Angelė Valienė, Tarptautinės Ukrainos mokyklos mokytoja, www.voruta.lt

Gintaras Kaltenis – įmonės Viešoji įstaiga „Fotosąjūdis“ vadovas, rašytojas, daugelio knygų autorius, 2010-aisiais surengė Lietuvos mėgėjų raitelių žygį buvusia Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorija – per Baltarusiją ir Ukrainą maršrutu: Trakai – Norviliškės – Medininkai –  Krėva – Alšėnai – Lyda – Naugardukas – Myrius – Nesvyžius – Slanimas – Kosavas – Rūžanai – Brestas – Luckas – Kremenecas – Podolės Kemenecas – Očakovas – dalyvis, įamžinęs šią istorinę misiją knygoje „Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros“. 

Labai džiaugėmės, kai gerbiamas rašytojas sutiko pasisvečiuoti Tarptautinėje Ukrainos mokykloje, surengęs savo sukurtų knygų parodėlę ir parodė meninį dokumentinį filmą apie žygį, kurio metu atkartojamas prieš 600 metų Vytauto Didžiojo nueitas kelias. Šis filmas laimėjo apdovanojimą „Aukso žvaigždė“ dokumentinių filmų festivalyje.

Žymus ukrainiečių kalbininkas Anatolijus Nepokupnas knygoje „Baltai slavų giminaičiai“ rašė, kad vienoje iš apeiginių ukrainiečių dainų apdainuojami trys keliai.

„…Vienas kelias tai į Lietuvėlę,

Kitas kelias į Ukrainėlę,

Trečias kelias į Valachijėlę.“ –

Iš Lietuvėlės eina, žirgelį veda,

Iš Ukrainos eina, ginklelį neša,

Iš Valachijos eina, jautelius gena“.

Žiūrint iš dainos paplitimo vietos – Galicijos (istorinis vakarų Ukrainos ir dalies lenkų žemių pavadinimas XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje), čia turimos omenyje trys pasaulio šalys: pietūs, nes Valachija – tai istorinė sritis Rumunijos pietuose, rytai, kadangi šia kryptimi yra Ukraina, bei šiaurė, kur ir yra Lietuva. (Keliai į šias šalis dainoje išskaičiuoti atvirkščia tvarka: šiaurė, rytai ir pietūs.) Be to, kaip rodo dvi iš trijų pateiktų užuominų apie Lietuvą, matyti, kad šioji buvusi garsi savo žirgais: palyginkime „šimtą žirgužėlių Lietuvos“ bei „Iš Lietuvėlės žirgelį veda“ (ukr. кониченько іг коник – mažybinės žodžio кінь „žirgas“ formos). Tokia yra Lietuva ukrainiečių liaudies dainose. Jos vardą minėjo jau Nestoras – Лит(ъ)ва. Greičiausiai šie žirgužėliai buvo žemaitukai.

Tūkstantmečiais mūsų teritorijoje kartu su žmogumi gyveno ir jam padėjo sunkiame kasdieniniame darbe, kovoje su priešais nereiklus, nedidelis (132-142 cm ūgio), gerai prisitaikęs prie vietinių sąlygų, nepaprastai ištvermingas vietinis arklys – žemaitukas. Literatūroje pirmą kartą žemaitukus 1554 m. aprašė Lisicijus. Vėliau apie juos yra rašę rusų, lenkų, vokiečių ir lietuvių mokslininkai. R. Žebenka rašė: „Žemaitukai yra nedideli, tvirto sudėjimo, labai stiprių kojų arkliai. Turi gerą risčią, gerai išvystytą priekinę korpuso dalį. Nedidelė galva, tiesus profilis, plati kakta. Mažos, labai judrios ausys ir didelės, gyvos akys suteikia galvai protingą išraišką. Kaklas palyginti trumpas, gražiai išlenktas, stiprus, ypač eržilų“.

Kaip rašė Rūta Šveistienė, žemaitukų augintojų prezidentė, žemaitukai, senojo tipo žemaitukai, vietinė arklių veislė. Žemaitukas (Equus samogitarius) pirmą kartą paminėtas 1615 lot. kalba išleistame J. Lasickio traktate De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum (Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus, liet. 1969). Iki 19 a. vidurio žemaitukai buvo plačiai paplitę. Po 1-ojo pasaulinio karo išliko tik pavieniai arkliai. 1922  Plungės dvare buvo įsteigtas žemaitukų valstybinis žirgynas. 1934 jis buvo perkeltas į Gruzdžius. 1944 nacių Vokietijos kariai atsitraukdami išsivarė visus arklius. 1948 buvo pradėta atkurti veislę. Nuo 1990 sparčiai nyko. 1994 buvo likę 30 suaugusių ir 12 jaunų žemaitukų veislės arklių. 1997 įkurta žemaitukų arklių augintojų asociacija, kuri atlieka atkuriamąjį veislininkystės darbą. Žemaitukų yra dabar apie 900. Kad jų skaičius vis didėtų!

Žemaitukų ir raitelių kelionėj vienas iš maršruto objektų buvo ir Naugardukas, kur žemaitukus įamžino ir pasaulinio lygio poetas Adomas Mickevičius savo poemoje „Gražina“.

„Einu, prikelsiu vyrą iš miegų,

O kariauna tegul už vartų suka.

Tu įsakyk balnoti žemaituką,

Išneški dalį viešpaties šarvų“.

(A. Mickevičius. Gražina“)

Dešimtokui Nazarui Nedilko filmo peržiūra ir susitikimas buvo šaunus, jį įvertino dešimtuku: 10/10. Jam buvo įdomu stebėti, kaip raiteliai su savo žirgais keliavo po Ukrainą ir aplankė Lucką – pirmąją Gediminaičių rezidenciją. Vedęs Voluinės kunigaikščio dukrą, čia atsikėlė Gedimino sūnus Liubartas. Tad visai nekeista, kad Lucko pilis iki šiol vadinama Liubarto pilimi, o pagrindinis pilies bokštas su vartais – Liubarto bokštu.

Prof. A. Bumblauskas sako abejojantis, kad tai Liubarto statinys. Gali būti, kad ją statė Vytautas. Beje, Lietuvoje Luckas visų pirma žinomas kaip Vytauto miestas, kuriam garsą suteikė 1429 m. įvykęs Lucko suvažiavimas – regiono valdovų susirinkimas. Jame Vytautas sulaukė pasiūlymo užsidėti Lietuvos valdovo – karaliaus – karūną. Vytautas Didysis – viena ryškiausių senosios Lietuvos istorijos asmenybių, kurios įtaka analizuojama ir svarbi iki šiol.

Dešimtokė Sofija Batrin: „Susitikimas ir filmas paliko labai gerą įspūdį. Ypač patiko lietuvių kalbos mokytojai, kurie susitikimo pradžioje sudainavo lietuvių liaudies dainą „Balnokit, broliai, žirgus“. Parodytas filmas buvo informatyvus ir įdomus. Jame yra daug įdomių istorinių faktų, kurie iki šiol man buvo nežinomi“.

Dešimtokė Viktorija Prisiažniuk: „Neseniai mokykloje žiūrėjome filmą apie įdomią ir sunkią kelionę, kurią atkartojo raiteliai, jodami Vytauto Didžiojo keliu iki Juodosios jūros. Šis filmas paliko man didžiulį įspūdį, nes ekrane matėme ne tik kelionę, bet ir tikrą kovą su sunkumais ir išbandymais. Man sunku žodžiais perteikti, kiek emocijų patyriau žiūrėdama šį filmą. Tai buvo ne tik filmas – tai buvo gyvenimo pamoka – priminimas, kad esame didelės istorijos dalis ir mūsų vaidmuo – išsaugoti ją tiems, kurie ateis po mūsų“.

Vienuoliktokui Nikitai Protui filmas labai patiko, nes jis mėgsta tikras istorijas, o Marijai Spasičenkai, kad į jį įdėta daug darbo ir sielos. Rastislavas Sumorokovas džiaugiasi: „Filmas pateikia ne tik įdomią istoriją, bet ir puikiai atspindi šiuolaikinio žmogaus dilemą, asmeninius iššūkius ir moralinius principus“. Denisas Sulima įžvelgė gilią prasmę filme, kurį žiūrėjo visi tylėdami, bijodami krustelėti. Deniso broliui Dmitro filmas irgi įdomus, nes jam „raitelių kelionė su žemaitukais labai drąsus sprendimas“.

Tai buvo labai malonus ir jaudinantis susitikimas su rašytoju Gintaru Kalteniu. Per filmo peržiūrą vyravo maloni atmosfera, apėmusi visą salę. Kai kurie vykę per susitikimą pokalbiai buvo verčiami ukrainiečių kalba (vertėjas šaunus mokytojas Petro Pirogovas), todėl prasmė tapo aiškesnė.

Vienuoliktokę Oriną Didyk filmas stebino savo gyliu. Tai ne šiaip kelionė, o tikras pasinėrimas į istoriją, kultūros paveldą bei žmogaus ir gamtos ryšį. Kelionė žemaitukais simbolizuoja lietuvišką dvasią, leidžia pajusti bėgantį laiką ir prisiliesti prie didžios praeities.

Tanjai Bodnar filme parodyta raitelių kelionė buvo labai įdomi, ją sužavėjo keliautojus lydėjęs šuo Alšis, stebinęs savo ištikimybe ir budrumu, tapęs tikru kelionės herojumi, jo atsidavimas ir supratingumas sužavėjo iki širdies gelmių. Filmas atskleidė, kaip svarbu pasitikėjimas ir bendradarbiavimas tarp žmonių ir gyvūnų. Ši ekspedicija nebuvo tik nuotykis – tai draugystės ir harmonijos su gamta istorija. Peržiūra paliko šiltus įspūdžius ir priminė apie ištikimybės ir komandinio darbo vertę.

Šalia Očakivo baigėsi raitelių keliai, kai jie su žemaitukais įveikė 2000 km. Jie visiems parodė, kad žirgai čia gali vandenį gerti, nes įlankoje vanduo atmieštas Dniepro vandenimis. Čia šiai upei įtekėjus į Juodąją jūrą, kaip sako profesorius A. Bumblauskas, prasideda lietuviška jūros pakrantė, galutinis taškas, kur valdė Vytautas. Dar XVIII a. kazokai sakydavo, kad šias žemes jiems davė Vytautas. Turbūt teisingas lietuvių posakis: „kur Vytautas žirgus girdė“, o žygis – ekspedicija į Juodąją jūrą patvirtino 600 metų legendą, kad Vytautas tikrai girdė karo žirgus sūriu Juodosios jūros vandeniu.

Knygoje „Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros“ Gintaras Kaltenis rašė: „Žygio tikslai buvo kokie trys: taigi, atsigerti, patikrinti žemaitukų ištvermės savybes, populiarinti šią veislę ir Lietuvai Žalgirio mūšio 600 metų proga priminti, kad mes, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojai, ne iš kelmo spirti“. Iš tiesų raiteliai su kaupu įvykdė šiuos tikslus ir istorinę misiją. Rašytojas reziumuoja: „2010-aisiais, jubiliejiniais Žalgirio mūšio metais, išjoję iš Vytauto Didžiojo gimtųjų Trakų, legendiniu jo keliu pasiekėme Juodąją jūrą ir pagirdėme žirgus sūriu jos vandeniu. Jodami gyvuoju istorijos paveldu – žemaitukais – kirtome Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą. Trumpiau – LDK keliu, nusidriekusiu per kaimus, miestelius, miškus, stepes, įveikėme apie 2000 kilometrų – kėlėmės per upes, plaukėme plaustais, klampojome per pelkes, kopėme į kalnus ir leidomės nuo jų… Taip tarytum prisilietėme prie amžių istorijos, pajutome didesnę atsakomybę“.

Dešimtokei Lizai Francūzovai susitikimas su rašytoju Gintaru Kalteniu, jo žmona Rasele Kalteniene, įkvepia siekti savo svajonių ir niekada nepasiduoti.

Raitelių žygis žemaitukais iki Juodosios jūros – tai puikus pasirinkimas tiems, kurie mėgsta keliones ir ieško prasmingos istorijos.

Iki kitų susitikimų.