Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Gintaras Lučinskas jau daugiau nė dešimtmetį darbuojasi rašydamas istorinius straipsnius. Šio autoriaus bibliografiją jų sudarytų keli šimtai – Dzūkijos, Kauno, Vilniaus periodiniuose leidiniuose, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Lenkijos lietuvių leidiniuose. Tačiau vien straipsniais jis neapsiribojo – nuo 2008 m. ėmėsi ir knygų leidybos darbų. Partizano Antano Ambrulevičiaus atsiminimų knygos „Kelio atgal nėra“ (2008 m.) ir karininko Andriaus Vasiliausko atsiminimų knygos „Praeities puslapiai“ leidybos organizatorius (2011 m.); knygų „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ (2009 m. ir 2011 m.), ,,Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“ (2010 m.), „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ (2011 m.) autorius.

Gintaras Lučinskas gimė 1969 m. gruodžio 21 d. Alytaus r., Daugų apyl., Doškonių k., tėvas – vairuotojas, mama – pardavėja. Šeimoje dar augo vyresnė sesuo Daiva. 1985 m. baigė Alytaus 8-ąją vidurinę mokyklą. 1989 m. baigė Kauno Antano Kvedaro miškų technikumą. 2009 m. Šiaulių universitete įgijo Ekologijos ir aplinkotyros bakalauro kvalifikacinį laipsnį. Vedęs, turi 3 vaikus: dukra Justina, sūnūs Dovydas ir Jokūbas – moksleiviai. Žmona Jolanta dirba prekybos srityje.

G. Lučinskas 2006 m. rudenį įsteigė viešąją įstaigą „Gintarinė svajonė“, kuri veikia istorijos, kultūros, visuomeninėje srityje, o 2010 m. gruodį įkūrė interneto svetainę www.gintarinesvajone.lt, kurioje vykdo istorijos pažinimo programas: „Dzūkijos istorija interneto puslapiuose“ ir „Pažinkime Dzūkijos praeitį interneto puslapiuose“.

G. Lučinskas nepriklausė ir nepriklauso jokioms politinėms partijoms, pritardamas nuostatai, kad „kur 3 lietuviai – ten 5 partijos“. Jis žada apsispręsti dėl partiškumo, kai iš 40 „popierinių“ partijų liks 2–3 normalios politinės partijos. Tačiau G. Lučinskas aktyviai dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje:Lietuvos šaulių sąjungoje (nuo 2001 m.), Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijoje (nuo 2003 m.), Alytaus kolekcininkų klube (nuo 2006 m.), Lietuvos atsargos karininkų sąjungoje (nuo 2006 m.).

G. Lučinskui, vaikystę praleidusiam mamos tėviškėje, Varčios miško (plotas – daugiau kaip 1 000 ha) prieigose, buvo lengva apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo – 1985–1989 m. studijavo miškininkystę Kaune, 2009 m. įgijo ekologijos ir aplinkotyros bakalauro mokslinį laipsnį Šiaulių universitete. Visai nenustebčiau, jeigu jam būtų suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis, nes istorija yra jo širdyje, o ne kaip daugelio istorikų – tik ant diplomo užrašyta. Senelio Vinco Stanišausko (šaulio nuo 1938 m., 1940–1941 m. pogrindinės „Geležinio Vilko“ organizacijos nario, 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo dalyvio, Konstantino Barausko-Vėžio būrio partizano 1944 m., nuo 1945 m. politinio kalinio) ir jo kovų draugų vaizdingi pasakojimai apie pasipriešinimą sovietų okupacijai ir prosenelio, Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio, Liudviko Stanišausko garbingi žygiai kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės, turbūt lėmė, kad G. Lučinskas beveik dešimtmetį tarnavo Krašto apsaugos struktūrose. Tarnybos metu dalyvavo įvairiuose mokymuose, kursuose, stovykloje, kariškių varžybose (Vilniuje, Kaune, Alytuje, Tauragėje, Nemenčinėje, Rukloje). Šiuo metu – atsargos leitenantas. Už nepriekaištingą tarnybą daugybę kartų skatintas, svarbiausi iš jų: 2003 m. gegužės 5 d. – Lietuvos šaulių sąjungos vado padėka; 2003 m. rugpjūčio 29 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro padėka; 2004 m. liepos 30 d. – Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko vardinė dovana ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio padėka; 2006 m. vasario 23 d. – Lietuvos šaulių sąjungos vado vardinė dovana; 2006 m. liepos 13 d. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio padėka ir vardinė dovana; 2006 m. lapkričio 21 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro padėka; 2009 m. gruodžio 31 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės įsakymu apdovanotas Šaulių žvaigždės medaliu; 2010 m. gruodžio 21 d. – LAKS Kauno apskrities skyriaus pirmininko padėka; 2012 m. vasario 15 d. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės vardinė dovana; 2012 m. balandžio 13 d. – Alytaus miesto savivaldybės mero padėka; 2012 m. liepos 6 d. – Lietuvos atsargos karininkų sąjungos pirmininko įsakymu apdovanotas LAKS medaliu; 2012 m. liepos 6 d. – apdovanotas Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos medaliu „Dzūkų kovų keliais“; 2012 m. rugpjūčio 14 d. – Lenkijos Respublikos Punsko valsčiaus viršaičio padėka; 2012 m. rugsėjo 29 d. – apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Prisikėlimo apygardos Šiaulių skyriaus 4-o laipsnio medaliu „Pergalių ir kovų keliais“.

Kiti pasiekimai kultūros srityje:2007 m. sausį – žurnalo „Trimitas“ skelbto straipsnių konkurso Kazio Rožansko premijai laimėti 1-osios vietos nugalėtojas; 2007 m. kovo 28 d. – interneto svetainės www.antraspasaulinis.net 5-ojo straipsnių konkurso 2-osios vietos laimėtojas; 2008 m. sausį – žurnalo „Trimitas“ skelbto straipsnių konkurso Kazio Rožansko premijai laimėti 1-osios vietos nugalėtojas; 2010 m. gruodį nominuotas „Metų apdovanojimai ALYTUS-2010“ kūrybiškiausios sielos nominacijoje; 2012 m. birželio 15 d. – Alytaus miesto savivaldybės 2012 m. Kultūros premijos laureatas.

G. Lučinskas rašo straipsnius ir knygas apie mažai tyrinėtas savanorių ir šaulių kovas už Lietuvos nepriklausomybę Dzūkijoje, Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos šaulių sąjungos kūrimąsi, pasipriešinimą sovietiniam režimui po 1940 m. okupacijos ir raudoniesiems (sovietiniams) partizanams per Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos rezistentų kovas pokaryje prieš sovietinius okupantus.

Knygą „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ autorius paskyrė savo seneliui Vincui Stanišauskui (1918–1978) ir kitiems Laisvės kovotojams atminti. Antroji knyga „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“ skirta prosenelio Liudviko Stanišausko (1890–1920) ir kitų Nepriklausomybės kovų dalyvių atminimui. Trečia knyga „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ skirta karo aukoms Dzūkijoje atminti. Šį pavasarį, minint paskutinio Lietuvos kariuomenės mūšio dėl Lietuvos Nepriklausomybės 90-metį, kai Lietuvos kariai ir šauliai 1923 m. kovo 23 d. likvidavo Varviškės „savivaldą“ (Kapčiamiesčio valsč.), G. Lučinskas planuoja išleisti savo ketvirtąją autorinę knygą „Varviškės „respublika“ (1920–1923)“. Tokiu būdu, knygose pateikiant sukauptą istorinę ir kraštotyros medžiagą, išsaugoma istorinė atmintis ir prisidedama prie patriotinio jaunimo auklėjimo.

G. Lučinskas aktyviai dalyvauja (ir pats organizuoja) savo knygų pristatymus, kurie jau vyko Alytuje, Vilniuje, Kaune, Lazdijuose, Seinuose, Punske, įvairiose Alytaus miesto ir rajono mokyklose. Keliolika kartų skaitė pranešimus istorijos tematika moksleiviams, kariškiams, šauliams, tremtiniams, Lenkijos lietuviams ir kitiems istorijos mėgėjams per įvairius renginius, mokslinėse konferencijose. Daug laiko praleidęs ir vis dar tęsia tyrimus Lietuvos archyvuose, kuriuose ieško atsakymų į jam dar neatsakytus ir nežinomus klausimus. Pavyzdžiui, 2011 m. vasarį G. Lučinskui Lietuvos Ypatingajame archyve pavyko rasti MGB Alytaus apskrities skyriaus darbuotojų surašytą ir pasirašytą aktą apie 4 žuvusių Dainavos apygardos štabo pareigūnų, tarp jų ir Domininko Jėčio-Ąžuolio, palaikų užkasimo (paslėpimo) vietą netoli Žydų kapinių Pirmajame Alytuje. Iki tol šis dokumentas tarp istorijos tyrinėtojų nebuvo žinomas, todėl galima pavadinti tai atradimu ir G. Lučinsko nuopelnu. 2011–2012 m. LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus specialistai ir archeologai vykdė kapavietės paieškas, siekiant partizanų palaikus ekshumuoti ir patvirtinus tapatybes iškilmingai perlaidoti.

G. Lučinskas istorijos žinių randa ne tik archyvuose, bet ir įvairaus meto knygose, periodinėje spaudoje, kitų šalių interneto svetainėse. Bendrauja (internetu ir susirašinėja laiškais) su Australijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje gyvenančiais istorikais ir istorijos tyrinėtojais bei istorijos liudininkais. Lietuvoje daugiausia bendrauja, keičiasi informacija su istorikais dr. Sigitu Jegelevičiumi, dr. Arūnu Bubniu, Valdu Striužu, žurnalistu ir kolekcininku Viliumi Kavaliausku.

Dar viena G. Lučinsko veikla – surinktų istorinių duomenų ir faktų realizavimas ne tik knygose, bet ir paminklų bei atminimo ženklų pastatymuose. Jis yra prisidėjęs prie partizanų paminklų pastatymo ir atstatymo Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonuose. Jam talkininkaujant buvo pastatytas paminklas Leipalingio kapinėse – 1923 m. kovo 23 d. Varviškės kautynėse žuvusiems Lietuvos kariams ir šauliams (2011 m.), atminimo paminklinis akmuo Seinuose – 1918–1920 m. žuvusiems už Tėvynę savanoriams (2010 m.), atminimo lenta Vidugirių kaime (Punsko valsč.) – mokytojui, šauliui, poetui Petrui Mockevičiui (1895–1922) atminti. Kitose vietovėse su bendraminčiais pagal galimybes sutvarkė, fotografavo, nes kapai, žūties vietos apleistos, daug kur neprižiūrimos, neįtrauktos į LR kultūros paveldo registrą. G. Lučinskas stengiasi, kad žuvusieji už Lietuvos laisvę būti ir kitaip įamžinti (po mirties), t. y., kad jiems būtų suteikti teisiniai statusai (Kario savanorio ar Laisvės kovų dalyvio), apdovanoti medaliais, suteikti kariniai laipsniai, jų vardais pavadintos gatvės. G. Lučinskas labiausiai džiaugiasi, kad iš užmaršties buvo prikelta pirmosios 1940 m. birželio 15 d. sovietų agresijos auka – pasieniečiui, šauliui Aleksandrui Barauskui suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas, apdovanotas ordinu, žūties vietoje pastatytas paminklas; keliolikai partizanų ir jų rėmėjams suteikti (daugumai – po mirties) Kario savanorio ir Laisvės kovų dalyvio teisiniai statusai, jie apdovanoti medaliais.

2009 m. vasarį G. Lučinskas, vadovaudamasis pilietiškumo nuostata ir veikdamas visuomeniškai, surinko Alytaus miesto gyventojų 25 parašus, kad pirmajam žuvusiam Lietuvos kariuomenės karininkui, 1-ojo pulko vadui Antanui Juozapavičiui būtų suteiktas Alytaus miesto Garbės piliečio vardas (po mirties), kurio kilnus poelgis, ginant miestą nuo įsiveržusių Tarybų Rusijos Raudonosios armijos karių 1919 m. vasario 13 d., paliko svarbų pėdsaką Alytaus miesto istorijoje. 2009 m. rudenį Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Alytaus skyriui buvo sugrąžintas karininko Antano Juozapavičiaus vardas, nes jo vardu skyrius buvo pavadintas ir prieškaryje. Nuo 2012 m. vasario G. Lučinskas mėgina įgyvendinti sumanymą, kad Alytaus miesto Garbės piliečio vardas (po mirties) būtų suteiktas ir įžymiajam Dainavos apygardos partizanų vadui pulkininkui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui (1896–1947), buvusiam Lietuvos kariuomenės kapitonui ir Alytaus Šaulių namų statytojui.

G. Lučinsko kolekcijose yra įvairių daiktų. Mano žiniomis, jis labiausiai domisi numizmatika (senovės Graikijos ir Romos, XIX a. Vakarų Europos monetos) ir senosiomis fotografijomis (ulonai, šauliai, Dzūkijos vietovių vaizdai). Turi jis ir savo biblioteką. Knygas labiau vertina ne bibliofilijos, o išleidimo kokybės požiūriu. Geriau nukopijuos reikiamų puslapių kopijas, nei įsigys minkštais viršeliais, kurias vadina vienkartinėmis. Knygos atspindi jo interesus – tai daugiausia istorinio ir kraštotyros pobūdžio leidiniai. Nusiperka vieną kitą leidinį, susijusį su Dzūkija.

Susidomėjimas senąja fotografija turbūt gimė dėl G. Lučinsko kraštotyrinės veiklos (savo knygas gausiai iliustruoja nuotraukomis ir atvirukais). Renka (perka, keičiasi su kitais kolekcininkai klubuose, gauna dovanų) originalus, bet ne tik juos, nes dalį fotografijų saugo skaitmeniniu pavidalu. Jis nėra užsidaręs kaupikas, ir mielai leidžia panaudoti savo eksponatus kitiems autoriams, muziejams, bibliotekoms ir pan. 2009 m. dalyvavo antrojoje Alytaus kolekcininkų parodoje, o 2010 m. – parodoje apie ulonus ir 2012 m. parodoje „Vilniaus gatvė: nuo Zimavičienės mūro tilto link. Istorinės metamorfozės“ Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje.

Gintaras Lučinskas – energingas, drąsus, pasižymintis puikia atmintimi bei bendravimo talentu. Labai išsilavinęs, darbštus, pareigingas, turi Dievo dovaną ne tik domėtis istorija, bet ir sukauptas žinias perkelti į knygas apie Dzūkijos istoriją. Dažnai būna atviras, mėgsta rėžti tiesą į akis. Labai sparčiai tobulėja kaip kolekcininkas.

Nuotraukose:

1. G. Lučinskas Nepriklausomybės gynėjų susitikime. LR Seimas, 2013 01 12

2. Žygio „Dzūkų kovų keliais“ dalyviai G. Lučinskas ir A. Čiras. Nedzingė, 2012 07 06

3. G. Lučinskas prie paminklo žuvusiems 1923 03 23 Varviškės kautynėse Lietuvos kariams iš šauliams. Leipalingis, 2011 06 11

4. G. Lučinskas Lietuvos laisvės kovų ir kančių muziejuje. Merkinė, 2006 06 14

5. G. Lučinskas jaunųjų šaulių stovykloje. Ryliškiai, 2004 07 06

Voruta. – 2013, rugpj. 3, nr. 16 (780), p. 11.