MEKAI, Joniškio raj. 2011. Marijos Šileikaitės-Čičirkienės nuotr.

Prof. dr. Remigijus Venckus, meno kritikas, medijų menininkas, www.voruta.lt

Vienas iš unikaliausių fotografijos meno privalumų yra galimybė atskleisti užmaršties užuolaidą. T. y. fotografija mus žavi tiek pat, kiek ir gąsdina, nes ji sugeba įamžinti esamosios tikrovės faktus ir vėliau mums apie juos priminti. Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad nėra fotografijos kūrėjo, kuriam neteko pabandyti įamžinti tikrovės, suprantant jok ji yra unikali ir net buvimas joje (čia ir dabar) ženklina tai, kad ji gana greitai bus suryjama praeities. Tad kyla natūralus poreikis papasakoti apie tikrovę kurioje aš buvau, kurioje gyveno mano amžininkai, kuri įsirėžė atmintyje ir jausmingai virpina širdį.

Fotografija tiek pat verčia nubraukti ašarą, tiek pat šypsotis ir džiaugtis, kad aš turėjau galimybę joje būti, patirti jos daiktus taktiliškai, užuosti kvapus ir girdėti dienos kaitą ženklinančius tikrovės garsus. Būtent tokias asociacijas sukelia Lietuvos fotografijos meno klasikės Marijos Šileikaitės-Čičirkienės naujausi kūriniai „Odė Lietuvos miesteliams“. Dokumentinių fotografijų cikle autorė fiksavo Lietuvos miestelius. Toliau apie tai ir kviečiu skaityti interviu su menininke.

ŠETEKŠNOS , Rokiškio raj. 2020. Marijos Šileikaitės-Čičirkienės nuotr.

Remigijus Venckus: Marija, Jūsų naujausias ciklas, tai tarytum antropologo žvilgsnis į Lietuvoje nykstančius miestelius ir jų savitą kultūrą? Papasakokite kaip ir kodėl jums gimė šis ciklas? Kodėl toks ciklo pavadinimas?

Marija  Šileikaitė – Čičirkienė: 2005 m. publikavau fotografijų albumą „Vieškelio motyvas“. Kurdama šį albumą lankiausi Panevėžio rajono miesteliuose, kur ir fiksavau tai kas vyksta vieškeliuose ir kaip išraiškingai atrodo patys vieškeliai. Vos tik pradėjusi kurti šį ciklą, aš iš karto pajutau tam tikrą tylos, ramybės ir anuomet vyravusio neskubėjimo grožį. Tie pamatyti miesteliai man įsirėžė mano atmintyje ir ilgai nedavė ramybės. Tad ne už ilgo, 2007 m., sukūriau dar vieną fotografijų seriją, kuri vadinosi „Miesteliai. Šiaurės Aukštaitija“. Anuomet kūrinių premjera įvyko Panevėžio Fotografijos galerijoje. Nors vėliau šių kūrinių niekur daugiau ir nedemonstravau, tačiau prasidėjo mano ilgesnės kelionės po Lietuvos miestelius. Fotografijų šia tema vis daugėjo ir daugėjo. Išsivystė toks savitas vidinis poreikis: keliauti, pamatyti kiek įmanoma daugiau ir fiksuoti būtent tuos mažus ir jaukius miestelius. Pradėjau kaupti vizualinę medžiagą apie regėtus miestelius, ypatingai gražius, savitai keistus, natūraliai susikūrusius ir besivystančius.

KUPRELIŠKIS, Biržų raj. 2016. Marijos Šileikaitės-Čičirkienės nuotr.

R. V.: Kiek truko laiko šis kūrybinis rezultatas? Kaip pasirinkote savo fotografuojamus objektus, kas jums buvo svarbiausia? Kuo vadovaujantis ir kodėl sudarėte fotografijų ciklą ir nuotraukų eiliškumą?

M. Š.– Č.: Beveik 16 metų praėjo nuo to laiko, kai išleidau fotografijų albumą „Vieškelio motyvas“. Šis skaičius rodo, kad tiek pat užtruko ir fotografijų ciklo „Odė Lietuvos miesteliams“ kūrimas. Tikriausiai nuskambės labai keistai, bet aš specialiai nesirenku objekto kurį noriu fotografuoti. Man dažniausiai atrodo, kad pats objektas pasirenka mane, provokuoja ir tarsi kviečia nuspausti fotoaparato užrakto mygtuką. Lankydamasi miesteliuose aš vaikštinėju labai lėtai. Daug žvalgausi, atidžiai apžiūrinėju aplinką, stebėjau daiktus išryškinančią šviesą. Fotografijoje labai svarbu šviesa, kurios kryptis kloja šešėlius nuo vienų daiktų formų ant kitų daiktų paviršių. Šviesa tarytum sufleruoja koks momentas turi būti įamžintas. Kitas kūrybinio proceso svarbus elementas yra jausmas, kai mane supanti aplinka tarytum priima arba įsileidžia į save. Ji (aplinka) tarytum paima mane už rankos, veda vaizdingu kraštovaizdžiu ir pasakoja nuostabiausias istorijas. Panašus jausmas man taip pat padeda atrinkti nuotraukas, ir sudaryti vientisą, harmoningą fotografinį pasakojimą.

VIČIAI, Kelmės raj. 2021. Marijos Šileikaitės-Čičirkienės nuotr.

R. V.: Marija, kas Jums, kaip nemažai dokumentikos sukūrusiai menininkei yra miestelio fenomenas, ką lankydamasi miesteliuose Jūs aptikote? Kas Jums juose atrodo labai savita, ir labai tolima? Dėl ko širdis džiaugiasi ir liūdi?

M. Š.– Č.: Man kiekvienas miestelis yra savitas, jį supa tik jam būdinga unikali ir nepakartojama aura. Miesteliuose gyvena nemažai kuriančių ir savo aplinką puoselėjančių žmonių: vieni gyventojai iš cemento lieja įvairias žmonių ir gyvūnų figūras, kiti – gamina kompozicijas iš metalo, akmenų ar net šiaudų… Saviti ir iš pilkos kasdienybės išsiskiriantys žmonės lemia miestelio fenomeną. O kur dar pokalbiai su vietiniais gyventojais, vaizdingi pasakojimai išgyvenusių visą savo gyvenimą toje pačioje vietoje! Čiabuviai pasakoja man apie tai kas miesteliuose buvo anksčiau, kokie statiniai jau sugriuvo, kada ir kas buvo pastatyta naujo… ir būtinai jie rekomenduoja aplankyti visas šias neįprastas vietas. Man visada įdomu aplankyti tas vietas, kur yra ir išlikę, ir jau negrįžtamai prarasti dvarai bei vienuolynai. Džiaugiasi mano širdis tada, kai matau sutvarkytus kelius, aikštes, namus, naujai pasodintus medžius; liūdi – kai pravažiuodama matau apleistas sodybas, juodas, įdubusias ir negyvas langų akiduobes…

Mano jautrumas miesteliams yra susijęs su vaikyste. Iki 12-kos metų augau mažame Pumpėnų miestelyje, įsikūrusiame Pasvalio rajone. Dabar lankantis net skirtinguose miesteliuose man visada prieš akis iškyla vaikystės prisiminimai.

R. V.: Parodą jau yra matę skirtingos bendruomenės, skirtingo žmonės ir net fotografijos profesionalai. Kokių susilaukėte reakcijų, kokio palaikymo ir kritikos?

M. Š.– Č.: Aš pastebėjau, kad žmogus žvelgdamas į mano nuotraukas pirmiausia ieško savojo miestelio, kuriame jis gimė, augo, ėjo į mokyklą, įsimylėjo, lankė ir laidojo savo senus tėvus. Daugelis parodos lankytojų labai apsidžiaugia nuotraukose atradę tai, kas provokuoja jų atmintį apie praeities patyrimus: vyšnia, apgaubta dangalu, senoviškas malūnas, šulinys, kapinaitės… Jei tokias reakcijas galima vadinti kritika, tuomet ji iš ties yra maloni. Priešingos kritikos dar nesulaukiau.

MERKINĖ ( PAULAVOS respublika ), Šalčininkų raj. 2021. Marijos Šileikaitės-Čičirkienės nuotr.

R. V.: Ar planuojate toliau plėtoti šią temą, kaip ir kodėl? Kaip manote kokia tokio tipo fotografijos vertė šiandien ir ateityje? Kur dar planuojate eksponuoti šiuos savo kūrinius?

M. Š.– Č.: Ir toliau fotografuoju miestelius. Jau nemažai esu sukaupusi naujų nuotraukų. Vis garsiau leidžiu sau svajoti: noriu vienoje didelėje erdvėje surengti šimto Lietuvos miestelių fotografijų parodą. Neabejotinai galiu patvirtinti, kad mano sukurtos fotografijos turi išliekamąja vertę šiandienos ir ateities žmogui. Suvokdama ciklo išskirtinumą ir vertę parodą eksponavau tarptautinėje fotografijos meno rezidencijoje „Focus“ (rengė Rokiškio kultūros centras); taip pat kūriniai šiuo metu eksponuojami Naujamiestyje (Panevėžio rajonas). 2022 m. planuoju parodą eksponuoti Vilniaus Rotušėje, Šiaulių Fotografijos Muziejuje, Dusetų dailės galerijoje ir Panevėžio Fotografijos galerijoje.

R. V.: Dėkoju už nuoširdų ir draugišką pokalbį, kuris mane, o taip pat manau ir šio interviu skaitytojus, verčia svarstyti apie tai kas egzistuoja šiandienoje ir išlieka tik prisiminimuose. Linkiu surengti ne tik šimto, bet ir kelių šimtų miestelių dokumentinių atvaizdų parodą.

PABERŽĖ, Kėdainių raj.2018. Marijos Šileikaitės-Čičirkienės nuotr.