Esu aš paukštis, vėtroj nepaklydęs ir niekad neišleidęs žemės iš akių, skrendu viršūnėn, kur kaip saulė žiedas žydi, regiu jį rytdienoj galingą, šviesų, didį ir pro perkūnijų aidėjimą šaukiu: Esu aš paukštis, ūkanoj pabudęs, skrendu žvaigždžių pakalnėn šion atnešt, širdies kad nesuėstų laiko rūdys, žiedų kad nepakąstų skausmo rudens, žmogus kad mestų pančių grandines. Esu...
