Nuotraukoje: (iš kairės) kun. Stanislovas Krumpliauskas, Vysk. Vincentas Sladkevičius, kun. Algirdas Andrišiūnas. Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios klebono kan. Stanislovo Krumpliausko asmeninio archyvo nuotr.

Giedrė Mičiūnienė, www.voruta.lt

„Padaryk mane gerumo ženklu“, – tokius žodžius Kardinolo herbe įrašė V. Sladkevičius, skelbdamas savo širdies, o kartu ir visos Lietuvos norą, įtvirtindamas Šventojo Tėvo viltį ir maldos prasmę, siekiant Lietuvos Nepriklausomybės.

Atsižvelgdamas, kad 2020 m. rugpjūčio 20 d. sukako 100 metų, kai gimė kardinolas Vincentas Sladkevičius – visą savo gyvenimą atidavęs Bažnyčiai ir Lietuvai, jos kovai už laisvę, Lietuvos Respublikos Seimas 2021 metus paskelbė Kardinolo Vincento Sladkevičiaus metais.

LR Seimo Nutarime akcentuojama, kad kardinolui Vincentui Sladkevičiui Kaune buvo perduotas saugoti LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ su signatarų parašais. Aktą, kurį nutarta saugoti ne Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmuose ir  perduotą 1991-ųjų sausį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo Kazimiero Motiekos kartu su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generaliniu direktoriumi Mečiu Laurinkumi, kardinolas Vincentas Sladkevičius saugojo iki 1993 metų.

Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje saugoma 17 kardinolo Vincento Sladkevičiaus laiškų–sveikinimų, 1976-1988 metais rašytų Dusetų Šv. Trejybės parapijos klebonui kanauninkui Stanislovui Krumpliauskui  (9 sveikinimai Velykų, 7 – Kalėdų, 1 – vardinių proga).

„Vyskupėlis“ – taip švelniai buvo vadinamas vyskupas Vincentas Sladkevičius, 17 metų (1959–1976) gyvenęs Nemunėlio Radviliškyje, vadinamoje tremtyje. 1974 m. mane, baigusį Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, vyskupas Romualdas Krikščiūnas paskyrė vikaru į Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Jėzaus Švč. Širdies kongregacijos seserys vienuolės gyveno Biržuose. Jos gavo vyresniosios, gyvenusios Pasvalyje, leidimą vikarui ruošti maistą (nei dekanas, nei vikaras neturėjo šeimininkės). Seselės buvo nuoširdžios, darbščios (Emilija Lomanaitė – siuvėja: puikiai siuvinėjo įvairius liturginius rūbus, Antanina Norkutė buvo rašto žmogus – puikiai spausdino rašymo mašinėle; Teofilė Biliūnaitė, kurios rankos jau buvo pavargusios nuo darbų, padėjo vykdydama pastoracinį darbą: puošdavo bažnyčios altorius, tvarkė procesiją, slaptai ruošdavo vaikus Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo Sakramentams (suaugusius net Krikštui) – biržiečiai labai mylėjo pasiaukojusią vienuolę, vadindami ją Sesele. Antalieptės vienuolyne ji buvo mergaičių mokytoja – mokė namų ruošos. Jos visus labai gerbė ir mylėjo kunigus, už juos meldėsi.) Vyskupėlis globojo vienuoles seseles, kurios, uždarius vienuolynus, buvo „išdraskytos“ – gyveno privačiuose namuose, butuose. Jos tarpusavyje bendraudavo, o iškilus įvairiems klausimams, važiuodavo pas Jį. Kartą seselės pasiuntė mane nuvežti lauktuvių tremtyje gyvenančiam Vyskupui V. Sladkevičiui: tada ir pamačiau Jį pirmąkart,“ – pasakoja kun. kan. Stanislovas, pabrėždamas, kad pirmasis įspūdis nenuvylė: tai buvo tėviškas, šiltas, geras žmogus, labai apsidžiaugęs, jog seselės globosiančios vikarą. Vėliau tekdavo bendrauti dažniau, nes dekanas Strazdas vis rasdavo būdų kažką perduoti siuntinėliu.

Žiemą Vyskupas visada vykdavo į Marijampolę – į Mišių auką pagerbti Dievo tarno J. Matulaičio. „Vikaraudamas Biržuose, buvau susipažinęs su P. Bekeriu (šviesios atminties) – tremtiniu pensininku, kalėjusiu Vorkutoje, turėjusiu „Pobedą“ ir kitais vairuotojais – paveždavusiais, kai to reikėdavo“, – teigia kan. Stanislovas ir priduria, kad kelyje visi kalbėdavę Rožinį.

Vyskupas, nors būdamas labai užimtas, visada džiugiai bendraudavo su jaunuoliais, studijuojančiais pogrindžio seminarijoje, Jį aplankančiais. Vienuolės, gyvenančios tai vienuose, tai kituose butuose, dažnai prašydavo Vyskupėlio pravesti rekolekcijas. „Buvo labai miela, kad bendraujant Vyskupas klausydavosi manęs, jauno vikaro“, – prisimena kan. Stanislovas ir patikina, kad visada buvusi išskirtinė Vyskupo Meilė Dievo Motinai Marijai, švelniai vadindavusiam Motinėle bei ypatinga meilė ir pagarba savo Motinai; pabrėždavusiam: „Mamutė dirbo, tvarkėsi, padėdavo, atvažiavo su Juo į Tremtį.“ (Motina, kol pajėgė, šeimininkavo pas Vyskupą. Kai Ji mirė, laidotuvės buvo tragiškos – vietinė valdžia neskyrė mašinos. Girdėta pasakojant, kad kun. Jonas Zdebskis buvo pasiūlęs išeitį – vežti karstą „Žigulių“ bagažinėje).

Netoli bažnyčios esantis namelis, kuriame gyveno Vyskupas, buvo labai apgailėtinas: langeliai maži, durys nesandarios, baldai kuklūs, tačiau visur labai švaru, ypatingai tvarkinga.

Jau prieš tremtį į Nemunėlio Radviliškį, saugumiečiai pasistengė nuteikti vietinius žmones, skleisdami apie Vyskupą įvairias paskalas. Netrukus gyventojai įsitikino, kad bedieviai sakė netiesą; tai buvo neeilinis Žmogus, Kunigas, Vyskupas. Suprasdamas vaikus ir mokėdamas įžiebti jų širdeles, nuoširdžiai ruošė Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo Sakramentui; sutelkė gražų procesijos dalyvių ir ministrantų būrį. Būdamas labai muzikalus, subūrė bažnyčios chorą, mokėjo groti vargonais (išmokė ir kun. V. V. Cukurą). Tai buvo Asmenybė, niekada neturėjusi puikybės jausmo – pats skaldydavo malkas, atlikdavo įvairius darbus. Žmonės pasakodavo, kaip prie Bažnyčios ieškodami kunigo – sutikdavę darbininką, tvarkantį šventorių: labai nustebdavo, kad šis, pasirodo, ir esąs kunigas–Vyskupas. Jis niekada neatsisakydavo teikti įvairių patarnavimų – skubiai rengdavosi sutana ir atlikdavo patarnavimus (Jam nebuvo svarbu nei vieta, nei laikas – visada tarnavo Žmogui).

Vyskupo pamokslai buvo labai turiningi, gilūs, ypatingi: paremti tinkamais, realiais pavyzdžiais. Pamokslų turinį dažniausiai susiedavo su Motina Marija. Dažniausiai po Šv. Mišių būdavo giedama „Švč. Mergelės Marijos litanija“ esant išstatytam Švč. Sakramentui Monstrancijoje. „Visada jautėsi ypatingas pamaldumas Mergelei Marijai“, – pabrėžia kanauninkas, vėliau sužinojęs, kad 1975 m. Vyskupas davė amžinuosius įžadus marijonų vienuolijoje.

„V. Sladkevičius vis giliau leido gerumo ir šventumo šaknis – pasižymėjo kaip kilni, šviesi Asmenybė. Nors parapija buvo mišri, netrukdė gražiai įvairių konfesijų žmonių bendrystei. Visur jautėsi geri pokyčiai – žmonės vartojo mažiau alkoholio, mezgėsi šilti tarpusavio santykiai“, – kalba Dusetų klebonas, minėdamas, jog 1975 m. Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje buvo neeilinis atvejis – globojamo kun. V. V. Cukuro primicijos, į kurias suvažiavo daug klierikų, nuolat persekiojamų – žinomų kunigų (P. Našlėnas, S. Tamkevičius ir kt.). Valdžiai labai nepatiko, kad susirinko tokia gausybė žmonių: Vyskupas pats atlydėjo primiciantą į Bažnyčią. Tai buvo drąsus įvykis prieš esamą sovietų valdžią. Tiesa, po jo Vyskupas patyrė daug nemalonumų.

Nemažai kunigų vengdavo lankyti Vyskupą tremtyje, prisimindami ir suprasdami Kauno tarpdiecezinės seminarijos rektoriaus prof. V. Butkaus žodžius, kuriuose jis pakartodavo kasmet – išleidžiant studentus atostogų: „Mieli alumnai, atėjus rudeniui Jus vėl visus norėčiau matyti Motinoje Almoje. Žiūrėkite, neįpulkite…“. Tai leidžia suprasti, kokiomis sąlygomis gyveno Katalikų Bažnyčia Lietuvoje…

„Kartą pas Vyskupą iš Biržų  važiavome taksi su klierikais į Nemunėlio Radviliškį. Priešais mus važiavo sunkvežimis (savivartė) pilna akmenų. Staiga  – tiesiog mūsų akyse – iškrito didžiulis akmuo. Trenkėsi į mašinos apačią, vairuotojas labai išsigando. Pavažiavęs sustojo pasižiūrėti… Bet viskas baigėsi laimingai. Atvažiavę pasakojome Ekscelencijai: vos neįvyko nelaimė. Jis pasakė: „Aš turėjau tokią nuojautą, ir meldžiausi“. Jis labai džiaugėsi, kad jaunuoliai ryžtasi tapti kunigais, aplanko Jį, prašo palaiminimo. Mėgo bendrauti su jaunimu, tačiau savo kambarėlyje kalbėdavo tik abstrakčiai, visada kviesdavosi pasivaikščioti šventoriuje arba nueiti į Bažnytėlę (einant ir pasikalbėdavo) – namuose vengdavo šnekučiuotis apie politiką, esamą padėtį, apie persekiojimus, žinodamas, kad saugumiečiai turėjo priemonių pasiklausyti“, – kanauninkas prisimena, kad Vyskupėlio ir dekano prašymu tekdavo ne kartą važiuoti ir į Žagarę pas vyskupą Steponavičių. (Dekanas įduodavo vysk. Steponavičiui nuvežti tai, kas reikalinga.

Vyskupėliui, esant tremtyje, saugumas akių nenuleido, ypatingai Jį „globojo“ religinių reikalų įgaliotinis. Sekdavo, kas lankosi pas Jį (kokie seminarijos jaunuoliai, nes vėliau iš Jo rankų gaudavo ir kunigystės šventimus). Tas įgaliotinis kartais ir pas Biržų dekaną užsukdavo, tačiau šiam esant labai santūriam, dažniausiai pokalbis megzdavo tik apie kultūros ir meno vertybes.

Būdamas tremtyje, Jis tarsi neturėjo savo tiesioginių pareigų. Kiekvieną kartą turėjo derintis su klebonu; tik iškėlus kleboną, tapo tikru parapijos ganytoju: pats laidojo, tuokė, krikštijo, lankė ligonius. Sovietams vėl labai nepatiko…

Vyskupą perkėlė į Pabiržę (1976-1982): tai buvo ypatingai palanki sekimui vieta – prie pat kelio. Su kunigu Stanislovu ryšys nenutrūko, nors šis 1976 m. buvo perkeltas į Kupiškio Kristaus žengimo į Dangų parapiją vikaru.

„Pabiržėje pamenu labai gražų Vyskupo pasakytą pamokslą, laidojant kun. P. Klezio Tėvą, garbingą žmogų – nagingą  stalių. Jis džiaugėsi, kad darbštaus, Dievą mylinčio žmogaus, ir giliai tikinčios šeimos sūnus taps kunigu“, – dėsto klebonas Stanislovas ir priduria, jog Vyskupėlis tikrai buvo ypatingas, nors Pabiržėje irgi gyveno nedideliame namelyje, varganame, ilgame, šaltame, žemame. Kadangi buvo patogi vieta, čia lankydavosi daug žmonių: vienuolės, kunigai.

„Nuvažiavęs su vienu jam žinomu žmogumi, nustebau: Vyskupėlis vakarop išsiruošė teikti Sutvirtinimo Sakramento… Jis nepriekaištavo, kad vėlu: uždegėm žvakes, apsirengė kapą, užsidėjo mitrą, pasiėmė pastoralą. Teikė Sutvirtinimo Sakramentą tam – vieninteliam asmeniui. Jis visur nuoširdžiai su meile vykdė savo pareigas.

Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, 1982 m. vyskupas V. Sladkevičius vėl buvo iškeliamas – tik šįkart jau „grąžinamas“ į Kaišiadorių vyskupiją apaštališkuoju administratoriumi. Atsisveikinimas buvo įspūdingas: suvažiavo daug žmonių – vieni žmogiškai gailėjosi, kad išvykstąs, supratę, su kokia tauria Asmenybe teko bendrauti, kiti – nuoširdžiausiai džiaugėsi, jog pagaliau pasibaigė atskirtis nuo savo ganomųjų.

Kai 1987-06-28 Dievo tarnas J. Matulaitis buvo paskelbtas Palaimintuoju, Lietuva labai džiaugėsi. Didžiulis žmonių būrys sutiko Vincentą Sladkevičių.

Lietuvos istorijoje įvyko didžiausias įvykis: 1988 m. gegužę Lietuva gavo antrąjį kardinolą per visą Lietuvos istoriją – Popiežius Jonas Paulius II Vyskupą Vincentą Sladkevičių pakėlė kardinolu. Kauno geležinkelio stotyje buvo didžiausias sujudimas – ypatingas sutikimas: didelė minia žmonių džiūgavo, nes dauguma pirmąkart gyvenime matė lietuvį Kardinolą. „Tos nuotaikos niekada negalima pamiršti: giedamas Lietuvos himnas „Lietuva, Tėvyne mūsų“, skamba giesmė „Lietuva brangi“, suplevėsavo netgi Trispalvė, kilo transparantai. Žmonės sveikino, džiaugdamiesi, giedojo „Ilgiausių metų“. Išlipdamas iš traukinio, nustebo išvydęs tokį žmonių entuziazmą… Naujai paskirtas kardinolas vėliau pasakys: „Gaila, kad nemato mano Motinėlė, kuri iš Dangaus Motinos Marijos išmeldusi tokią malonę“.

Susirinkusieji veržėsi būti palaiminti: „kai priklaupiau, laimindamas uždėjo rankas ir ištarė: „Staseli“. Man ši gyvenimo akimirka labai reikšminga ir šilta“, – atvirauja kunigas Stanislovas, prisimenantis netrukus Marijampolėje vykusią Palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio šventę, sutraukusią minią žmonių. Po kelių mėnesių sušauktas ir kunigų simpoziumas (pirmasis toks renginys sovietiniais metais) Kauno tarpdiecezinės Kunigų seminarijos Švč. Trejybės bažnyčioje, kurioje Kardinolo V. Sladkevičius pasakyta kalba tapo impulsu Laisvei. Jis sakė: „Laisvė nebūna dovanojama“, todėl ragino kunigus būti tvirtus, mokyti vaikus tikėjimo tiesų, vykdyti uolią katekizaciją, aktyvinti jaunimo religinį švietimą, prižadėdamas, kad darysiąs viską, kad Vilniaus Katedra vėl būtų mūsų Tikėjimo Šventovė, o religinei spaudai sugrąžinta laisvė.

Visi prisimena, koks vilnijo džiaugsmas, kai „atšilus politiniam klimatui“, (1988) Vilniaus arkikatedra grąžinta tikintiesiems. Lietuvos vyskupai ir kardinolas Vincentas Sladkevičius aukojo Šv. Mišias prie uždarytų, nors jau ir grąžintos Katedros, durų. Jo pasakytas įspūdingas pamokslas liudijo svarbiausią Tiesą: neskubėti – išlaukti. Viskam yra savo laikas: pasėti grūdą – laukti išdygstančio želmens, stebėti augimą, žavėtis vaisiais… Žmonės visada mielai klausydavo Jo pamokslų – mokėjo valdyti minias, nes kalbėdavo įtaigiai, įdomiai, nenuobodžiai.

Jau būdamas kardinolu, lankė savo tremties vietas: atvykus prie Pabiržės parapijos ribų, žmonės pasitiko prie jų pastatytos Bromos, sveikino, dėkojo, o paskui ilga kolona lydėjo SAVO Vyskupą į Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčią. Nenustygo laukiančiųjų būrys ir prie Biržų parapijos ribos pastatytos Bromos – čia Vyskupas jų buvo sutiktas ir su gėlėmis bei šypsenomis nulydėtas į Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Čia buvo pasakytas įtaigus pamokslas (S. Krumpliauskas lydėjo visą kelią, patarnavo). Paskui Kardinolas vyko į Nemunėlio Radviliškį, kur prie parapijos ribų – laukė trečioji pastatyta  Broma: žmonės pasitiko su meile ir viltimi. Prie Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pasitiko pasitiko procesija su baldakimu: nustebo, kai kardinolas, išėjęs iš baldakimo, nuėjo prie šventoriaus akmenų tvoros, rankomis palietė akmenų tvorą, apžiūrėdamas, kaip laikosi jo cementavimas.

Jau būdamas Kauno arkivyskupu, 1993 metais sutiko Popiežių Joną Paulių II Lietuvoje. Tai labai svarbus ženklas įvykis Lietuvos bažnyčiai, Tėvynei bei kiekvienam tikinčiajam.

Šventajam Sostui pakvietus Vysk. Sladkevičių į Romą, buvo labai gražiai sutiktas, šiltai priimtas, nes Popiežius Jonas Paulius II, pats išgyvenęs represijas ir persekiojimą, suprato ne tik tikinčiųjų bei vyskupų padėtį Lietuvoje, žinojo ir palaikė Lietuvos vienybę su Vatikanu ir tikėjimo tvirtybę.

„Sladkevičiui gyvenant Kaune, jau būdamas Anykščių Šv. Mato parapijos klebonu, nuvykau, norėdamas padėkoti Jam už rūpestį, jo tėvišką meilę ir prisiminimus. Jis, apsirengęs kardinoliškai, labai nuoširdžiai priėmė, padėkojo man už dovanotus Dievui jaunystės metus, palaimino. Nors kvietė pietų, bet aš, nenorėdamas Jį varginti, atsiprašiau“, – dėsto kanauninkas ir priduria, jog buvo paskutinis Jam skirtas Kardinolo palaiminimas ir susitikimas.

Buvo labai jautru, kai laidojant Lietuvos Kardinolą, buvęs mūsų tautos Prezidentas A. M. Brazauskas Jį sutapatino su šalies Šventuoju.

„Aš sėmiausi iš Jo paprastumo, o kartu ir nepaprasto Žmogiškumo – dėmesio, tolerancijos. Tai buvo neeilinė Asmenybė – subrandinta, gili, turinti labai stiprų tikėjimą, kurią sutikau savo kunigystės (aut. Pastaba: šiemet – buvo 47 kunigystės metai) pradžioje. Tokie žmonės tampa tikėjimo vedliais: visada alsuoja dvasine pagalba, stiprybe. Buvo labai malonu, kad Vyskupas rašo sveikinimus, laiškus jaunam kunigėliui. Iš tiesų labai džiaugėsi kiekvienu, mokėjo rasti kalbą tiek su jaunu, tiek su vyresnio amžiaus žmogumi, o ypatingai džiaugėsi, kad jaunoji karta eina kunigystės keliu.

Kardinolui jau sergant, kalbino žurnalistė. Užklausus, kokius žmones įsiminęs, jis paminėjo rūpestingo kunigo Staselio vardą (mane) ir Laimutį (kun. Laimingą Feliksą Blyną), kuris Juo rūpinosi. Jaučiausi ypatingai pakylėtas: buvo labai miela, kad prisiminė mane, nes sutikti kunigų Jam teko tikrai daug. Prisipažįstu: susigraudinau“, – prisiminimų šviesa užlieja kunigą Stanislovą, kuris dalyvavo ir kardinolą V. Sladkevičių išlydint į Amžinybę…

Dažnai pagalvoju, ką pasakytų Vyskupėlis apie šiandieninę situaciją Lietuvoje. Žinau, Jis visada ragino neskubėti – mokėti išlaukti, turėti kantrybės, kuria pats dosniai buvo apdovanotas Aukščiausiojo…

„Ateis laikas, ir, tikiu, kad Kardinolas Vincentas Sladkevičius bus paskelbtas: „Vertu Altoriaus Garbei“. Savo išskirtiniu maldingumu, šventumu, paprastumu ir neeiline Šviesa ryškiai spindinti Asmenybė, kurios didžiausias turtas – dalijama meilė žmonėms“, – teigia Dusetų bažnyčios kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas ir patikina, kad labai prasmingai ir Šiandien skamba kardinolo V. Sladkevičiaus žodžiai: „Gyvenkime gerumu ir viltimi“.