Per partizaninį karą pirmą kartą Lietuvos istorijoje moteris kovotoja tapo reiškiniu, o ne vienetiniu atveju ar išimtimi. Gal ne visada su ginklu, bet dažnai jos buvo tos, kurios rūpinosi logistika, ryšiais, maisto ruošimu, uniformų siuvimu ir adymu, spaudos leidyba bei medicina. Kaip pažymi istorikas Darius Juodis, „konkretūs pavyzdžiai rodo, kad partizanės dažniausiai dirbo medicinos, spaudos...
