Gintaras Songaila | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Gintaras SONGAILA, www.delfi.lt
Kovo 21 d. Seimo Kultūros komitete ministrė Liana Ruokytė-Jonsson keliose skaidrėse pristatė pasiūlymus dėl „naujo žiniasklaidos paramos modelio“ ir drauge pateikė posėdžio dalyviams Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą.
Taip pat skaitykite
Kaip paaiškino ir Komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, būtinybė imtis šių reformų iškilo po to, kai dviejų kultūros ir meno leidinių atstovai ėmėsi viešų protesto akcijų dėl, jų nuomone, nepakankamos paramos, kurią jie šiais metais gavo iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Kadangi savitvarkos subjektai, kurie yra atsakingi už fondo veiklą, esą patys nesugeba rasti sutarimo, o dar kaltina valdžią (nors ši čia niekuo dėta), tai, pasak R. Karbauskio, jai gali nieko kito nebelikti, kaip tik imtis atsakomybės ir skubiai svarstyti naują paramos modelį.
Iš komiteto pirmininko paaiškinimų posėdžio dalyviai turėjo progos įsitikinti, kad valdantieji gerai supranta savitvarkos modelio, kuri veikia Lietuvos žiniasklaidoje štai jau daugiau dvidešimt metų, demokratinę svarbą, ir kad jie nenori kištis į viešųjų finansų skyrimą žiniasklaidos projektams. Bet ką gi daryti, kai paramos gavėjai nepatenkinti? Posėdžio metu jau trijų kultūros leidinių atstovai pareiškė, kad jie labai džiaugiasi prasidėjusiu dialogu su Kultūros ministerija ir remia ministerijos iniciatyvą, bet ne fondo dalininkų ir Lietuvos meno kūrėjų sąjungos bendrus pasiūlymus dėl fondo veiklos sąlygų tobulinimo. Iki šiol viskas aišku, ar ne? Neaiškumai kyla perskaičius kažkodėl tik posėdyje padalintą Visuomenės informavimo įstatymo projektą. Karštieji ministrės rėmėjai jo tikriausiai nė nebuvo matę, kaip jo nebuvo matę ir fondo dalininkai, kultūros ir žiniasklaidos organizacijos. Iš šio projekto matyti, kad ministerijai rūpi visiškai ne kultūros ir meno leidinių gelbėjimo misija. Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis paprašė pradėti viešą diskusiją, tad ta proga čia ir pamėginsime panagrinėti komitete pristatytą tekstą. Lietuvos žiniasklaidos taryba – ministerijos įstaiga Projekte išbraukiamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas ir visos su jo veikla susijusios įstatymo nuostatos. Vietoje nepriklausomo fondo, kurio pagrindinė misija yra konkurso tvarka paskirstyti valstybės asignavimus kultūros ir šviečiamiesiems projektams žiniasklaidoje, siūloma įsteigti naują instituciją – Lietuvos žiniasklaidos tarybą (LŽT). Kokia tai būtų institucija? Jeigu fondas yra dvidešimties dalininkų valdoma savarankiška viešoji įstaiga, tai LŽT steigėjas pagal ministrės pristatytą projektą jau būtų valstybė, o naujojo darinio „turtines ir neturtines teises bei interesus“ įgyvendintų „Vyriausybės įgaliota institucija“ (t. y. pati Kultūros ministerija). Taigi, jau vien dėl šio naujo principo tai būtų tik savitvarkos modelio atsisakymas ir, anot Kultūros komiteto pirmininko, atsakomybę prisiimtų jau ne savitvarkos subjektai, o valdžia.
Renkant naujosios institucijos tarybą būtų nustatyta iš pažiūros lyg ir demokratinė jos rinkikų pasiūlymo tvarka. Tačiau projekte parašyta, kad šios tarybos rinkimus organizuotų „Vyriausybės įgaliota institucija jos nustatyta tvarka“. Taigi, viskas ir būtų sutvarkyta pagal kultūros ministro įsakymu nustatytą tvarką. Prie subjektų, kurie pagal projektą turėtų teisę siūlyti naujosios tarybos rinkikus, dar grįšime, o čia tik pažymėkime, kad vietoje blogesnės ar geresnės, bet iš tiesų nepriklausomos, institucijos siūloma įsteigti ministerinę įstaigą, veikiančią pagal vadinamąjį „atitrauktos rankos principą“, tai yra formaliai be akivaizdaus ir tiesioginio ministerijos vadovo kišimosi į paramos skyrimą. Ar ministerijos įstaiga būtų skirta kultūros leidinių išlaikymui? Bet gal nusivylę kai kurių kultūros ir meno leidinių atstovai kaip tik ir nebenori jokios savitvarkos, kuri negali suteikti jų veiklos perspektyvoms jokių aiškių garantijų, ir tuomet tikisi tokių garantijų iš ministerinės įstaigos? Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalininkai, suprasdami ne tik kultūros ir meno leidinių svarbą nacionalinei kultūrai, bet ir jų didelę priklausomybę nuo valstybės paramos (tokio pobūdžio leidiniai negali išsilaikyti iš savo veiklos), Kultūros komitetui pasiūlė įstatyme aiškiau apibrėžti tokių leidinių statusą ir įteisinti ilgalaikį paramos modelį, vertinant ne tiktai projektus, bet ir leidinių pažangą.
Ir tai nėra koks nors šiaip konjunktūrinis fondo atsakas, o dalininkų praėjusiais metais apsvarstytas ir įrašytas į visuotinio susirinkimo patvirtintą strategiją. Beje, vieša diskusija dėl paramos modelio kultūrinei žiniasklaidai galėtų būti naudinga bent tuo atžvilgiu, jei fondo pasiūlymai taptų aktualesni politikams. Iki šiol jų visai nedomino, kad asignavimai fondui nebuvo didinami daug metų, nepaisant didėjančių paramos gavėjų veiklos kaštų (ypatingai po euro įvedimo), papildomų fondui priskirtų funkcijų, technologinės plėtros, didėjančios įvairovės ir augančios konkurencijos. Galgi ministerijos pristatytas modelis siūlo kažkokį proveržį šioje srityje? Iš pristatymo kalbų buvo galima suprasti, kad naujai įstaigai bus skirta gerokai daugiau asignavimų, nei dabar skirta fondui. Tačiau ne ministras patvirtina valstybės asignavimus, ir mes žinome, ko mūsų valstybėje yra vertos Kultūros ministerijos garantijos, jei jos iš anksto nesuderintos bent jau su Finansų ministerija. Iš pateikto „modelio“ nematyti ne tik numatomos asignavimų sumos, jos pagrindimo, bet ir to, kokia konkreti tų asignavimų dalis būtų skirta kultūrinei žiniasklaidai. Todėl kol kas tai tik tušti pažadai. Karštiesiems „ministerinio“ modelio rėmėjams turėtų būti kur kas svarbiau tai, kad ministerijos projektas iš viso pašalina bet kokias garantijas ne tiktai kultūros ir meno leidiniams, bet ir apskritai visai kultūros sklaidai žiniasklaidoje. Jei dabar pagrindinis fondo tikslas yra remti kultūros ir šviečiamuosius projektus žiniasklaidoje, tai pasiūlytosios ministerinės įstaigos tikslas: „sudaryti sąlygas visuomenės informavimo kultūros plėtrai“. Todėl neatsitiktinai, turbūt, iš naujosios įstaigos remiamų programų dingo periodinių kultūros ir meno leidinių programa, kuri šiuo metu veikia fonde. Pagal ministerijos siūlymą naujoje įstaigoje beliktų tik bendrai „kultūros refleksijos programa“, kuri juk apimtų tikrai ne vien kultūros ir meno leidinius. „Kultūros refleksija“ liktų vienintelė kultūros programa tarp kitų ministerijos įstaigos tikslų, kai fonde kultūros ir meno sklaidos tematika dabar yra visose šešiose fondo programose (ne tik periodinių kultūros ir meno leidinių, bet taip pat ir nacionalinės spaudos, regioninės spaudos, regioninių TV ir radijų, nacionalinių TV ir radijų, internetinės žiniasklaidos programose). Periodiniai kultūros ir meno leidiniai iš ministrės pasiūlymų iš viso pradingsta ir kaip atskiras „tipas“. Nesinori manyti, kad į kultūros refleksiją pretenduojantiems leidiniams visai nerūpėtų, kas apie kultūrą realiai parašyta ministerijos modelyje (išskyrus tą vieną kartą daugiau nieko ir neparašyta) ir kad iš steigsimos įstaigos valdymo siūloma išvis išbraukti visas kultūros ir meno organizacijas (jos net negalės siūlyti jokių „tarybos rinkikų“). O kodėl turėtų siūlyti, jei, anot ministrės patarėjo paaiškinimų kovo 21 d. Indrės Makaraitytės laidoje, jos nėra kompetentingos žiniasklaidos reikaluose? Įdomu, ar „žiniasklaidos organizacijoms“, kurioms tik vienoms pagal sumanymą būtų palikta teisė siūlyti LŽT rinkikus, labiau rūpėtų kultūros ir meno leidiniai nei dabar fondui? Fondo dalininkų pasiūlymuose, kurie buvo pateikti Kultūros komitetui, numatyta nustatyti proporcingą atstovavimą kultūros ir meno organizacijoms fondo taryboje.
Fondo veiklos sąrangoje pamatinę vietą užima nepriklausomų žiniasklaidos bei kultūros ir meno organizacijų bendradarbiavimas. Reikia pripažinti, kad šis bendradarbiavimas galėjo būti (ir dar galėtų būti) produktyvesnis nacionalinės kultūros labui. Šis procesas daugiau ar mažiau jau buvo apėmęs visą žiniasklaidos spektrą. Tačiau ministerija savo modelyje pasirinko kitą kelią – iš viso atsisakyti tokio bendradarbiavimo, kad ir „valstybės politiką žiniasklaidoje įgyvendintų“ jau esą tik profesionalai. Todėl trumpam pamirškime kultūrininkus ir sugrįžkime prie to modelio, kurį ministrė konkrečiai pateikė Kultūros komitetui žiniasklaidos srityje – strategiškai jau išvalyto nuo neprofesionalių kultūros veikėjų. Ar ministerijos projektas – tai pačios žiniasklaidos savitvarkos modelis? Komitete pristatytas „paramos žiniasklaidai modelis“ nuo pat pradžių nė iš tolo nebuvo pačios žiniasklaidos savitvarkos reiškinys. Jis nebuvo nei žiniasklaidos organizacijų sumanytas, nei išdiskutuotas. Jis nebuvo pateiktas ir ministerijos kviečiamam forumui – Medijų tarybai. Pagal ministeriškąją gi viziją geriausiai žiniasklaida galėtų tvarkytis, skirstant paramą visuomenės informavimo projektams per ministerijos įstaigą. Kokios kvapą gniaužiančios galimybės atsiveria sunkiai gyvenančiai Lietuvos žiniasklaidos rinkai! Štai kur visa tikroji sumanymo esmė ar net grožis, vos vos pridengtas rūpesčio kultūros ir meno leidiniais šydeliu! Pseudodiskusijos apie kultūros leidinių ateitį dūmų priedangoje iš tiesų siūloma visai kas kita. Žiniasklaidos organizacijų, kurios pagal projektą siūlytų rinkikus į LŽT, sąrašas nėra baigtinis. Projekte tarp siūlytojų yra įrašytos pagrindinės žiniasklaidos asociacijos ir tikėtina, kad jų atstovai būtų išrinkti į LŽT. Tačiau kas gi būtų tos kitos žiniasklaidos organizacijos ir kiek jų dalyvautų šioje demokratijos ,,šventėje“? Pasitaikė proga užmesti akį į vieną tokį (tikriausiai juodraštinį) sąrašą. Pamačiau keliasdešimt tokių organizacijų. Apie kai kurias iš jų bent jau aš dar nieko nebuvau girdėjęs, jų viešos veiklos požymių žiniasklaidos rinkoje nepavyko surasti. Tačiau į tai kol kas nelabai kas kreipia dėmesį. Juk svarbiausia, kad čia siūlomas „pasiteisinęs“ Lietuvos kultūros tarybos ar Lietuvos mokslo tarybos modelis, o savitvarką garantuotų kultūros ministro pasiūlytas ir Ministro pirmininko paskirtas LŽT vadovas. Nežinia, kuo tas Lietuvos kultūros tarybos modelis, anot žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ atstovo, pasiteisino. Atmeskime šiurkštų kriterijų, kad kai kurie leidiniai savo projektams prisiduria šiokią tokią paramą ir iš šios tarybos (tai tik rodo šių leidinių vadovų guvumą). Labai džiugu, kad Lietuvos kultūros taryba (LKT) jau brenda iš konfliktų ir teismų liūno (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, nepaisant viešai skambančių skundų ir ministrės patarėjo viešai mėtomų kaltinimų dėl „fondo neskaidrumo“, per daugiau nei dvidešimt savo veiklos metų neturėjo nė vienos teismo bylos dėl paramos skyrimo). Galbūt LKT jau ima pasiteisinti ar artimiausiu metu pasiteisins, tačiau tai dar visai nereiškia, kad ji yra ar gali būti tinkamas modelis žiniasklaidai. Ar ministerijos siūlymai kaip nors susiję su strateginiais valstybės uždaviniais? Pagal 2015 m. pradžioje įsigaliojusią Visuomenės informavimo įstatymo 28 str. redakciją, fondui buvo pavestos papildomos funkcijos – tai parama visuomenės informavimo saugumo stiprinimo ir medijų raštingumo ugdymo projektams. Ir šiems naujiems labai svarbiems tikslams praėjusios kadencijos valdančioji koalicija skyrė fondui papildomai… 141 000 eurų. Fondas juk neturi galimybių kaip nors apriboti paramos gavėjų teikiamų paraiškų savo nuožiūra, ir, suprasdamas pavestos misijos svarbą bei teikiamų projektų kokybę, šiems projektams konkurso tvarka skiria dvigubai daugiau paramos lėšų iš bendro biudžeto. Dėl to ir vėl nukenčia kultūros projektai, nes bendrieji asignavimai fondui 2017 m. buvo padidinti… 2000 eurų. Ar ši problema rūpėjo kultūros ministerijai (kuri iki šiol yra Fondo dalininkė) ar Finansų ministerijai? Ne, nė kiek nerūpėjo.
Iš siūlomo modelio apskritai pradingo ankstesnės Vyriausybės prioritetuose ir galiojančiame Visuomenės informavimo įstatyme deklaruotas visuomenės informavimo saugumo stiprinimo uždavinys. SRTR fondo dalininkų Kultūros komitetui pateiktas projektas siūlo atskirti fondui pavestas naujas funkcijas į atskiras programas ir numatyti joms lėšas, nes dabar atrodo, kad į jungtinius komitetų posėdžius susirinkę politikai tik panagrinėja, kaip kinta visuomenės požiūris į propagandą, bet strateginio Vyriausybės įgaliotos institucijos rūpesčio informaciniu visuomenės atsparumu nėra. Tiesa, ministerijos projekte yra perrašytas ir fondo pasiūlymas, kad turi būti išskirta užsienio lietuvių žiniasklaidos programa (tik nėra pasiūlymo Vyriausybei numatyti jai konkrečias lėšas). Be to, sprendžiant iš projekto teksto, ministerija planuoja perimti ir „visuomenės sveikatinimo“ uždavinius. Tai turbūt vienintelė išties originali pateikto naujojo modelio idėja, tik įdomu, kaip į tai sureaguos Sveikatos apsaugos ministerija? Koks tikrasis siūlomų reformų tikslas ir pagrindinis motyvas? Yra įmanomi ir priimtini patys įvairiausi valstybės paramos žiniasklaidos projektams modeliai. Todėl yra svarstytinos ir pačios įvairiausios reformos. Tačiau, jei siekiama panaikinti nuo valdžios nepriklausomą lėšų žiniasklaidai skyrimą, tai bus tik naujo valdžios įtakos instrumento kūrimas. Panašu, kad tai ir yra pagrindinis „naujojo modelio“ tikslas. Jau netrukus bus proga šią prielaidą patikrinti. Net jei ministerijos atstovai sutiks su įvairiausiais savo modelio patobulinimais, bet sieks bet kuria kaina perduoti „savitvarkos“ funkcijas ministerinei įstaigai, įtarimas pasitvirtins. Juk gali būti pačių įvairiausių nuo valdžios nepriklausomų institucijų, bet ar tikrai to siekia iniciatyvos autoriai? Kas priims sprendimus ir kodėl šįsyk tai gali būti pavojinga Jei aukščiau išdėstyti pastebėjimai teisingi, tai tikrieji šios iniciatyvos autoriai yra visiškai ne Kultūros ministerijoje. Tuomet kurgi? Juk apie naująjį paramos žiniasklaidai modelį, panašu, nieko nežinojo nei Kultūros komiteto pirmininko R. Karbauskio politiniai kolegos didžiausioje Seimo frakcijoje, nei koalicijos partneriai. Tai – blogas ženklas, rodantis, kad galbūt čia vyksta daug rimtesnis žaidimas už Seime atstovaujamų politinių jėgų nugarų. Ir naująjį įrankį kažin kas galimai tikisi naudoti panašiu stiliumi. Net ir niekuo dėti Seimo valstiečiai gali susigundyti įtakos didinimo žiniasklaidai galimybėmis. Tačiau demokratinėje valstybėje, kurioje Seimo daugumą nulemia rinkimai, dažnai šiandieninė ,,pozicija“ po eilinių rinkimų yra priversta trauktis į opoziciją. Tuomet dabartinių valdančiųjų sukurtas instrumentas patektų į kitos politinės grupės rankas. Gali susigundyti ir opozicija, kurios mažiau patyrę politikai gali tikėtis šio naudingo įrankio, kai tuoj tuoj pakeis valdžią. Tačiau ir jų viltys gali neišsipildyti. Gal racionaliau būtų stiprinti teisinius demokratijos mechanizmus, kad jie veiktų patikimai ir nepriklausomai nuo politinės konjunktūros?
