Vilniaus Gedimino kalne rasti 1863 metų sukilimo prieš carinę Rusiją vado Zigmanto Sierakausko palaikai. lnm.lt nuotr.

Hab. dr. Kazimieras GARŠVA, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, www.voruta.lt

         Rengdamiesi sutikti 1863 metų sukilimo 160-ąsias metines kapų užrašais negalima vaizduoti, esą jis buvo už nepriklausomas demokratines Lietuvos, Lenkijos, Gudijos ir Ukrainos Respublikas su valstybinėmis lietuvių, lenkų, gudų, ukrainiečių kalbomis.

                      Rašydami sukilėlių pavardes lietuvių ir lenkų kalbomis ateities kartas apgaudinėtume, esą visi Vilniaus gubernijos sukilėliai buvę lenkai, jų gimtoji kalba buvusi lenkų ir gal bent 2018-2023 m. Lietuvos Respublikoje valstybine kalba buvusi ir lenkų kalba. 1863 m. Lietuvos provincija sukilėliai vadino Kauno, Vilniaus, Gardino, Minsko gubernijas ir Latgalą, gudais – Ukrainos gyventojus, baltarusiais – tik Mogiliavo ir Vitebsko gubernijų gyventojus. Pagal juos į politinę lenkų tautą „turėjo susilydyti keli liaudiniai etnosai“ (V.Merkys. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 m. Vilnius, „Versus aureus“, 2006, p.39).

1795 metais Vilniaus gubernija ir visa Lietuva buvusi beveik iki Minsko, prievarta įjungta į Rusijos imperiją, kurios valstybinė kalba buvo rusų kalba. 1864 m. uždrausta lietuviška spauda lotynų kalbos rašmenimis ir per valdžios įstaigas vesta prievartinė rusifikacija, o per bažnyčias bandyta tęsti prievartinę polonizaciją. Labiausiai persekiotos gimtosios lietuvių, gudų kalbos.

1918-02-16 d. Lietuvos Tarybos aktu Lietuvos Respublika buvo atskirta nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybinė kalba yra lietuvių kalba, o Vilnius – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė. Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis nustatė, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Gedimino kalne – Lietuvos širdyje – rastų 1863–1864 m. sukilėlių asmenvardžius Lietuvoje verta rašyti tik valstybine lietuvių kalba. Sukilėlių biografijos ir kita informacija turėtų likti leidiniuose. Taip būtų išvengta bereikalingos konfrontacijos keliomis kalbomis kapuose rašyti: penkiomis, keturiomis, trimis, dviem ar viena. Jeigu būtų tęsiama prievartinė polonizacija ir sukilėlių asmenvardžiai toliau būtų rašomi polonizuoti, tektų atsakyti į klausimą, kodėl nutraukiamas prievartinis rusinimas ir sukilėlių pavardės, vardai nerašomi pagal tuometinius dokumentus ir tuometinę oficialią kalbą, prievarta lietuviams primestą. Net Jonas Basanavičius oficialiai tada buvo rašomas Ivan Basanovič ir visų kitų asmenvardžiai slavinti. Tai nėra tikroji „originalo“ kalba, o tik iškraipyta pavardės forma.

„Lietuvių pavardžių žodynas“ (Vilnius, 1985, p. 774–775) rodo, kad kunigo autentiška pavardė buvo ne Išora (tai suslavinta forma), bet Išara, kilusi iš lietuviško žodžio išara „apsileidėlis, vėpla, iširėlis, išsiblaškęs“. Pavardės kirtis yra pirmajame žodžio skiemenyje. Kunigas buvo gimęs Ukmergės apskrityje, etninėse lietuvių žemėse, kurios apie Molėtus mažiau suslavėjo ir išlaikė autentišką formą. Sakoma išárti, o ne išórti. Turime ne Lenkijos, o Lietuvos ir LDK kultūros paveldą ir nereikia bent Lietuvoje jo iškraipyti. Taigi mažiausiai ginčų keltų asmenvardžių rašymas valstybine lietuvių kalba. Tai, kad į praėjusios Vilniaus miesto savivaldybės koaliciją įėjo ir Lenkų rinkimų akcija, nėra pagrindas sukilėlių pavardžių ir vardų rašyti kaip Lenkijoje ir polonizuota forma, pažeidžiant ir dabartinę Lietuvos ir Lenkijos sutartį.

Ilgaamžėje istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje dabar oficialiai rašyti valstybės žinias lenkiškai trukdo ir Lenkijos per 100 metų nepripažinta jos įvykdyta rytų Lietuvos okupacija, Lenkijos prezidento užgaidos polonizuoti Lietuvos asmenvardžius, Lietuvoje steigiamas Lenkijos televizijos skyrius, savo  pavadinime Vilnių rašantis Wilno. Taip pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymo 14 str., taip pat 4, 15, 17, 19, 22 straipsniai.

Dar vyks teismas ir dėl L. Kačinskio gatvės rašybos Vilniuje lenkiškai.