Planas. Upėtakių ūkis Aukštadvaryje. Piešė Vladas Mongirdas
Istorikas Virgilijus Poviliūnas, www.voruta.lt
Apie žuvų ūkį Aukštadvaryje nutariau parašyti bevartydamas prieškario lietuviškąją spaudą ir rinkdamas istorinę medžiagą apie Trakų apskritį. Vis pasitaikydavo įvairių žinučių apie žuvų auginimą Trakų rajono ribose. Taip aptikau iliustruotame žurnale „Krivulė“ (Krivulė, 1924, Nr. 11) straipsnį „Forelių žuvininkystė Aukštadvaryje“, kurį parašė dr. Vladas Mongirdas. Vedęs Eleną Malevską, jis 1914 m., po uošvio inžinieriaus Br. Malevskio** mirties, paveldėjo Aukštadvario dvarą ir tęsė pradėtą verslą.
Straipsnis skamba (kalba netaisyta) taip:
„Forelių žuvininkystė Aukštadvaryje“
Dar prieš karą, nes 1906 m. mano uošvio, inž. Malinausko, buvo įtaisyta Aukštadvario dvare forelių (margųjų lašišių) auginimo įstaiga, – įstaiga plati, nes susidedanti iš 15 šaltininio vandens prūdų ir produkuojanti kas metai eksportui apie 250 pūdų forelių. Šita forelių žuvininkystė prieš karą skaitėsi didžiausia ir geriausia visoj Rusijoj. Tos įstaigos foreliai ėjo Petrapilyn (net caro stalan), Kijevan, į Varšuvą ir net pasiekdavo Berlyną.
Tos žuvininkystės plotas užima du hektarus. Tie du hektaru tai buvo neprieinamos balos. Kartį, įsmeigtą porą sieksnių gilyn, tų balų šaltinio vanduo išmesdavo smarkiai atgal aukštyn.
Darbas šaltininio vandens prūdus įtaisyti lašišių margųjų (Salmo fario) auginimui buvo čionai pradėtas 1903 m. inž. Maliausko, kursai naudojosi nurodymais žinomo ichtiologo Miko Girdvainio, o baigtas tik 1906 metais ir apsiėjo tas darbas su įtaisymu prūdų, peryklos, apie 30.000 rublių.
Šaltininio vanduo buvo sugautas į atskirus baseinus, iš kur jau paleistas į visa sistemą septyniolikos prūdų, sujungtų tarp savęs požeminiais vamzdžiais (triubomis) ir turinčius specialius įtaisymus vandens reguliacijai. Buvo pastatytas atskiras namas – perykla, prieš kurią buvo padarytas didelis cementinis baseinas, į kurį mediniais latakais atbėgdavo šaltininio vanduo, baseline atsėsdavo, ir jau iš jo varinėmis triubomis tekėdavo peryklon, kur pirmiausiai nusivalydavo, perėjęs per du specialiu dideliu filtru, o paskui specialiais įtaisymai nuolat tekėdavo per visa sistemą į 12 cementinių vonių, kur ant stiklinių matų būdavo išdėstyta apvaisintų forelių ikrai. Iš tos ikros po kelių savaičių išeidavo mažos žuvelės, kurias, kai jos jau pamesdavo savo trynio pūslele, perkeldavo į kitas didesnes vonias, kur jas mokindavo valgyti, mėtant smulkiai sutrintas į dulkes karvės kepenas. Išmokus joms valgyti, perkeldavo jas jau į specialius mažesnius prūdus – augintojus. Ikra pavasary buvo išgaunama dirbtiniu (masažo) būdu iš patelių, paskui lėkštėje paveisinama patina sėkla, maišant 15 minučių, o potam dėstoma ant stiklinių matų cementinėse voniose, per kurias tekėdavo nuolat grynas šaltininio vanduo. Kasmet buvo išgaunama apie 206.000 apvaisintų ikrų forelių auginimui.
Foreles galima maitinti žuvies mesa, gyvulių mesa, džiovintu krauju, bet geriausius rezultatus duoda maitinimas šviežia speciale, mašina sutrinta, žuvies mesa, nes tada foreliai geriausiai auga ir jų mesa labia gardi. Maitinimas džiovinta žuvim ar sūdyta mėsa, ar džiovintu krauju duoda blogus rezultatus ir neapsimoka.
Prieš karą Aukštadvario forelių žuvininkystė suvartodavo kasmet maistui apie 2500 pūdus smulkios žuvies. Dabar tiek maisto, nors Trakų apskrityje yra nemažai ežerų, sunku būtų gauti, kadangi ežeruose mažai yra gaudoma žuvies, nes nėra jos kur dėti, kada vienam Kaunui mažai tereikia, o užrubežin mūsų žuvis, rodos, visai beveik neima.
Buvo mėginama iš pradžios auginti upelių forelius (Salmo fontinalis), paskui ežerinius forelius (Salmo Salvelinus) ir galų gale apsistota ant taip vadinamos amerikoniško (iš Kalifornijos) vaivorikštinės forelės (Salmo irideus), nes šita geriausiai auga yra tanki, duoda labia gardžią mėsą ir todėl labai buvo ieškoma ir noriai perkama.
Karui prasidėjus Aukštadvario forelių žuvininkystės prūduose buvo 100.245 forelės; apart to 185 štukų veislinių nuo penkių iki dvidešimties svarų štuka. Rusų ir vokiečių kariuomenėms praėjus, pasiliko 30.000 mažų žuvelių paskutinės pavasario laidos. Iš tų, kada laike karo nebuvo kuo maitintis, pasiliko po vokiečių išėjimo 7000, nes nešeria, jos ėdė viena kitą.
Toliau, dar pražuvo iš bado; 15 štukų paėmė bolševikų karininkai. Galų gale Lietuvos kariuomenei atėjus, buvo dar 3500 št. Iš jų 2500 štukų sugavo mūsų kareiviai, nes man tarnaujant savanoriu Lietuvos kariuomenėje, nebuvo kam apginti. Ant galo pasiliko tik tūkstantis, iš kurio dabar liko keturi šimtai, nes nėra kuo maitinti. Kada reikia jas labiausiai šerti, pavasarį – vasarą, negalima gauti smulkio žuvies, nes tada įstatymu uždrausta ežeruose žuvis gaudyti, kas gaudo slaptai, užgintu laiku svetimuose ežeruose, smulkios žuvies negaudo.
Forelių auginimas reikalauja daug supratimo, žinių, daug triūso ir išlaidų. Prie tokios žuvininkystės turi nuolat darbuotis nuo 4 iki 6 žmonių, nuolat valyti prūdus, žvyruodami juos; nuolat sortuoti žuvis, nes negalima palikti mažesnę forelę su didesne, nes tada didesnė sues mažesnę ir t. t. Auginimas Brangus, bet prieš karą apsimokėdavo, nes ant vietos, Aukštadvaryje, buvo mokama po rublį už svarą gyvos forelės.
Forelių žuvininkystę galima būtų nors tuoj atgaivinti ir vesti, bet reikia padaryti peryklos remontą – kur stogas kiauras, filtrai pagadinti, dvylika varinių kranų vokiečių išdraskyta; triūbas, latakus medinius reikia naujus įstatyti, bet nėra medžiagos, nes miškai nusavinti. Šitokia žuvininkystė be savųjų ežerų negali taipogi egzistuoti. Nugalėjus visas kliūtis, atremontavus ir pataisius – reikia turėti, užtikrinto užtektinai ir visa laiką maisto. Išauginus foreles nebus jų kur dėti, nes Kaunas taip brangios žuvies – luksuso, nei dešimtos dalies nesuvartos, o Rusija, Lenkija uždarytos – nėra žuvį kur parduoti.
Galų gale turiu dar pridurti, kad Aukštadvario perykloje prieš karą buvo perinami šelviai (Coregonus lavretus) ir sijos; tam buvo specialūs aparatai. Buvo dar atskiram su šiltu vandeniu prude perinami karpiai ir kasmet jų mažiukų apie 10.000 parduodama auginimui kaimynams.
Ežeruose buvo vedamas pavyzdingas ūkis. Buvo leidžiama juosna karpiai, šelviai, plekšnės, didstintos, už ką Vilniuje žuvininkystės parodoje buvo gautas sidabro medalis.“
Po savo kelionių į Aukštaitiją ir Suvalkiją, Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona 1927 m. rugsėjo 4 dieną pradėjo trijų dienų kelionę po Trakų apskritį maršrutu: Kaunas – Rumšiškės – Kruonis – Žiežmariai – Pravieniškės – Liutonys – Kietaviškės – Semeliškės – Aukštadvaris – Karkučiai – Pakalniškės – Vievis – Sabališkės – Gilučiai – Žasliai – Stabinčiškės – Ilgakiemis – Kaišiadorys – Kaunas. Kartu su Respublikos Prezidentu kelionėje dalyvavo vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis (1890 – 1960), kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas (1860 – 1937) policijos inspektorius Vaclovas Goštautas (1900 – 1962), pulkininkas Vladas Skorupskis (1895 – 1981). Rugsėjo 5 d. apie 16 valandą visa delegacija atvyko į Aukštadvarį. Juos pasitiko viršaitis Adomas Gruzdzevičius, ūkininkų, mokyklos, valsčiaus tarybos ir žydų atstovai. Po sveikinimo kalbų Prezidentas aplankė Žemės ūkio mergaičių mokyklą, bažnyčią ir sinagogą. Po pamaldų A. Smetona aplankė grafo, savanorio V. Mongirdo upėtakių ūkį.
Keli pirmieji Nepriklausomybės metai buvo sunkūs V. Mongirdo upėtakių ūkiui. Palaipsniui žuvininkystės reikalai pasitaisė ir prekyba pagyvėjo. Ne veltui grafo V. Mongirdo herbe puikuojasi du upėtakiai – herbas Žuvys (lenkiškai Wadwicz). Atkūrus Nepriklausomybę, buvo sukurtas Aukštadvario miesto herbas, kuriame sidabriniame lauke du raudoni šokantys upėtakiai nugaromis, skydo viršuje raudona kunigaikščio karūna su auksiniais lankais. Herbo etalono autorius dailininkas Rolandas Rimkūnas. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Aukštadvario herbą patvirtino 2008 m. lapkričio 26 d.
1938 – 1939 m. „Lietuvos aide“ žurnalistas Simas Miglinas*** paskelbė tęstinį straipsnių rinkinį „Kelionė aplink Lietuvą“. 18 straipsnelis skirtas Aukštadvariui – „Žuvys, kurias valgė Rusijos caras“. (Lietuvos aidas, 1939 06 01, Nr. 265, p. 5). Didžiąją dalį informacijos apie upėtakių veisimą suteikė pats dr. V. Mongirdas. (Dalis teksto dubliuojasi su V. Mongirdo straipsniu „Krivulėje“). Autorius atskirai paminėjo, kad upėtakiai auga lėtai ir kad priaugtų vieną kilogramą, reikia 15 kg maisto. Yra šiame straipsnyje ir savotiška reklama: „Dėl to dabar kauniečiai taip uoliai lanko „Central“ tos gardžios žuvies pavalgyti“.
Restoranas „Central“ Kaune, Laisvės al. 47, gamino patiekalus iš šviežių ir vietinių produktų. Dienraštyje „Lietuvos aide“ buvo paskelbta tokia reklama:
„Tauriam svečiui – tauri žuvis!“
D-ro Mongirdo žuvininkystės ūkio Aukštadvaryje upėtakiai (foreliai) dar prieš karą buvo žinomi Petrapilio, Maskvos, Varšuvos ir kitų didmiesčių gardžiausios žuvienos mėgėjams.
Dabar tos pat žuvininkystės ūkio upėtakių galite pavalgyti „CENTRAL“ restorane“.
Tai toks trumpas istorijos žvilgsnis į mūsų verslo istoriją.
* Vladas Jonas Mongirdas (1877 – 1960) – grafas, gydytojas, Lietuvos kariuomenės karys savanoris, Sibiro tremtinys.
** Bronislovas Malevskis (1850 – 1914) – inžinierius architektas.
***Simas Miglinas (1907 – 1997) – Lietuvos žurnalistas, leidėjas.
Atsakyti