www.voruta.lt

Vilkaviškio  „Aušros“ gimnazija

Laura Miknevičiūtė, IE klasė

LGGRTC Konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ 

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Kvirevičienė

Istorijos mokytoja Virginija Venckūnienė

Prisiminimų takais

Esu Kristel (Kristina), gimiau Rytų Prūsijoje (dab. Kaliningrado srityje) Girdavoje tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštais metais balandžio dvidešimt ketvirtą (tarybiniais laikais sakydavo, kad mano gimimo diena beveik sutampa su Komunistų partijos lyderio V.Lenino gimtadieniu, niekada to nesupratau, tikriausiai mirsiu ir nesuprasiu). Buvome laiminga šeima. Netoliese gyveno mamos tėvai, vertėsi ūkiškai, senelis dirbo geležinkelyje iešmininku. Gyvenome gražiame, tvarkingame name, mamos išpuoselėtame darželyje nuo pavasario iki rudens žydėjo įvairios gėlės ir viena didelė rožė. Namas buvo aptvertas žema baltai nudažyta tvorele (dabar lietuviai savo namus aptveria kuo aukštesne tvora, kad tik niekas nematytų) tam, kad nelaimei ar bėdai ištikus kaimynas galėtų padėti, būtų galima prisišaukti pagalbą. Sodelyje brandino uogas agrastai, serbentai. Iš nesuvalgytų uogų mama virdavo uogienes žiemai. Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintais metais antrą Šventų Kalėdų dieną gimė mano brolis Gerhard. Kiek tada buvo džiaugsmo, net širdis apsakyti negali.

Gimtajame miestelyje lankiau pradžios mokyklą. Buvau pirmūnė. Mokslai ėjosi kaip iš pypkės. Mama sakydavo, kad galėsiu mokytis tiek, kiek norėsiu. Tada dar nežinojau, kad nacių partijos lyderis A.Hitleris moters vietą apibūdino „Kuche, Kirche und Kinder“ (virtuvė, bažnyčia ir vaikai). Galvoje sukosi mintys apie profesinę karjerą, net kraupiausiame sapne nesapnavau, koks tragiškas likimas ištiks mus, Rytų Prūsijos vokiečius. Mano svajonės ir liks net nebandytos įgyvendinti.

Tėvas buvo labai geras žmogus. Jo gerai net nepažinojau. Gerai prisimenu, vieną  1941 metų dieną mano tėtis gavo žalią lapelį, abu susikabinę su mama verkė, o aš sukiojausi aplinkui ir  nieko nesupratau. Tėtis  išvyko į karą. Žinoma, jis mūsų nepamiršo, nuolat siųsdavo siuntinius su graikiniais, kaip tada vadindavau, susiraukšlėjusiais riešutais ar medumi (medaus nemėgau, jis man buvo neskanus). Kartais jis grįždavo atostogų. Vyrai buvo reguliariai siunčiami iš fronto, kad pratęstų giminę, tokia buvo nacių politika. Kai per Pirmąjį pasaulinį karą dvejus metus frontininkams nebuvo suteikta atostogų, paaiškėjo, kad  Vokietijoje labai sumažėjo gimstamumas. Todėl pradėjo duoti kariams atostogų. A.Hitleris svajojo apie didelę tautą, tad  kiekvienas karys per Antrąjį pasaulinį karą reguliariai atostogavo.

Dėl to 1944-aisiais gimstamumas Vokietijoje buvo įspūdingas. Pats pirmasis jo grįžimas man įsiminė labiausiai. Mano jaunėlis brolis, „gyvas sidabras“,  dažnai atbėgdavo pas mane į mokyklą, atsinešdavo sumuštinių, kuriuos sutepdavo mama, ir liepdavo man eiti namo valgyti pietų. Visiems tai būdavo tik juokelis, praskaidrinantis  nuotaiką. Tą dieną aš maniau, kad jis pasakys tą patį, tačiau taip neįvyko. Gerhard man liepė grįžti namo, nes tėtis grįžo. Atsimenu, kaip viską palikusi nuskuodžiau namo, nejausdama žemės po kojomis, ir šokau tėčiui į glėbį. Tai buvo vienas iš džiaugsmingiausių  įvykių mano gyvenime. Paskutinį kartą jam grįžus frontas jau buvo visai netoli. Naktimis nebegalėdavome miegoti dėl  nuolat girdimų šūvių, vos tik įjungę radiją girdėdavome A.Hitlerio raginimus vokiečių kariuomenei nepasiduoti rusų kariams ir kovoti iš paskutiniųjų. Tuo metu tėtis pradėjo labai nerimauti dėl mūsų saugumo.

Iki pat paskutinės dienos, kai tėtis turėjo išvykti į frontą, nuolat kartodavo mamai, prašydavo, kad  pasiimtų mane su broliu, ir mes trys išvyktume į Berlyną – ten  saugiau. Rusai tikrai vokiečių nepasigailės! Mama su šiuo tėčio pasiūlymu niekaip nesutiko, nenorėjo palikti savo gimtųjų namų, kuriuos taip mylėjo, darželio, kurį taip puoselėjo, artimųjų.  Tėtis net paskutinėmis minutėmis bandė mamą įkalbėti trauktis. Palydėjome jį į Girdavos traukinių stotį, iš kurios turėjo vykti vėl į frontą. Tėtis sako, aš galiu vykti vėlesniu traukiniu, susikrauk daiktus ir vyk į Berlyną su vaikais. Mama nesutiko. Dabar gerai atsimenu ilgą ilgą traukinį ir iš vieno vagono dar plazdančią ir vis tolstančią baltą nosinę. Ašaros jau tvenkiasi ir negaliu jų sulaikyti, net ir praėjus daugeliui metų. Taip su tėčiu išsiskyrėm 36 metams…

Skraidančių lėktuvų aižūs garsai, patrankų šūviai nenumaldomai artėjo. Buvo 1945-ųjų metų sausis. Prasidėjo evakuacija, mano šeima, nors ir nenoromis, turėjo palikti savo gimtuosius namus. Senelis gavo gyvulinį vagoną paskutiniame išvykstančiame traukinyje į Berlyną (pats nevyko, nes norėjo keliauti su arkliais ir vestis dvi karves). Mama, kaip visos vokietės, buvo rūpestinga: maisto atsargų buvo priruošusi įvairiausių: kepeninės, mėsos konservų, į tėčio paruoštas specialias dėžes krovė patalynę, rūbus. Jautė artėjantį sunkmetį. Traukinyje buvo daugybė žmonių, tiksliau, moterys, vaikai ir seniai (vyrai ir net šešiolikmečiai – vermachte),  kartu  vyko ir vokiečių armija, kurią rusai buvo beveik sutriuškinę: sužeisti, luoši, sušalę, pervargę. Ilgai laukėme, kol traukinys pajudės, vienu momentu maniau, kad nespėsime išvykti. Tada dar nežinojau, koks siaubas laukia manęs ateityje…

Nebeprisimenu, kur traukinys nuvežė, sustojus vokiečių kariai mus išvijo iš vagono. Teko palikti didžiąją dalį savo daiktų (mama spėjo pasiimti truputį maisto ir dar keletą mano lėlių, dėl kurių verkiau, neleidau jų palikti). Išlipus iš traukinio mums liepė eiti į kitą. Žmonių jūroje buvo sunku nepasimesti. Mama liepė įsikibti į jos palto diržą, o šešiametį  brolį „įsisodino“ į savo rankinę, taip saugiai pasiekėme  kito traukinio vagoną. Gerai prisimenu, mama manė spėsianti dar daugiau daiktų pasiimti iš senojo vagono, pasodino mane su broliu kamputyje ir nubėgo atsinešti patalynės. Čiupo maišą ir vilko, traukinys pajudėjo, mudu klykėme nesavais balsais. Niekas negirdėjo ir nekreipė dėmesio, triukšmas buvo kurtinantis. Ačiū Dievui, nežinau kaip, bet mama įšoko į traukinį, susižeidė, prisimenu, kaip bėgo kraujas… Tik kitoje stotelėje mane su broliu susirado. Net pikčiausiam priešui nelinkėčiau išgyventi tų akimirkų. Kas tada vyko mano širdyje ir galvoje?… Ir dabar ašaros ritasi kaip pupos tiesiai į kavą. Geriau lėles būčiau palikusi, nes galėjau netekti mamos.

Traukiniu nuvykome į vieną šiaurės Vokietijos miestą, pavadinimo neprisimenu. Nakčiai apgyvendino vietinėje bažnyčioje (joje buvo labai švaru, bet be galo šalta). Rytą per garsiakalbį buvo liepta visiems atvykėliams keliauti prie užšalusios upės. Iš besievakuojančių ūkininkų vežimų vokiečių kareiviai metė daiktus, maistą, į vežimus sodino po dešimt vaikų. Mamos turėjo eiti paskui vežimą. Tarp vežimų penkiasdešimties metrų tarpai, kad neįlūžtų. Pažvelgiau kairėn – vežimai, pažvelgiau dešinėn – vežimai…

Paskui vežimus vokiečių kariai. Prasidėjo pusantros paros trunkantis ledo kryžiaus kelias. Tada buvom su broliu šiltai aprengti. Mama (tik jos dėka su broliu likome gyvi) mus maitindavo pasiimtais mėsos konservais: stiklainį sudaužydavo į vežimą, nurinkdavo stiklus ir duodavo valgyti. „Užplaukdavo“ lėktuvai, „kryžiukai“ (amerikiečių, anglų, rusų) kaip skėriai ir sėdavo bombas. Niekas nekreipė dėmesio, kad čia tik sušalusios moterys ir vaikai. Atrodo, net dabar girdžiu lūžtantį ledą, žvengiančius arklius ir šautuvų salves, užbaigiančias įlūžusių arklių kančias. Taip be sustojimo, be kvėptelėjimo, tik pirmyn ir greičiau. Tikrai saugojo Dievas.

Vos pasiekėme sausumą, mus nakčiai apgyvendino ligoninėje – lazarete. Ten buvo labai šilta, nuo šilumos pradėjo nežmoniškai skaudėti rankas, jos pasidarė tarsi permatomos. Mama, su ten buvusias kariais, visą naktį  mane ramino, nešiojo, kareiviai vaišino šokoladu. Skausmas buvo per stiprus…  Neprisimenu, ar mane gydė, bet šiandien galiu pasidžiaugti, kad turiu abi ir ne taip stipriai skaudančias rankas.

Ryte laukė vėl kelionė traukiniu. Kartais sustodavome miestelių stotyse, kur vietiniai žmonės atnešdavo mums maisto: atplėšdavo vagono duris ir mesdavo. Pagalvoju apie savo anūkus, kokią jie turi laimingą ir viskuo aprūpintą vaikystę, galimybę mokytis, sočiai valgyti, keliauti po pasaulį. Tegul mano vaikystė niekada niekam nepasikartoja!

Mūsų kelionė nuo namų Rytų Prūsijoje iki Berlyno truko apie tris savaites. Atvykusius apgyvendino Berlyno priemiestyje, Miulenbeke, tuščiame dviejų aukštų name. Mama paskambino mūsų giminaičiams, kurie gyveno Berlyne, jie mums visko atvežė, vėl galėjome oriai gyventi. Karas tęsėsi. Aplink skraidė kariniai lėktuvai, sirenos nuolat priversdavo bėgti į bunkerį. Gatvėse važinėjo tankai, buvo primėtyta įvairių  sprogstančių „žaislų“, reikėjo nuolat saugotis. Pradėjau eiti į mokyklą. Iš jos dažnai, išgirdus sireną, tekdavo bėgti namo (tam, kad krentančios bombos nepražudytų vaikų), kur ištiesusi rankas laukdavo mama.

Dabar, jau nugyvenusi nemažai metų, suprantu, ką tada jautė mamos širdis, kokia tvirta ji turėjo būti kiekvieną kartą kaukiant sirenoms. Vokietija vykdė šlykščią propagandą: mokykloje buvome gąsdinami, kad ateis rusai ir vokiečius sunaikins, basus varys į Rusiją (kai  pamačiau  pirmąjį sovietinį kareivį, iš baimės stvėriau batus), žurnaluose vaizduojama, kai rusai kirviu kerta galvas vokiečiams. Vieną dieną  po antskrydžio mūsų bunkeryje buvęs vienintelis vyras (buvęs karys) išėjo į lauką ir grįžęs pasakė, kad kariai su žvaigždėmis ant kaktų (rusų kariai) užėmė miestą. Netrukus išgirdome beldimą į duris ir riksmą „otkriotie dvier“. Mama suglaudė mūsų trijų galvas, kad, jei į mus mes sprogmenį, mirtume kartu. Duris atidarėme.

Rusų kariai ieškojo tik vokiečių karių, mus visus paleido. Visi namai aplink buvo išplėšti ir išdaužyti, gatvėse mėtėsi baldai, buities rakandai, uogienės stiklainiai.  Raudonarmiečiams buvo suteikta trijų dienų veikimo laisvė, tad jie darė, ką norėjo. Nugalėtojų niekas neteisia. Vėl likome be nieko. Tada mums liepė grįžti į ten, iš kur atvykome. Mama pasidarė vežimėlį, susikrovė varganą mantą, mane, brolį ir pradėjome eiti namo atgal į Rytų Prūsiją. Kelionė buvo sunki, iš mūsų kariai viską atiminėjo, plėšė, prievartavo moteris. Prisiminimuose birželio karštis. Asfaltas taip pat karštas, kelkraštyje žvyras ir akmenukai. Kojos basos ir pūslėtos. Per dieną įveikdavome apie keturiasdešimt kilometrų. Žmonės mums, praeiviams, duodavo maisto, kad nemirtume iš bado, rusų kariai kokius 3 kartus per visą kelionę vaikus buvo pasikvietę į valgyklą bei pamaitinę (iš ten mes pavogdavome truputį maisto savo mamai). Taip keliavome mėnesį laiko. Pasiekėme namus Černiakovsky, namas jau buvo užimtas karių, jame nieko nebuvo likę.

Grįžę nežinojome, nei kur yra tėtis, nei kur senelis. Apsigyvenome visai kitame name, tada prasidėjo didžiulis badas, kurį mes kentėme ištisus metus (nieko blogesnio už badą nebuvau patyrusi ir daugiau tikiuosi nebepatirsiu). Krito „nuparkę“ arkliai, lupdami juos žmonės net pešdavosi, kam teks geresnis gabalėlis. Druskos nebuvo. Arklieną sūdydavome trąšomis, kaliadruske. Net ir šiandien žinau, kaip atrodo arklio pilvas. Tada sužinojome, kad netoliese yra tokia „pyragų šalis“ Lietuva, ir aš kartu su dar viena mergaite, kurios vardo neprisimenu, pradėjome važinėti. Keliaudavome traukiniais užsilipę ant anglių, mašinistai mus numėtydavo, bet užšokdavome ant laiptelių ir atvažiuodavome iki Pilviškių. Tada jau keliaudavome pas žmones, prašydavome maisto (jie mums duodavo, ką turėdavo: bulvę, kiaušinį, miltų „razavinių“), o gavusi parveždavau namo.

Jei gaudavau duonos riekelę, jos iki namų neparveždavau, kol eidavau iki kitos sodybos, suvalgydavau. Tokia duonelė buvo skani. Geri buvo tie lietuviai, patys po karo nieko neturėjo, bet pasidalindavo su mumis maistu. Gaila būdavo jiems išbadėjusių, murzinų, utėlėtų vaikų. Sriuba pavaišindavo, dažniausiai barščių (galvodavau, kokie čia runkeliai), o šutintos bulvės su druska – skanėstas. Vargana buvo ta Lietuva, palyginus su  mano gyvenimu Vokietijoje, bet geri atjaučiantys žmonės ten gyveno. Namuose maisto ieškodavau kareivinių šiukšlynuose, valgėm viską: varles, žiurkes, įvairias atliekas: lupenas, graužtukus (dažnai galvodavau, ar kada bus toks laikas, kai galėsiu atsipjauti duonos tiek, kiek tik norėsiu, tuo metu atrodė, kad taip niekada nebus. Ir dabar duonos nė trupinėlio neišmetu ir savo anūkus mokau tausoti maistą). Badas yra baisiausia, kas gali ištikti žmogų. Mama įsidarbino siuvėja, ji kaip atlygį gaudavo truputį duonos. Ją dalindavo anksti ryte, taigi mama siųsdavo mane eilėje laukti duonos, tačiau ne visada jos gaudavau.

Duonos normą  mama atiduodavo man su broliu, o pati nieko nevalgydavo (tik kęsdama alkį paverkdavo užsisukusi). Badavimas jai labai pakenkė. Ji visada ateidavo manęs pasitikti grįžtančios iš Lietuvos, tačiau vieną dieną neatėjo. Parskuodusi namo iš kaimynės sužinojau, kad mama ligoninėje. Pasiėmiau truputį maisto ir nubėgau į ligoninę. Ji nuo bado buvo visiškai išsekusi, ištinusi. Mama suprato, kad yra labai silpnos būklės, ir man liepė pabandyti įkalbėti jos seserį, kuri grįžusi į Prūsiją mus susirado, ateiti į ligoninę, kad bent kiek atsigautų (ji buvo daug išgyvenusi, kentė badą, buvo visaip niekinama rusų kareivių, net išmatos nesilaikė). Eidama namo iš ligoninės pastebėjau minią žmonių, pralindau. Ten, ant grindinio, apsivilkusi žaliu paltu gulėjo mano teta. Akys stiklinės, ji tiesė ranką ir prašė duonos… nors gabaliuką. Rusų moterys davė jai, duona kišenėse netilpo. Neturėjo jėgų valgyti.

Po kelių dienų mano teta mirė. Atėjo vyrai, jie išvežė tetos kūną, suvyniotą į geltoną medžiagą. Kur ją palaidojo? Nežinau. Nuvežė ir išvertė į kokią bombų duobę… Tvarkiausi, kaip sugebėjau. Juk buvau dešimtmetė mergaitė. Po kelių dienų grįžusi iš Lietuvos išviriau pora kiaušinių ir nubėgau pas mamą į ligoninę. Slaugutės, norėdamos mane apsaugoti, neįleido. Parėjusi namo visą maistą, kurį nešiau mamai, padaviau savo broliui ir liepiau eiti pas mamą (maniau, kad gal jį įleis). Po keliasdešimties minučių išsigandęs, balsu rėkdamas, parbėgo brolis. Jis pasakė, kad bandė mamą pavalgydinti, tačiau ji nieko nevalgė, o jai iš burnos bėgo putos. Nieko nedelsdama nubėgau pas mamą (seselės pagaliau mane praleido). Vos tik nuėjau prie mamos, ji buvo ką tik mirusi (ligoninėje iš skausmo klykiau nesavu balsu). Suvynioję į storą audeklą, kurį atnešiau iš namų, ją palaidojo, iki šiol nežinau kur. Neturiu, kur uždegti žvakelės, bet visada galvoju, kad mama danguje. Neįmanoma to užmiršti…

 Mama mėgdavo pirkti įvairias sagas (kaip jas išsaugojo per visą evakuaciją?). Nunešiau į turgų, pardaviau, gavau kelis červonsus. Nusipirkau du bilietus į Lietuvą  keleiviniame vagone. Su broliu išlipome Kybartuose. Kur eiti? Nieko nepažįstu, nieko nežinau, net kalbėti nemoku?!  Ėjome tada abu, kur akys veda. Užsukome pas netvarkingą  ūkininką. Po stalu gausybė neplautų indų. Pasilikome, pristatė mane indų plauti, kitą dieną – daržą ravėti (niekada gyvenimo to nedariusi, reikėjo ravėti „gručkus“, tai aš juos ir iškaupiau). Beravint daržą išgirdau atskrendant lėktuvą, išsigandusi bėgau į kiemą, mano broliukas iš baimės į šuns būdą įlindo. Tokią gyvenimišką patirtį turėjome. Po kelių dienų su broliu išėjome. Kudirkos Naumiestyje mus pernakvoti priėmė moteris, mokanti vokiškai, tačiau ji taip pat neturėjo maisto, taigi turėjome prašyti kitų žmonių, gyvenančių netoliese, turėjome ubagauti. Beeidami link Šakių pamatėme pakelėje mokyklą, išėję vaikai pradėjo iš mūsų juoktis. Juokiasi pilvus susiėmę iš mūsų suplyšusių… Kaip reikėjo ištverti tokį pažeminimą?… Gerai, kad nepuolė muštis.

Kitą dieną keliavome link Slabadų. Sutikome moterį A.B, mokančią truputį vokiškai. Ji man pasiūlė apsigyventi pas ją. Aš pas ją pasilikau, o broliui liepiau ieškoti kitos vietos. Šiandien suprantu, kad pasielgiau neteisingai, bet tada atrodė kaip išsigelbėjimas, kaip viltis. Broliui liepiau  kas vakarą sugrįžti. Grįžta jis išpraustas, švarus, giriasi, kad vietą rado. Taip ir užaugome skirtingose šeimose. Aš užaugau penkių vaikų šeimoje, maistą turėjau užsidirbti. Skaudžiausia, kad negalėjau mokytis. Vieną dieną atėjo Slabadų mokytojas ir prašė šeimininkų, kad leistų mane mokytis. Šeimininkė atsakė, kad aš ne jų, kad aš turiu duoną užsidirbti. Taip ir negrįžau į mokyklą, tačiau išmokau pati lietuviškai ir skaityti, ir rašyti. Mano broliui pasisekė labiau, jis baigė mokslus ir dirbo agronomu. Slabaduose sutikau ir savo mylimą vyrą, su kuriuo savo džiaugsmais dalinuosi ir dabar.

                      Su paskutiniu kavos gurkšniu pasibaigia ir mano prisiminimai. Iki šiol esu dėkinga Lietuvai. Ji man suteikė galimybę išgyventi. Jos dėka gyvenu pilnavertį gyvenimą, turiu mylimą žmogų, šeimą, esu laiminga. Žinoma, nepamirštu ir savo šaknų (daug kartų su vyru sovietiniais metais vykome į Černiakovskį, kalbėjome su ten gyvenančiais, savo tapatybės neįmanoma prarasti), nuolat prisimenu, kiek turėjau įveikti, prisimenu žmones, kuriuos praradau, kuriuos be galo mylėjau, kurie man padėjo. Blogų, skaudžias akimirkas sukėlusių žmonių nepamirštu, bet jiems atleidau. Išgyventi padeda  tik optimizmas ir tikėjimas. Jau išverkiau visas ašaras. Šiandien sekmadienis. Pietauti atvyks vaikai ir anūkai. Bus linksma ir gera.

Lai mano vaikystė ir vargas niekam niekada nepasikartoja!

Šaltiniai:

1.Kristinos Holdack –Bukšnaitienės, gyvenančios Garliavoje, liudijimas, užrašytas 2019 m. lapkričio 23 d. rašinio autorės.

Literatūra:

1.Kibelka R.Vilko vaikai, 2000 „Baltos lankos“

2.Šlepikas A.Mano vardas –Marytė.2012, Lietuvos rašytojų sąjunga.