Doc. dr. Vladas TERLECKAS, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, Jūratė TERLECKAITĖ, Vilnius

Metas būtų pratęsti Juozo Starkausko pradėtą šios temos tyrimą. Turėtume visapusiškesnę partizaninio karo sampratą, pagerbtume paklydėlius, grįžusius prie tarnystės Tėvynei. Šią temą labai aktualizuoja aiškiai matomos pastangos sukurti naują mitą: partizanai neturėjo savo žvalgybos ir kontražvalgybos, todėl aklai skelbė mirties nuosprendžius civiliams. Įvairiuose leidiniuose skelbta informacija leidžia teigti, jog bent pirmaisiais kovų metais partizanai turėjo represinėse struktūrose savo „akis ir ausis“.

Stribų bėgimas pas partizanus

Įvairiomis aplinkybėmis ir būdais vakarykščiai priešai tapo partizanų draugais, talkininkais. Vieni, supratę į kokią bedugnę pateko, su kokia šutve susidėjo, nusprendė išeiti į mišką, ginklą atsukti į buvusius bendrus. Kitus užverbavo partizanai, trečius jie infiltravo į represines struktūras.

Skelbtomis žiniomis, daugiausia būta perbėgėlių pas partizanus. Bėgo grupėmis ir pavieniui. 1945-04-13 pas partizanus išėjo su visais ginklais Pagirių 23 stribai. (1) Išėjusieji sudarė 2/3 Pagirių stribų. Jie prisijungė prie D. Vaitelio-Briedžio kovotojų. Šią akciją suorganizavęs stribas Vladas Jakas, viską aptaręs su partizanų vadu J. Dambrausku. Tokio masto stribų pabėgimas ne juokais išgąsdino represinių struktūrų viršūnes. Nusiųsta kuopa kareivių per gimines perdavė reikalavimą per 3 d. grįžti į tarnybą, gąsdino artimuosius gyvulių ir turto konfiskavimu. Su V. Jaku išėjo Henrikas Buklys, Stasys Danilevičius, Antanas Dargužis, Julius Dubauskas, Juozas Gochmanas, Vacys Graužinis, Petras Grigas, Vladas Grinys, Vytautas ir Evaldas Jakai, Henrikas Jankūnas, Vincas Karandzevičius, Albertas Liberis, Bronius Marozas, Stasys Paulauskas, Vytautas Pučinskas, Petras Siniauskas, Aleksas, Vincas ir Pranas Širkos, Albertas Vėbra. (2)

Iš Kretingos stribyno pasitraukė 16 vyrų, jie 1945-05-26 naktį padėjo partizanams užimti Endriejavą. (3) Tąnakt šiame miestelyje 16 „patruliavusių naikintojų būrio kovotojų pasirodė esą išdavikai ir su ginklais išėjo pas banditus“ – aliarmavo aukštas LSSR NKVD pareigūnas (plk. Gusevas). (4) Kelia abejonių pasitraukusiųjų iš Kretingos ir Endriejavo stribynų skaičių sutapimas.

1945 m. vasarą į partizanų gretas įsiliejo 11 Eržvilko stribų, vadovaujamų buvusio Lietuvos puskarininkio Boleslovo Misevičiaus (g. 1912 m.). (5) Jis buvo energingas, jo būrys vertinamas kaip vienas organizuočiausių, kovingiausių partizanų kovinių vienetų, „šventinęs“ priešus pačiose netikėčiausiose vietose. (6) 1945-11-10 B. Misevičiaus-Gintaro ir Antano Joniko-Rolando vadovaujami partizanų būriai užėmė Gaurę. (7) 1945-07-16 po sėkmingo Gelgaudiškio puolimo su partizanais išėjo 9 stribai ir 3 milicininkai. Juos išsivedė milicininkai Antanas Žukaitis ir Vytautas Čiulkinis. (8) Enkavedistai įtarė, kad pulti miestelį partizanams padėjo ir vietos milicijos viršininkas Viktoras Jonaitis bei valsčiaus pirmininkas Pranas Kuprišauskas. Abudu buvo suimti. NKVD parašė, kad P. Kuprišauskas „savavališkai“ pasišalino iš arešto, buvo sulaikytas NKVD ir sušaudytas kaip banditas“. Po šios tragedijos jo dukra Roma (komjaunuolė nuo 1944 m. lapkričio) nustojo lankyti komjaunimo susirinkimus ir už tai buvo pašalinta iš jo narių.

Organizuotai, grupėmis pas partizanus pasitraukė Marijampolės apsk., Gaurės ir Pernavos valsčių stribai. (9) 1945-06-26 iš Gaurės stribyno išėjo 10, iš Pernavos – 11 vyrų. 1945-05-03 naktį Pernavos apylinkėse vyko stribų susišaudymas, ryte postuose nerasta 11 stribų. 1945 m. vasarį Butrimonių vyresnysis stribas Paukštys su 3 draugais nuginklavo kitus 3 stribus ir išėjo pas partizanus. (10) Jiems atnešė „dovanų“ – 6 šautuvus ir automatą. Toks grupinis stribų bėgimas į mišką grupėmis tiek išgąsdino apskričių sovietinius vadukus, kad ėmė baimintis, jog jie neatsuktų ginklų prieš aktyvą.

Kai kurie apsisprendėliai dėtis prie partizanų nespėjo to padaryti, buvo išaiškinti ir suimti. Toks likimas ištiko 8 Širvintų apylinkių vyrus. 1945 m. pradžioje Motiejūnų apyl. stribo Juozo Seniūno brolvaikis Bronius (stribas) suagitavo 8 draugus bėgti į mišką, bet buvo suimti ir „apdovanoti“ po 10 m. lagerio. (11) J. Seniūnas užverbavo dirbti partizanams Balninkų stribus Juozą Juodenį ir Bronių Gylį, o pats pasitraukė į A. Bagdono-Arelio būrį.1945 m. pavasarį partizanams puolant Balninkų vlsč. valdybą ir karinę įgulą, jie padėjo kovotojams įvykdyti tą operaciją ir kartu su jais išėjo į mišką. J. Juodenis buvo paskirtas partizanų padalinio vadu. Taip pat ginkluotą kovą su okupantu pasirinko Viduklės stribas Vincas Čepauskas, (12) Vainuto stribas Antanas Vaičiulis, Antanas Šimelis (jis buvo labiausiai ieškomas), (13) Bronius Mickaitis, Ignas Masiukas, Petras Seredas-Stribukas. (14) 1945-03-22 Vadoklių stribas Šimonskas išleido iš areštinės du partizanus ir su jais išėjo į mišką. (15) Net 1951 m. iš Taujėnų stribų pas partizanus pabėgo Mockėla, išsinešė 15 automatų ir keletą granatų. Kadangi jis stribu tarnavo kelias dienas, pagrįstai manoma, jog partizanai jį buvo pasiuntę, norėdami apsirūpinti ginklais. (16) Viename čekistų dokumente rašoma, kad vien 1945 m. „Smeršo“ tarnyba Ukmergės apsk. areštavo 13 stribų, Barzdų vlsč. (Šakių apsk.) – 4 ir Raseinių stribus brolius Šaulius, priklausiusius „bandoms“. (17)

J. Starkausko skaičiavimais, 1944–1953 m. į partizanų pusę perėjo apie 200 stribų. (18) Tarp jų didumą (129) sudarė pasitraukusieji iki 1946-05-01. Iš esmės šis procesas baigėsi iki 1947 m. pradžios. Įdomu ir kartu keista, kad, čekistų duomenimis, iš 129 perbėgėlių net 41 arba 31% buvo Ukmergės stribai. Matyt, šio krašto partizanų vadai aktyviai palaikė ryšius su stribais, sėkmingai vykdė propagandinį, verbavimo darbą. Bet kaip suprasti tai, kad Varėnos apsk. nebuvo nė vieno į mišką pasitraukusio stribo, Alytaus apsk. tokių atsirado 5, Lazdijų apsk. – 3.

Kur kas mažiau į partizanų gretas įsiliejo milicininkų. Vienas iš tokių – Leonas Pocius, iš Lauksargių milicijos išėjęs į Jūros būrį partizanauti (19) Partizanu tapo ir Svėdasų milicininkas Stasys Paukštys. Bežemis varguolis buvo susigundęs lengvesne tarnyba nei darbas pas ūkininkus. (20) 1947 m. rudenį į Merkio būrį buvo priimti pelesiškiai Stasys Činika ir Juozas Paulaitis, tarnavę Rodūnės milicijoje. (21) Jų draugas Motiejus Selyda nespėjo to padaryti, nes pateko į čekistų nagus.

Stribai – partizanų ryšininkai

Partizanams nestigo kovotojų, todėl kur kas naudingiau buvo represinėse struktūrose pasilikę ir „miškui“ dirbę stribai, milicininkai, čekistai. Partizanų vadai gerai suprato žvalgybos ir kontražvalgybos svarbą, todėl reikalavo prie štabų įsteigti atitinkamus padalinius ir sukurti žvalgybos tinklą. Jau 1944-07-24 LLA Raseinių apygardos vadas Juozas Čeponis įsakė kuopų ir būrių vadams sukurti žvalgybos tinklą. (22) 1945-10-02 LLA Žemaičių legiono vado J. Semaškos įsakymu liepta valsčių valdybose, bankuose, pašto įstaigose, tarp seniūnų, gydytojų, milicininkų, stribų ir kitų rasti patikimus žmones. 1945-10-18 jis įsakė išaiškinti ir iššifruoti visus okupanto šnipus ir sekėjus, sekti visus sovietinių įstaigų tarnautojus, išaiškinti jų elgesį su gyventojais. Labai svarbus šio partizanų junginio štabo dokumentas – instrukcija Nr. 1 ir jos papildymas. Ten pabrėžta, kad geras žvalgybininkas turi būti susipažinęs su kontražvalgybos metodais, priemonėmis, jos paaiškintos. (23) Žvalgybos ir kontražvalgybos tarnybas turėjo ir kitos apygardos. Kai kur jos vadintos sekimo, informavimo skyriais.

Partizanams teikė žinias, parūpindavo ginklų Veprių stribas Gailevičius. (24) Partizanų talkininkai buvo Tauragės stribas Stasys Brazauskas, (25) Ž. Naumiesčio stribas Pranas Šilinskas, Kalnųjų apylinkių stribas Antanas Dambrauskas, Batakių stribų vadas Vladas Paulauskas ir net Krakių stribų viršininkas Romanenka. (26) V. Paulauską užverbavo partizanai ir OS nariai tarpininkaujant stribui Antanui Laugaliui. V. Paulauskas mielai sutikęs padėti miško broliams. Jis padėjo išaiškinti pavojingus stribus ir agentus, pranešdavo apie partizanams surengtas pasalas, miškų „valymus“, pagelbėjo žmonėms. Partizanai jį labai vertino ir saugojo. Užrašytas ne vienas liudijimas, kad buvo geras žmogus, išaiškintas per Batakiuose laikytų suimtųjų išlaisvinimo operaciją. Ją vykdyti padėjo minėtas A. Laugalis, stribas Jonikas. Ryšius su partizanais palaikęs ir šio miestelio stribas Pakutinskas.

Ryšius su partizanais palaikė Veliuonos stribyne tarnavęs Danielius Ivanauskas ir Velička. (27) Jie pranešdavo partizanams apie sargybos postus stribyne, su jais tartasi dėl Veliuonos puolimo. Apie tai Velička prasitaręs draugui, o šis pranešė stribų viršininkui. Todėl puolimas nepavyko, partizanus pasitiko sutelkta priešo kulkosvaidžių ugnis. Į Veličkos tėvų namus ateidavę partizanai pasislėpti, pailsėti.Pagal vieną legendą, kartą jo namus apsupo NKVD kariuomenė. Ant tvarto besislėpusiems partizanams broliams Veverskiams buvo įsakyta pasiduoti. Jiems nesutikus, kareiviai užmaukšlino ant Veličkos galvos čekistinę kepurę ir liepė lipti kopėčiomis įkalbėti partizanus pasiduoti. Veverskiai, manydami, kad ropščiasi čekistas, nušovė Veličką. (28) Po Veliuonos nenusisekusio puolimo pradėtas įtarti D. Ivanauskas. Mat jis buvo pasiėmęs ligos lapelį, tą dieną neatėjo į tarnybą.

Garliavos apylinkių partizanas Viktoras Drūlia buvo užmezgęs stiprius ryšius su stribu Keturakiu iš Rinkūnų k. Apie Zapyškio ir Kačerginės agentus partizanams pranešdavęs jų ryšininkas, įstojęs į miliciją ar stribus Pijus Krušinskas. (29) Nusprendus jį iš partizanų pasiųsti į represines struktūras, desantininko Jono Čižeikos buvo išmokytas žvalgybinio darbo paslapčių. Pagrindinis jo uždavinys buvo padėti bendražygiams pasirengti Kačerginės stribyno ir milicijos sunaikinimui. Deja, buvo išduotas ir miestelio puolimo išvakarėse suimtas, 10 metų pasiųstas į lagerį.

Kurtuvėnų stribyne partizanai turėjo savo žmogų, kuris išaiškinęs agentą Juozą Glinskį. (30) Miško broliams padėjo ir kiti stribai, kaip antai: Jonas Danielius (31) (žuvęs 1946-09-30 Kačerginėje), Pranas Tulkevičius (32) iš Rumšiškių, Barzdų stribyne tarnavę Juozas Bakas, Valentinas Brazaitis ir Viktoras (kitur – Vincas) Duoba (33), Bazilionių stribas Vacys Mingaila. Pastarasis pranešdavo partizanams, kur eis stribai, kur jų pasalos, kas seka kovotojus. Buvęs partizanas Jonas Ožeraitis pasakoja, kad P. Tulkevičius parūpindavo šovinių ir granatų, gydė sužeistuosius, pranešdavo apie užverbuotus agentus, skundikus, NKVD siautimo laiką, pasalas. (34) Anot Stasio Gvildžio, 1945 m. birželį žymus partizanų vadas Pranas Runas prikalbino V. Duobą, Antaną Mockų ir Bernardą Rižauską bendradarbiauti, sukurti partizanų rezervinį būrį. Jam vadovavęs V. Duoba, būriui priklausęs Leoniškių apyl. pirmininkas Vladas Liaukas ir kiti 5 asmenys. (35) 1947-01-12 abu buvo suimti. Keliamas klausimas – ar toks minėtų stribų elgesys nebuvo dvigubas žaidimas.

Kurklių stribynėje partizanų naudai dirbo Povilas Minskas, Šapola. P. Minską suagitavo padėti Balninkų krašto partizanams jų vadas Alfonsas Bagdonas-Arelis. Pagal kitus, P. Minskas buvo pasiųstas dirbti represinėse struktūrose. Kaip ten bebuvo, P. Minskas teikė vertingą informaciją apie priešo planus, todėl Arelio partizanams sekėsi kovoti. (36) Kad partizanai jį atskirtų nuo kitų stribų, šautuvą nešiodavo vamzdžiu žemyn. Rašoma, kad 1946-02-16 P. Minskas iškėlė Trispalvę, už tai buvo suimtas ir nuteistas 8 m. (37) Sunku patikėti tokiu slapto partizanų bendradarbio poelgiu. Nebent žmogus nepakėlė psichologinės įtampos dėl dvigubos tarnystės. Partizanų informatoriumi trumpai dirbo ir Alovės vlsč. stribas Albinas Mereškevičius (g. 1924 m.). 1945 m. birželį partizanų būrio vado Juliaus Čapliko-Ąžuolo pasiūlymu perėjo pas juos. (38) Rašoma, jog Šakių pogrindinei organizacijai „Lietuvos patriotai“ priklausė stribas Justinas Janušaitis, apylinkės pirmininko pavaduotojas Juozas Stankevičius. (39) J. Janušaitis (g. 1907 m. Bažnytgirio k. Jankų vlsč.) 1945 m. gegužę įstojo į antisovietinę pogrindinę organizaciją, talkino Juozo Mockevičiaus būrio partizanams kaip žvalgas. Gavęs jų specialią užduotį, įstojo į Jankų stribų būrį. Kai kuriuos stribus prikalbino dirbti partizanams, teikė minėto būrio kovotojams žinias apie padėtį, nuotaikas represinėse įstaigose, jų narių skaičių, ginkluotę, karines operacijas prieš partizanus. 1946-07-31 suimtas, 1948-05-22 SSSR MGB ypatingojo pasitarimo pasmerktas 10 m. lagerio, kalintas Norilske, 1950-01-14 nuo išsekimo mirė. (40) Stasio Gvildžio surastame MGB dokumente rašoma apie nelegalu tapusį Griškabūdžio stribą Vitą Janušaitį. (41) V. Janušaitis įgijo viršininkų pasitikėjimą: tapo Šakių stribų būrio vado pavaduotoju, MGB Šakių skyriaus viršininko Komendanto patikėtiniu, atsakingu nudėtoju ir vertėju, dalyvaudavo tardant areštuotuosius, priiminėjo agentų ir informatorių žinias. Atrodo, tolesnę jo karjerą sutrukdė tėvo Antano areštas (1947-06-05). 1947-07-31 priimtas įsakymas atleisti V. Janušaitį kaip nepatikimą. Jis pasiėmė algą už liepos mėnesį, naganą ir dingo. MGB Šakių skyrius nežinojo jo buvimo vietos, nesiėmė priemonių jį surasti.

Partizanų ryšininko ir rėmėjo Karolio Akstino pastangomis užverbuotas Druskininkų vlsč. stribas Jonas Karsokas (g. 1917 m.) teikė partizanams reikalingas žinias, tarp jų apie MGB agentus. 1947-07-29 buvo suimtas, nubaustas 10 m. lagerio, į Lietuvą grįžo tik 1964 m. (42) Iš stribų pas partizanus atėjo Juozas Kruzas (g. 1907 m., Paalkupio k. Naujamiesčio vlsč.). 1945 m. įstojęs į stribus, palaikė ryšius su vietos partizanais, teikė jiems ne tik vertingą žvalgybinę medžiagą, bet ir parūpindavo šaudmenų, rašė ir platino atsišaukimus, kuriuose ragino „saviškius“ pereiti į partizanų pusę, ne vieną jų įkalbėjo taip pasielgti. (43) Matyt, kai kurie verbuojamieji pranešė „ten, kur reikia“. Jau 1945-05-20 J. Kruzas turėjo bėgti iš stribyno į partizanų būrį. Po dviejų mėnesių buvo suimtas, suimant smarkiai sumušė vieną enkavedistą. Nepraėjus mėnesiui, t.y. 1945-08-16 buvo išbogintasį Vorkutlagą, kur jis buvo „teisiamas“, ten 1946-02-26 užgeso jo gyvybė. Pagal buvusį MGB j. ltn. Albiną Striuką, palaikiusį ryšius su partizanais, šiems padėjo Surviliškių stribai A. Gadeika, V. Gadeika ir Kasputis. (44)

Eržvilko stribų ginklininkas Juozas Valaitis gadindavęs ginklus, pvz., į kulkosvaidžius neteisingai įstatydavęs užraktus. Vėliau išėjo pas partizanus, kur buvo jo brolis Bronius. (45) Šiluvos stribas Vaitiekūnas išleido iš kameros areštuotas A. ir V. Radzevičiūtes. Broliai Rudzevičiai buvo išėję stribauti, saugojo Griškabūdžio kalėjimą, vienąkart visus suimtuosius išvedė ir paleido. (46) 25 m. lagerio ir 5 m. tremties pateko Kėdainių apsk. stribas, vėliau partizanas Stasys Paulavičius. 1945 m. pradžioje dėl suimtų ryšininkų išlaisvinimo iš Jurbarko areštinės buvo sutarta su stribu Pranu Puišiu, kuris ketino pasitraukti su partizanais. (47) Deja, operacija nepavyko. Pagal kitą legendą, jis tarnavęs dviem ponams. Labai gerai atsiliepiama apie Prienų stribą Vytautą (?) Riaubą, mirusį Intos lageryje. (48) Manytina, kad jis nukentėjo už ryšius su pogrindžiu. 1949 m. buvo suimtas iš Gelgaudiškio stribų pasitraukęs J. Žukauskas, kuris per areštinės langą šaukė: „Rusų okupantai išveža geriausius mūsų lietuvius į Sibirą, vežkite ir mane pas juos!“ (49) Greitai buvo išaiškintas partizanų ryšininkas, Surviliškių stribas Jonas Žukauskas. 1945-07-31 jis buvo suimtas ir išvežtas į Vorkutą. Turbūt už partizanų rėmimą lageryje atsidūrė Rozalimo stribas Čirvinskas. (50) Kęstučio apygardos partizanų gretose kovojo Jurbarko apylinkių stribas Stasys Čepkauskas. (51) Žinomas ir iš dalies kurioziškas miško kovotojų skaičiaus padidėjimas. Vyčio apygardos partizanų paimti į nelaisvę 6 stribai sąžiningai kovojo tiek su „saviškiais“, tiek su kariuomene.

J. Starkauskas išaiškino nemažai kitų partizanų talkininkų, kaip antai: Šimonių vlsč. stribus K. Šližauską ir Vladą Vaičių, Platelių stribyne tarnavusį Justiną Dovainį, Eržvilko stribyne – Vladą Švergį ir Baranauską; Viduklės stribus Joną Jarošą ir Bronių Blažį, žasliečius Maknevičių, Mareckį, Kulių stribą A. Anužį, Liubavo stribą Vincą Kalinauską, Krosnos „gynėją“ Petrą Labanauską. J. Jaroška kaltintas talkinimu partizano S. Bubilo būriui, stribų agitavimu mesti šią tarnybą, 50 stribų išėjimu į mišką. (52) J. Dovainis, ramaus būdo žmogus, muzikantas, atsidūrė lageryje dėl per didelio plepumo, gyrimosi, kad Platelių stribyne turi savo žmogų. Netiesioginius ryšius su minėtu K. Šližausku palaikė partizanas P. Indriūnas-Vėbra. Jų ryšininkė buvo J. Skabeikaitė. Kaip partizanų ryšininkai minimi ir kiti stribai, kaip antai: Steponas Minelga (Kauno apylinkės), Juozas Paukštys (iš Punios), Juozas Lingys. Bartninkų stribas Petras Razickas, Gelvonų stribas Rutkauskas. (53) Atrodo, dalis įvarduotų stribų buvo čekistų įtarimų aukos, arba apkaltinti remiantis kankinamų melagingais parodymais. Buvusi Palangos gimnazijos pogrindinės organizacijos narė Bronė Kalvaitytė, kalėdama Kretingoje, girdėjusi apie už ryšius su partizanais suimtą Darbėnų milicininką. (54) Savo žmogų partizanai turėjo Tverečiaus stribyne. Tik neaišku, ar tai buvo prisiminimuose nurodytas Kazys Vilimavičius, kuris karo metais tarnavęs SS daliniuose, vėliau – stribu. (55) Literatūroje minimas savitas pagalbos partizanams būdas – nešaudymas į juos. Esą Kaltanėnų (Švenčionių apsk.) stribas (neįvardytas) atsisakė šaudyti į apsuptus partizanus, pasakęs „niekada nešaudžiau ir nešaudysiu“. Todėl buvęs išvytas iš stribų. 1946 m. čekistai įtarė, kad partizanams dirba 16 Kelmės vlsč. stribų. Gal tai čekistų išsigalvojimas ar siekis pasirodyti prieš viršininkus.

Tas faktas, kad 1948-08-27 LKP(b) CK biuro nutarimu Ukmergės apsk. iš stribų buvo atleisti 32 asmenys, (56) tarp jų perdavinėjusieji partizanams informaciją leidžia manyti, jog ir tuomet nebuvo nutrūkę partizanų ir stribų ryšiai.

Partizanų žvalgai represinėse struktūrose

Trečia partizanų talkininkų kategorija – tai jų represinėse struktūrose įdarbinti savi, paprastai neturtingi žmonės. Į stribynus buvo infiltruoti partizanų ryšininkai Jonas Gajauskas ir Pranas Pivoris. (57) Pastarasis tarnavo Veiviržėnų stribyne, padėjo partizanams puolant miestelį. Vėliau buvo priverstas pasitraukti į mišką. 1945 m. lapkritį į Pakuonio stribyną buvo pasiųstas E. Vengetneris, Rutkauskas, (58) Juozas Jakštaitis (g. 1928 m.). Pastarasis 1945 m. tapo Eržvilko stribu. Supratęs, kad yra sekamas, išėjo į Lydžio rinktinės Gintaro (B. Misevičiaus) būrį, pasižymėjo kaip narsus kulkosvaidininkas. (59) Žuvus Gintarui, buvo paskirtas būrio vado pavaduotoju. Pagal Šakių NKVD raštus, 1946 m. vasarį buvo suimti 9 pogrindinės organizacijos nariai, tarp jų Griškabūdžio stribai Albinas Mekšriūnas ir Antanas Paltanavičius, kurie jais tapo partizanų vadų nurodymu. 1947 m. vasarą šios apskrities čekistai areštavo Žalgirio rinktinės Vyčių kuopas rezerviniam būriui priklausiusius stribus Joną Aržuolaitį, Vincą (?) Jonušaitį, milicininką Vincą Naujoką. (60) Ši informacija – labai abejotina. Pirma, 1947 m. rudenį MGB Šakių apsk. skyrių tikrinęs LSSR MGB valdybos 2 N aukštas pareigūnas išaiškino, kad skyriaus ataskaitos yra dezinformacija, o duomenis apie sunaikintus partizanus pavadino akiplėšišku melu. (61) Antra, panaudojant provokatorių buvo sukuriamos ir sunaikinamos neegzistavusios organizacijos. Pagal vieną raštą, čekistai išaiškino ir suėmė 25 Barzduose neva veikusios Lietuvos partizanų sąjungos narius, tarp suimtųjų buvo ir aukščiau minėti stribai V. Brazaitis ir V. Duoba. Gi kitur Šakių čekistai parašė, jog V. Duobą su kitais 2 stribais partizanai užverbavo 1946 m. birželį, o jį areštavo 1947-01-12.

Partizanų vadų nurodymu dirbti milicijoje buvo nusiųstas Kazys Stašelis, Telšių kalėjimo prižiūrėtoju – Pranas Gineitis. (62) Marijampolės kalėjimo prižiūrėtojas Vincas Bubnys išlaisvino politinius kalinius ir išėjo pas partizanus. (63)^. Jo ir kitų pasirinkimo padėti pogrindžiui, represuotiems asmenims aplinkybės nežinomos. Iš Jankų milicininko Juozo Dubininko partizanai sužinodavo represinių struktūrų planus. (64) Justinas Knezevičius, nuo 1944 m. dirbęs Žvirgždaičių vlsč. milicijos įgaliotiniu, vėliau – viršininku, vadovavo ir pogrindinei pasipriešinimo organizacijai (turėjusiai apie 50 narių), per tarpininkus įspėdavo žmones apie jiems gręsiančias represijas, čekistines operacijas. (65) Ryšius su partizanais palaikė Šilavoto milicijos viršininkas Jurgis Pauža. Už pagalbą jiems 1945 m. buvo suimtas Geldaudiškio milicijos viršininkas Viktoras Jonaitis, (66) 1949 m. – Vilniaus milicininkas Jonas Misevičius. (67) Z. Mažutienė nuo Kalnųjų palaikė ryšius su milicininku (neįvardytu), iš jo gaudavo šovinių. (68) Šapolą stribauti pasiuntęs P. Kukta-Girininkas. (69) Jo suteikta informacija apie enkavedistų ir stribų dislokaciją, apsiginklavimą, judėjimą, sargybos keitimąsi labai pravertė, partizanams puolant Kurklius ir išlaisvinant suimtuosius. Į Krosnos stribyną buvo infiltruotas Petras Labanauskas, į Adutiškio stribus – Gediminas Bučelis. (70)

Didelė Tauro apygardos partizanų sėkmė buvo sovietinio saugumo karininko Antano Ambrulevičiaus-Vėjo aktyvi ir įvairiopa pagalba. Jis, metus pasimokęs čekistų mokykloje, 1945 m. gruodį buvo paskirtas Gražiškių vlsč. (Vilkaviškio apsk.) operatyviniu įgaliotiniu. (71) 1946 m. kovą užmezgė ryšius su Tauro apygardos partizanais, teikė jiems vertingą informaciją, padėjo gauti pasus. Svarbiausia tai, kad jis iš patikimų stribų sudarė būrį, prieš represines struktūras, kolaborantus. Šiam būriui priklausė Pečelis-Vairas, Pavilionis-Žentukas, Jonas Astašauskas (suimtas 1947-12-13), Vyšniauskas. Sužinojęs apie gręsiantį suėmimą, 1947 m. sausį išėjo partizanauti, bet jau kovo 20 d. viename mūšyje buvo sunkiai sužeistas ir suimtas.

Patriotizmo vedini MGB leitenantai Petras Brazauskas ir Antanas Šilius apsisprendė padėti pogrindžiui. (72) Jie perspėjo dvasininkus apie kunigus agentus, numatytas represijas. Jų dėka buvo likviduotas Kauno įgulos bažnyčios klebonas, išdavinėjęs prieš okupantą nusiteikusius asmenis, pasipriešinimo dalyvius. Lydžio rinktinės štabo pasiūlymu Mečislovas Dargužas bendravo su MGB Šilalės skyriaus viršininku, įgavo jo pasitikėjimą, sužinodavo daug paslapčių. (73) 1950 m. įtariant bendradarbiavimu su partizanais buvo suimtas MGB Kėdainių skyriaus operatyvininkas ltn. Albinas Striukas. (74) A. Striuką išdavė suimtas partizanas, „nuteisė“ 10 m. ne tiek už veikimą partizanų naudai, kiek už neveiklumą: nesušaudymą pas tėvus viešėjusių kovotojų, kad jo vadovaujami stribai nenukovė nė vieno partizano. Informaciją partizanams teikė ir NKVD dalinyje Ukmergėje tarnavę Aukštuolis ir Sarulis. Jie pranešė apie partizanus išdavinėjusius asmenis. Todėl agentą Civilį „nusinešė lapė“. (75) 1945-06-12 J. Bartašiūno rašte nurodyta apie Šiaulių partizanų infiltruotus 4 žvalgus.

Partizanams ir persekiojamiems padėjo ir Ukmergės karinio komisariato viršininkas Henrikas Vilkončius. (76) 1944–1945 m. žiemą jis parūpino partizanams roges šovinių ir granatų. Regėtųsi jo biografija neleido to tikėtis, nes nuo 1941 m. buvo komjaunuolis, kilus karui, pasitraukė į Rusiją, ten kariavo su vokiečiais, gavo kapitono laipsnį. Žodžiu, turėjo būti be tautinių sentimentų. Taip pat netikėta, kad partizanų ryšininku dirbo Veiverių vlsč. partorgas Jonas Kazla, kuris padėjo išaiškinti ir sunaikinti ne vieną NKGB šnipą. (77) Už ryšius su partizanais buvo nuteisti apie 180 stribų ir už išdavystę – apie 110 stribų. (78) Be to, vien nuo 1946-10-01 iki 1947-03-01 iš stribų kaip politiškai nepatikimi atleisti 225 vyrai.

1948 m. į čekistų tinklus pateko 5 milicininkai (vien tie, kurių pavardės prasideda N-Ž raidėmis), partizanų rėmėjai. Tai Kleopas Pipiras, Anicetas Pocius Pocevičius, Nikiforas Plikus, Povilas Puteikis, Mečislovas Tiškus. (79) Pastarasis buvo LLA narys. Sunku pasakyti, ar jie buvo partizanų pasiųsti į miliciją, ar užverbuoti. Didžiausia bausmė (25 m. lagerio ir 5 m. tremties) buvo paskirta P. Puteikiui.

Nuvilia vardynas „Lietuvos gyventojų genocidas“: jame nenurodytos daugelio šiame straipsnyje minimų asmenų pavardės, kai kurių biogramos sutrumpintos, nuskurdintos, nerašoma, kad, prieš tapdami partizanais, tarnavo represinėse struktūrose. Ypač keista, kad taip elgiamasi, kai talkinimo partizanams faktai dokumentuoti, tokiems asmenims pripažintas kario savanorio statusas.

Partizanų gretose kovojo ar jiems padėjo vokiečių nelaisvėje buvę sovietiniai kariškiai, kitataučiai represinių struktūrų pareigūnai. Reokupuotoje Lietuvoje gyvenę vokiečių karo belaisviai elgėsi įvairiai. Daugelis jų nuėjo tarnauti į stribynus, buvo bjaurūs ir pavojingi. Kiti, anot P. Pečiulaičio, nenorėjo grįžti į RA ar dėtis prie partizanų, slapstėsi pavieniui. Kai kuriems nusibodo tokia padėtis, todėl įsiprašė į partizanus. Be to, tėvynėje jų laukė lagerininkų dalia.

Varčios mūšyje daug nuostolių NKVD kariuomenei padaręs smolenskietis kulkosvaidininkas J. Aniščenkovas (Oniščenkovas?). (80) Tačiau KGB kartotekoje tokio asmens nėra. Joje įrašytas Akimas Oniščiukovas, Alytaus apsk. partizanas, 1945-09-16 nužudytas Vilniaus kalėjime. Pagal kitą versiją, 1945-10-24 jis išvežtas į Vorkutlagą. Ko gera, tai jį gyrė A. Ramanauskas: „Vienas rusas, partizanavęs mūsų gretose, taip pat labai narsiai kovėsi su bendratautiečiais“. (81) Deja, jis neturėjo pistoleto, todėl, užspringus kulkosvaidžiui, buvo paimtas gyvas. Kaimiečiai pasakojo, jog „Rusai Kudariškių kaime pas vieną gyventoją jį baisiai kankino, bet jis nieko neišdavė ir <…> visaip išjuokė rusus“. Sakęs, kad visų jo draugų neužmušite, jie jums atkeršys. Labai nekentęs komunizmo.

Daugiau informacijos surinkta apie Lietuvoje partizanavusį azerbaidžanietį Šakirą Sadygovą. 1941 m. liepą Baltarusijoje jis pateko į vokiečių nelaisvę, iš belaisvių stovyklos pabėgo į Lietuvą, iki 1944 m. rugpjūčio dirbo pas Raseinių apsk. ūkininką. Grįžus „išvaduotojams“, slapstėsi, o 1945 m. rugpjūtį tapo Vaidoto rinktinės aktyviu partizanu. 1950-04-10 buvo suimtas, 1950-11-27 Pabaltijo karinės apygardos karo tribunolo pasmerktas sušaudyti. Kankinamai ilgai (6 mėn.) jam teko laukti nuosprendžio įvykdymo. (82)

Į Girdžių partizanų gretas buvo įstojęs belaisvis, iki karo geras Peterburgo batsiuvys Viktoras Riabovas-Vytka. Apsispręsti privertė stribai, kurie įtarė jį dezertyravimu iš RA. Vienąkart jį areštavo plėšikavę stribai, ant V. Riabovo nugaros užkrovė didžiulį duonos kepalą ir liepė nešti. Pritaikęs momentą, kepalu trenkė vienam stribui per galvą, puolė į Mituvos šlaitą ir pabėgo. Žuvo 1946-07-04 Balnių k. kartu su būrio vadu Vladu Paršeliu-Jūra ir dar dviem kovotojais. (83) Didžiosios Kovos apygardos partizanu buvo Ivanas Rybakovas, žuvo 1949 m. Kitų belaisvių partizanų žinomi tik vardai ar tenurodoma tautybė. Prisimenami Ivanas, Miša, Borisas. Ivanas buvęs sumanus kovotojas, nepamainomas vertėjas. Miša klausdavęs, ar galima nušauti stribą. Pasakojama tokia unikali istorija: 1944 m. vasarą ties Kernave partizanai paėmė į nelaisvę nusileidusį lakūną Borisą. Ištardė ir paleido. Vėliau jis išėjo partizanauti, dirbo štabe, kaip gabus dailininkas apipavidalindavo atsišaukimus. (84) Su juo būryje buvę dar keli rusų karininkai. J. Kamarausko-Karijoto „Skrajojančiame būryje“ buvo baltarusis Goga Romanovskis, Juozo Trečioko būryje, daugiausia veikusiame Baltarusijoje, – du gūdai. (85) Kazimiero Kalpoko parodymais, Kupreliškio partizanų būriui priklausė baltarusis Ivanas, pabėgėlis iš RA. (85a)1949 m. Kuršėnų vlsč. veikė partizanai broliai Chaleckai, Machajadnas ir kiti. (86)

Taip pat Panemunėlio vlsč. partizanavo Filimonas Samuilovas, Obelių kraše – Proška. (87) Atrodo, jie buvo vietiniai rusai. Karinio dalinio intendantas Deroginas ir Kėdainių NKVD mjr. Šorgorodskis buvo sumanę pasidaryti pinigo pardavinėjant partizanams ginklus, šaudmenis. (88) Dzūkijos partizanas, legendinio vado Vaclovo Voverio-Žaibo pavaduotojas Kostas Mačionis buvo užmezgęs ryšį su NKVD Daugų vlsč. įgaliotiniu Petrovu, kuris įspėdavo apie gresiančius pavojus, užverbuotus išdavikus. (89)

Taigi partizanai turėjo daugelyje miestelių išsišakojusią agentūrą. Tai pripažino LKP(b) CK instruktorius P. Kozlovas savo pranešime 1946-05-28. Jis rašė: „Apskrityje susidarė tokia padėtis, kad nacionalistinis pogrindis ir jo ginkluotos bandos pradėjo veikti geriau nei jie (represinės struktūros – V. T.). Jų gerai dirba agentūra, ryšiai <…>. (90) Represinių struktūrų agentūra dirbanti blogai ir neretai dėl to apie agentus sužino banditai.“ Dėl to gegužę sužlugo viena operacija. Šiais metais MVD ir MGB darbuotojai nenukovė nė vieno bandito“. Šio aukšto nomenklatūrininko išvados demaskuoja kai kurių istorikų pramaną apie partizanus – aklus baudėjus.

Daugelis už tarnystė partizanams sumokėjo pačia didžiausia kaina. P. Brazauskas ir A. Šilius 1946-09-12 karinio tribunolo sprendimu buvo sušaudyti. Ilgą kančių kelią teko nueiti Antanui Žukaičiui. 1945-12-02 suimtas, kankintas iki 1946-06-21, mirties nuosprendžio įvykdymo laukė beveik 6 mėn. (sušaudytas 1946-09-20 Vilniuje). Suimtam A. Vaičiuliui taburetės smūgiu į galvą ištaškytos smegenys. Taip jam atkeršyta už ankstesnį pabėgimą iš areštinės. J. Knezevičius žiauriai nukankintas, o pagal čekistus, pasikorė. Vaclovas Brazaitis, Justinas Čiulkinis, Boleslovas Misevičius, S. Čepkauskas, partorgas J. Kazla žuvo kovodami su okupantu. A. Ambrulevičius buvo pasmerktas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties, mėtytas iš lagerio į lagerį. Paleistam iš tremties nebuvo leista grįžti į Tėvynę, todėl iki 1993 m. gyveno Latvijoje.

Sunku aprašyti S. Brazausko kančias. Vertėjas jį daužė lenta, o kad nesigirdėtų jo riksmų, ant galvos užmesdavo vatinuką. „Nuteisė“ 25 metams.

Juozas Jakštaitis žuvo (1948-03-19) dengdamas draugų atsitraukimą, Stasys Paukštys (žuvo 1947 rudenį), buvo „pašarvotas“ miestelio aikštėje, greta paguldytas kulkosvaidis, saugomas stribo. Drąsiai kaudamiesi žuvo E. Jakas, A. Liberis ir daugelis kitų. Buvęs stribas Keturakis mirė Sibire. P. Krušinską išdavė partizanas, buvo nuteistas. Daugelis partizanų ryšininkų buvo išaiškinti ir suimti. Paprastai jiems buvo taikomos standartinės bausmės – 10 m. lagerio ir 5 m. tremties.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad partizanų ryšininkai, civiliai gyventojai, kaip ir 1941 m. sukilimo dalyviai beveik išimtinai buvo baudžiami 25 m. lagerio ir 5 m. tremties.

Pasirinkusieji tarnystę pogrindžiui turėjo mažai šansų išlikti gyviems ar laisviems. Veikimas vienui vieniems nuožmių represinių struktūrų gretose buvo didžiulis išbandymas. Dėl žūčių, suėmimų silpo partizanų agentūrinė veikla. Gęstant karo kilimo vilčiai, daugėjant išdavysčių, turėjo mažėti motyvų padėti partizanams.

Šaltiniai:

^{1. K. Strazdas. Ukmergės krašto laisvės kovų keliais. Kaunas, 2011, p. 53.}

^{2. J. Starkauskas. Stribai. Vilnius, 2001, p. 413.}

^{3. Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone. Klaipėda, 2000, p. 437.}

^{4. Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD–MGB dokumentuose 1944–1953 m. Kaišiadorys, 1996, p. 340.}

^{5. Laisvės kovų archyvas (LKA), 2002, t. 31, p. 92–93.}

^{6. A. Kisielius. Blėsta laužų žarijos. Vilnius, 1999, p. 76.}

^{7. LKA, t. 31, p. 104.}

^{8. Gelgaudiškis. Vilnius, 2001, d. 2, p. 918.}

^{9. J. Starkauskas. Min. veik., p. 412, 416–417.}

^{10. Ten pat, p. 411.}

^{11. Širvintos. Vilnius, 2000, p. 324–325.}

^{12. Viduklė. Kaunas, 2002, p. 293.}

^{13. Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai. (AŽPP). Vilnius, 2006, p. 467, 646.}

^{14. J. Sajauskas. Žinau tavo vardą. Vilnius, 2009, p. 164.}

^{15. J. Starkauskas. Min. veik., p. 409.}

^{16. Ten pat.}

^{17. Lietuvos partizanų kovos, p. 342, 344.}

^{18. J. Starkauskas. Min. veik., p. 432.}

^{19. LKA, t. 35, p. 90}

^{20. Ten pat, t. 20, p. 197.}

^{21. Ten pat, t. 17, 191.}

^{22. M. Pocius. Kita mėnulio pusė. Vilnius, 2009.}

^{23. Lietuvos partizanų Žemaičių apygarda (1945–1953 m.). Vilnius, 2010, p. 88.}

^{24. Vepriai. Vilnius, 2010, p. 317.}

^{25. N. Gaškaitė-Žemaitienė. Žuvusiųjų prezidentas. Vilnius, 1998, p. 199.}

^{26. AŽPP, p. 617, 780, 784, 795.}

^{27. Ten pat, p. 475.}

^{28. Ten pat.}

^{29. P. Pečiulaitis. Šitą paimkite gyvą. Kaunas, 1993, p. 11.}

^{30. AŽPP, p. 141.}

^{31. LKA, t. 26, p. 76.}

^{32. LKA, t. 27, p. 12.}

^{33. S. Gvildys. Kruvini likimai. Kaunas, 2001, p. 453.}

^{34. LKA, t. 27, p. 12.}

^{35. S. Gvildys. Min. veik., p. 477.}

^{36. K. Strazdas. Min. veik., p. 92.}

^{37. S. Gvildys. Min. veik., p. 489.}

^{38. www.llks.lt, 2012-10-31.}

^{39. A. Kisielius. Min. veik., p. 76.}

^{40. www.llks.lt, 2012-05-15.}

^{41. S. Gvildys. Min. veik., p. 505.}

^{42. www.llks.lt, 2012-05-15.}

^{43. Ten pat, 2012-03-21.}

^{44. Aukštaitijos partizanų prisiminimai. Vilnius, 1998, p. 66–74.}

^{45. AŽPP, p. 420.}

^{46. J. Sajauskas. Suvalkijos geografija. Vilnius, 2001, p. 388.}

^{47. AŽPP, p. 444.}

^{48. A. Garmutė. Motinėle, auginai. Kaunas, 1993, p. 21.}

^{49. Gelgaudiškis, d. 2, p. 926.}

^{50. AŽPP, p. 108.}

^{51. Lietuvos gyventojų genocidas, 1998, t. 1, p. 320.}

^{52. J. Starkauskas. Min. veik., p. 411, 417, 419, 420, 423, 430.}

^{53. Ten pat, p. 423– 424.}

^{54. LKA, t. 21, p. 122.}

^{55. Aukštaitijos partizanų prisiminimai. Vilnius, 2008, d. 6, p. 656–657.}

^{56. Lietuvos partizanų kovos, p. 335.}

^{57. Tremtis ir rezistencija, p. 437.}

^{58. J. Starkauskas. Min. veik., p. 405, 425.}

^{59. Laisvės kovotojų prisiminimai. Vilnius, 2009, d. 7, kn. 1, p. 664.}

^{60. LKA, t. 35, p. 129.}

^{61. S. Gvildys. Min. veik., p. 453, 503.}

^{62. Lietuvos laisvės armijos kovos Žemaitijoje. 2011, Kaunas, d. 2, p. 274.}

^{63. A. Garmutė. Min. veik., p. 83.}

^{64. A. Garmutė. Tėvo vasara. Kaunas, 1996, p. 71.}

^{65. www.llks.lt, 2012-09-03.}

^{66. Gelgaudiškis, d. 2, p. 918.}

^{67. N. Gaškaitė-Žemaitienė. Min. veik., p. 158.}

^{68. AŽPP, p. 846–847}

^{69. K. Strazdas. Min. veik., p. 64.}

^{70. J. Starkauskas. Min. veik., p. 422.}

^{71. A. Ambrulevičius. Kelio atgal nėra. Kaunas, 2008, p. 12, 29.}

^{72. AŽPP, p. 846–847.}

^{73. Laisvės kovotojų prisiminimai. Vilnius, 2009, d. 7, kn. 1, p. 716.}

^{74. N. Gaškaitė-Žemaitienė. Min. veik., p. 199.}

^{75. K. Strazdas. Min. veik., p. 160.}

^{76. S. Kisielienė. Kaip nepamiršti… Kaunas, 2002, p. 115.}

^{77. P. Pečiulaitis. Min. veik., p. 11.}

^{78. J. Starkauskas. Min. veik., p. 432.}

^{79. Lietuvos gyventojų genocidas. 1948 (N–Ž). Vilnius, 2009, t. 3, p. 149, 157, 160, 198, 553.}

^{80. S. Jegelevičius. Nemunaitis ir jo parapija. Vilnius, 2002, kn., 2, p. 1146.}

^{81. A. Ramanauskas (Vanagas). Daugel krito sūnų… Vilnius, 1991, p. 57, 185.}

^{82. www.llks.lt, 2012-04-03.}

^{83. AŽPP, p. 465.}

^{84. Aukštaitijos partizanų prisiminimai. V., 2001, p. 810.}

^{85. Ten pat, 2008, p. 541, 632.}

^{85a Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą. Vilnius, 1962, p. 175.}

^{86. LKA, t. 35, p. 145.}

^{87. Aukštaitijos partizanų prisiminimai, 2008, p. 810, 819.}

^{88. AŽPP, p. 150.}

^{89. G. Lučinskas. Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941). Alytus, 2001, p. 105.}

^{90. V. Tininis. Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953. Vilnius, 2003, t. 3, p. 91–91.}

Nuotraukose:

1. Pijus Krušinkas Balchašo lagerio statybose. 1954 m. vasara, Kazachtanas

2, 3. Partizanas Antanas Ambrulevičius

Voruta. – 2013, kov. 30, nr. 7 (771), p. 6.

Voruta. – 2013, bal. 13, nr. 8 (772), p. 6.