir kitiems. Dar dažniau pats esu su juo kalbėjęsis daugeliu krikščioniškojo mokslo klausimų; mačiau ir jo raštus bei įsitikinau, kad jis teisingai suvokia bažnyčios mokslą, geba puikiai kalbėti ir išdėstyti tai, ką mano.

Kunigaikštis Albrechtas nekantriai laukia Rapolionio grįžtančio į Karaliaučių, nes faktiškai nuo jo priklausė Karaliaučiaus universiteto atidarymas (nuo 1541 m. veikia partikuliaras). Lietuviai profesoriai S. Rapolionis ir A. Kulvietis iš pat pradžių Karaliaučiaus universitete (atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d.) užima svarbias vietas: Kulvietis buvo partikuliaro vicerektorius (1541–1543) ir universiteto graikų kalbos profesorius (nuo 1544), taip pat dar dėstė hebrajų kalbą ir komentavo Dovydo psalmes, o Rapolionis paskiriamas pačios svarbiausios teologijos katedros vedėju.

Rapolionis gerai mokėjo senąsias lotynų, graikų ir hebrajų, o taip pat lietuvių bei lenkų kalbas (vokiškai nemokėjo). Buvo puikus oratorius – savo paskaitas tarsi deklamuodavo (jas dažnai lankė ne tik miestiečiai, bet ir pats Albrechtas).

1544 m. lapkritį vedė kunigaikščio asmeninio gydytojo Bazilijaus Aksto dukrą Kotryną (oficialus vyriausiasis liuteronų teologijos dėstytojas, griežtas kunigų celibato priešas turėjo ir savo pavyzdžiu įrodyti, kad jis nesilaiko celibato). Albrechtas apmokėjo ir visas vestuvių išlaidas, kurios tais laikais būdavo ypatingai didelės, nes dalyvaudavo daug svečių, o pačios vestuvės trukdavo net keletą dienų.

Pirmųjų mokslo metų pabaigoje (1545 m. gegužės 8 d.) Rapolionis vienas iš pirmųjų parašė liuteronų bažnyčios sampratą išsamiai perteikiančio veikalo „Disputas dėl bažnyčios ir jos požymių“ („Disputatio de ecclesia et eius notis“) tezes, kurias 1545 m. išspausdino Weinreicho spaustuvė Karaliaučiuje, paplitusį net tik Prūsijoje, bet ir visoje liuteroniškoje Europoje. Po Antrojo pasaulinio karo nėra surastas nė vienas leidinio egzempliorius, tačiau tezių tekstas išliko vėlesniuose – 1558, 1562 m. perspauduose.

Šiose tezėse Rapolionis svarstė vieną svarbiausių evangelikų teologijos klausimų – reformacijos požiūrį į bažnyčią: Vyskupai sako, kad tik jie ir jiems paklūstantys sudaro šitą bendriją. Mūsų požiūriu, bažnyčia – tai tikinčiųjų bendrija, kurios pagrindinės žymės – tikrasis Žodis ir tinkamas sakramentų teikimas.Jis aiškino, kad tikraisiais bažnyčios požymiais nedera laikyti nei popiežiaus įpėdinystės (Kristus – bažnyčios uola, o ne popiežius), nei bažnyčios senumo, nei gausumo požymių. Taip pat nurodė, kad protestantų bažnyčia nepritaria šventųjų garbinimui, kunigų celibatui, mišių laikymui už pinigus, vienuolių įžadams, nuodėmių išvardijimui per išpažintį ir t. t. Šios Rapolionio tezės buvo pagrindinių ir svarbiausių to meto evangelikų liuteronų mokymo apie bažnyčią teiginių santrauka.

Tikriausiai tai buvo pirmosios viešai diskutuotos tezės Karaliaučiaus universitete. Vėliau jos buvo ne kartą perspausdintos tuose evangelikų leidiniuose, kurie buvo kaip atsakas katalikų Tridento susirinkimo tekstams, nukreiptiems prieš reformaciją. Rapolionio tekstas plito po Europą ir „dalyvavo“ tebesitęsiančioje evangelikų ir katalikų polemikoje Europos mastu.

Deja, Rapolionio (kaip ir Kulviečio) veikla Karaliaučiaus universitete truko labai trumpai. Netikėtai mirus (apopleksija su viso kūno paralyžiumi) buvo palaidotas Karaliaučiaus katedroje šalia būsimo Albrechto kapo. Buvo labai iškilmingos laidotuvės, kurių miestas dar nebuvo regėjęs.

Jose dalyvavo ne tik visas universitetas, bet ir gausi miestiečių minia. Priekyje žengė giedančių berniukų būrys. Paskui karstą ėjo kilmingieji, o jų vidury – kunigaikštis Albrechtas. Už jo – žymūs mokslo vyrai. Jo antkapio 8 eilučių epitafijoje buvo įrašyta: „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė…“.

O Bernardas Holtorpius, poetas, tuo metu studijavęs teologiją Karaliaučiaus universitete, parašė „Elegiją mirus Šviesiausiam vyrui daktarui Stanislovui Rapolioniui…“ („Elegia de obitu Clarissimi viri doctoris Stanislai Rapagelani…“, 1545 m.).

Pagal vietos įstatymus našlei (minima dar 1572 m.) atiteko visas nedidelis vyro turtas po jo mirties. Brolio Povilo (Pauliaus) patikėtinis Jonas Radvilavičius, atvykęs į Karaliaučių, atsisakė velionio palikimo dėl Rapolionio pasidarytų skolų, kurios viršijo patį paveldimą turtą.

Rapolionis vertė į lenkų kalbą Bibliją, manoma, kad ją pirmasis pradėjo versti ir į lietuvių kalbą (vertimas neišliko), išvertė giesmių, iš kurių viena „Giesmė apie kentėjimą Jėzaus Kristaus“ paskelbta M. Mažvydo giesmyne (1570), parašė teologinių darbų lotynų kalba.

Savarankiškai dirbęs vos vienus nepilnus metus, Rapolionis nesuspėjo iki galo atskleisti visų savo intelektualinių pajėgų. Tačiau ir per trumpą laiką jis paliko ryškius pėdsakus trijų tautų – lietuvių, lenkų ir vokiečių – kultūros istorijoje.

Jei katalikų bažnyčia knygas spausdino ir kunigai apeigas atliko lotynų kalba, tai liuteronai, norėdami, kad juos suprastų visi žmonės, pirmieji prabilo gimtosiomis kalbomis. Todėl lietuviškas raštas, o paskui ir pirmosios lietuviškos knygos išvydo pasaulį Karaliaučiaus krašte, dabartinėje Kaliningrado srityje.

S. Rapolionio veiklos įamžinimas

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto vestibiulį puošia lietuvių raštijos pradininkų portretai, sukurti skulptoriaus Konstantino Bogdano, minint universiteto 400-ąsias metines. Tarp jų yra ir 1978 m. skulptoriaus sukurtas bronzinis Rapolionio biustas. 1986 m. Gornostajiškėse, netoli Eišiškių, minint 500-ąsias gimimo metines, pastatytas jam skirtas paminklas (skulpt. K. Bogdanas, arch. R. Buivydas ir J. Balkevičius).

Šalčininkų rajone veikia moderni lietuviška Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazija (jos iškilmių salėje yra Rapolionio akmeninis biustas). Šis vardas tuometinei Eišiškių vidurinei mokyklai buvo suteiktas 1993 m. rugsėjį.

1995 m. Stanislovo Rapolionio vardu pavadinta gatvė yra Vilniaus mieste (Pilaitės seniūnija), taip pat Eišiškių (Šalčininkų r.) miestelyje.

2011 m. vasario 10 d. priimtas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ nutarimas skirti kasmetinę Stanislovo Rapolionio premiją. Premijos tikslas – skatinti mokytojų, kultūros ir meno veikėjų literatūrinę veiklą, tautinį ugdymą, Pietryčių Lietuvos istorinės praeities studijavimą. Premija bus įteikiama kasmet gegužę – S. Rapolionio mirties mėnesį, Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje (anksčiau ją skirdavo Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamentas).

Šiais metais diplomas ir piniginė premija paskirta laikraščių „Voruta“ ir „Trakų žemė“ vyr. redaktoriui ir leidėjui Juozui Vercinkevičiui.

Nuotraukose:

1. Stanislovo Rapolionio biustas Vilniaus universitete (skulpt. K. Bogdanas, 1978)

2. Rapolionio jubiliejui sudarytos Eugenijos Ulčinaitės ir Juozo Tumelio monografijos „Stanislovas Rapolionis“ (1986) viršelis

Voruta. – 2011, bir. 18, nr. 12 (726), p. 11.