www.voruta.lt

APIE PARODĄ

Vilniaus dailės akademijos profesorius tapytojas Giedrius Kazimierėnas per septynerius metus 2014-2021 sukūrė įspūdingo naratyvo 10 monumentalių tapybos darbų ciklą „Cantos. Pragaro ir Skaistyklos giesmės“, kurį įkvėpė Dantės Alighieri poema „La Divina Commedia“.

Lygiai prieš 700 metų, prieš pat savo mirtį garsiausias viduramžių Italijos poetas ir Europos literatūros paveldo genijus Alighieri Dante (1265-1321) užbaigė pasaulinio literatūros šedevro šlovę pelniusią poemą „La Divina Commedia“ (Dieviškoji komedija), kurią sudaro trys dalys Inferno (Pragaras),  Purgatorio (Skaistykla), Paradiso (Rojus).

Giedrius Kazimierėnas šiuolaikine ekspresyvios figūratyvinės tapybos kalba paveiksluose perteikia asmeniškai apmąstytas žmonijos ir pavienio žmogaus dorovės nuopuolio problemas, aktualiai išplėsdamas šiuolaikinės tapybos ribas į daugiabriaunės ontologinės filosofijos gelmes.

Dailininkas anatomiškai preparuoja nuodėmės sąvoką, apmąsto žmogaus ir visuomenės moralinės naštos svorį, kai susitinka šlovė ir nuopuolis, pavydas ir aklumas, geiduliai ir godumas, atsargus prisitaikymas ir pranašo kančia.

Pasak autoriaus, „jeigu tapydamas Lietuvos istoriją prie molberto nebūčiau praleidęs 17 metų, nebūčiau pajutęs to kvapą gniaužiančio skonio, kurį gali suteikti tik reikšminga tema, matyt niekada nebūčiau  išdrįsęs prisiliesti prie ,,Dieviškosios komedijos“.

Visi paveikslai parodoje eksponuojami pirmą kartą. Dešimties drobių ciklą sudaro 7 paveikslai pagal Dantės „Dieviškosios komedijos“ iš pirmosios dalies „Pragaras“ pasirinktas septynias giesmes-canto („Kokonai“, „Ištvirkėliai“, „Savižudžiai“, „Veidmainiai“, „Išdavikai“, „Prekiautojai bažnytinėmis apeigomis“, „Paniekinę Dievą, gamtą ir meną“) ir 3 paveikslai iš antrosios dalies „Skaistykla“ pagal pasirinktas giesmes-canto („Pavyduoliai“,“ Išpuikėliai“, „Pavydo mišios“).

Paroda atidaryta visuomenei Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Titanikas“, rugsėjo 1-25 d.

Parodos kuratorė – dr. Rasa Gečaitė

APIE AUTORIŲ

GIEDRIUS KAZIMIERĖNAS gimė 1948 m. Teberiškės kaime, Švenčionių raj.  1972-aisiais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės institute. 1972-1979 m. dirbo Kultūros paminklų restauravimo treste sieninės tapybos restauratoriumi.

Nuo 1980 m. yra Vilniaus dailės akademijos tapybos dėstytojas, profesorius. 2002-2003 m. ėjo LR Kultūros ministerijos sekretoriaus (viceministro) pareigas.

1972-1989 m. sukūrė garsiąją naktinių-bohemiškųjų tapybos darbų seriją, kurią tapybos gurmanai vertino kaip žavingai elegantišką šiuolaikinės tapybos stilistinį tiltą su El Greco, Giacometti ir Modigliani ekspresyviai manieristiniu figuratyvu.

1982-aisiais dailininkas nutapė žymųjį paveikslą – bene taikliausią iki šiol sovietmečio alegoriją – „Apdengtos skulptūros“. Šį tapybos darbą įsigijo Lietuvos dailės muziejaus ir jis buvo eksponuojamas Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje nuo jos atidarymo 2009 m.

Po Lietuvos Nepriklausomybės dailininkas nutapė „europinius“ ciklus po pirmųjų kelionių į Vakarų Europą (Prancūziškas ciklas, Itališkas ciklas, Graikiškas ciklas, Ispaniškas ciklas), stilistiškai pratęsdamas ankstyvųjų Vilniaus naktinių-bohemiškųjų darbų seriją.

Nuo 2001 m. tapytojas brandaus homeriško naratyvo drobėse per du dešimtmečius įamžino svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius ir jos herojus: „Mindaugo karūnavimas. Lietuvos krikštas“, „Gedimino laiškai“, „Kęstučio laidotuvės. Žalčio užkapojimas“, „Algirdo žygis į Maskvą“, „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų vandenų“, „Zimburgės vestuvės“,  „Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimas“, „Žalgiris. Rūstybės diena“, „Barboros Radvilaitės laidotuvės“, „Vilniaus Gaonas“, „Mažasis Dubingių altorėlis“, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės laiškai“, etc.

2011 m. apdovanotas LR Vyriausybės kultūros ir meno premija, skirta “už įspūdingus pastarųjų metų Lietuvos istorinės tematikos paveikslus”.

2014-2021 m. sukūrė 10 monumentalių drobių pagal Dantės Alighieri „Dieviškosios komedijos“ pragaro ir skaistyklos giesmes. Visi šie ir ankstyvieji tapybos darbai sukurti asmenine iniciatyva iš intelektualiai kūrybinio įkvėpimo.

Personalinės parodos ir tapybos darbai nuolatinėse ekspozicijose:

2009 – Nacionalinės galerijos atidarymo ekspozicijoje tapybos darbas „Apdengtos skulptūros“ (1982).

2009 – Vilniaus rotušėje Lietuvos Tūkstantmečiui skirta personalinė istorinės tematikos tapybos paroda.

2011 – Villa du Conde, Portugalijoje, personalinė paroda, skirta tarpkultūrinio tilto renginiui „Vilniaus pavasaris Portugalijoje“ (Vilnius Primavera em Portugal).

2012 – Medininkų pilyje monumentalaus paveikslo “Žalgiris, arba Rūstybės diena” (2010) nuolatinė ekspozicija.

2013 – Trakų salos pilies muziejuje paveikslo “Vytautas, laukiantis karūnos” nuolatinė ekspozicija.

2015 – Kauno Raudondvario pilies menų inkubatoriuje personalinė istorinės tematikos tapybos paroda.

2018 – Trakų salos pilies koplyčioje monumentalaus poliptiko „Pieta“ nuolatinė ekspozicija.

2019 – Lietuvos nacionaliniame muziejuje personalinė tapybos paroda “Dailininkas ir istorija”.

2020 – Vilniaus Rotušėje personalinė paroda „Vilniaus Gaonui – 300. Lietuvos istorijos Juodieji gobelenai“.

2021 – VDA „Titaniko“ galerijoje personalinė paroda „Pragaro giesmės“. Dante Alighieri  (1265-1321) ir „La Divina Commedia“ (Dieviškoji  komedija) 700 metų pasaulinis jubiliejus.

Tapybos albumai ir knygos:

Giedrius Kazimierėnas. Lietuvos istorija tapyboje. Vilnius, Blue Bridge, 2009.

Rasa Gečaitė. Kelionė iš XXI į XIV amžių su Giedriaus Kazimierėno “Algirdo mūšiu prie Mėlynųjų Vandenų”. Versmė, 2012.

Giedrius Kazimierėnas. Žalgiris, Rūstybės diena. Trakų istorijos muziejus, Daigai, 2017.

Giedrius Kazimierėnas. Pragaro giesmės. Inni dell‘Inferno. Vilnius, Petro ofsetas, 2021.

Giedrius Kazimierėnas

PRAGARO GIESMĖS

Kūrėjas, kuris ryžtasi interpretuoti Dantę, turi išskirtinę galimybę palytėti „amžinąsias“ žmogiškas problemas, kurios šiandien lygiai tiek pat aktualios, kaip buvo prieš 700 metų, Dantės laikais.

Visos vadinamosios „globalios“ pasaulio problemos, kurias mes patys ir sukuriame, turi savo pradžią žmogaus sielos gelmėse. Kiekvieno iš mūsų sieloje. Tai, kas tūno žmogaus viduje, tai, ką žmogus kartais savyje laiko giliai užslėpęs, netgi nuo paties savęs, – pavydą, egoizmą, gobšumą, veidmainiškumą, visa tai galop įgyja konkretų pavidalą, materializuojasi ir pavirsta socialiniais konfliktais, karais, ekologinėmis katastrofomis ir t. t.

Mes išmokome savo tikrąjį sielos turinį, tikrąjį savo sielos veidą užmaskuoti, pagražinti įvairiomis kaukėmis – savo statuso išpūstu įvaizdžiu, kažkokia sukurpta ideologija, kuria pridengti tikrieji interesai, kažkokiais „pasaulinio“ lygio pseudoprojektais, vietoj kurių turėtumėte dirbti paprastus ir reikalingus darbus. Šiuolaikinė kultūra pavirto komercine preke ir patogia širma, skirta paslėpti nejaukią esmę.

Todėl, norėdami suvokti daugelio mus supančių problemų tikrąjį priežastingumą, turime išdrįsti pradėti  nelengvą žygį – kelionę į savo sielos slaptųjų labirintų gelmes. Tokiai kelionei sunku rasti geresnį palydovą nei Dantė.

Dialogas su Dante  ir savo sąžine nėra lengvas. Dantės padiktuotas bekompromisinis maksimalizmas ir atvirumas mus įpareigoja atsakyti tuo pačiu – atvirai ir reikliai žvelgti į save ir į pasaulį.

Daug dailininkų per istorijos šimtmečius bandė palytėti Dantės kūrybą. Viduramžių miniatiūrų meistrai iliustravo pirmuosius „Dieviškosios komedijos“ leidimus, vėliau – didieji renesanso genijai – Botičeli, Mikelandželas, dar vėliau – Delekrua, Dore, Rodenas, Dali, Gutuzo Raušenbergas ir t. t. Kartais tie kūriniai buvo tiesiog „Dieviškosios komedijos“ iliustracijos, o kartais – monumentalūs kūriniai, kuriuose atsispindi ir Dantės idėjos, ir dailininko laikmečio dvasia.

Kurdamas savo ciklą, pasirinkau keletą giesmių iš „Pragaro“ ir „Skaistyklos“. Būtent šių Dantės veikalo skyrių nuotaiką ir dvasią labiausiai jaučiu plevenant mūsų pasaulio atmosferoje. Iš daugybės Dantės išvardintų nuodėmių, kurias nusidėjėliai išperka kentėdami pragare ir skaistykloje, savo paveikslams, kaip siužetinius motyvus, rinkausi „subtilesnes“ nuodėmes, kurios paprastai sunkiau atpažįstamos, tarsi užslėptos, kurias nėra paprasta nei suvokti, nei dešifruoti. Jos gali turėti plačią interpretaciją ir, kas man ypač svarbu, – sąšauką su mūsų laikmačiu.

Mane labiau domino ne Dantės pragaro nusidėjėlių fizinės kančios siurrealistiniai efektai, bet nusidėjėlių psichologija, idėjos, nuodėmės motyvacija, nuodėmės „anatomija“ ir jos „preparavimas“.

Per šimtmečius labai pakito žmogaus moralės, taigi – ir nuodėmės samprata. Štai Arachnė, talentinga Lydijos audėja, užrūstino deivę Atėnę (Minervą) ir buvo paversta voru už tai, jog išdrįso su ja lenktyniauti audimo menu… (Ovidijaus „Metamorfozės“). Mūsų atgrubusi sąmonė sutrinka – bausti vien už tai?

Kas yra nuodėmė XXI a. žmogui? Kas yra nuodėmė, jeigu talkinant Nyčės filosofijai Dievas buvo „numarintas“? Šiuolaikinė kultūra mums nuolat teigia – Dievas mirė, jo nebeliko!  Gal tuomet nebeliko ir nuodėmės? Kokia prasmė galvoti apie nuodėmę, jeigu Dievo nėra? Atsakyti į šį klausimą mums padeda Dantė.

Dantės pragaras, skaistykla ar rojus yra ne vieta, o sielos būsena. Mūsų sielos būsena, kuri yra kasdienės veiklos, kiekvienos nugyventos dienos užtarnautas atpildas.

Prof. Giedrius Kazimierėnas

Parodos autorius, tapytojas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas.

****

Giedrius Kazimierėnas

CANTOS OF INFERNO

The creator who chooses to interpret Dante has a unique opportunity to touch on eternal human problems that are just as relevant today as they were 700 years ago in Dante’s time. All the so-called “global” worldly problems that we create ourselves have their origins in the depths of the human soul. In the soul of each of us. What lies within a human, what he sometimes holds deeply hidden in himself, even from himself – envy, egoism, greed, hypocrisy – all of this eventually takes on a specific form, materialises and turns into social conflicts, wars, ecological catastrophes, etc.

We have learned to disguise the true content of our soul, to mask the true face of our soul, to beautify it with various masks – an inflated image of our status, some concocted ideology to cover up our real interests, some “world-class” pseudo-projects instead of which one should be doing simple and necessary work. Modern culture has become a commercial commodity and a convenient shield to hide an uncomfortable essence. Therefore, in order to understand the true causality of many of the problems that surround us, we must dare to embark on a difficult journey – a journey into the depths of the secret labyrinths of our soul. It is hard to find a better companion for such a journey than Dante.

The dialogue with Dante and with one’s conscience is not an easy one. Dante’s uncompromising maximalism and openness oblige us to respond in the same way – to look at ourselves and the world with an open and demanding attitude. Many artists have tried to emulate Dante’s work over the centuries. The masters of medieval miniatures illustrated the first editions of The Divine Comedy, followed by the great geniuses of the Renaissance – Botticelli, Michelangelo and later, Deleuze, Dore, Rodin, Dali, Gutuz, Rauschenberg, etc. Sometimes these works were simply illustrations of The Divine Comedy, and sometimes they were monumental works that reflected both Dante’s ideas and the spirit of the artist’s time.

For my cycle, I chose several cantos from Hell and Purgatory. It is the mood and spirit of these chapters of Dante’s work that I feel most strongly in the atmosphere of our world. Of the many sins listed by Dante, for which sinners atone by suffering in hell and purgatory, I have chosen the more subtle sins as plot motives for my paintings, which are usually more difficult to recognise, as if hidden, which are neither easily perceived nor deciphered. They can have a wide interpretation and, what is particularly important for me, a link with our timeline. I was more interested in the surreal effects of the physical suffering of the sinners in Dante’s Inferno rather than in the psychology of sinners, their ideas, the motivation for sin or the “anatomy” of sin and its dissection.

Over the centuries, the concept of human morality, and hence of sin, has changed dramatically. Here, Arakhne, a talented Lydian weaver, angered the goddess Athena (Minerva) and was turned into a spider for daring to compete with her in the art of weaving… (Ovid, Metamorphoses). Our reckless consciousness is disturbed – to punish just for that?

What is sin for the 21st-century human? What is sin if God has been “put to death” with the help of Nietzsche’s philosophy? Modern culture constantly tells us that God is dead, gone! Maybe then there is no more sin too? What is the point of thinking about sin if there is no God? Dante helps us answer this question.

Dante’s hell, purgatory or paradise is not a place but a state of mind. The state of our soul, which is the reward earned by our daily activities, by each day lived.

By GIEDRIUS KAZIMIERĖNAS, artist and professor at Vilnius Art Academy