Choralų knyga vargonininkams. Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijų Karališkosios konsistorijos leidinys. Parengė F. W. Markulis – Dancigo [dab. Gdanskas] Šventosios Marijos vyriausios kunigų Bažnyčios Karališkasis muzikos direktorius ir jos pirmasis vargonininkas. 2-asis papildytas ir pataisytas leidimas profesoriaus, Berlyno Karališkosios menų akademijos senato nario, Karališkosios Katedros choro direktoriaus Alberto Bekerio. Antras spaudinys. Karaliaučius Prūsijoje. Grėfės ir Anzerio leidykla (Gräfe und Unzer Verlag), 1894
www.mlimuziejus.lt
Choralų knyga vargonininkams
Vokietijoje, Ahaus mieste gyvenęs žygaitiškis Julius Radtkė 2004 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejui padovanojo fisharmoniją – mažuosius vargonėlius, kuriais vargonavo savamokslis Sartininkų parapijos vargonininkas Jurgis Paliokas, kilęs iš nunykusio Urvinių kaimo Tauragės rajone. Tačiau nebuvo aišku, iš kokių gaidų jais grota. Atnaujinant Etninės kultūros ekspoziciją, evangelikų liuteronų kunigas L. Fetingis, kilęs iš tos pačios parapijos, muziejui įteikė vertingą eksponatą – choralų knygą vargonininkams, išleistą 1894 metais Karaliaučiuje.
Taip pat skaitykite
Pasak kunigo L. Fetingio, choralų knyga nėra J. Palioko, bet toks leidinys, išspausdintas vokiečių kalba, vargonininkų buvo naudojamas visame Klaipėdos krašte. Po Martyno Mažvydo „Katekizmo“ (1547) evangelikų liuteronų giesmynai buvo spausdinami be gaidų. Giesmynuose nurodomas tik vokiškas giesmės pavadinimas, pagal kurį vargonininkas susirasdavo kokią giesmės melodiją groti.
Lietuviškai giedantys evangelikai liuteronai turėjo savo susikurtas giesmių melodijas. Pasak kunigo L. Fetingio, anksčiau tikintieji giedodavo gana lėtu tempu. Ypač ištęstas giedojimas buvo būdingas kretingiškiams. Manoma, kad melodijų ištęstumą galėjusi nulemti kaimynystė su žemaičiais. Martynas Reinholdas Tydekas, gyvenęs Graumenėje, esančioje netoli Plikių, savo prisiminimuose rašo: „Giedojimas buvo aiškus ir atsileidus“ (Martynas Reinholdas Tydekas „Žvilgsnis atgal“. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. P. 34).
Pasak L. Fetingio – kiekvienoje parapijoje giedota kitaip, giesmė ėjusi iš lūpų į lūpas. Vargonininkas pagal savo parapijiečių giedojimą gaidas ir užrašydavo. Kiekvienoje parapijoje lietuviškų giesmių melodijos neretai skyrėsi. L. Fetingio užrašytos liaudiškos giesmių melodijos yra iš Saugų ir Sudargo parapijų, kur kunigo ištarnauta 14 metų. Rankraštinį giesmių rinkinį turėjęs ir pats Jurgis Paliokas, kurio fisharmonija dabar eksponuojama muziejuje. Vargonininkų užrašytų lietuviškų giesmių melodijų pluoštas įrištas choralų knygos gale. Prie gaidų pažymėta iš kokios parapijos giesmė: iš Tilžės, Klaipėdos, Ragainės, Viešvilės, Saugų, ar Sudargo. Nurodyta ir kurią giesmę iš giesmyno ar psalmyno giedoti. Prof. Rimantas Sliužinskas teigia: „Ranka rašytos keturbalsės giesmių melodijos yra gerai žinomos tik Klaipėdos krašte. Jos yra „vietinės“ ir senose vokiškose knygose jų nerasime“ .
Gautoji choralų knyga vargonininkams yra restauruota, naujai perrišta. Kunigo L. Fetingio, taip pat kitų evangelikų liuteronų kunigų pastangomis net ir tarybiniais metais rūpintasi religinių knygų išsaugojimu. Jos buvo vežamos į Tilžę, ten neoficialiai tvarkomos: perrišamos, restauruojamos. Tuo ten užsiimdavusi rūpestinga senyvo amžiaus moteris.
Fisharmonija – mažieji vargonėliai
Kunigas L. Fetingis knygoje „Paskutinis, užvėręs vartus“ (Julius Radkė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus: BALTO print, 2018. P. 119) pasakoja apie savo pasiruošimą konfirmacijai ir pirmąją giesmių giedojimo patirtį vadovaujant Dievo žodžio sakytojui Artūrui Timpai, prisimena kaip Jurgiui Paliokui vargonuojant fisharmonija Sartininkų bažnytėlėje buvo giedamos giesmės ir kaip giedota surinkimuose.
„Po to atėjo konfirmacijos šventė. Aš esu konfirmuotas 1954 m. birželio 20 dieną Sartininkų bažnytėlėje. Artūras Timpa kaip tik konfirmacijai paruošė mane su kitais konfirmantais, kurių iš viso buvo dvylika. Jis buvo labai reiklus. Mes turėjom išmokti visą programą, ko buvo reikalaujama anuomet ir dabar yra reikalaujama einant konfirmacijos.
Dar kas įstrigo į atmintį – tai šeštadienio vakaras prieš konfirmaciją. Mes, visi konfirmantai, turėjom pasipuošti bažnyčią, Sartininkų. Atėjo, paliepė: „Padarykit tą, pasipuoškit…“, – ir išėjo. O mes, vaikai, buvom išdykę, gana triukšmingi, paėmėm ir užgiedojom. Bet ne šiaip sau, kad giedotumėm kaip priklauso, o klykdami, iš visos jėgos. Tuomet neiškentęs Artūras Timpa įėjo pas mus ir sako: „Girdžiu, kad jūs turit visi gerus balsus, užtat po konfirmacijos, kitą sekmadienį, ateisit visi į bažnytėlę ir mes sudarysim chorą.“ Taip ir buvo. Tai tokia buvo mano chorinio ir bažnytinio darbo pradžia. Tai buvo tam tikras indėlis ir Artūro Timpos. Vėliau šį Artūro Timpos sukurtą choriuką pradėjo ruošti Paliokas Jurgis. Nors jisai pats dar buvo muzikoj pradžiamokslis, savamokslis, bet mumis giedoti giesmeles paruošė.
Sartininkuose bendros giesmės pamaldose buvo giedamos grojant fisharmonija. Labai gerai, kad giedojimas buvo palydimas mažaisiais vargonėliais. Giesmių žodžiai yra labai gražūs, prasmingi ir žmonės labai mėgdavo giedoti tiek bažnyčioje, tiek surinkimuose. Surinkimai namuose buvo plačiai žinomi. Tai buvo paprasčiausiai laikomos pamaldos namuose. Šeštadienio vakarais arba sekmadienį. Timpų šeimoje tai buvo persidavusi tradicija iš senesnės kartos. Jo tėvai buvo surinkimininkai. Ir tokiu būdu žmonės labai giedojo. Ypatingai žmonėse giedojimą pagyvino kaip tik tie surinkimai, kurie turėjo net išlaikę savo giesmyną. Buvo išleistos psalminės knygos. Ir labai surinkimininkai mėgdavo giedoti iš tų psalminių knygų. Ten būdavo labai ilgos giesmės ir, žinoma, visos gotišku šriftu parašytos, klaipėdietiška, lietuviška tarme. Esu radęs gražiai parašyta apie surinkimus, apie lietuvininkų giedojimą. Buvo taip parašyta, toks sakinys: „Kad nuo tokio iškilmingo, gražaus lietuvininkų giedojimo net žibalinės lempos užgesdavo.“ Jei namuose, kambary užgieda vyriškais balsais, tai yra gražu! Giedojimas ir giesmė mūsų bažnyčioje turi labai svarbią reikšmę.“
Giesmynas iš Plikių parapijos
L. Fetingis dovanojo muziejui ir Frydricho Kuršaičio giesmyną, kuris išspausdintas gotišku šriftu „Pagerintos giesmių knygos“ (1912 metų leidimas). Dovanota giesmių knyga su įrašu: „Būk viernas iki smerties“. „Būk ištikimas iki mirties“ – sakytume dabar. Giesmynas, kuris, dėl savo formos, liaudiškai vadintas „siaurikėmis“, gautas iš Plikių parapijiečių. Pasak kunigo – kai vyriausioji karta atsisveikina su šiuo pasauliu, vaikai ir vaikaičiai atneša religines knygas suprasdami ar nujausdami jų sakralumą, reikšmę žmogaus ir krašto kultūriniam gyvenimui. Knygos ne visos vienodos. Neretai skiriasi giesmynų įrišimas: vienas kuklesnis, o kitas daugiau prabangus, išpuoštas. Iš senųjų giesmynų gotišku šriftu Saugų, Žemaičių Naumiesčio, Kretingos parapijose buvo giedama net iki pat 1995 metų. Už meilę ir pagarbą senosioms giesmėms, L.Fetingis negailėjo gerų žodžių savo pirmtakui Plikių parapijoje – kunigui Jonui Armonaičiui, kurio vykdytas pareigas naujai įšventintas kunigas perėmė nuo 1976 metų:
„Kunigas dekanas J. Armonaitis buvo mūsų krašto žvaigždė, nors jis kilimo ne iš lietuvininkų [evangelikų liuteronų kunigas J. Armonaitis gimė 1929 m. rugpjūčio 26 d. Rupeikių k. Šimkaičių vls., Raseinių aps.]. Tarp Raseinių ir Jurbarko yra toks kaimas Rupeikiai. Jis aptarnavo Žemaičių Naumiesčio, Priekulės, Katyčių, Kretingos, Pašyšių [iki uždarymo 1964 metais] ir Plikių parapijas. Plikių parapiją – prieš mane. Kunigas J. Armonaitis aukštai vertino lietuvininkų raštą ir tarmę. Jis reikalavo iš konfirmantų, kad būtų išlaikyta lietuvininkų kalba, skatino giedoti iš giesmynų gotišku šriftu. Tai suprato kaip vertybę ir to siekė iki pat savo gyvenimo pabaigos, kai aš tapau kunigu“.
Kunigas L. Fetingis pastebi giesmių poetiškumą, metaforų galią: „Ar pasakysi gražiau, nepasakysi!..”
„Ak kaipgi aš vertingai galiu priimt
tave? Tave, kurio širdingai seniai
jau trokštame? Pats, Jėzau! Duok
Malonę, išmokti man tikrai, kaip tave,
Mielas Pone, priimti reik vertai.“
„Pagerintos giesmių knygos”, 1912, Nr. 1
Kunigo išsaugotas ir muziejui perduotas giesmynas gotišku šriftu primins lankytojams apie išskirtinį šišioniškių tarmės skambesį, prasmingą tikėjimo išpažinimą.
Delmonas su išsiuvinėta Plikių liuteronų bažnyčia
Giesmynus, vadinamąsias „siaurikes“, į bažnyčią lietuvininkės nešdavosi delmonuose. Anikės Genienės (gim. Wiegant) (1905–1986), kilusios iš Trušelių kaimo, delmonas yra su mergautine monograma ir išsiuvinėta bažnyčia.
Kunigo L. Fetingio muziejui dovanotas giesmynas iš Plikių puikiai pritiko pamaldžios vietinės gyventojos A. Genienės delmone. Išsiuvinėtame paveiksle galima įžiūrėti Plikių bažnyčios pagrindinį įėjimą, duris, skliautą, kryžių. „Meniška moteris buvusi – Plikių bažnyčią atpažįstamai išsiuvinėjusi“, – džiaugėsi kunigas L. Fetingis parapijietės rankdarbiu, kuris kartu yra Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinio identiteto ir tikėjimo išpažinimo simbolis.
Už pagalbą renkant medžiagą dėkojame
lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ pirmininkei R. Čėsnienei
Nuotraukos – A. Kavaliauskienės
Tekstą parengė dr. A. Kavaliauskienė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja
