Baimė, kad Vadovas gali forsuoti savo federacinę koncepciją dėl rytinių žemių, privertė Seimą priimti kategorišką ir staigų pareiškimą (16). Tik asmeniškai Ignacui Paderevskiui įsikišus ir įtikinus atstovų daugumą, kad Antantė apkaltins Lenkiją imperializmu, Seimas vis dėlto turėjo atstatyti savo pareiškimo.
1919 m. birželio 23 d., Seimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų apsisprendimo teisės, kartu patvirtindamas Lenkijos norą užtikrinti tautoms savo nuostatą dėl santykių su Lenkija, tačiau pridūrė, kad toji istorinė Lietuvos dalis, kur gyvena lenkai, turės teisę susijungti su savo tauta ir pabrėžė, kad tokia teisė nebus realizuojama vienašališku Lenkijos Seimo sprendimu (17).

Seimo nariai tokį savo nutarimą adresavo Antantei, tikėdamiesi palankios jos reakcijos. Didžiausią įtaką tarp Antantės valstybių turėjo Anglija, kuri pasaulyje buvo ne tik tradicinė stipri valstybė, bet dar daugiau įtakos turėjo Europos kontinente, nors su Anglija konkuravo Prancūzija.
Londono pozicija buvo labai nepalanki Lenkijai beveik nuo pirmųjų jos nepriklausomybės dienų, nes visokius politinius klausimus, susijusius su Lenkija, Didžioji Britanija sprendė konkuruodama su Prancūzija (18). Pirmieji metai po I pasaulinio karo buvo konkurencijos dėl pirmavimo naujojoje Europos sistemoje metai, tad dėl tokių santykių kilo nepasitikėjimas Lenkija kaip Prancūzijos vasale bei jos „karine kolonija“ Europos rytuose. Taigi bet koks Lenkijos stiprėjimas Anglijai reiškė Prancūzijos stiprėjimą. Dėl tokios padėties Lenkija, kaip natūrali Prancūzijos sąjungininkė, buvo laikoma kenkėja Anglijos interesams Europoje (19). Lenkai žinojo, kad jų politinių planų ir siekių sėkmė daugiausia priklauso nuo anglų politikos. Anglijos parama Pilsudskiui galėjo turėti nemažą reikšmę vidaus santykiams, nes Prancūzijos politinio elito parama turėjo didelę reikšmę endekams (20). Tačiau Anglijos paramos Lenkija nesulaukė ir sulaukti negalėjo, nes minėtasis britų nenoras per daug stiprinti Lenkiją kaip Prancūzijos sąjungininkę nulėmė tai, kad Londonas neparėmė Varšuvos lietuviškų planų (21). Perspektyva laimėti Lenkijai naudingą rytinę sieną šioje situacijoje buvo netikra.

Vakarų sąjungininkai pasiliko sau balso teisę dėl Lenkijos rytinių sienų, todėl Lenkija pati nieko negalėjo spręsti, nepaisant katra politinė programa iš besivaržančių valstybių būtų buvusi realizuojama. Antra vertus, ir vakarų valstybės nežinojo pakankamai nei santykių, nei situacijos Lietuvoje, tad delsė laukdamos, kas bus su nekomunistine Rusija, iš kurios jos nenorėjo atimti jai priklausiusių teritorijų (22). Tiktai nugalėjus „raudonajai“ Rusijai „baltąją“, Antantės požiūris į Lenkiją pasikeitė. Visų pirmą Prancūzija ėmė žiūrėti į Lenkiją kaip į Europos civilizacijos ir demokratijos forpostą ir atsvarą prieš bolševizmą bei komunistinę anarchiją Europos rytuose. Pilsudskis ilgainiui sugebėjo šią situaciją pakreipti Lenkijos naudai.

Valstybės vadovas, neabejotinas pagrindinis federacinės koncepcijos reiškėjas, labai lanksčiai vykdė savo programą. Viename savo interviu 1920 m. sakė: Esu realistas be išankstinių sąlygų ir be teorijų. Manau, kad reikia iš anksto gerai apskaičiuoti turimas priemones ir pritaikyti jas tikslui, kurio siekiama. Mūsų okupuotų kraštų valia man yra lemiamas veiksnys. Nieku būdu nenorėčiau, kad Lenkija turėtų didelę teritoriją, gyvenamą priešiškai nusiteikusių žmonių (23).

Tokio pasisakymo šviesoje Henriko Jablonskio priekaištas esą J. Pilsudskis norėjęs pirmiausia laimėti kaip galima daugiau Rytuose, o laimėjimų forma, prisidengus federaciniais ar inkorporaciniais šūkiais, priklausė nuo galimybės juos realizuoti konkrečioje situacijoje, buvo nepagrįstas ir aiškiai melagingas (24).

Iš visai kitokių pozicijų Valstybės vadovo rytų politiką puolė Juzefas Kukulka. Jis rašė: kad jo politika lietuvių ir baltarusių žemių atžvilgiu buvo naudinga laimėjusioms karą valstybėms, posėdžiavusioms Paryžiuje, ir labai mažai naudinga Lenkijos tautiniams interesams (25). Tokį vertinimą paneigia J. Kukulka pats sau prieštaraudamas teiginiu, jog J. Pilsudskio politika „tarnavo nacionalizmui vystyti“ (26). Jo politika rytinių žemių atžvilgiu negalėjo būti absoliučiai savarankiška ir nepriklausoma, priešingai, ji turėjo taikstytis su tam tikrais Antantės Lenkijai primestais apribojimais, nors jie nebuvo esminiai ir platūs, kad varžytų Valstybės vadovui vykdyti politinę programą Rytuose. Toji programa pagaliau nebuvo tokia dogmatiškai federalistinė kaip I. Paderevskio pažiūros dėl Rytų Europos ateities. J. Pilsudskis – kaip tvirtino pats – per visą Vilniaus klausimo sprendimų eigą stengėsi daryti įvykusius faktus, rūpindamasis sujungti tą žemę su Lenkija bei nugalėti „ viso pasaulio požiūrį, jog tas kraštas priklauso Rusijai“ (27).

Kai kam atrodė, jeigu Amerika pritartų, tai pavyktų gauti Antantės valstybių sutikimą įkurti Rytų Europos suvienytas valstijas. J. Pilsudskis manė, jog tokiu keliu eiti negalima (28). Jis sugebėjo tos idėjos atsisakyti, kai įsitikino, kad federacija čia neįmanoma (29).
Valstybės vadovas tikėjosi, kad jo planuojama didžioji federacija bus ne tik užtvara prieš bolševizmą, bet taip pat sutaikys tose žemėse gyvenančias mažumas ir atvers kelią bendradarbiavimui (30). Iš pradžių tikėjosi, kad jam pavyks sužavėti savo planais ir lietuvius, ir baltarusius (31). Tačiau greitai suvokė, kad niekas nenorės prisidėti prie tos federacijos, nes lenkai volens nolens siūlė ją su ginklu rankose, o tai prieštaravo savanoriškumo principui. Todėl Valstybės vadovas turėjo tęsti įvykusių faktų politiką, kad paskui išsirūpintų vakarų valstybių jų pripažinimą de jure (32). Tačiau visuomet, kai tik fronte sekėsi išlaikyti strateginę iniciatyvą, mėgindavo nors iš dalies įgyvendinti federacinę politiką. Tokia jo taktika aiškiausiai pasireiškė sprendžiant Vilniaus problemą 1920-1922 m. J. Pilsudskiui nebuvo lemta realizuoti federacinės programos, nes tuo metu Europoje ir visų pirma jos rytinėje bei vidurio dalyje buvo stiprus nacionalinis judėjimas. Betgi negalima sutikti su J. Kukulka, kad J. Pilsudskis tokioje situacijoje galėjo „realizuoti tik Romano Dmovskio federacinę programą“ (33). Tiesa, vis dėlto faktas, kad J. Pilsudskis priėmė vad. Dmovskio liniją Rytuose ir net turėjo įtakos karo veiksmų eigai (kai linija dėl Lenkijos interesų buvo nukelta toliau į rytus, negu buvo anksčiau planuota). Bet J. Pilsudskis vis tiek nuolat kovojo prieš inkorporacinę koncepciją, laikydamas ją trumparegiška.

1920 m. liepą Lenkiją ištiko skaudžios karinės nesėkmės. Tuo pat metu prasidėjo ir politinės nelaimės. Lenkija, premjerui Vladislovui Grobskiui vadovaujant, Spa miesto konferencijoje priėmė daug politinių įsipareigojimų, kurie gerokai siaurino valstybės teritoriją.
Bolševikinės Rusijos armijos ofenzyvos metu Lenkija sutiko su vad. Curzono linija kaip Lenkijos rytinės sienos riba, bet tik su ta sąlyga, jei Raudonoji armija sustos ties ta linija ir bus priversta daryti paliaubas. Spa konferencijos sprendimu, Lenkija įsipareigojo perduoti Vilnių lietuviams, o dėl būsimos lenkų-lietuvių sienos vakarų valstybės pasiliko sau galutinio sprendimo teisę (34).
Tačiau Vakarų valstybės netesėjo visų įsipareigojimų, sine qua non sutartų su Lenkija Spa mieste, nepadėjo privesti prie paliaubų su bolševikine Rusija, nei suteikė Lenkijai reikšmingesnės materialinės pagalbos. Leido Raudonajai armijai peržengti jų statytą Curzono liniją, kad bolševikai pasiektų tikrosios Lenkijos širdį – sostinę Varšuvą. Todėl „Lenkija nesijautė nei moraliai, nei formaliai saistoma Spa nutarimų tiek, kiek ji pati galėjo apsieiti be aljansų“ (35).

Tuo metu, kai karo padėtis dėl kontraofenzyvos pakito ir lenkai perėmė militarinę iniciatyvą, vėl visu smarkumu iškilo Vilniaus klausimas, dabar jau kur kas labiau komplikuotas. Visų pirma todėl, kad Lenkijos vyriausybė turėjo skaitytis su Grabskio įsipareigojimais Spa mieste, o antra, todėl, kad Vilnių ir jo apylinkes lietuviams perdavė bolševikinė Rusija tuo laiku, kai Raudonoji armija, lenkų sumušta, chaotiškai traukėsi (36). Nors Vilnius buvo perduotas lietuviams tik 1920 m. rugpjūčio pabaigoje, kai bolševikai traukėsi iš užimtų lietuviškų žemių, jie sugebėjo tą trumpą laiką išnaudoti savo propagandiniams tikslams, nes suskubo atkelti į miestą Vakarų valstybių atstovybes (37). Taigi dėl Antantės atstovų atsiradimo Vilniuje lietuviai jautėsi tvirčiau ginče su Lenkija. Kai 1920 08 26 plk. Mackievičiaus vadovaujama delegacija atvykusi į Kauną pareikalavo, kad lietuviai pasitrauktų iki 1919 metų vad. Fošo linijos, Lietuvos atstovai pareiškė, kad 1920 m. liepos 12 d. Maskvos sutartimi Vilnius pripažintas Lietuvai, pareiškus jai savo desinteressement lenkų-rusų kare (38). De facto tokios sutarties pasirašymas buvo tolygus Lietuvos neutralumo sulaužymui.

Susidarius tokiai situacijai, Lenkija galėjo atgauti Vilnių tik naujų įvykusių faktų metodu, kurių J. Pilsudskis ėmėsi tuoj pat po bolševikinės ofenzyvos sustabdymo ir Rusijos nugalėjimo (39).
Kadangi Lenkija buvo įsipareigojusi Vakarams, tai negalėjo lengvai ryžtis užimti Vilnių karu (40). Nors buvo daug įrodymų, kad lietuvių kariuomenė bendradarbiauja su Raudonąja armija, liepą, rugpjūtį ir net 1920 m. rugsėjį Lenkija laikėsi atsargios ir taktiškos politikos. J. Pilsudskis tikrai nenorėjo kariauti su Lietuva ir kaip Valstybės vadovas negalėjo veikti prieš tarptautinius Lenkijos įsipareigojimus.
Todėl buvo priverstas siekti savo tikslo kitu keliu (41). Kadangi pats negalėjo įsakyti, tai manė, kad žygį į Vilnių galėtų atlikti neva spontaniškai ir savarankiškai sukilę kariai, kilę iš Vilniaus krašto, ir padaryti galą ten lietuvių viešpatavimui (42).

Pirmieji tokios veiklos požymiai pastebimi jo 1920 08 18 įsakyme dėl jėgų pergrupavimo. Tuo įsakymu J. Pilsudskis grąžino Lietuvių-baltarusių divizijai, kurią gen. Haleris buvo pavadinęs 19 divizija, senąjį vardą ir įsakė tą diviziją perkelti iš I į II armiją (43).
Dar tą patį mėnesį Vyriausiasis vadas, atsimindamas Vilniaus reikalą, padalino kariuomenę į „reguliarias“ ir „nereguliarias“ formacijas. Kodėl taip darė, nesuprato net artimiausi bendradarbiai. Prie „nereguliarių“ visų nuostabai ir pasipiktinimui priskyrė kareivius, pamilusius savo formaciją, prie Lietuvių-baltarusių divizijos (44).

1920 m. rugsėjį ruošdamasis mūšiui ties Nemunu, tą „nuskriaustąją“ diviziją nukėlė į lenkų kariuomenės kairįjį sparną, kuris, vadovaujant gen. Rydz-Smigliui, pasižymėjo pirmosiose linijose sunkiame mūšyje ties Lyda. 1920 m. spalį Lietuvių-baltarusių divizija drauge su 13 ir 211 kavalerijos pulkais bei majoro Koscialkovskio, kilusio iš Vilniaus krašto, vadovaujamu savanorių būriu sudarė „Benekainių“ grupę, kuriai vadovauti Kariuomenės vadas paskyrė gen. Liucijus Želigovskį, J. Pilsudskio nuomone, žmogų, pasižymėjusį stipriu charakteriu, energija ir meile gimtajam Vilniui (45).

1920 09 20 Vyriausiasis vadas išsiuntė gen. L. Želigovskiui telegramą kviesdamas jį į Generalinį štabą. Tik trečias kvietimas po savaitės paieškų pasiekė adresatą. Tuo pat metu į Generalinį štabą buvo iškviestas ir plk. Leonas Babickis (46). Valstybės vadovas norėjo jį įpareigoti paruošti žygiui politinius ir administracinius planus.

Gavęs įsakymą, gen. L. Želigovskis išvyko iš Kovelio rugsėjo 29 d. drauge su savo adjutantu poručiku Lepkovskiu ir jau kitą dieną buvo Balstogėje, kur tuo metu rezidavo Vyriausiojo vado Gen. Štabas (47). 1920 10 01 atvyko į Vado traukinį geležinkelio stotyje. J. Pilsudskis atskleidė gen. L. Želigovskiui savo sumanymą dėl Vilniaus atgavimo (48). Valstybės vadovas tvirtino, kad „nei koalicijos valstybės, nei Tautų Sąjunga, nei Vyriausybė ir lenkų visuomenė nesupranta Lietuvos problemos. Visi nori taikos ir niekam nerūpi nei Lietuva, nei Vilnius. Lenkijos premjeras Spa konferencijoje jau beveik atidavė Vilnių Valdemarui. Jeigu dabar Vilniaus neišgelbėsime, tai istorija mums to nedovanos. Maža to. Turime kovoti, kad atstatytume istorinę Lietuvą. Tai gali padaryti tik pati liaudis, Lietuvių-baltarusių divizijos padedama. Reikia suorganizuoti sukilimą (49). Vilnių reikia užimti, nepaisant pasaulio opinijos“. Vyriausiasis vadas sakė L. Želigovskiui atvirai: „Gali išmušti valanda, kada Tamstą pasmerks ne tik pasaulio, bet ir Lenkijos opinija. Gali atsitikti ir taip, kad ir aš būsiu priverstas eiti prieš Tamstą. Viską reikia prisiimti. To aš negaliu įsakyti. Tokie dalykai neįsakinėjami. Kreipiuosi į Tamstos kaip vilniečio gerą valią“ (50).
Gen. L. Želigovskis sutiko imtis sunkios J. Pilsudskio jam užkrautos naštos (51). Nutarta sudaryti laikinąją vyriausybę iš žinomų Vilniaus krašte žmonių. Reikėjo skubėti, nes Tautų Sąjungos Komisija, kuri netrukus turėjo atvykti į Lietuvą, galėjo labai pasunkinti tą akciją. Ryšininku J. Pilsudskis paskyrė kpt. Pristorą (52).

J. Pilsudskis kruopščiai parengė politinį akcijos scenarijų. Gen. L. Želigovskis buvo instruktuotas, kad turi parašyti Valstybės vadovui laišką klausdamas, ką Lenkijos vyriausybė ketina daryti su „Žemaičių“ užimtu Vilniumi, į kurį tarnaujantys Žečpospolitai Lietuvių-baltarusių divizijos kariai, kartu ir Lietuvos piliečiai dabar, pasibaigus karui, negali grįžti. Po to J. Pilsudskis turėjo atsakyti, kad kaip lietuvis gerai supranta jį, nors ir simpatizuoja kilusiems iš Lietuvos kareiviams, bet kaip Valstybės vadovas nieko negali padaryti ir pataria jam pasitikėti savo jėgomis. Gen. L. Želigovskio reakcija į tokį Valstybės vadovo atsakymą turėjo būti atsišaukimas į Vilniaus krašto visuomenę, kviečiantis sukilti ir išvyti „Žemaičius“. Sukilimo sėkmę turėjo nulemti Lietuvių-baltarusių divizija. Tikėtasi, kad lietuviai gali priešintis, tokiu atveju laikinoji vyriausybė turėjo apsistoti Varanave ir iš ten vadovauti sukilimui. Pilsudskis nenorėjo, kad kokie nors kareivių, kilusių iš Kongresowkos (t. y. iš etn. Lenkijos. – vert.), daliniai dalyvautų Vilniaus akcijoje, jis buvo nepatenkintas, kai į diviziją patekdavo žmonės ne iš Lietuvos. Turėdami galvoje, kad „sukilėlių“ jėgos labai menkos ir kad Vilniaus krašto žmonės sukilimui neparuošti, gen. L. Želigovskis ir J. Pilsudskis nutarė, kad Vilniaus užėmimo akcija gali vėluoti (53).

Po pašnekesio su Vyriausiuoju vadu Balstogėje gen. L. Želigovskis dar tą pačią dieną išvyko į Gardiną užimti jam patikėtą karinių formuočių vado postą ir padėti sudaryti laikinąją vyriausybę, vadinamą valdančiąja komisiją (54). Visų reikalų, susijusių su Vilnijos valdančiojo organo įkūrimu, vedėju buvo paskirtas plk. Bobickis. Gen. Želigovskis, tipiškas kariškis, politikos neišmanė ir niekad politiku nebuvo. Todėl apsiribojo tik karinio pobūdžio veikla. Be Bobickio, Valstybės vadovo reprezentacinės pareigos buvo patikėtos gerai jas išmanančiam kapitonui Pristorui, J. Pilsudskio adjutantui ir patikėtiniui (55).

1920 10 02 gen. L. Želigovskis išvažiavo į Lydą, kur dalyvaujant Vyriausiajam vadui vyko Lietuvių-baltarusių divizijos karininkų posėdis (56). Plente į Varanavą gen. Želigovskis susitiko su gen. Jonu Žondkovskiu bei pulkininku Kazimieru Rybicku ir Stanislovu Bobiatynskiu, kurie jau žinojo, kas vadovaus einančiai į Vilnių divizijai. Gen. Žondkovskis buvo kilęs ne iš Lietuvos ir nuo šios akcijos pradžios labai abejojo, ar tikslinga ir teisinga jėga atimti Vilnių iš lietuvių (57). Gen. J. Žondkovskiui abejonių dėl žygio į Vilnių kėlė tai, kad maršalas J. Pilsudskis, informuodamas jį ir divizijos štabo šefą kapitoną Edvardą Perkovičių apie žygio uždavinius, pabrėžė, kad nei dabar, nei vėliau dėl tos akcijos formalaus įsakymo nebus (58). Gen. J. Žondkovskis, buvęs Rusijos karininkas, disciplinuotos tvarkos ir paklusnumo vyriausybei šalininkas, negalėjo įsivaizduoti, kad gali veikti be įsakymo „iš viršaus“, o susidariusi situacija gali versti jį vykdyti oficialų įsakymą, neturintį karinio paklusnumo motyvų. Todėl nesutiko rizikuoti ir imtis atsakomybės dėl, jo nuomone, neaiškios akcijos.

Dar tą pačią dieną, 1920 10 02, gen. L. Želigovskis vėl išvyko į Gardiną, kur dalyvavo Valdančiosios komisijos posėdyje. Komisijos vadovu Valstybės vadovo valia buvo paskirtas Vilniaus „krajovcas“ Vitoldas Abreamovičius (59).
Gen. L. Želigovskio diviziją, kuri pagal anksčiau Vyriausioje būstinėje priimtą Vyriausiojo vado operacijos planą turėjo žygiuoti plentu Lyda-Vilnius, rėmė majoro Marjano Koscialkovskio savanorių būrys, žygiuojantis į Vilnių per Eišiškes, Rudininkus ir keturiasdešimt totorių. Viena iš pirmųjų operacijų buvo Varėnos apylinkių užėmimas, siekiant sutrukdyti susisiekimą tarp Kauno ir Vilniaus (60).

1920 10 05 buvo sukurta III armija, į kurios sudėtį įėjo daliniai, užimantys frontą prieš lietuvių kariuomenę. Tai armijai vadovavo gen. Vladislovas Sikorskis. Jo uždavinys buvo kairiojo lenkų kariuomenės sparno apsauga ir karo veiksmų priežiūra (61).
Į III armijos sudėtį įėjo gen. Aleksandro Osinskio grupė (17 divizija ir Sibiro IV pėstininkų divizija ir 3 kavalerijos brigada (62). Dalyvauti užimant Vilnių turėjo taip pat ir II armija. Ji turėjo saugoti, kad „Vilnius būtų izoliuotas lenkų-bolševikų fronto, jo flangas ir užnugaris saugūs“ (63).

Atkirsti susisiekimą tarp bolševikų ir lietuvių kariuomenės 1920 10 07 buvo įsakyta 3 Legionų divizijai, ji turėjo žygiuoti iki Švenčionių apylinkių. Jai iš paskos turėjo eiti Vilniaus ulonų 13 pulkas, o 21 ulonų pulkas turėjo prisijungti prie 3 kavalerijos brigados ties Eišiškėmis. Abiejuose pulkuose buvo kareivių, kilusių iš Vilniaus krašto (64).

Paskutinis įsakymas, kurio tikslas buvo užtikrinti gen. L. Želigovskio žygio sėkmę, tai gen. Kazimiero Sosnkovskio 1920 10 09 potvarkis, kuriuo visi 20 divizijos pėstininkų kariai (buv. Lietuvių-baltarusių divizijos), kilę iš Sričių, būtų išskirti iš tos formacijos ir išsiųsti į Vilnių (65), kur jie turėjo sustiprinti gen. L. Želigovskio dalinius ir liudyti, kad „maištininkai“ yra vietinės kilmės.
Birželio 10 d. gen. L. Želigovskis atvyko į Varnavą, kur buvo divizijos štabas, ir čia sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo pats, Lietuvių-baltarusių divizijos II brigados vadas plk. Rybicki, divizijos štabo karininkai ir II armijos vadovybė. Tai buvo pirmasis gen. L. Želigovskio kontaktas su dalinių vadais. Jis kreipėsi į plk. Rybickį, siūlydamas, kad jo Vilniaus šaulių pulkas užimtų Vilnių. Plk. Rybickis sutiko, tačiau reikalavo, kad akcijoje dalyvautų visa Lietuvių-baltarusių divizija, nes manė, kad vieno pulko Vilniui užimti nepakaks, reikia visos divizijos pėstininkų (66). Gen. L. Želigovskis taip charakterizavo pasitarimo atmosferą: „Visi buvo netikri dėl tolesnių įvykių raidos. Gen. Žondovskis apie būsimąjį žygį kalbėjo be entuziazmo“ (67). Dauguma Lietuvių-baltarusių divizijos karininkų abejojo, ar ši akcija teisinga ir tikslinga. Nenorėjo rizikuoti dėl savo karjeros, dalyvaudami akcijoje, kuri turi karinio nepaklusnumo pobūdį (68).

Spalio 7-osios rytą gen. L. Želigovskis su gen. Žondkovskiu ir keletu karininkų išvažiavo į Eišiškes vizituoti majoro Koscialkovskio savanorių dalinių. Čia jis įsitikino, koks yra šioje formacijoje pasipriešinimas numatytai akcijai. Nepatenkintiems vadovavo Jonas ir Stanislovas Žurakovskiai ir artilerijos karininkas Lengeris (69). Jie pareiškė, kad patriotizmas neleidžia jiems dalyvauti netikrame žygyje ir galioja tik Lenkijos vyriausybės įsakymai (70). Gen. L. Želigovskio nuomone, tie žmonės turėjo kitų motyvų, eidami į Vilnių; jie bijojo rizikuoti (71). Kadangi tokius karius laikyti „Benekainių“ dalinyje buvo rizikinga, gen. L. Želigovskis įsakė juos išsiųsti į užnugarį, į Gardiną (72). Kaip nelojalią Lenkijai šią akciją į Vilnių apibūdino kpt. Šelevičius, tačiau pagaliau buvo įtikintas (73).

Gen. Žondkovskiui, kuris kilęs ne iš Lietuvos žemių, buvo leista pasirinkti: arba grįžti į tėvynę, arba pasilikti divizijoje. Jis Vilniaus akciją vertino neigiamai, bet ryžosi likti, nes buvo labai prisirišęs prie Lietuvių-baltarusių divizijos. Tačiau nenorėjo betarpiškai akcijoje dalyvauti ir pasiliko divizijos stovėjimo vietoje (74). Mažiausiai abejonių turėjo karininkai, kilę iš kresų („kresais“ lenkai vadindavo provincijos sritis – vert.). Jie seniai svajojo grįžti į gimtinę ir buvo pasiryžę kariauti. Gen. L. Želigovskis, kalbėdamas apie juos, pabrėždavo: …„visi suprato reikalo svarbą. Jie man buvo moralinė paspirtis“ (75). Daug gaivališko entuziazmo pastebėjo gen. L. Želigovskis tarp eilinių karių, kilusių daugiausiai iš Lietuvos. Aiškino jiems, kad žygis į Vilnių ir jo išvadavimas yra kraštiečių (kresovcų) istorinė pareiga (76).

Po vizito Eišiškėse gen. L. Želigovskis vadovavimą divizijai, sudarytai iš savanorių, perdavė mjr. Koscialkovskiui, po to visi karininkai grįžo į savo dalinius supažindinti su akcijos tikslais ir uždaviniais. Gen. L. Želigovskis nuvyko į Lietuvių-baltarusių divizijos stovėjimo vietą. Buvo priimtas galutinis sprendimas, kad į Vilnių žygiuos Lietuvių-baltarusių divizija ir savanorių daliniai (77). Eišiškių pasitarimuose dalyvavo Vyriausiojo vado seserėnas, kar. Česlovas Kadenacy, tai galėjo nusiminusius karininkus padrąsinti, kad akcija į Vilnių rengiama, jei ne lenkų Vyriausybės, tai bent jau su Vyriausiojo vado žinia ir valia (78). Visuose Lietuvių-baltarusių divizijos daliniuose žygio prasmė į Vilnių buvo gerai išaiškinta. Po nesusipratimų Eišiškėse jau nebebuvo kalbos apie nepaklusimą, nors kai kurių dalinių karininkus, kilusius ne iš Kresų, buvo žadama paleisti namo pasibaigus akcijai – užėmus Vilnių. Tačiau tie karininkai kritišku momentu ėjo atsakingas pareigas be priekaištų.
Spalio 7-8-osios naktis Varanave, kur stovėjo Lietuvių-baltarusių divizija, buvo kritiška. Grįžęs iš Eišiškių gen. L. Želigovskis rado abejonių, nepasitikėjimo ir rezignacijos nuotaikų (79).

Depresiją daugiausia kėlė plk. Feliksas Dziewickis. Jis pasirodė besąs didžiausias žygio į Vilnių be leidimo „iš viršaus“ priešininkas. Gen. L. Želigovskis charakterizavo jo elgesį šitaip: „Jo pulkas buvo netoli manęs ir Dziewickis bijojo, kad gaus įsakymą žygiuoti su manimi. Norėjo sušaukti kareivių susirinkimą ir išklausyti jų nuomonės. Tai daryti jam uždraudžiau. Geriau būčiau sutikęs prarasti pulką, negu šaukti kareivių susirinkimus“ (80).
Dziewickio nuomonei pritarė kai kurie kiti karininkai, nenorėję prisidėti prie akcijos. Dalis jų teigė pakeisią savo nusistatymą, jei gausią kokį „aukštesnį įsakymą“ (81).

Tokioms asekurantiškoms kai kurių karininkų pažiūroms padarė didelį įspūdį 1920 10 07 atvykusi iš Vilniaus į Varanavą prancūzų-anglų-lietuvių karininkų delegacija, kuri domėjosi, kokį tikslą turi lenkų kariuomenė (82). Dar tą patį vakarą jie spaudė gen. L. Želigovskį atsisakyti žygio (83). Iš dalies jiems tai pavyko, nes 1920 m. spalio 7 d. 20 val. gen. L. Želigovskio suredaguotas įsakymas žygiuoti į Vilnių nebuvo pasirašytas vykdomųjų organų (84).

Apimtas abejonių, gen. L. Želigovskis nieko daugiau nesugalvojo kaip kreiptis pagalbos ir paramos ten, iš kur gavo tą sunkų uždavinį, t. y. į Aukščiausiojo vado būstinę. Naktį ryžosi paskambinti į Lydą, į gen. Sikorskio III armijos štabą. Kalbėdamas su majoru Kazimieru Stamirovskiu pareiškė, kad dėl akcijos turi komplikacijų, kurių savo autoritetu negali įveikti ir be išlygų reikalauja autoritetingesnės pagalbos (85). Majoras K. Stamirovskis čia pat telegrafu susisiekė su plk. Kordjanu Zamorskiu, kuris informavo Belvederį, sugestijonuodamas, kad „iniciatyvą perimtų į savo rankas gen. Sikorskis ir čia pat įsakytų veikti“ (86). Pulkininko K. Zamorskio telegrama nedelsiant buvo įteikta maršalui Pilsudskiui su prierašu „Sikorskis tegul važiuoja“. Toks įsakymas pasiekė štabą. 1920 10 08 2 val. 30 min. karininkas Pudelekas iš Belvederio perdavė pulkininkui Zamorskiui įsakymą: „Gen. Sikorskis turi tuoj pat išvažiuoti ir vietoje spręsti reikalus“ (87). Remdamasis įsakymu, K. Zamorskis perdavė Belvederio įsakymą gen. Sikorskiui, kuris išvyko į Varanavą. Čia divizijos štabo pasitarime, palaikė gen. L. Želigovskį, taręs: „reikia tai įvykdyti“. Pagaliau spalio 8-osios rytą įtampa atslūgo ir krizė praėjo. Kaip informavo Belvederį plk. K. Zamorskis, krizė buvo kilusi dėl pagrindinių veikėjų įgimto lojalumo (88).

Nugalėjęs krizę, gen. L. Želigovskis armijos, kurią sudarė jo daliniai, vadovybei pasiuntė oficialų tokio turinio pareiškimą: „Apsvarstęs, kad nustatytos su Kauno vyriausybe paliaubų linijos ne mūsų, Vilniaus krašto, Gardino ir Lydos gyventojų, naudai, mūsų kraštą drauge su lenkišku Vilniumi priskiria lietuviams, ryžausi ginti su ginklu rankoje savo tėvynės gyventojų apsisprendimo teisę ir sutikau vadovauti kariams, kilusiems iš šių kraštų. Negalėdamas veikti prieš savo sąžinę ir pilietinę pareigą, apgailestaudamas pareiškiu, kad atsisakau savo tarnybos ir vadovavimo grupei“ (89).

Panašų pranešimą majorui Stamirovskiui nusiuntė plk. Bobickis. Karinę-politinę raidą Vilniaus krašte Vyriausiajai būstinei charakterizavo gen. Sikorskis, gerai žinojęs situaciją. Baigdamas savo pranešimą Belvederiui apie gen. L. Želigovskio akciją, gen Sikorskis ištarė dažnai kartojamus per griežtus ir absoliučiai neteisingus, neadekvačius žodžius: „Dėl aiškiausio gen. Želigovskio ir jo dalinių maišto, – aiškino Vyriausiajai būstinei, – prašau Vyriausiąją vadovybę, kaip galima greičiau nuspręsti, ką privalau daryti tokioje situacijoje“ (90).
Gen. Sikorskio pranešime pirmą kartą atsirado žodis „maištas“, kuris vėliau tapo istoriniu. Gen. L Želigovskis šitą gen. Sikorskio formuluotę laikė didžiausia politine klaida ir didele skriauda kareiviams ir asmeniškai sau. Niekuomet nenorėjo ir negalėjo gen. Sikorskiui to atleisti. Tokia formuluotė sudarė tarptautinę opiniją apie akciją ir patį gen. L. Želigovskį, ir „maištininko“ epitetas prilipo jam visam laikui. Tas vienas žodis, pasak gen. L. Želigovskio, vėliau iš tikrųjų demoralizavo Vidurinės Lietuvos kariuomenę (91).

Vėliau prisimindamas tuos svarbius savo gyvenimo įvykius gen. L. Želigovskis rašė: „Žygio į Vilnių išvakarėse Varanave buvome ne tik lenkai, bet ir lietuviai. Tai buvo mūsų teisė ir pareiga. Stengiausi atkurti didžiąją Lietuvą. To uždrausti mums niekas neturėjo teisės ir nereikėjo mums ne tik maištauti, bet ir klaustis… kieno nors nuomonės,… karinis lojalumas suvirpėdavo iš baimės nepaklusti įsakymui. Bijojau tikro maišto – jog bus atsisakyta pradėti žygį rytoj. Kadangi nei Varšuva, nei Lenkijos karo vadovybė to įsakyti negalėjo.
Spalio 7-8-osios nemigo naktis buvo viena pačių sunkiausių mano gyvenime. Atsakomybę prieš pasaulį dar padidino atsakomybė už savo kariuomenę.
Bet dar prieš aušrą bet kokios abejonės išsisklaidė. Teliko vienas kelias ir viena tiesa – žygiuoti į Vilnių. Auštant įsakiau žygiuoti ir pats išvažiavau į Jašiūnus“ (92).

Gen. L. Želigovskis užsikrovė ant savo pečių atsakingą naštą. Nei Vyriausiasis vadas, nei gen. Sikorskis negalėjo oficialiai įsakyti, todėl visa atsakomybė teko gen. L. Želigovskiui. Vyriausiojo vado jam pavestą uždavinį sugebėjo išspręsti, nes buvo drąsus, ryžtingas ir veikė nuosekliai, nekreipdamas dėmesio, kokią tarptautinę reakciją sukels šis žingsnis (93).
Pirmajame savo įsakyme kaip Vyriausiasis Vidurinės Lietuvos kariuomenės vadas L. Želigovskis pabrėžė, kad Antantės komisija nespręs kažkur Suvalkuose Vilnijos gyventojų likimo. Jie patys su ginklu rankose pajėgs apginti savo teises. Vadovauti ėmėsi, kad išvaduotų Vilniją nuo užpuolikų, ir po to ketina sušaukti Vilniuje Įstatymų leidžiamąjį Seimą, kuris vienintelis galės išspręsti šių žemių likimą (94).
Spalio 8-osios 6 val. ryto prasidėjus žygiui į Vilnių gen. L. Želigovskis nesutiko jokio didesnio lietuvių kariuomenės pasipriešinimo. Pradžioje buvo tik likviduojamos pasitaikiusios kelyje silpnos lietuvių sargybos (95).

Pirmasis žymesnis lietuvių pasipriešinimas ties Merkiu gen. L. Želigovskio kariuomenės buvo palaužtas dar tos pačios dienos popietę (96). Į nelaisvę paimti Lietuvos kariai buvo nuginkluoti ir paleisti, atseit lenkai nenorį su lietuviais kariauti; „tiesiog grįžtą po karo į savo namus“ (97).
Pralaužus lietuvių pasipriešinimą, kelias į Vilnių buvo atviras. Generolo L. Želigovskio štabas spalio 8-9-osios naktį įsikūrė Jašiūnuose. Žiniai apie gen. L. Želigovskio žygį pasiekus Vilnių, lietuviai pradėjo miestą evakuoti. Nepasitikėdami savo jėgomis ir bijodami lenkų sukilimo Vilniuje, atsisakė gintis ir perdavė miesto valdžią prancūzų pulkininkui Konstantinui Rebuliui; prieš tai paskelbę miesto apgulą (98).
Spalio 8-osios vakare L. Želigovskis susitiko su brigadų vadais ir divizijos štabo šefu kapitonu Perkovičium (99). Pasitarime buvo numatytas detalus kitos dienos, t. y. 1920 m. spalio 9 d., veiklos planas. Aptartas ir suredaguotas Vilniaus užėmimo įsakymas.

1920 m. spalio iš 8-9-osios naktį lenkų daliniai pasiekė Keižių-Parudaminos-Papiškių liniją. Lietuviai atremti nuo Merkio pasitraukė į Vilniaus apylinkes ir užėmė artimiausią miesto rajoną bei Panerių kalvas. Susidarius tokiai situacijai gen. Želigovskis nutarė kitą dieną užimti Vilnių (100). Visiems daliniams įsakė išžygiuoti 5 valandą (101). Pagrindinis uždavinys užimant Vilnių teko Vilniaus šaulių pulkui (102). Spalio 9 d. 7 val. gen. L. Želigovskis išleido įsakymą Nr. 4, kuriuo plk. Rybickį paskyrė Vilniaus ginklų priežiūros komendantu, o majorą Bobiatynskį Vilniaus miesto komendantu (103).

Gen. L. Želigovskio dalinių akcija buvo gerai suorganizuota ir turėjo pasisekti net ir tada, jeigu lietuviai gynybai būtų pasinaudoję Vilniaus garnizonu. Buvo numatyta ir tokia galimybė, jog į miestą iš pietvakarių ir vakarų pusės ateis lietuvių pagalbiniai daliniai. Tačiau taip neįvyko. Tad tos dienos veiksmai buvo sėkmingi (104).
Spalio 9-ąją po pusiaudienio visi Lietuvių-baltarusių divizijos ir kai kurie majoro Koscialkovskio daliniai nužygiavo į Vilnių. 14 val. Lydos plente pasirodė Konstantino Rebulio adjutantas, kuris siūlė gen. L. Želigovskiui sulaikyti žygį, nes Vilnius turįs gauti laisvojo miesto statusą. Gen. L. Želigovskis šį pasiūlymą atmetė (105).

Ankstyvą popietę daliniai taip skubėjo į Vilnių, kad vadai turėjo stabdyti, bet dažnai nesėkmingai. Taip greitai žygiuodami gen. L. Želigovskio daliniai jau 14.15 val. pirmieji įsiveržė į Vilnių ir jį užėmė (106). Vilniečiai lenkų kariuomenę džiaugsmingai sveikino.
Pavakarę miestą pasiekė Vilniaus šaulių pulkas, kuris Vyriausiojo vado pageidavimu į jį turėjo įžygiuoti pirmas (107).

Spalio 9-10-osios naktį kariuomenės daliniai, trumpai pasiilsėję Vilniuje, išskubėjo į jiems nurodytus punktus saugoti miestą. Veikiai į Vilnių atėjo tiek daug savanorių dalinių, kad gen. L. Želigovskis be vargo būtų apsigynęs nuo lietuvių ir net galėjęs žygiuoti į Kauną. Tačiau vėlyvą 1920 metų rudenį fronte vis dėlto prasidėjo stagnacija, o gruodžio pradžioje aprimo bet kokie mūšiai. Vilniaus klausimas dabar buvo svarstomas diplomatų kabinetuose, o tuo tarpu Vilniuje atsiradusios naujos politinės struktūros prakaitavo svarstydamos užimtos teritorijos likimą, atsižvelgdamos į šio krašto gyventojų, kurių daugumą sudarė lenkai, valią.

Vilniaus išvadavimo ir Vidurinės Lietuvos nebūtų buvę be Valstybės vadovo ir Vyriausiojo vado maršalo Juzefo Pilsudskio iniciatyvos. Jo vaidmuo buvo pagrindinis. Jis inicijavo gen. Želigovskio karo žygį, kurį vertino kaip tam tikrą kompleksinių sprendimų Rytuose išeitį. „Mūšio ties Nemunu išvakarėse, kai jo mintys sukosi apie Vilniaus susigrąžinimą, – rašo Vladislavas Pobog-Malinovskis, – Želigovskio maištas ir Vidurinė Lietuva jam buvo nauja galimybė įgyvendinti savo federacinę koncepciją“ (108). Be abejo, J. Pilsudskis, užimdamas Vilnių, norėjo priversti lietuvius apsispręsti ir suartėti su Lenkija (sena, naivi J. Pilsudskio svajonė. – vert.). J. Pilsudskis norėjo, kad du jo gimtieji kraštai – Lietuva ir Lenkija – susivienytų.

Lietuvių istoriko nuomone, gen. L. Želigovskio vadovaujamas karinių dalinių „maištas“…nebuvo išskirtinis, netikėtas įvykis, bet J. Pilsudskio nuoseklios politikos pasekmė, charakteringas jo įvykusių faktų ir konspiracinės veiklos metodas“ (109).
Iš tikrųjų J. Pilsudskis savo planus dėl Lietuvos laikė paslaptyje. Net ir vyriausybė nežinojo apie planuojamą Vilniaus akciją (110). Tai žinojo tik artimiausi J. Pilsudskio bendradarbiai, kuriais jis pasitikėjo. Iš kiekvienos vyriausybės reikalavo, kad sprendžiant Vilniaus klausimą būtų su juo derinama, ir visos vyriausybės pakluso jo pageidavimui (111). Vyriausybė su J. Pilsudskio rytų politika tarptautinėje plotmėje sutiko ir ją rėmė, nors pati jos neinicijavo.

J. Pilsudskis neabejotinai norėjo išvengti Lenkijos ir Lietuvos karo. Dar rugsėjį paruošė planą kaip išspręsti Vilniaus klausimą, bet nutarė vilkinti, tikėdamasis susitarti su lietuviais Suvalkuose. Nors iš tų derybų nieko nesitikėjo. Sutiko pasirašyti tik grynai karinę sutartį, kai paaiškėjo, kad tęsti derybų neįmanoma. Tačiau stengėsi sutrukdyti Tautų Sąjungos Kontrolės komisijai, vadovaujami plk. Chardigny, vykti į Vilnių anksčiau už gen. L. Želigovskį. Taigi gen. L. Želigovskis skubėjo ir spalio 8 ir 9 d., baimindamasis ne tiek lietuvių pasipriešinimo, kiek atvykstančios aljantų komisijos (112).

Valstybės vadovas buvo teisus – gen. L. Želigovskis jo planą įvykdė gerai. Vincentas Vitosas rašo: „Akcija buvo taip sumanyta tarsi patys kareiviai, kilę iš tų žemių, pasipriešino ginklu, kad Vilnijos žemės jokių susitarimų nebūtų atplėštos nuo Lenkijos“ (113).

Didelis J. Pilsudskio laimėjimas buvo tai, kad paėmus Vilnių, susidarė visai nauja situacija Rytuose, kur kas naudingesnė Lenkijai. Valstybės vadovas galėjo panaudoti Vilnių kaip atutą savo kovoje dėl Lietuvos, kurios negalėjo ir nepajėgė išsižadėti. Jo planuose jau egzistavo atkurta ir moderni trijų kantonų Lietuva (114). Vilnius turėjo būti tarpinis taip suvokiamos Lietuvos kantonas. Todėl paėmus Vilnių atsirado „Vidurinė Lietuva“. Tos koncepcijos realizavimas priklausė nuo lietuvių požiūrio. Jei toji koncepcija ir būtų atmesta, Vilnius vis tiek jau buvo lenkų rankose. Taigi gen. Želigovskio akcija sudarė provizorinę padėtį, kurios likimas priklausė nuo to, kokie bus lenkų-lietuvių santykiai ir kaip Vilniaus klausimas bus sprendžiamas tarptautiniu lygiu. Tačiau provizorinė padėtis užtruko taip ilgai, kad tik tarpukario laikotarpiu buvo galutinai išspręsta.

Išnašos

1. Archiwum Akt Nowych (AAN), Archiwum Paderewskiego, t. 80.

2. J. Pilsudski, Pisma zbiorowe, t. V. Warszawa, 1937, t. 80.

3. T. Komornicki, J. Pilsudski a polityka wielkich mocarstw zach. Londyn, 1952, s. 31.

4. P. Lossowski, Stosunki polsko-litewskie v latach 1918–1920. Warszawa, 1966, s. 414.

5. J. Pilsudski, op. cit., t.VI, s. 122-123.

6. Ten pat, t. V. p. 80-81.

7. Ten pat, p. 82.

8. Po ketverių metų Pilsudskis Vilniuje savo paskaitose Vilniaus klausimu kalbėjo: „Svarsčiau, kaip atsišaukimą pavardinti: „Į Vilnių“ ar „Į vilniečiams“, ar pagaliau į ką?… Tuomet man atėjo į galvą priminti šios žemės tradiciją. Tradiciją, tiesą sakant, atmetamą, bet gyvą. Toji tradicija buvo neabejotina Žečpospolitos valdžia šiose žemėse. Kiekvienas tą tradiciją turi gerbti, todėl atsišaukimą pavadinau: „Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“ (Pilsudski, op. cit., t.VI, p.123).

9. J. Pilsudskis laiške I. Paderevskiui 1919 m. balandžio 4 d. rašė: „Nenorėjau kelti jokių ginčytinų klausimų“. (Pilsudski. Op. Cit., t.V, p.82).

10. M. Kukiel, Dzieje Polski porozbiovowe 1795-1921. T. II, d. V. Londonas, 1996, p.644.

11. T. Piszczkowski. Odbudowanie Polski 1914–1921, Historia, politika. Londonas, 1969, p. 184.

12. Kukiel, op. cit., p. 644.

13. St.Kutrzeba, Polska Odrodzona  1914–1922. Krakow, 1922, p. 168. Net Feliksas Perl, kuris rėmė federacijos programą, turėjo savo nuomonę. 1919.III.27 seimo debatuose pareiškė, kad Lenkija 1772 m. sienomis būtų istorinis anachronizmas.

14. J. Lewandowski, Federalizm, Litwa I Bialorus a polityce obozu belwedrskiego. Warzawa, 1962, s. 170. Taip pat M.K. Dziewanowski. Pilsudski’s Federal Policy 1919–1921, „Journal of Central European Affairs“, 1959, t.X., nr.2–3.

15. Kukiel, op. cit., p. 644. Seimo nutarimu buvo labai nepatenkintas Amerikos kongresas, o Vilsonui tai buvo nusivylimas.

16. Piszczkowski, op. cit., p. 184.

17. Kukiel, op. cit., p. 645.

18. R. Dyboski, Wilno a nasz stosunek do Anglii. Alma Mater Vilnensis, 1925, sąs. 3, p. 2.

19. R. Dmowski, Polityka polska i odbudowanie panstwa. Warszawa, 1926, p. 381.

20. Lewandowski, op. cit., p. 193.

21. Ten pat, p. 191.

22. Kutrzeba, op. cit., p. 168–169.

23. 1920 metų I vasario pusėje korespondento „Echo de Paris“ interviu, Pilsudski, op. cit., t. I .p. 147.

24. H. Jablonski, Norodziny II Rzeczpospolitej 1918–1919. Warszawa, 1996, p. 233.

25. J. Kukulka, Niektore aspekty miedzynarodowe polityki Pilsudskiego wobeczniem litewsko-bialoruskich (w I pol. 1919 r.), „Studia z Nojnowszych Dziejow Powsrechnych“, t. II, 1965, p. 60.

26. Ten pat, p. 61.

27. Pilsudski, op. cit. t. V. s. 125.

28. W. Jedrzejewicz, Pilsudski-prekursor przysztosci. „Niepodleglosc“, 1950, t. II, p. 15; J. Rakowski, Koncepcja panstwa w mysli politycznej Jozefa Pilsudskiego. „Niepodleglosc“, 1985, t. XVIII, p. 193-194.

29. Pilsudski, op. cit. t. V. p. 122.

30. E. J. Petterson, Pilsudski, Marschal of Poland. Bristol 1935, p. 89. Žr. t. p. M. Dziewanowski, Jozeph Pilsudski, an European Federalist 1918-1922. Stanford, 1969, p. 79-104.

31. Piszczkowski, op. cit., p. 259.

32. Pilsudski, op. cit. t. V. p. 122.

33. J. Kukulka, Francja i Polska potraktacie Wersalskim 1919-1922. Warszawa, 1970, p. 128.

34. Piszczkowski, op. cit., p. 324.

35. Ten pat.

36. Wl. Pobog-Malinowski, Najnowsza historia polityczna Polski, t. II, d.1. Londyn, 1956, p. 351.

37. Piszzewski, op. cit., p. 324; B. Waligova, Zajecie Wilna przez generala Želigowskiego. „Bellona“, R. XII, t. XXXVI, 1930, p. 230.

38. Waligova, op. cit., p. 230.

39. Pilsudski, op. cit., VI, p. 126.

40. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 351.

41. Ten pat.

42. W. Jedrzejewicz, Jozef Pilsudski 1867-1935. Žyciovys, Londyn, op. cit., p. 104.

43. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 351.

44. Ten pat, p. 351.

45 Jedrzejewicz, Jozef Pilsudski, p. 104. Po keleto metų J. Pilsudskis (op. cit., t.VI. p. 126) taip kalbėjo apie L. Želigovskį: „Pasirinkau generolą, dėl kurio buvau visai tikras, kad sugebės išlikti aukštumoje ir vykdys valdžios pavedimus bei reikalavimus, kaip ir mano reikalavimus, karinius įsakus“.

46. Waligova, op. cit., p. 233.

47. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

48. Apie savo susitikimą su J. Pilsudskiu Balstogėje vėliau L. Želigovskis taip rašė: „Prisistačiau vagone, kur Maršalas gyveno. Lengva buvo su juo kalbėti – mąstėme vilnietiškomis kategorijomis. Maršalas juokaudamas pasakė: „Tamsta neturi štabe draugų. Visą savaitę ieškau Tamstos ir štabas neranda“. Tikrai tik atsitiktinai per pulkininką Malachovskį, kuris grįžo į diviziją, gavau Maršalo kvietimą‘. Žr. L. Želigowski, Zapomniane prowdy. Londyn, 1943, p. 34.

49. Ten pat.

50. Ten pat, p.84-85; AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

51. Savo atsiminimuose gen. L. Želigovskis rašo: „Dvejojau. Nenorėjau imtis tokio sunkaus uždavinio. Norėjau išsiaiškinti, ar yra dar kokia nors galimybė Vilnių atgauti. Man buvo atsakyta, kad nėra. Jeigu neužimsime, pražus mums visiems laikams“. Žr. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

52. Želigowski, op. cit., p. 35.

53. Ten pat.

54. Ten pat. Pavadinimas „Laikinoji valdančioji komisija“ buvo kompromisinis. Politinės jėgos, norėjusios tvirtesnio ryšio su Lenkija, siūlė „komiteto“ pavadinimą, o susitelkę prie „Gazeta Krajowa“, vad. Liudviko Abramovičiaus, krajovcai siūlė pavadinimą „vyriausybė“. Terminas „Laikinoji valdančioji komisija“ šiomis aplinkybėmis tenkino antagonistines pažiūras. Žr. AAN, draugija „Straž Kresowa“ iš 1920. XI. 6.

55. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

56. Jedrzejewicz, Jozef Pilsudski, p. 104.

57. Želigowski, op. cit., p. 35.

58. Waligova, op. cit., p. 234.

59. Želigowski, op. cit., p. 35-36.

60. Waligova, op. cit., p. 234-5.

61. Remiantis 1920 11 05 įsakymu Nr.1. I.28809; w: Waligova, op. cit., p. 234.

62. Ten pat, p. 235.

63. Kutrzeba, Bitwa nad Niemnem, 1996, p. 290.

64. Waligova, op. cit., p. 235.

65. Ten pat, p. 235.

66. Ten pat, p. 237.

67. Želigowski, op. cit., p. 36.

68. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 352.

69. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16; Želigowski, op. cit., p. 36. Valigura nurodo Fogerio pavardę.

70. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

71. Želigowski, op. cit., p. 36.

72. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

73. Waligova, op. cit., p. 239.

74. Ten pat, p. 239.

75. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

76. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 352. Buvo dalinių, kuriuose net 95 proc. eilinių buvo kilę iš Kresų. Žr. Waligova, op. cit., p. 244.

77. Ten pat, p. 240.

78. Ten pat.

79. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

80. Želigowski, op. cit., p. 36.

81. Waligova, op. cit., p. 244.

82. Ten pat, p. 245. Divizijos štabo šefas įsakė delegaciją sulaikyti ir tik atvykęs į Varanavą gen. Želigovskis leido jai grįžti į Vilnių.

83. Ten pat, p. 244.

84. Ten pat, p. 245.

85. Ten pat.

86. Ten pat.

87. Ten pat, p. 246.

88. Ten pat p. 247.

89. Ten pat.

90. Ten pat, p. 248.

91. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

92. Želigowski, op. cit., p. 37.

93. Waligova, op. cit., p. 129.

94. Ten pat, p. 250.

95. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 352.

96. Waligova, op. cit., p. 259-260.

97. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 352.

98. Waligova, op. cit., p. 263.

99. Ten pat.

100. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

101. Gen. Želigovskio įsakyme skaitome: „Majoro Koscialkovskio grupė pavedama I brigados vadui plk. Beinoriui. Palikdamas apsaugą Zejerino rajone, per Sorok Tatary išeina ir apsaugo kelių mazgus linijoje Skarbutėnai-Charbejevičiai, tuoj pat apsikasdami. Kavaleriją nukreipti į Vokę ir Lentvarį, kad būtų atkirstas pasitraukimas. Bendradarbiaudama su Vilnių atakuojančiais daliniais I brigada apšaudys iš artilerijos ir kulkosvaidžių tunelį, geležinkelį ir mazgą kelių, einančių iš Vilniaus į vakarus. Poslinkis turi būti platus ir energingas“. Žr. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16. Prieš įžengiant lenkų kariuomenei į Vilnių, besitraukiančią lietuvių kariuomenę vietinė POW (polska organizacija wojskowa, – Vert.) mėgino nuginkluoti. Mūšių gatvėse nebuvo. Nuginkluojant vienas lietuvis buvo nušautas, o keliolika sužeistų. Žr. Archiwum instytutu Jozefa Pilsudskiego (AIJP), Adjutantura Generalna Naczelnego Doeodztwa (AGND), t. 29.

102. AAN, Akta Želigowskiego, t. 16.

103. Waligora, op. cit., p. 266.

104. Ten pat, p. 267.

105. Ten pat, p. 271, AIJP; AGND, t.29.

106. Waligora, op. cit., p. 271.

107. Ten pat, p. 271–272.

108. Pobog-Malinowski, op. cit., p. 391.

109. A. Rukša, Lietuvių-lenkų santykiai ir kovų pradžia (Stosunki polsko-litewskie į poczatek walk). Cleveland, 1981, p. 619, cit. iš P.Lossovskio, Po tej i tamtej stronie Niemna. Stosunki polsko-litewskie 1883-1939, Warszawa, 1985 , p. 153, ten pat, Stosunki polsko-litewskie w ujeciu badacza litewskiego, „Kwartalnik Historyczny“, r. 1983, nr. 3, p. 582 ir kt.

110. W. Witos, Moje wspomnienia, t. II, Paryz 1964, p. 42.

111. Pilsudski, op. cit., t. VI, p. 125.

112. AAN, Akta Želogowskiego, t. 16. Tiek Paryžius, tiek Londonas žinojo Pilsudskio planus ir jų neaprobavo. Prieš keturias dienas pradedant Želogovskio žygį lordas Cursonas, kuris pritarė lenkų-lietuvių federacijai, patarė, kad Quai d’Orsay drauge su Foreign Office įspėtų, jog tai gresia Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos pasiuntinių atšaukimu, jeigu Vilnius bus Lenkijos užimtas jėga. Žr. J. Karski, Wielkie mocarstwa wobec Polski 1919–1945. Od Wersalu do Jalty, Warszawa, 1992, p. 67.

113. Witos, op. cit., p. 421.

114. Z. Budecki, Stosunki polsko-litewskie po wojnie swiatowej (1918–1928). Warszawa, 1928, p. 17.

Vertėjo pastabos

Pono Z. Krajevskio 14 vidutinio formato puslapių straipsnyje 114 nuorodų į visokius šaltinius. Tas straipsnis – tai J. Pilsudskio ir L. Želigovskio, ypač pirmojo, tikra romantiška apoteozė. Bet ar galima garbinti žmogų, kuris siekė savo tikslų slapukavimu, klasta ir kruvinais karais? Pilsudskio federacinė politika iš tikrųjų buvo okupacinė. Su žodžiu federacija praktikoje gerai asocijuojasi žodžiai okupacija, inkorporacija, polonizacija, mistifikacija… J. Pilsudskis buvo savotiškai pavėlavęs žmogus. Jis nesuvokė ar nenorėjo suvokti, kad jo laikų Lietuvai jau atstovavo naujoji pobaudžiavinė inteligentija, kuri norėjo savarankiškos, nebaudžiavinės, neunijinės Lietuvos. Todėl labai keistai atrodė, kai Pilsudskis, 1919 m. užėmęs Vilnių, laukė, kad dabar „užsispyrėliai“ lietuviai ateis su juo derėtis. Didelei jo nuostabai, jie neatėjo, siūlomos jo federacijos purtėsi, nes suprato, kuo ji kvepia. Tai raitelio ir žirgo draugystė. Naujosios pobaudžiavinės Lietuvos inteligentija jau nelinko tarsi koks senovės mužikėlis, kepurę nusiėmęs, taip žemai lenkti galvą prieš savo poną. Autorius, kaip ir pats J. Pilsudskis, pabrėžia, kad jam Vilnius brangus. Betgi, mielas pone, Vilnius brangus ne tik J. Pilsudskiui, bet ir visai Lietuvai. Todėl Lietuva, netekusi Vilniaus, šaukė kaip mitinis Laokoonas didžiu, žvaigždes siekiančiu balsu: „Ei, pasauli, būki rimtas… redde quod debes“.

Straipsnio autorius ne sykį teigia, kad Pilsudskis tikrai gi nenorėjęs su lietuviais kariauti, bet, deja, kariavo, girdamasis savo „įvykusių faktų“ metodika, kuri, beje, ne visada Pilsudskiui sekėsi. Štai 1919 metais J. Pilsudskio iniciatyva slaptoji POW organizuoja maištą prieš jaunos Lietuvos vyriausybę, ketina „nušluoti“ ją bent porai valandų, kol iš Vilniaus ateis ponų sukurtai vyriausybei parama. Nepavyko. Ši šunybė buvo laiku susekta ir likviduota. Nepavyko J. Pilsudskiui ir kita jo svajonė – sukurti Vidurio Europos jungtinę valstybę, maždaug kaip Amerika, žinoma, Lenkijos globojamą. Būtų buvusi nieko sau valstybė – od morza do morza. Tad skverbėsi į svetimas žemes manydamas, kad tai, kas padaryta de facto, bus ir de jure aprobuota. Nenumatė tik, kad supykusi Rusija pasimuistys ir trenks savo dideliu kumščiu taip, kad net visa Lenkija sudrebės. Laimė, kad įvyko „cud nad Wislą“ ir rusai, per greitai žygiuodami pirmyn, ties Varšuva priduso, todėl prancūzų ginklais sustiprintomis lenkų jėgomis buvo stumtelėti atgal, bet jau ne tiek, kiek buvo nustumti anksčiau. Bėdos prispaustas J. Pilsudskis ir jo vyriausybė Spa konferencijoje „atiduoda Voldemarui“ Vilnių, nes to reikalauja Antantė. Vilnius jau Lietuvos . Ir šįkart „įvykusio fakto“ metodas apvylė. Daug siekęs, vos nesuklupo. Bet atsigavęs, vis tiek galvojo, kaip čia vėl pritaikius Lietuvai „įvykusį faktą“. Lenkija jau įsitvirtino Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje, tik nėra kaip grįžti į Vilnių. Ir sugalvojo naują „įvykusį faktą“ – L. Želigovskio „maištą“. Keista, kad tas žmogus ir šį kartą laukė, kad atvyks iš „Kauno Lietuvos“ delegacija. Nepavyko. Federacijos nematyti. Įkūrė vadinamąją Vidurinę Lietuvą, neva atskirą nuo Lenkijos valstybę, kadangi jos niekas nepripažino, teliko federaciją paversti okupacija ir svajoti apie Vilniaus kantoną, kurti Šveicarijos tipo valstybę, kurioje, žinoma, pirmuoju smuiku grotų Lenkija. Tikriausiai iš čia kilo savo metu pagarsėjęs Hymanso projektas. Ačiū Dievui, pavyko Lietuvai ir šios klastos išvengti.

1920 m. Lenkijos armija, persekiodama Raudonąją armiją, užkliudė Lietuvą, puolė Seinus. Lenkų istorikas P. Losovskis suskaičiavo, kad Seinai 13 kartų ėjo iš rankų į rankas. Laimėjo lenkai. Reikėjo kaip nors pateisinti karą. Pateisino: esą Lietuva, 1920 m. liepos 12 d. pasirašiusi su Maskva sutartį, kuria Lietuvai buvo pripažintas Vilnius su jo sritimi, pažeidė savo neutralitetą rusų-lenkų kare. Ar taip?
Lenkija niekuomet nevaldė Vilniaus krašto, tik 1919 m. jį pasigrobė ir savinosi. Rusija, Lietuvą ir Vilnių su jo sritimi 125 m. išlaikiusi valdžioje, jį pripažino Lietuvai. Taigi kieno didesnė teisė į Vilnių? Be to, Lietuvos kariuomenė toleravusi Raudonąją armiją; tai taip pat buvęs nusikaltimas neutralitetui. Neteko girdėti apie draugystę, tik yra žinoma, kad bolševikai Vilnių perdavė labai nenoromis. Buvo momentų, kai viename Neries krante rusų kulkosvaidžiai buvo nukreipti į lietuvių kulkosvaidžius kitame krante.

Straipsnio autorius apsiriboja Vilniaus paėmimu. Esą 1920 m. gruodį Vilniuje jau buvo stagnacija. Bet žinoma, kad tuo laiku Vilnių pasiekė vilkstinės vežimų su sužeistaisiais iš lietuvių-lenkų fronto. Žinomas teisininkas Mykolas Riomeris savo dienoraštyje rašo, kad Želigovskiados veikėjai stebėdavęsi lietuvių šaulių taiklumu…

Straipsnio pabaigoje autorius teigia, kad ilgam įstrigęs Vilniaus klausimas buvęs išspręstas tarpukario metais, suprask, 1938 metų Lenkijos ultimatumu Lietuvai dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Ką tai reiškia šiandien. Ar Lenkija tebėra Vilniuje? Vilniaus problemą, Lietuvos ir Lenkijos likimą suformavo II pasaulinio karo laimėtojai jų taikos konferencijoje. Nei Lenkija, nei tuo labiau Lietuva sprendžiamojo balso neturėjo. Todėl nereikalinga lenkų Vilniaus, Lvovo ir kitų sričių nostalgija. Bet jeigu autorius garbina J. Pilsudskio, turėjusio „dvi gimtąsias šalis“ (Lietuvą ir Lenkiją) ir vieną šalį išdavusio kitos šalies naudai atminimą, tai kas tada šis autorius šiandien, kai oficialūs Lietuvos ir Lenkijos santykiai korektiški: Lietuvos draugas ar jos priešas?

Tarpukario metais J. Pilsudskis ne kartą keldavo kumštį prieš Lenkijos tautines mažumas. Atmintinos Vilniaus krašto lietuvių retorsijos, gudų garsi Hromados byla, ukrainiečių pacifikacija, žydų programai, kuriuos Vilniuje pats mačiau. Ir tarpukario metais Pilsudskis ne kartą kėlė kumštį prieš Lietuvą, kėlė ir 1927 metais. Bet kumštis beviltiškai krisdavo žemyn, ne iš meilės naujajai “mužikų “ Lietuvai, bet iš nevilties. Kaip galėjo nepaklusti „mocarstvos“ kūrėjui mažos respublikos „užsispyrėliai?‘ 1923 m., kai jau Vilnius buvo oficialiai Ambasadorių konferencijos apiformintas kaip Lenkijos provincijos (kresų) miestas, J. Pilsudskis viešai gyrėsi, kad Vilniaus „atgavimas“ buvęs jo sumanymas, bet drauge ir apgailestavo, kad iškasęs gilų griovį tarp Lietuvos ir Lenkijos, kurį nežinia kas ir kada užlyginsiąs. Griovį užlygino žiaurus II pasaulinis karas.
Straipsnio autorius mini Fošo ir Kerzono linijas, bet nenurodo, kur jos ėjo. Gal nenorėjo pasakyti, koks tarp jų atstumas ir kuriai pusei viena iš tų linijų buvo naudingesnė.
L. Želigovskio „maištininkų“ pagrindinė jėga buvo „lietuvių-baltarusių“ divizija. Pats tą diviziją mačiau. Nieko joje lietuviško ir baltarusiško nebuvo. Taip ji tik buvo pavadinta, o prasidėjus šalčiams bei nesėkmėms, jos kariai būriais dezertyravo į vadinamąją Kongresuvką, iš kurios daugiausiai ir buvo kilę. Ilgą laiką lūkuriavusi, Želigovskiados kampaniją padėjo užbaigti tarptautinė karinė komisija paliaubomis, kai divizijai lietuvių kariuomenė ties Giedraičiais ir Širvintomis smogė efektingą smūgį, o įsibrovėliai lenkų kavaleristai į lietuvių fronto užnugarį, nieko nelaimėję, rudenį keliams apledėjus, arkliams slidinėjant, džiaugėsi pro fronto spragą ties Dūkštu, pasiekę savo apskurusią armiją, kuri laikėsi plėšikaudama karo nualintame krašte, nes Lenkija slapta mažai tešelpė „maištininkus“, kuriems „Kauno Lietuvos“ užkariauti neteko, nors jų galutinis tikslas buvo ne tik Vilnius, bet ir visa Lietuva.

Gen. L. Želigovskis buvo J. Pilsudskio aklas įrankis.

„Wojsky przeglad historyczny“, 1996, m. 1. Vertė Vincas Martinkėnas

Voruta. – 1996, nr. 38-41 (275)