Gintaras KAROSAS, www.voruta.lt

Gyvename jubiliejiniais 2018-aisiais. Tai tie metai, kai švenčiame savo tautinės valstybės atkūrimo šimtmetį ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio trisdešimtmetį. Lemtingų Valstybei įvykių jubiliejai įpareigoja mums prisiimti dar daugiau atsakomybės už sėkmingą šalies ateitį. Turėsime progą 2019-aisiais rinkti Respublikos Prezidentą. Nuo to, kokią kandidatūrą pasirinksime, smarkiai priklausys ir mūsų artimiausio laikotarpio šalies raida. Taigi pasvarstykime, kodėl turėtume būti įžvalgūs rinkdamiesi savo šalies lyderį.

Respublikos Prezidento kandidatų spektras plečiasi – įvairovė suteikia galimybę rinktis. Net jei geriausias pretendentas ir nelaimės, viešai kalbėdamas jis turės galimybę išsakyti savo poziciją. Tai svarbu demokratijos užtikrinimui ir pilietiškumo ugdymui, nes mūsų viešojoje erdvėje, su mažomis išimtimis, deja, tebedominuoja perdėm vienašališkas ir, mano nuomone,  nepakankamai orus valstybiškas požiūris. Mūsų piliečiai yra praradę ateities savo valstybėje tikrumo jausmą. Dalis politikų, kėsindamiesi ardyti valstybės pamatą, t. y. silpninti lietuvių kalbos pozicijas, ar paprasčiausiai nesilaikydami priešrinkiminių pažadų, nuvertino patį Lietuvos valstybingumą kaip neprilygstamą Tautos vertybę. Esminiai Lietuvos tapimo nepriklausoma valstybe veiksniai dar nėra pakankamai įvertinti, o iš istorijos nepasimokyta.

Iš istorijos žinome, kad pasidavę svetimoms, pirmiausia sunkiai pastebimoms Lenkijos „minkštųjų galių“ įtakoms, praradome ir pačią valstybę. Lietuvai esant geopolitinių interesų kryžkelėje, apdairi valstybės diplomatija turėtų padėti apsaugoti ant savasties pamatų kuriamą ir stiprinamą valstybę. Dabar vyksta atvirkščiai: primetamus neteisingus svetimus siekius, nesuprasdami, dažnai patys Lietuvos valstybės laukuose sėjame kaip savus. Vienas iš tokių primestų naratyvų – apie lenkus Lietuvoje. Sulenkėję šalies Pietryčių lietuviai nelygu lenkams (moksliniai tyrimai: akad. Z. Zinkevičius, H. Turska). Daugelį vietinių pažįstu nuo pat jaunystės dienų, tai puikūs ir geranoriški žmonės, deja, jų lojalumo Lietuvai ugdymu „pasirūpinti“ palikta interesų Lietuvos atžvilgiu turinčiai kitai užsienio valstybei. Valstybingumo stiprinimas, pirmiausia per lietuvių kalbą ir švietimo sistemą, turėtų tapti ir naujojo Prezidento rūpesčiu.

Rinkimuose žmonės paprastai balsuoja už matytą per žiniasklaidos priemones veidą. Ar matomumas yra privalumas? Greičiausiai ne, tačiau tai rinkėjui suteikia nuspėjamumo pojūtį, tarsi gaunama tam tikra saugumo garantija. Daugiausia šansų laimėti turi sisteminiai kandidatai, gavę mūsų šalyje įsigalėjusių politinių partijų palaikymą. Partijų palaikymas reiškia, kad mažai kas keisis ir ateityje. Turbūt ir toliau patirsime stambaus kapitalo įtaką, žeminančiai pataikausime Varšuvos nacionalistams ir Briuselio federalistams. Toks pasirinkimas reikštų ir susitaikymą su tolesniu Lietuvos tuštėjimu ir socialiniu neteisingumu. Bet ar toks Prezidentas bus naudingiausias Lietuvai?

Kitą grupę pretendentų į Prezidentus galima būtų pavadinti alternatyviais esamai sistemai. Jų sprendimai yra mažiau nuspėjami, todėl jie daugiausia surenka protesto balsus. Respublikos Prezidentas, kaip alternatyva daugumai Seime, garantuotų geresnį valstybės valdymo svertų, teisingumo užtikrinimo balansą. Tačiau nesisteminiams kandidatams dalyvauti rinkimuose sunkiau ekonomiškai ir organizaciniu aspektu, jų galimybės būti pakankamai matomiems yra ribotos. Todėl paprastai čia geriau sekasi aštrių pasisakymų autoriams, o rinkėjams tokie visai patinka. Aštrumas, mano nuomone, nėra joks privalumas, o atvirkščiai, dažnai tai tik dėmesio nukreipimas nuo esminių dalykų, žongliruojant tendencingais faktais ar bandant primesti kitiems norimą nuomonę. Tai labiau iliuzijos sukūrimas, kuri ne mažiau klaidina nei rinkėjo masinei sąmonei artimas stereotipinio Prezidento „tinkamumas“.

Svarbu, kad neapsigautume ir bent ateinančius penkerius metus jaustume, kad turime Tautą vienijančią figūrą. Būkime įžvalgūs rinkdamiesi stereotipinį „patikimą“ ar „lozunginį“ šalies vadovą. Kad pasirinkimas būtų aiškesnis, turėtume peržvelgti ankstesnę pretendentų veiklą, kurioje slypi ir atsakymas, kokį Prezidentą išsirinksime. Paaiškės įdomių dalykų, kurie turėtų mus priversti būti atsargesnius. Kad ir nuo kurio laiko tik stambaus kapitalo naudai dirbęs atstovas tampa jautrus labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. Nuo kada svetimus Varšuvos ar Briuselio interesus stūmęs veikėjas prabyla apie nacionalinės valstybės svarbą. Prieš rinkimus kai kurie pretendentai labai pasikeičia, tokią transformaciją vadiname veidmainyste.

Tad klausimas, kokiais kriterijais remiantis išsirinkti geriausią Respublikos Prezidentą, išlieka aktualus. Manau, svarbiausia yra asmeninė pretendento pavyzdžio jėga, kuri reikalinga, kad asmuo būtų tikras šalies lyderis. Nors žmogus keičiasi, ankstesnė veikla ir jo santykis su valstybe bei visuomene yra bene vienintelis būsimo Prezidento patikimumo vertinimo kriterijus. Praeitis yra tokia, kokia yra, jos nepakeisi. Pretendento praeities veiksmai ar pozicija neturėtų kelti net mažiausių abejonių.

Respublikos Prezidentas turėtų būti pirmiausia neginčijamas autoritetas, savo realiais darbais ir veiksmais daug prisidėjęs prie Lietuvos kūrimo. Ne tik dabar, kai artėja rinkimų data, bet visą savo gyvenimą tarnavęs Lietuvos valstybei. Jis turėtų skleisti pavyzdžio jėgą savo Tautai, ją telkti valstybingumo stiprinimui. Gebėti mokintis iš istorinių pamokų, bet būti vizionieriumi, užtikrinti visiems, o ypač vargingiausiems piliečiams, teisingos Lietuvos kūrimą. Kad būtume įkvėpti darbams Tėvynei, Lietuvai reikia tikro autoriteto, pavyzdžio, o ne pilko biurokrato, siauros srities žinovo ar lozunginės žvaigždės. Prieš ketvirtį amžiaus tokį kandidatą turėjome – tvirtą lietuvį Stasį Lozoraitį. Išmintingas, kilnus ir orus asmuo, taikiai bendraudamas ne tik išsaugotų gerus santykius su užsienio valstybėmis, bet ir galės suvienyti  lietuvių Tautą Savos valstybės tauresnės ateities kūrimui.