Vėžininkų evangelikų-liuteronų kapinės

Gidė Giedrė Skipitienė, www.voruta.lt

Vėžininkai – kaimas Pagėgių savivaldybėje, 5 km į pietryčius nuo Vilkyškių, kairiajame Jūros upės krante. Už dviejų kilometrų į pietvakarius Jūra įteka į Nemuną. Tarsi pusiasalis ar iškyšulys, pasislėpęs už miško, pietų pusėn plačiai atsiveriantis panemunių pievoms, kasmet aplankomas potvynio vandenų, kaimas jo gyventojams pati nuostabiausia vieta žemėje. Nedaug jų likę – keletas ūkininkų, keletas darbus radę miestuose ar artimiausiose įmonėse. Vėžininkai niekada nebuvo didelė gyvenvietė – geografiškai taip susiklostė, kad nei uosto, nei „siauruko“ nei svarbių kelių nebuvo. Tačiau čia visada gyveno savo kraštą mylintys žmonės.

Atokiau nuo gyvenvietės, ant Jūros upės kranto, miškelyje slepiasi senosios Vėžininkų evangelikų-liuteronų kapinės. Kraštui praradus savo gyventojus, neliko kam aplankyti artimųjų kapų. Viskas sunyko, vandalai išdraskė kapavietes. Tačiau sujudo dabartiniai kaimo gyventojai. Tvarkydavo pavieniai gyventojai, nes jiems rūpėjo jų kaimo istorija, stengėsi išsaugoti pagarbą senosioms kapinaitėms.

2024 m. liepos 25 d. buvo suorganizuota senųjų kapinių tvarkymo savanoriška talka. Šio renginio siela ir organizatorė Asta Girčytė-Andrulienė, neabejinga savo gimtojo kaimo istorijai. Į jos kvietimą atsiliepė visi Vėžininkų kaimo gyventojai. Pabendravo, pasitarė ir pakvietė visą pulką talkininkų: Lietuvos šaulių sąjungos Kęstučio šaulių 7-os rinktinės vadą atsargos majorą Kęstutį Baužą ir jaunuosius šaulius, ilgametį Pagėgių krašto šaulį vadą Algirdą Saročką, Valstybinių miškų urėdijos Jurbarko regioninio padalinio Jūravos girininkijos girininkę Dalią Mačiežienę ir darbuotoją Vidmantą Bučinską, Pagėgių savivaldybės administracijos Vilkyškių seniūnijos seniūną Darių Jurkšaitį bei darbuotoją Antaną Juškevičių.

Visi kartu, draugiškai ėmėsi tvarkyti Vėžininkų kaimo senąsias kapinaites, naudodami nuosavas asmenines lėšas bei turimą techniką: kas švarino kapavietes ir paminklus, kas pjovė žolę ir genėjo medžius, kas dažė vartus, kas rinko šiukšles. Pasirodo, kad šiose kapinaitėse ilsisi mokytojas Žagaras, mokęs lietuvių kalbos, keletas stambesnių ūkininkų šeimų, kurių kapavietes puošia iki šiol išlikę prabangūs kaltiniai kryžiai. Kapinaitėse stovi paminklas žuvusiems Vėžininkų gyventojams. Visi susirinkusieji dirbo nuoširdžiai, dienos karštis vertė šluostyti prakaitą. Ypač uoliai darbavosi jaunieji šauliai. Talka buvo verta didelio pasigėrėjimo.

Po to talkininkai vaišinosi lietuvininkų patiekalais, kuriuos paruošė kraštiečiai – „Mociškių palivarko“ šeimininkai Rasa ir Sigitas Stoniai. Buvo daug padėkų, pagirti talkininkai, pabendrauta, pasiklausyta gidės Giedrės Skipitienės apie Vėžininkų kaimo istorijos fragmentų, legendų apie Mažąją Lietuvą.

Už paramą ir nuoširdžią pagalbą organizuojant savanorišką – edukaciją tvarkant Vėžininkų kaimo nebeveikiančias senąsias evangelikų liuteronų kapinaites dėkojame: Astai Girčytei-Andrulienei, Vytautui Girčiui, Kęstučiui ir Jūratei Girčiams, Onutei ir Petrui Jankauskams, Laimutei ir Vytautui Raštučiams, Janinai ir Alvydui Savickams, Algimantui Šakiui, Žukų „Santakos“ seniūnaitijos seniūnaitei – Aurelijai Preimonienei, Lietuvos šaulių sąjungos Kęstučio šaulių 7-os rinktinės šauliams, Valstybinių miškų urėdijos Jurbarko regioninio padalinio Mociškių girininkijos darbuotojams bei Vilkyškių seniūnijos darbuotojams, Lietuvos šaulių sąjungos Kęstučio šaulių 7-os rinktinės šauliai, fotografei Rasitai Liulienei.

Akivaizdu, kad iniciatyvūs vėžininkiškiai visada sulauks pagalbos savo prasmingiems darbams. Nutarta kapinaites tvarkyti tris kartus per metus ir tikėkime, kad tikrai jų neužgoš užmaršties žolė.

Nuoširdūs ir svetingi vėžininkiškiai kviečia aplankyti miškų ir Nemuno apsuptyje įsikūrusį Vėžininkų kaimą, pasigrožėti reto grožio kraštovaizdžiu, pajusti ramybę ir gamtos didybę. Šiame kaime galima apsigyventi, kurti šeimas, poilsiauti bei būtinai parymoti senosiose, autentiško grožio evangelikų liuteronų kapinaitese…

Nuotraukų autorės: Asta Andrulienė ir Rasita Liulienė