Šaulių sąjungos nariai prie Laisvės kovų vado Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo iškilmingai atnešė vėliavas. Živilės Gurauskienės nuotr.

Janina SUČYLIENĖ, LB Lemonto apylinkės valdybos narė, JAV, Lemontas, www.voruta.lt

Lietuvių bendruomenė paminėjo į Sibirą ištremtųjų kančios kelią

Birželio 14–ąją, Lemonto apylinkės lietuvių bendruomenės (LB) valdyba, Lietuvos valstybės konsulatas Čikagoje, Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje ir Pasaulio lietuvių centras (PLC) organizavo 79–ąsias Sovietų sąjungos masinio gyventojų trėmimo į Sibirą minėjimo metines.

Prie renginio buvo prijungta Misija Sibiras organizuota pasaulinė akcija: „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“.  Pranešimus skaitė ir kalbėjo LB Lemonto apylinkės pirmininkė Violeta Valaitytė, LR generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius ir Šaulių sąjungos išeivijoje vadas Julius Butkus. Prie Tremtinių Motinos ir Laisvės kovų vado A. R. Vanago paminklų Pasaulio lietuvių centre iškilmingai padėjo vainikus LB Lemonto apylinkės pirmininkė Violeta Valaitytė ir LR generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius. Ištremtųjų vardus ir jų likimus susirinkusiesiems perskaitė Čikagos lietuvių bendruomenės nariai, Lietuvių skautų sąjungos (LSS), Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje, Lietuvių fondo, Pasaulio lietuvių centro ir LR generalinio konsulato Čikagoje atstovai.

LR generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius ir 

LB Lemonto apylinkės pirmininkė Violeta Valaitytė. Živilės Gurauskienės nuotr.

Tvyrant baimei, nežiniai, laikydami rankose ar ant veido užsidėję apsaugines kaukes  bei atsargiai sėsdami ant kiemelyje per atstumą sustatytų kėdžių žmonės jautėsi nejaukiai. Tai pirmas susibūrimas po trijų mėnesių atskirties ir izoliacijos, kad ir alkūne, bet pirmas pasisveikinimas su pažįstamu, pirmas susibūrimas ir pabendravimas, pirmas paminėjimas vienos iš svarbiausių mums datų.

Tautos kančių kelias

Renginio vedėja LR konsulato Čikagoje atstovė spaudai Ieva Dilytė–Houghton susirinkusiuosius pakvietė tylos minute pagerbti negrįžusius iš tremties. Renginiui prasidėjus Šalių sąjungos nariai prie Laisvės kovų vado Adolfo Ramanausko–Vanago paminklo iškilmingai atnešė vėliavas. Lietuvos Trispalvė buvo nulesta ir perrišta juodu kaspinu. Laisvės, stiprybės ir vienybės simboliai suplevėsavo įkaitusiame vasaros vėjyje. Minėjimo dalyviai kartu su operos soliste Nida Grigalavičiūte sugiedojo Lietuvos himną.

Pranešimą perskaitė LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė Violeta Valaitytė. Į susirinkusiuosius ji kreipėsi aktyvaus visuomenininko išeivijoje a.a. Z. Viskausko eilėmis:

                                                       „Tu – mūsų ašara, tu – mūsų skausmas,

                                                         Tu – džiaugsmo svaja mintyse.

                                                         Vis tiek sugrįšim, vis tiek pareisim,

                                                         Jei ne kūnu – tai nors dvasia“.

Pranešėja priminė, kad per 11 prievartos metų iš Lietuvos buvo ištremta apie 140 tūkstančių žmonių. 1940– 1952 sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko 780 922 žmonių – beveik trečdalio šalies gyventojų. Vien pirmosiomis 1941 m. birželio 14–16 trėmimų dienomis buvo represuota 17 500 Lietuvos gyventojų, iš jų beveik pusę sudarė vaikai. Per tą laiką iš mūsų tėvynės buvo ištremta daug to meto politikų, karininkų, policininkų, mokytojų, gydytojų, ūkininkų ir kitų visuomenės veikėjų, tarp kurių ir antrasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Gyvuliniuose vagonuose vežami žmonės turėjo iškęsti baisiausius žiaurumus. Pakelėje mirusius tiek suaugusius, tiek vaikus išmesdavo per vagono langus ar išvietei vagone atvertą skylę. Pasmerktieji nebuvo laikomi žmonėmis. „1944–aisiais – antrosios okupacijos metu, vėl atsinaujino persekiojimai, suėmimai ir vežimai, – prisiminimais dalijosi LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė. – Nors buvau mažutė, bet prisimenu, kaip tėvai neidavo miegoti, pasislėpę stebėdavo žmonių prisodintus sunkvežimius ir bijodavo, ar nepasibels į duris. Prisimenu, kaip buvo išvežta Nijolės Bražėnaitės– Lukšienės mama. Ji gyveno mūsų kaimynystėje, Kaune, Aleksote“.

Į susirinkusiuosius kreipėsi LR generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius. Živilės Gurauskienės nuotr.

Susibūrę rezistentai pasitraukė į pogrindį, kūrėsi partizanų būriai. Sovietinė valdžia naudojo specialius NKVD paruoštus veikėjus, liaudyje vadinamus stribais, negailestingai kovai su pogrindininkais. Per pirmuosius pokario metus buvo išžudyta per 10 tūkst. partizanų ir jų pagalbininkų. Nepaisant visų patirtų sunkumų tiek tremtyje, tiek tėvynėje, žmonės nepalūžo. „Juos visus –  ir tremtinius, ir politinius kalinius, palaikė, jėgų ir stiprybės suteikė viltis, tikėjimas sugrįžti į Tėvynę, išvysti savo artimuosius, –  sakė pranešėja. – Ir tik po Stalino mirties, 1953 m., po truputį tremtiniams buvo leista grįžti į Tėvynę. Tie, kurie ir sugrįždavo apie tai viešai niekam nesakė. Sunku jiems buvo susirasti gyvenamą vietą, darbą. Net iki 1988–ųjų birželio 14 d. buvo vengiama kalbėti apie trėmimus ir tremtinius. Suvokus, ką teko išgyventi tremtiniams ir tėvynėje likusiems stribų persekiojamiesiems, Birželio 14–oji pavadinta Gedulo ir Vilties diena“.

Niekas neturi teisės pavergti ir naikinti žmonių

Lietuvos patriotė V. Valaitytė klausytojams pasakojo, kad 1988 metų birželio 14–tąją Vilniaus senamiestyje, prie A. Mickevičiaus paminklo, organizuotas Laisvės lygos protesto mitingas sudrumstė tylą. Tai buvo istorinis įvykis, jo metu pirmą kartą viešai ir atvirai paminėtos tremties metinės ir pagerbtos represijų aukos. Taip žingsnis po žingsnio tauta pakėlė galvą ir žengė išsilaisvinimo link. 1997 m. birželio  15 d. LR Seimas oficialiai įteisino birželio 14–tąją kaip Gedulo ir Vilties dieną. Nuo tada lietuviai kasmet gedi trėmimo aukų ir puoselėja viltį, kad daugiau niekada Lietuva neleis pavergti, žeminti ir naikinti savo žmonių.

Mūsų pareiga išsaugoti tautos istoriją

LR generalinis konsulas Čikagoje Mantvydas Bekešius pasidžiaugė susirinkusiaisiais į minėjimą bendruomenės nariais – įveikusiais baimę ir parodžiusiais pilietiškumą šiuo ypatingu metu. Jis sakė, kad kiekvieno lietuvio pareiga išsaugoti tautos istoriją. „Okupantai siekė sunaikinti lietuvių tautą, ištrinti mūsų praeitį, atimti ateitį. Birželio 14–oji tapo perspėjimu, kad bus siekiama ištrinti visą tarpukario valstybės palikimą ir palaužti bet kokią nepriklausomos Lietuvos viltį. Todėl mes privalome užtikrinti, kad visi žuvę ir nukentėję nuo sovietų represijų būtų įvardyti ir nebūtų pamiršti“, – pilietiškumo akcijos metu kalbėjo konsulas. Jis pakvietė prisijungti prie LR Prezidento Gitano Nausėdos organizuotos pasaulinės virtualios istorinės atminties akcijos: „Išgirsk. Ištark. Išsaugok“ ir perskaityti per 4 000 ištremtųjų pavardžių taip pagerbiant okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukas. Pradedant LR Prezidentu, jo žmona skaitymai vyko ir internetu, juose dalyvavo ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Gedulo ir Vilties dieną skaitymai tęsėsi visą naktį.

Pirmą kartą skambėjo tremtinių pavardės

Skaitinius Lemonte pradėjo praėjusių metų projekto „Misija Sibiras“ dalyvė Marija Čyvaitė. Nuo 2005–ųjų – projekto pradžios – ji buvo trečias žmogus iš Amerikos pakviestas su lietuviais vykti į trėmimo vietas ir atlikti kilnią tautos praeities įamžinimo misiją.

Renginio meninė programa buvo lyriška. Jau tradicija tapo, kad LB Lemonto apylinkės valdybos narė Janina Sučylienė renginių metu skaito savo kūrybos eilėraščius – šįkart perskaitė eiles „Tremtiniams atminti“. LB Lemonto apylinkės valdybos narė Roma Langė perskaitė jautrų išeivijos poetės tremtiniams atminti skirtą eilėraštį.

Živilės Gurauskienės nuotr.

Gaivus vėjelis, ryški saulutė ir visų geros emocijos nors trumpam išsklaidė nežinios, nerimo, baimės dėl rytojaus miglą. Žmonės bandė šypsotis, susėsti arčiau vienas šalia kito, tyloje išklausyti ištremtųjų pavardes, jų likimus, dėkingumo žvilgsniu palydėti pagarbos ir atminties vainikus, akimirkai sustingti nuleidžiant vėliavas ir vėl panirti į užsklęstus pasaulius…