Žmonės, aktyviai besirūpinantys augalais. Bendra kūryba kartu su DI algoritmu AIVision

Onutė Gaidamavičiūtė, www.voruta.lt

Šiomis dienomis yra ypač aktuali ekokultūra, ekologinis judėjimas. Jau ne mėnesis ir ne du tęsiasi lietuvių pilietinis judėjimas, stengiantis išsaugoti beatodairiškai niokojamą Lietuvos gamtą, miškus, gyvūnus, net augalus.

Ta proga kalbiname mokslininkę ir menininkę Indrę Gražulevičiūtę-Vileniškę. Kalbame apie etišką elgesį su augalais, prijungiant kartu ir meninį požiūrį…

Ką manote apie etišką elgesį su visais gamtos tvariniais? Įskaitant ne tik gyvūnus, bet ir augalus? Manau, kad tai apskritai susiję su ekologiniu judėjimu.

Be abejo, jau pats svarstymas, koks elgesys yra etiškas augalų, gyvūnų ir kitų gamtos tvarinių atžvilgiu yra susijęs su etinio horizonto plėtra, kurį paskatino aplinkos etikos disciplinos atsiradimas XX a. antroje pusėje ir jo mesti iššūkiai Vakarų visuomenėse nusistovėjusiam antropocentriniam požiūriui į supančią aplinką. Antropocentrinio požiūrio esmė: tik žmogus turi tikrąją vertę, o visa supanti aplinka, taip pat ir gyvoji gamta bei pavieniai organizmai žmogui teikia instrumentinę vertę, t. y. juos vertiname todėl, kad jie mums, žmonėms, teikia vienokią ar kitokią naudą (pvz. bitės mums teikia medų, todėl jas ir vertiname). XX a. 7-ajame – 8-ajame dešimtmečiais kartu su ekologiniu judėjimu kyla ir formuojasi neantropocentrinės aplinkos etikos idėjos ir minties centrai. Neantropocentrinės aplinkos etikos požiūriu ne tik žmonės, bet ir kitos gyvos būtybės, ekosistemos ir jų komponentai gali pasižymėti tikrąją verte. Tuo metu atsirado įvairių neantropocentrinės aplinkos etikos krypčių: biocentrinė (tikrąją vertę teikia ne tik žmonės, bet ir augalai, gyvūnai ir kitos būtybės, gyvūnų teisių ir gyvūnų išlaisvinimo judėjimai), ekocentrinė (tikrąją vertę teikia ne tik gyvos būtybės, bet ir ekosistemos kaip kolektyvinės esybės). Taigi, apibendrinant šią ilgą įžangą, galima pasakyti, koks elgesys su gamtos tvariniais laikomas etišku, o koks nepriklauso nuo to, kokios aplinkos etikos paradigmos laikysimės.

Žiūrint iš antropocentrinės perspektyvos, išnaudotojiškas elgesys su gyvūnais, augalais, ekosistemomis gali atrodyti pateisinamas tol, kol jo padariniai nekelia grėsmės mūsų pačių išlikimui. Jeigu laikysimės biocentrinės etikos, tada kitų nežmogiškų gyvų gamtos tvarinių eksploatavimas laikantis instrumentinio požiūrio bus mažiau pateisinamas. Visgi nors biocentrizmo ir ekocentrizmo idėjos skamba kilniai, praktikoje jas įgyvendinti mums vis dar labai sunku.

Kaip galite apibūdinti etiško elgesio su augalais svarbą? Man tai iš tiesų nauja tema ir naujas požiūris.

Žmonėms augalai yra gyvybiškai svarbūs, kaip pastebėjo mokslininkas M. DelSesto, nagrinėjantis žmonių ir augalų sąveiką, mes dėvime augalus, sėdime ant augalų, naudojame augalus, kad pasiektume darbovietę, rašome ant susmulkintų augalų liekanų, valgome augalus. Augalai yra apeiginių renginių fonas. Keičiamės augalais, norėdami išreikšti užuojautą, pasveikinti ar išreikšti rūpestį.

Augalai ne tik aprūpina žmones deguonimi, maistu, kitais gyvybiniais ištekliais ir gyvenamąja aplinka, bet ir daro įtaką jų savijautai ir kūno funkcijoms. Praktiškai jau pats buvimas žmogumi reiškia nuolatinį ir nepakeičiamą ryšį su augalais. Tradiciškai įvairiose tautose ir kultūrose augalai turėjo didelę kultūrinę ir simbolinę reikšmę ir net technologijų amžiuje negalime be jų apsieiti. Nepaisant augalų svarbos mūsų gyvenime, juos dažniausiai priimame kaip savaime suprantamą dalyką, jų net nepastebime ir neišskiriame supančioje aplinkoje, o šiuolaikinė urbanizuota, vartotojiška visuomenė į augalus žiūri daugiausia instrumentiškai ir vartotojiškai. Kaip rodo tyrimai, žmonės yra linkę mažiau rūpintis augalais, palyginti su kitomis gyvybės formomis, pavyzdžiui, gyvūnais. Toks augalų ignoravimas literatūroje netgi įvardijamas aklumu augalų atžvilgiu, teikiama, kad augalai mums yra antrieji po gyvūnų (gyvūnais labiau rūpinamės dėl to, kad jie, kaip ir mes, žmonės, yra jaučiančios būtybės, visgi esama nuomonių, kad augalai nenusipelno tokio nuvertinimo vien dėl to, kad yra mažiau jautrūs, nei gyvūnai). Netgi ir tais atvejais, kai žmogaus veikla atrodo orientuota į gamtą, kaip, pavyzdžiui, kraštovaizdžio architektūra, dažnai į augalus žiūrima taip pat instrumentiškai, kaip į gyvą statybinę medžiagą.

Iš tiesų būtų sunku atsakyti, koks tiksliai elgesys su augalais turėtų būti laikomas etišku, tačiau, mano manymu, šie mums itin reikšmingi gamtos tvariniai nusipelno ne tik instrumentinio požiūrio, bet ir nuoširdaus domėjimosi jų savybėmis, prigimtimi ir poreikiais, jų reikšmės ir ypatumų apmąstymo, nuodugnaus stebėjimo ir rūpinimosi, bent jau išskirtiniais atvejais, suvokiant ne tik instrumentinę, bet ir tikrąją augalų ir jų formuojamų aplinkų vertę. M. DelSesto pastebi, kad besikeičiantis mūsų požiūris į augalus gali palaipsniui paskatinti reikšmingus pasaulėžiūros pokyčius ekologinės savimonės link.

Kaip menas, meninė kūryba gali dalyvauti puoselėjant etišką elgesį ir su augalais, ir su, be abejo, su gyvūnais?

Dar 1996 m. amerikiečių mokslininkas ir pedagogas D. Sobelas pabrėžė, kad raktas į aplinkos išsaugojimą ir puoselėjimą yra ne loginiame jos naudos supratime, bet empatiniame ryšyje ir susitapatinime. Jis teigė, kad, prieš gelbėdami gyvūnus, turime pradėti nuo empatijos, t. y. tapti šiais gyvūnais (su jais susitapatinti). Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad žmonės gali jausti empatiją ne tik gyvūnų, bet ir ekosistemų, gamtos ir net negyvų objektų atžvilgiu. Manau, kad būtent meninė kūryba gali mums padėti pajusti ir išgyventi stipresnį empatišką ryšį su gyvūnais, augalais ir gamta bendrąją prasme ir keisti požiūrį į juos nuo vartotojiško, instrumentinio iki pagarbaus ir tausojančio.

Dėkoju už įdomų pokalbį.