2011 m. vasario 21-ąją, pažymėdami Tarptautinės gimtosios kalbos dieną, atsigręžiame ir atidžiau žvelgiame į gimtosios lietuvių kalbos padėtį. Seimo narys Gintaras Songaila mano, kad politikai per mažai dėmesio skiria lietuvių kalbos ateičiai globalizmo amžiuje.

G. Songaila išplatino Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (toliau – LKGS) pareiškimą „Dėl atnaujintos lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrosios programos projekto“.

Anot pareiškimą pasirašiusių LKGS atstovų, šis projektas neatitinka Švietimo ir mokslo ministerijos 2010 m. gruodžio 30 d. patvirtintos Lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose 2010-2014 metų strategijos (toliau – Strategija) pagrindinių nuostatų, nes jis „iš esmės nesprendžia Strategijoje įvardytos problemos, kad „kiekvienais metais prastėja lietuvių kalbos pasiekimų rezultatai.“

Pareiškimo tekstas prisegamas. Jis šiandien iki 14 val. buvo įteiktas Švietimo ir mokslo ministerijai.

G. Songaila taip pat pateikė viešą paklausimą Lietuvių kalbos institutui dėl pastaruoju metu viešojoje erdvėje atsirandančių priešiškų nuostatų dėl valstybinės kalbos politikos, o taip pat dėl kitų tendencijų, keliančių grėsmę kalbai, kaip vertybei. G. Songailos nuomone, šias nerimą sėjančias tendencijas galima įžvelgti interneto portale www.lrytas.lt š. m. sausio 26 d. skelbtame interviu su Lietuvių kalbos instituto kalbos kultūros skyriaus vedėja dr. Loreta Vaicekauskiene, kuri kalbos politikos srityje siūlo orientuotis į Didžiosios Britanijos patirtį.

G. Songaila šiandien išplatino dviejų visuomeninių organizacijų – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos ir Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos – bendrą viešą paklausimą Lietuvių kalbos institutui dėl minėto interviu: „Mes manipuliuojame visuomene, kai nuolat kalbame apie grėsmes lietuvių kalbai“. Seimo narys G.Songaila, kaip ir minėtos organizacijos, nepritaria L.Vaicekauskienės nuomonei, kad visos kalbininkų pateikiamos normos turėtų būti tik rekomendacinio pobūdžio.

Paklausime Lietuvių kalbos instituto teiraujamasi, ar L.Vaicekauskienės nuomonė dėl lietuvių kalbos norminimo, kaip „diktato“, atspindi šio instituto nuostatas dėl bendrinės lietuvių kalbos puoselėjimo ir dėl valstybinės kalbos statuso.

„Didžiosios Britanijos modelis netinka Lietuvai, nes lietuvių ir anglų kalbų padėtis pasaulyje yra labai skirtinga, tačiau gal Instituto mokslininkai mano kitaip?“, – klausia G. Songaila.

Viešo paklausimo tekstą prisegame. Jis šiandien bus įteiktas Lietuvių kalbos institutui.

Pagarbiai,

Gintaras Songaila

***

Lietuvių kalbos instituto direktorei doc. dr. Jolantai Zabarskaitei

Kopija Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto Pirmininkui Valentinui Stundžiui

 VIEŠAS PAKLAUSIMAS

DĖL „LIETUVOS RYTO“ 2011 M. SAUSIO 26 D. INTERVIU SU

DR. LORETA VAICEKAUSKIENE: „MES MANIPULIUOJAME VISUOMENE, KAI NUOLAT KALBAME APIE GRĖSMES LIETUVIŲ KALBAI“

 2011-02-17, Vilnius

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos 2011-02-07 posėdyje, kuriame dalyvavo Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos atstovai, be kitų svarbių kalbos dalykų, aptartas „Lietuvos ryto“ žurnalisto Tomo Vaisetos sausio 26 d. interviu su Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vedėja dr. Loreta Vaicekauskiene (interviu paskelbtas portale www.lrytas.lt).

Komisijos posėdyje  pritarta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – VLKK) 2011-01-27 atsakymui „Ar taisyklinga kalba nėra vertybė?“ (Lietuvos aidas, 2011-02-02, Nr. 25-27, p. 6), kuriame atkreipiamas dėmesys į visuomenę klaidinančius dr. L. Vaicekauskienės teiginius.

Mūsų nuomone, dabartine kalbos politika nepatenkintos dr. L. Vaicekauskienės samprotavimai – esą taisyklinga kalba jau nebėra visuomenės idealas ir vargu ar toks idealas kada nors buvo –  yra itin paviršutiniški ir labai abejotini, nes paremti vien fragmentiškais tam tikros socialinės grupės (žurnalistų) tyrimais. Mokslininkės teigimu, VLKK nustatytos „prestižinės formos“ nepadeda bendrauti – „jos prieštarauja psicholingvistiniams dėsniams“, taip pat ir „socialiniams dėsniams, nes prestižinės formos turi rastis iš prestižą turinčių visuomenės autoritetų vartosenos“. Dr. L. Vaicekauskienė, netiksliai vartodama prestižo sąvoką, teigia nežinanti „kitos šalies, kur būtų institucija, kuri, kaip Lietuvoje, reguliuotų prestižą“, ir kaip sektiną kalbos politikos pavyzdį nurodo Didžiąją Britaniją.

Be abejonės, kalbą ir lingvistinį elgesį įtakoja socialiniai ir kultūriniai veiksniai, kuriuos ir turėtų tyrinėti sociolingvistai. Tačiau stebina, kad mokslininkė, vadovaudamasi savo fragmentiškais atskiros socialinės grupės – žurnalistų tyrimais, jau daro išvadą, esą jiems kalbos taisyklingumas nėra idealas. Jei visuomenėje iš tiesų slypi „konfliktas dėl kalbos idealo turinio“, tai dar nesuteikia pagrindo apibendrintai svarstyti „apie kalbos norminimo diktatą ir natūralius jos dėsnius“, tuo pačiu  nustumiant į šalį ilgų dešimtmečių kalbos norminamąjį darbą. Atvirkščiai.

Visuomenėje plintant reiškiniams, kuriuos įvardijame kaip aiškų kalbos kultūros nuopuolį, negalime mokslininkei pritarti, jog kalbininkų pateikiamos normos turėtų būti tik rekomendacinio pobūdžio ir kad VLKK neturėtų daryti įtakos tarties, kirčiavimo ir „naujažodžių“ standartams. Kita vertus, tikimės, kad Lietuvių kalbos institute atlikti sociolingvistiniai moksleivių tyrimai bei parengtos mokslinės rekomendacijos tikrai prisidės prie ugdymo proceso ir lietuvių kalbos vartosenos tobulėjimo.

Sutinkame su dr. L. Vaicekauskiene, kad „kalbos norminimas turi būti neatsiejamas nuo mokslinių tyrimų ir argumentų. Tai neturi būti vien skonio reikalas.“ Deja, atsakymuose žurnalistui „skonio“ daugiau, negu argumentų.

Mūsų nuomone, apie įvairius lietuvių kalbai grėsmingus reiškinius šnekama pagrįstai ir tai anaiptol nėra manipuliavimas visuomenės nuomone. Gindami viešąjį interesą, mes vadovaujamės nuostata, kad taisyklinga kalba yra bendrinės lietuvių kalbos pamatas – jį reikia nuolat stiprinti ir puoselėti, o ne lengvabūdiškai ardyti.

Remdamiesi tuo, kas išdėstyta, norėtume gauti atsakymus į mums rūpimus klausimus:

1. Kaip Lietuvių kalbos institutas vertina Kalbos kultūros skyriaus vedėjos dr. Loretos Vaicekauskienės interviu? Ar mokslininkės mintys „apie kalbos norminimo diktatą ir natūralius jos dėsnius“ tebuvo jos asmeninė nuomonė, ar ji taip išreiškė Instituto nuostatas?

2. Ar Lietuvių kalbos institutas taip pat pritaria, kad Lietuvoje būtų tikslinga taikyti  Didžiosios Britanijos kalbos politikos modelį? Jei taip, vadinasi, nereikalingi Valstybinės kalbos komisijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymai (ir šios institucijos), kartu nereikalingas ir lietuvių kalbos konstitucinę padėtį užtikrinantis Valstybinės kalbos įstatymas, taip pat kiti norminiai teisės aktai, nustatantys valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus?

Iš anksto dėkodami už atsakymus, pagarbiai –

Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos pirmininkas, Seimo narys Gintaras Songaila

Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė

***

LIETUVIŲ KALBOS GYNĖJŲ SĄJUNGOS

P A R E I Š K I M A S

DĖL ATNAUJINTOS LIETUVIŲ KALBOS VIDURINIO UGDYMO BENDROSIOS PROGRAMOS PROJEKTO

 Vilnius, 2011-02-21 

Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (toliau – LKGS) valdyba ir ekspertų taryba, atidžiai sekė spaudoje ir įvairiuose pasitarimuose vykusius svarstymus dėl Atnaujintos lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrosios programos projekto (toliau – Projektas). Rūpestingai išnagrinėjusi Projektą, LKGS jaučia pareigą pareikšti savo nuomonę dėl šio itin svarbaus Lietuvos švietimui ir nacionalinei kultūrai dokumento.

Manome, kad Projektas nėra tinkamai parengtas ir jo negalima tvirtinti visų pirma dėl šių priežasčių:

1. Projektas neatitinka Švietimo ir mokslo ministerijos 2010 m. gruodžio 30 d. patvirtintos Lietuvių kalbos ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose 2010-2014 metų strategijos (toliau – Strategija) pagrindinių nuostatų. Projekte numatoma lietuvių kalbos ugdymo atnaujinimo programa, tačiau iš esmės nesprendžia Strategijoje įvardytos problemos, kad „kiekvienais metais prastėja lietuvių kalbos pasiekimų rezultatai visuose mokymosi koncentruose.“ Jo autoriai vėl pasuko retorikos ir abstrakčios bendrosios kalbotyros dalykų keliu. Projekte nerasta būdų, kaip tiesiogiai nekartojant žemesnėse klasėse išeitų gramatikos dalykų, susieti juos su literatūra, kaip sužadinti didesnį mokinių dėmesį gimtajai kalbai. Iš esmės imant, projektas pašalino lietuvių kalbos, kaip dalyko, mokymą 11-12 klasėse.

2. Projekte neatsižvelgiama į nelietuviškų mokyklų ypatybes bei švietimo tikslą suvienodinti lietuvių kalbos mokėjimą šiose mokyklose su bendraisiais valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimais. Šioms mokykloms turi būti sudarytos atskiros lietuvių kalbos bei literatūros ugdymo programos. Dalykų žinių lygio vienodumas siektinas skirtingais metodais, o to Projektas visiškai nenumato. Dėmesys Projekte sutelktas į literatūrinį, o ne kalbinį  ugdymą. Ar tai tikrai yra šiandienos prioritetas, ypač turint omenyje kitakalbius?

3. Projekte savavališkai, vadovaujantis niekuo nepagrįstais motyvais, iškelti visiškai su lietuvių literatūra ir kultūra nesusiję kitataučiai veikėjai (S. Pšipkovskis ir kt.) arba kurie ne kurie periferiniai rašytojai (H. Radauskas, J. Savickis ir kt.) padaryti pagrindiniais, o kur kas svarbesni, galima sakyti epochinės reikšmės kūrėjai (M. Valančius, J. Basanavičius, I. Šeinius, I. Simonaitytė ir kt.) nutylėti, apeiti. Programoje pasigendama tautosakos, lietuvių mitologijos ir literatūros mokslo, poetikos įtvirtinimo bei išplėtojimo. Lieka apskritai neaišku, koks medžiagos programai atrinkimo principas yra taikomas.

4. Atnaujintą lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrąją programą stengiamasi patraukliai pristatyti visuomenei, tačiau ji lieka deklaratyvi, nes neatitinka šiandieninės mokyklos galimybių ir realybės, problemų sprendimus užkraunant programos vykdytojui – mokytojui:

• Neapgalvotas programos turinio ir skiriamo laiko santykis, o tai lemia fragmentiškumą, paviršutinišką dalyko mokymą, didina mokinių apkrovą ir nesudaro tinkamų sąlygų mokinių gebėjimams ugdyti. Dėl to ir mokytojai, ir mokiniai jausis nesaugūs.
• Nors deklaruojama, kad Projektas siekia suderinti dalykų mokymą su valstybinio baigiamojo egzamino programa, šio tikslo nėra pasiekta. Pagaliau darosi neaišku, kas su kuo turi derintis: ar ugdymo programa prie egzaminų programos, ar atvirkščiai – egzaminų programa prie ugdymo programos.
• Nėra ryšio tarp mokinių pasiekimų, lygių ir turinio sklaidos. Gebėjimai ir jiems reikalingos žinios surašyti be sistemos (pavyzdžiui, laikytis bendrinės kalbos reikalavimų nurodoma tik prie samprotavimo gebėjimo. Tad programa virsta dėlione, kurią susikurti teks pačiam mokytojui).
• 9-10 klasių chronologinį medžiagos pateikimo principą dubliuojantis vidurinio ugdymo kursas pateiktas su nedovanotinomis fakto ir logikos klaidomis, pavyzdžiui: Š. Bodleras ir P. Verlenas tampa ne XIX, o XX a. vidurio poetais, B. Sruogos „Milžino paunksmė“ iliustruoja XX a. pradžią ir t. t.
• Projektas orientuotas į per daug abstrakčius, nutolusius nuo vaiko tikslus. Cituojame programoje apibrėžtą tikslą: „suvokti estetinį ir istorinį literatūros problemiškumą“. Žmogaus ir visuomenės pažinimo tokioje tikslo formuluotėje apskritai nelieka. Taigi į literatūrą atsisakoma žiūrėti kaip į gyvenimo mokytoją ar gyvenimo situacijų pateikėją, o juk tai 17-18 metų jaunuoliui būtų svarbiausia.
• Tokia programa neskatina kritinio mąstymo ir kūrybiškumo, reikalaudama išmokti ir kartoti tik teisingas „tiesas“ (žr. privalomas pagrindines idėjas, nurodytas šalia privalomų kūrinių). Kūrybiškumo ugdymas programoje suprastas ne kaip bendroji kompetencija, apimanti idėjų generavimo lygmenį, bet tik kaip eilėraščių, novelių, dramų, kino scenarijų kūrimas. Tokiu atveju kūrybiškumas, kaip kompetencija, bus nepasiekiamas kitakalbiams bei į tiksliuosius mokslus linkusiems vaikams.

Atsižvelgdama į čia nurodytus ir spaudoje skelbtus mokytojų bei kitų specialistų iškeltus Atnaujintos lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrosios programos projekto trūkumus, LGTS daro išvadą jog šis Projektas neatitinka šiandienos poreikių ugdant jaunąją kartą. Didelę dalį Projekto trūkumų lėmė Švietimo ir mokslo ministerijos nusistatytos sąlygos ir būtinybė inertiškai taikytis prie lietuvių kalbos ugdymo programų kitose amžiaus grupėse bei prie visos bendrojo lavinimo sistemos. Todėl, sprendžiant lietuvių kalbos ugdymo bendrosios programos atnaujinimo uždavinį, reikėtų pasitelkti daugiau jėgų ir parengti sistemingus pasiūlymus kaip pertvarkyti bendrojo ugdymo programą.

Dabartinė Projekto rengėjų grupė kelia abejonių, ar ji tinka šiam tikslui. Nors Švietimo ir mokslo ministerija užsibrėžė iki 2011 m. rugsėjo 1 d. pateikti mokykloms atnaujintą programą, LKGS mano, kad iki to laiko Projekto neįmanoma pataisyti, nes reikia pakeitimų. O jų nepavyks pasiekti, nesudarius naujos darbo grupės, kuri būtų ne tik laisva nuo išankstinių nuostatų varžtų, o kartais ir nuo neslepiamo atsainumo nacionalinei kultūrai, bet ir turėtų plačius įgaliojimus teikti pasiūlymus visai bendrojo ugdymo programai, nubrėžiančiai tikslą stiprinti lietuvių kalbos pozicijas mokykloje. Toks atidėjimas nė kiek netrukdo artimiausiu metu parengti ir įgyvendinti būtinas priemones dėl valstybinių ir gimtosios kalbos egzamino suvienodinimo.

Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos LKGS) pirmininkė Jūratė Voloskevičienė

Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (LKGS) narys, LR Seimo narys Gintaras Songaila

Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (LKGS) ekspertų tarybos narys hum. m. habil. dr. Kazimieras Garšva

Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (LKGS) ekspertų tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas

Lietuvių kalbos gynėjų sąjungos (LKGS) ekspertų tarybos narys prof. habil. dr. Vitas Labutis

Nuotraukoje: Seimo narys, Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos pirmininkas G. Songaila