2008 m. gruodžio 4 d. (ketvirtadienį) Vilniaus „Mokytojų namuose“ Svetainės salėje įvyko paskaita „Lokalinės konfesinės bendruomenės. Biržų krašto ev. reformatai 1918-1940 m.“ Pranešimą perskaitė jaunas VPU istorijos magistrantas, nuo 2007 m. vasario mėn. Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugijos „Radvila“ centro valdybos narys, Kornelijus Šišla.

Tai – Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros bei LERB jaunimo „Radvila“ draugijų bendras renginys. Įžangos žodį tarė LRIK draugijos pirmininkas prof. habil. dr. Sigitas Kregždė, o „Radvilos“ ansamblis, kuriam vadovauja pats pranešėjas, sugiedojo tris giesmes.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje prasidėjo okupacijos metais draustų gyvenimo sričių atstatymas. Labiausiai nuniokota, žinoma, buvo Bažnyčia. Savo pranešime autorius, remdamasis Biržų krašto muziejaus „Sėla“ medžiaga, apžvelgė vieną iš konfesinių bendruomenių Lietuvoje. Tai evangelikų reformatų religinis ir kultūrinis gyvenimas Biržų krašte nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918-1940 m.).

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios istorija

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia turi gražią istoriją, glaudžiai susijusią su visos Lietuvos praeitimi. Ji visais istoriniais laikotarpiais puoselėjo lietuvybę bei išaugino žymių žmonių. Reformatai įteisino gimtąją lietuvių kalbą Bažnyčioje ir raštijoje.

Evangelikai reformatai aktyviai dalyvavo nepriklausomybės kovose, reiškėsi politiniame ir kultūriniame šalies gyvenime, užėmė vadovaujančias pozicijas Lietuvos Respublikos valdininkijoje. Iš tokių evangelikų reformatų asmenybių reiktų paminėti nepriklausomybės kovų generolą, pirmąjį Lietuvos kariuomenės vadą Silvestrą Žukauską, Lietuvos kariuomenės brigados generolą biržietį Stasį Nastopką ir vieną iš pirmųjų nepriklausomybės kovose žuvusių lietuvių karininkų Joną Nastopką. Aktyviai Bažnyčios gyvenime reiškėsi Biržų kraštiečiai, broliai Jonas ir Martynas Yčai, kurie padėjo statyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Taip pat evangelikai reformatai turėjo teisininką, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, biržietį Jokūbą Šerną.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu evangelikų reformatų Bažnyčiai priklausė apie 11 000 tikinčiųjų. Turėjo 9 parapijas: Biržuose, Kaune, Kėdainiuose, Kelmėje, Nemunėlio Radviliškyje, Papilyje, Seirijuose, Šiauliuose, Švobiškyje bei 4 filijas: Aukštelkuose, Deltuvoje, Naujamiestyje ir Salamiestyje. Vilniaus evangelikų reformatų parapija po 1919 m. Vilniaus krašto okupacijos liko lenkų valdomoje teritorijoje bei su ja iki XX a. ketvirto dešimtmečio jokie tarpsinodiniai kontaktai nebuvo užmegzti.

Vilnių prijungus prie Lenkijos, nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinį centrą teko perkelti į Biržus. Tarpukarį nuo 1920 m. per Jonines ten vykdavo Sinodo suvažiavimai. Visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčiai vadovavo generalinis superintendentas kunigas Povilas Jakubėnas.

Evangelikų reformatų bendruomenės

Chronologiniai ir geografiniai rėmai – nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) evangelikų reformatų bendruomenė Biržų krašte. Tik Biržų, Papilio, Nemunėlio Radviliškio ir Salamiesčio evangelikų reformatų bendruomenes įeina į Biržų krašto geografinį arealą. 1918-1933 m. Biržų distriktui priklausė Biržų, Papilio, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio ir Kelmės parapijos bei Salamiesčio ir Naujamiesčio filijos, o nuo 1934 m. priklauso ir Aukštelkių filija, taip pat iki 1939 m. naujai susibūrusi Šiaulių parapija. 1918-1940 m. Lietuvoje gyvavo du distriktai: Biržų ir Vilniaus. Pranešėjas taip pat paaiškino, kad distriktas apimą didesnę teritoriją nei Biržų kraštas.

Nagrinėjamojo laikotarpio istoriografijoje lokalinė konfesinė bendruomenė mažai tyrinėta, todėl K. Šišla ją ir pasirinko. Biržų krašte reformatų bendruomenė nuo Biržų-Dubingių atšakos Radvilų įsikūrimo buvo gausiausia Lietuvoje visais amžiais. Po Vilniaus krašto okupacijos, Biržai tampo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios centru, čia reziduoja generalinis superintendentas – Bažnyčios galva.

Evangelikų Reformatų Bažnyčia nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu suklestėjo taip, kad jis dar vadinamas Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Renesansu. 1939 m. spalio 11 d. Sovietų sąjungai grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, 1940 m. sausio 6 d. Vilniuje įvyko jungtinis ir paskutinis nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų bei Vilniaus krašto evangelikų reformatų Sinodas.

Biržų bažnyčios istorija

Dabartinės Biržų evangelikų reformatų bažnyčios istoriją galima skaičiuoti nuo 1850 m., kai buvo susirūpinta naujos evangelikų reformatų bažnyčios statyba Biržuose. Tada šventoriuje padėjo bei pašventino kertinį akmenį. 1856 m. evangelikų reformatų sinodas Vilniuje priėmė sprendimą statyti naują bažnyčią. Senoji buvo nugriauta ir 1867 m. pašventinti naujos bažnyčios pamatai, o 1874 m. – mūriniai dabartiniai reformatų maldos namai. Įdomus faktas tas, kad šį evangelikų reformatų kulto pastatą padėjo statyti Biržuose gyvenę ir Romos katalikai. Ši bažnyčia I pasaulinio karo metu nebuvo nukentėjusi. 1934 m. – suremontuotas bažnyčios bokštas, pamatai, tvora. Virš šventoriaus buvęs lotyniškas užrašas, pakeistas lietuvišku: „Vienam Dievui Garbė“.

1920 m. Sinodas Kolegijai pavedė senosios Biržų klebonijos dar tinkamas medžiagas panaudoti Biržų parapijos reikalams. 1928 m. reformatų spauda minėjo, kad Biržuose pavargėlių prieglauda jau pastatyta, tačiau dar nepabaigta.

1921 m. Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodas įrengė mokinių bendrabutį prie Apaščios upės esančioje antrojoje Biržų klebonijoje ir sudarė stipendijų bei pašalpų fondą. Norėdami Lietuvoje turėti evangelikų reformatų gimnaziją, 1927 m. išsirinko jai steigti vietą Kaune arba Biržuose. Tačiau ši graži iniciatyva iki pat sovietinės okupacijos neįgyvendinta.

Draugijos ir jų veikla

Biržuose nuo 1929 m. veikė Lietuvos evangelikių moterų sąjunga – vienintelė moterų organizacija, veikusi nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčioje 1929-1940 m. Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios gyvenimą nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pagyvino ir 1931 m. jauno kunigo Aleksandro Balčiausko iniciatyva įsteigta Lietuvos evangelikų jaunimo draugija „Radvila“.

Biržų evangelikų reformatų parapija per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo didžiausia Lietuvoje savo tikinčiųjų skaičiumi. O nuo 1919 m. Biržai tapo visos Lietuvos evangelikų reformatų centru.

Papilys – seniausia parapija

Papilio evangelikų reformatų bažnyčia kunigaikščių Radvilų buvo įsteigta kartu su Biržų katalikų parapija. Šioje bažnyčioje yra įmūrytas, turįs stebuklingos galios, akmuo. Dabartinė evangelikų reformatų bažnyčia pastatyta 1782-1785 m. Per I pasaulinį karą Papilys tekdavo tai į rusams, tai į vokiečiams.

Papilio evangelikų reformatų parapija buvo antra pagal tikinčiųjų skaičių ne tik Biržų krašte, bet ir visoje nepriklausomos Lietuvos reformatų bendruomenėje. Nuo 1924 m. Papilyje veikė sekmadieninė mokykla, pastatyta medinė klebonija, atstatyta bažnyčia.

Nuo 1925 m. Papilyje įsteigtas parapijos knygynas (tuo metu taip vadinta biblioteka). Vėliau parapijoje dirbo biblioteka, kuri turėjo 1 000 knygų. Ilgiausiai klebonavo kunigas Jonas Šepetys. Veikė Lietuvos evangelikų moterų sąjungos ir evangelikų reformatų jaunimo draugijos „Radvila“ skyriai.

Nemunėlio Radviliškio parapija

1887 m. liepos 26 d. pašventintas Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčios pamatų kertinis akmuo ir jau 1890 m. liepos 8 d. – nauja evangelikų reformatų bažnyčia. 1890 m. jos pašventinimo proga įvyko, paskutinis Biržų krašte iki 1920 m., Sinodo suvažiavimas.

I pasaulinio karo metu Nemunėlio Radviliškio parapija labai nukentėjo. O nepriklausomybės metais Nemunėlio Radviliškis buvo valsčiaus centru. Parapijiečių skaičiumi Nemunėlio Radviliškio parapija buvo trečia Lietuvoje.

Ši evangelikų reformatų parapija sunkiausiai iš visų Biržų krašto evangelikų reformatų parapijų pasitiko Lietuvos nepriklausomybę, nes I pasaulinis karas labiausiai nuniokojo šią bendruomenę. Teko atstatyti sugriautą bažnyčios bokštą, suremontuoti bažnyčią (baigė 1924 m.), iš naujo pastatyti kleboniją (1929 m.). Ilgiausiai parapijos klebonu dirbo kunigas Stasys Neimanas. Čia veikė Lietuvos evangelikų moterų sąjungos ir evangelikų jaunimo draugijos „Radvila“ skyriai.

Salamiestis dešiniajame Pyvesos krante

Radvilos čia įkūrė reformatų maldos namus, kuriuose pamaldos vyko lietuviškai Paskutiniuoju nuolatiniu kunigu buvo Jonas Snarskis. Per I pasaulinį karą sudegė klebonija ir ūkio pastatai, pati bažnytėlė buvo nepaliesta.

Salamiesčio evangelikų reformatų bažnyčia yra medinė, maža, be varpo, bet su dideliu šventoriumi, XVI-XVIII a. buvusi reformacijos tvirtovė.

Parapijos pagyvėjimas prasidėjo nuo 1934 m., kai Lietuvos evangelikų jaunimo draugijos „Radvila“ centro valdybos rūpesčiu, įvyko steigiamasis „Radvilos“ draugijos Salamiesčio skyriaus susirinkimas.

Po įdomios ir turiningos paskaitos pranešėjas atsakė į auditorijos pateiktus klausimus.

Šaltinis – Voruta. –  2009, saus. 10, nr. 1 (667), p. 2.